Ar dažnai susimąstome, kas ir kaip formavo mūsų aplinką – pastatus, gatves, aikštes ir skverus? Kokiomis aplinkybėmis visa tai atsirado? Kokias istorijas gali papasakoti architektūra ir kaip ji veikia mūsų kasdienybę? Ar mums rūpi, kaip formuojame savąją aplinką šiandien ir kokią ją paliksime ateinančioms kartoms? Atsakymai į šiuos klausimus veriasi pokalbyje su architektūros istorike, Vilniaus universiteto profesore dr. Marija Drėmaite. Pašnekesys sukasi apie mūsų miestus ir miestelius, praeities ir šiandienos santykį, apie gebėjimą pastatą skaityti tarsi knygą, atverti sluoksnius, kurių mūsų skubantys žvilgsniai nebepastebi…
Esate architektūros istorikė, tačiau daug kam ši profesija mažiau žinoma nei architekto. Abu Jūsų tėveliai – architektai, kaip nutiko, kad pasukote ne jų pėdomis, o pasirinkote mokslininkės kelią?
Iš tiesų dar paauglystėje pajutau, kad mane labai traukia aplinkos formavimas, architektūra, bet tą jaučiau turbūt labiau emociškai, gal net naiviai, nors tada man atrodė, kad tikrai galėčiau projektuoti ir noriu būti architektė. Man labai patiko daryti maketus, braižyti, bet praėjus tam euforiškam paauglystės laikotarpiui supratau, kad šita specialybė man gal ir per sudėtinga. Galbūt dėl šeimos įtakos, o galbūt tiesiog pritrūkus pasitikėjimo savimi pasirinkau ne architektūrą, o Humanitarinių mokslų fakultetą kaip tik tuo metu atsidariusiame Vytauto Didžiojo universitete Kaune.
Lietuvoje tuo metu architektūros istorijos studijų dar nebuvo, jos sudarydavo tik dalį menotyros studijų programos Vilniaus dailės akademijoje arba tuo užsiimdavo studijas baigę architektai, pajutę pašaukimą tyrinėti šią sritį. Tačiau studijuoti Kaune man labai patiko, ten turėjau puikią dėstytoją prof. Nijolę Lukšionytę-Tolvaišienę, kurios paskaitos mane tiesiog sužavėjo, būtent tada ir supratau, kad architektūrą galima ne tik projektuoti, bet ir tyrinėti kaip objektą, dirbti su ja pačiais įvairiausiais būdais.
Kuo skiriasi architekto ir architektūros istoriko žvilgsnis į erdvę, pastatą?
Daug bendrauju su architektais ir matau, kad mes iš tiesų skirtingai žiūrime į pastatus. Architektai mato erdvę per formą, jie objektą iškart lokalizuoja, analizuoja medžiagiškai, o istorikai mato visą kontekstą. Man pastatas prašneka daugiau simboliškai, nes ilgalaikiai moksliniai tyrimai suteikia galimybę interpretuoti ir žvelgti daug plačiau. Istorikui visai nesunku suprasti, kodėl, pavyzdžiui, tarpukario lenkų menotyrininkams carinis Vilniaus palikimas atrodė kaip spuogas, kurio reikia kuo greičiau atsikratyti, o mums net ir šiandien nekelia problemų, nes dabartinei visuomenei to meto ženklai jau nebeperskaitomi. Arba – kaip mes žiūrime į soviet-mečio palikimą, kaip jį vertiname: vieniems gražu tai, kas kitiems visai nepriimtina.
Įdomiausias dalykas man yra sąsajos, kurias atrandu per vieno ar kito architekto kūrybą arba per tam tikro istorinio laikotarpio vertybinius aspektus, taip suprantu, kas tuo metu žmonėms buvo svarbu.
Ar šiandien architektai ir urbanistai, kurdami įvairiausias erdves, su Jumis konsultuojasi?
Deja, nelabai. Žinoma, norėtųsi daugiau sąlyčio taškų, nes mes, istorikai, gerai matome kontekstą ir galime pasakyti, kad šiandien neišspręstos urbanistinio pobūdžio problemos niekur nedings, jos liks ateičiai. Juk žinome, kaip panašios problemos buvo sprendžiamos anksčiau. Kai su dr. Rasa Antanavičiūte rengėme knygą bei parodą „Neįgyvendintas Vilnius“, paaiškėjo, kad kai kurios miesto problemos, kurios šiandien mums atrodo naujos ir aktualios, tęsiasi jau nuo tarpukario ar netgi nuo XIX a. pabaigos.
Visuomenėje Jūs gerai žinoma kaip modernistinės tarpukario architektūros tyrinėtoja, o Jūsų vadovaujamos komandos pastangomis Kauno modernizmas pernai buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Kuo unikalus ir išskirtinis lietuviškasis modernizmas, kad jį buvo būtina įtraukti į šį sąrašą?
Na, dėl būtinybės… Tiesą sakant, mes ir be tų sąrašų galim sėkmingai gyventi, bet pamatinis žmogaus troškimas puoselėti ir kažką pasilikti iš ankstesnių laikų, imtis pastangų, kad visa tai neišnyktų yra daug senesnis nei institucinė paveldosauga. Tai ypač ryšku Europoje – čia žmonės jaučia didelį poreikį saugoti kultūrinį ir architektūrinį paveldą.
O kalbant apie Kauną jo naratyvas remiasi į vadinamąją optimizmo architektūrą, kuri tarpukariu labai reikšmingai įprasmino naujos valstybės ir jos sostinės įvaizdį. Tuo metu Europoje, žlugus didžiosioms imperijoms, susikūrė ar atsikūrė daug valstybių, tarp jų ir Lietuva, visoms joms reikėjo susikurti naują identitetą. Tačiau Kauno atvejis unikalus tuo, kad Lietuvai dėl geopolitinių aplinkybių praradus Vilnių jis per gana trumpą laiką tapo modernia naujos valstybės sostine.
Architektūrinio sutelktumo prasme tas dvidešimtmetis nuo 1919 iki 1939 m. buvo labai vaisingas: statybų procese tuo metu aktyviai dalyvavo ir valstybė, ir piliečiai. Beje, Europoje tada egzistavo samprata, kad kokybiška modernioji architektūra gali užgimti tik didžiuosiuose miestuose, tokiuose kaip Berlynas ar Paryžius, o periferijose tegali būti menki jos atbalsiai. Tačiau pastaruosius keletą dešimtmečių meno ir architektūros istorikai kalba ne apie vieną modernizmą kaip meno kryptį, bet apie modernizmus – lokalinius ar net klimatinius, atkreipdami dėmesį į tai, kaip skirtingai ši stipri meno ir kultūros srovė buvo priimta įvairiuose žemynuose ir kaip į ją buvo reaguojama konkrečioje vietovėje.
Šia prasme Kaunas yra puikus pavyzdys, kaip modernizmo banga pasireiškė toli nuo didžiųjų Europos centrų ir kokį vaidmenį tai suvaidino kuriant miesto, kaip naujos sostinės, įvaizdį. Lokalus modernizmas buvo būdingas daugeliui naujųjų tarpukario valstybių – jį galime pamatyti Čekijoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, tačiau geriausiai išlikęs ir šiandien labiausiai matomas šios srities pavyzdys yra būtent Kauno lietuviškasis modernizmas.
Ar žvelgiant į šiuos pastatus galima sakyti, kad turėjome lietuvišką architektūros mokyklą?
Iš tiesų tuometė Lietuvos valdžia projektuotojams davė tokią užduotį – kurti tautinį stilių. Ypač tą galime pamatyti valstybinių pastatų interjeruose, tą puikiai iliustruoja Kauno centrinis paštas: išoriškai modernistinio stiliaus pastatas su viduje išmoningai interpretuojamu etnokultūriniu pradu, folkloro ornamentais, pritaikytais moderniosios architektūros dekorui.
Tiesa, jaunoji to meto architektų karta šiek tiek šaipėsi ir net protestavo prieš tokį tiesmuką folkloro interpretavimą: Jonas Kovalskis ir Vladas Švipas (vienas baigęs mokslus Prancūzijoje, kitas Vokietijoje) sakė, kad tikroji lietuviška architektūra yra tai, kas statoma esamuoju laikotarpiu, o ne perkeliama iš praeities. Akivaizdu, kad to meto architektai vieningos nuomonės šiuo klausimu neturėjo, tačiau tikrai buvo siekiama kurti nacionalinį modernizmą, ir tai atsispindi Kauno tarpukario architektūroje.
Šiai temai skirta ir Jūsų kartu su kolegomis šiemet išleista knyga „Optimizmo architektūra. Kauno fenomenas, 1918–1940“, kurią vartant negali atsistebėti neįtikėtina to meto naujų pastatų gausa. Kaip Kaunas, buvęs provincialus Rusijos imperijos pakraštys, vos per porą dešimtmečių tampa puikiu europietišku miestu?
Šis optimizmas ir sąlygojo neįtikėtiną statybų bumą, kurį geriausiai iliustruoja skaičiai: per tą dvidešimt-metį naujai statybai ir rekonstrukcijai išduota 12 tūkst. statybos leidimų. Žinoma, ne visi jie buvo įgyvendinti, tačiau skaičiai įspūdingi. Didžiąją to bumo dalį sudarė gyvenamoji statyba: tiek patys kauniečiai, tiek atvykėliai aktyviai kūrė savo naująjį gyvenimą, statėsi namus ir vilas – šiandien tai būtų beveik visas Žaliakalnis.
Kartu su privačiais namais intensyviai buvo statomi ir visuomeniniai bei socialinės paskirties pastatai: ligoninės, ligonių kasos, mokyklos, darželiai, muziejai. Beje, Nacionalinis muziejus buvo pirmasis Lietuvoje pastatytas tokio tipo muziejus, nes tik nepriklausoma valstybė galėjo sau leisti turėti nacionalinį muziejų.
Optimizmo terminas architektūroje nėra visiškai naujas ir nors jis minimas UNESCO Pasaulio paveldo sesijai pateiktoje paraiškoje, reikėtų pasakyti, kad ir anksčiau Kauno tyrinėtojai bei istorikai jį naudojo. Mes savo knygoje optimizmo terminą naudojame labiau kaip simbolinę sąvoką, atspindinčią tam tikrą visuomenės sąmonės būseną, psichologinį nusiteikimą, gilų tikėjimą nepriklausoma valstybės ateitimi ir visa tai vienijančia be galo stipria kolektyvine jėga, kuri ir statė to meto sostinę.
Šalia gausybės visuomeninių ir gyvenamųjų namų Kaune tuo metu buvo statomi ir sakraliniai pastatai, ryškiausias iš jų – Kristaus Prisikėlimo bazilika. Ar galima ją įvardinti kaip geriausiai šį optimizmą įkūnijantį simbolį?
Absoliučiai taip. Tai puikus pavyzdys, kai paminklu būsenai išreikšti ar įmaterializuoti pasirenkama ne kokia nors skulptūra, bet visas pastatas – juk ši bažnyčia susijusi su daugeliu prasmių ir simbolinių datų. Konkursas bažnyčios projektavimui buvo paskelbtas 1928 m., minint Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmetį. Ją pastatyti ir konsekruoti kaip padėkos ženklą Viešpačiui už šalies laisvę ir nepriklausomybę tikėtasi 1938 m., per valstybės dvidešimtmetį. Be to, bažnyčioje turėjo būti ir tautos panteonas: tam buvo suprojektuotos dvi didelės požeminės erdvės, kuriose planuota įrengti tautai nusipelniusių žmonių kriptas. Retorinėje ano meto erdvėje ši bazilika taip ir vadinama – paminkline bažnyčia, vadinasi, ji turėjo būti ir maldos namai, ir ryškus urbanistinis miesto akcentas.
Kita vertus, šiandien, žvelgiant į šią bažnyčią, būtų nesunku papasakoti ne tik XX amžiaus Kauno, bet ir visos Lietuvos istoriją – ją galima skaityti kaip tam tikro istorijos laikotarpio vadovėlį.
O kalbant apie architektūrą pastatas atskleidžia ir Bažnyčios, kaip institucijos, modernėjimo procesą. Juk įprastai sakralinė architektūra yra viena konservatyviausių – žmonės įpranta prie tradicinio ritualinės aplinkos formavimo būdo. Net Vatikanas ilgai dvejojo, ar modernistinė architektūra yra tinkama katalikiškoms apeigoms, nors tokia abejonė šiandien mums atrodo labai keista.
Reikia pasakyti, kad ir tuometė Kauno visuomenė ne iškart priėmė tokią pastato raiškos formą, reikėjo ją pratinti prie minties, jog ne tik paštas gali būti statomas modernistiniu stiliumi, bet ir bažnyčia. Kiek vėliau jau Šančiuose pastatyta Algirdo Šalkauskio suprojektuota Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia parodo, kad modernistiniai sakraliniai pastatai visuomenei po truputį tapo priimtini.
Kauną nuo Vilniaus skiria vos 100 km, tačiau atrodo, kad tarpukariu tai buvo du visiškai skirtingi pasauliai. Kaip šalia modernistinio Kauno anuomet atrodė Lenkijai priklausęs Vilnius?
Iš tiesų tai buvo du skirtingi pasauliai. Dėl vadinamojo Vilniaus klausimo tarp Lenkijos ir Lietuvos buvo nutraukti diplomatiniai santykiai, net paštas iš Vilniaus į Kauną keliavo per Daugpilį, tad, suprantama, architektūrinių sąsajų tarp miestų irgi beveik nebuvo. Tačiau šiuo atveju matome įdomią priešingybę – ką Vilniui reiškė netekti sostinės statuso. Kaunas turėjo ryškų modernistinį architektūros veidą, o Vilnius šia prasme daug kuklesnis, naujosios architektūros masteliai dėl ekonominių sąlygų buvo daug mažesni.
Vilnius tuo metu buvo šeštas pagal dydį Lenkijos miestas, esantis kažkur rytiniame valstybės pakraštyje, todėl jis ir Varšuvoje lenkų valdžios buvo matomas kaip toks ūkuose paskendęs barokinis provincijos miestas, kurį, beje, labai gerai atspindi Jano Bułhako fotografijos. Šis įvaizdis puoselėtas ir pačiame Vilniuje, todėl istoriniam paveldui buvo skiriamas didelis dėmesys. Būtent lenkų istorikų, menotyrininkų ir paveldosaugininkų iniciatyva 1936 m. Vilniaus senamiestis buvo paskelbtas urbanistikos paveldo objektu. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos – tai labai pažangus mąstymas, kai Lietuvoje tuo metu net nebuvo kultūros paveldo įstatymo.
Kita vertus, kalbant apie Vilniaus modernizmą, labai aiškiai galime matyti sąsajas ir su Varšuvos modernizmu, nes į Vilnių tuo metu atvyko dirbti Varšuvos politechnikos institutą baigę jauni architektai. Beje, jų palikimą matome ir šiandien – kotedžų kompleksas šalia Antakalnio žiedo, vilos Naujamiestyje… Nors Vilniaus modernizmas apimties prasme daug kuklesnis, tačiau nė kiek neprastesnis nei Kauno, gal tik kiek atšiauresnis, aštresnis, santūresnis.
Kuriant Vilniaus modernizmo architektūrą darbavosi ne tik lenkai, bet ir žydų kilmės architektai. Kiek tai turėjo įtakos Vilniaus architektūrinei raiškai?
Tarpukariu tiek Vilniuje, tiek Kaune apie penktadalį architektų, statybos inžinierių ir rangovų sudarė žydai, kurių daugelis buvo vietiniai – gimę ir užaugę Lietuvoje. Daugelis mokslus baigė Vienoje, Berlyne, Prahoje. Vis tik jų projektuose išskirtinės žydiškos architektūros ieškoti nereikėtų, nes tarpukariu žydai gyveno ne uždaruose štetluose, o miestuose ir buvo integrali tų miestų visuomenės dalis, todėl kūrė ir statė pagal jos poreikius. Iš esmės visas modernistinis mąstymas buvo to meto žmonių integracijos, asimiliacijos mieste požymis, todėl modernizmo architektūra įprastai siejama su sekuliarizuotu, urbanizuotu miestiečių sluoksniu. Iš jo daugelis tų žydų ir buvo kilę, tad, aišku, jie irgi siekė kuo moderniau projektuoti.
Kauno ir Vilniaus modernizmas mums neblogai žinomas, tačiau įdomu, kaip anuomet atrodė kiti Lietuvos miestai? Ar modernistinis Kaunas jiems darė įtaką?
Kauno įtaka buvo akivaizdi, tačiau tuo laiku nebuvo finansinio pajėgumo ir techninio elito, kuris galėtų perkurti kitų miestų veidą, arba tas elitas formavosi labai lėtai. Šiandien nemažą to laikotarpio palikimą turi Šiauliai, nes miestas tada stipriai plėtėsi, statėsi ir transformavosi, tačiau kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose tai buvo tik pavieniai atvejai. Jiems tuo metu labiau rūpėjo išspręsti kitas problemas: parengti generalinius planus, spręsti vandentiekio, kanalizacijos, gatvių grindimo ir platinimo, aikščių formavimo klausimus, o tai reikalavo didelių lėšų. Galima sakyti, kad tarpukario Lietuvos miestuose ir miesteliuose daugiau vyko ne architektūrinė, bet infrastruktūrinė modernizacija.
Po 1923 m. prijungimo Lietuvai atitekęs Klaipėdos kraštas savo architektūra stipriai skyrėsi nuo kitų šalies regionų. Ar tuometė valdžia turėjo viziją, kaip elgtis su vokiškuoju Mažosios Lietuvos architektūriniu paveldu?
Jokia paslaptis, kad tuo metu Klaipėda ir Klaipėdos kraštas buvo ekonomiškai pajėgiausias regionas, infrastruktūros ir architektūros modernizacijos procese daug labiau pažengęs nei likusi Lietuva, todėl šiuo atveju reikėtų kalbėti ne apie tai, ką Lietuva davė Klaipėdos kraštui, o ką perėmė iš jo. Tiesa, po prijungimo valdžia turėjo politinę užduotį lituanizuoti Klaipėdos kraštą, deja, ji nebuvo sėkminga.
Reikia nepamiršti, kad Mažoji Lietuva anuomet atsinešė labai stiprų paveldą – prūsiškąją raudonų plytų architektūrą, kurios statybos kokybė ir projektavimas buvo itin aukšto lygio. Lietuvos architektai labiau mokėsi iš šios architektūros nei mėgino kažką keisti, nes po prijungimo Klaipėdoje liko dirbti tie patys senieji vokiečių architektai, kurie ir toliau tęsė šio krašto tradicijas.
O koks urbanistinis ir architektūrinis paveikslas tuo metu buvo pajūrio kurortuose?
Neringoje tarpukariu buvo projektuojama pagal tą pačią vokiškąją tradiciją, tik ji buvo labiau pritaikyta kurortui. Pavyzdžiui, kaip tik tuo laiku pastatytas Thomo Manno vasarnamis atspindi kuršišką šio krašto palikimą, o jį projektavęs klaipėdiškis architektas Alfredas Niksdorfas stengėsi derinti moderniąją architektūrą su vietiniu paveldu, projektuoti šiuolaikišką ir patogų vasarnamį, suteikiant jam istorinio paveldo stilių.
Apskritai visa nidietiška, kaip mes ją dabar vadiname, architektūra: spalvos, nendriniai stogai, puošybos detalės – buvo iš esmės sukurta tarpukariu, lygiai kaip ir Juodkrantė – senas prūsiškas kurortas su nuostabia to laiko vilų architektūra.
O Palanga visai kitokia. Pirmiausia – tai labai lietuviškas kurortas. Prisiminkim kad ir prezidento Antano Smetonos ir jo svitos atostogų tradiciją. Beje, kaip tik tuo laiku Palangos grafas Feliksas Tiškevičius išparceliavo didelę dalį savo žemės, tad atsiradę laisvi sklypai sukėlė vasarnamių statybos bumą, atsirado daug naujų modernių vilų.
Tačiau Lietuvos miestuose ir miesteliuose dar buvo nemažai carinio palikimo. Ar tarpukario modernistinė architektūra idėjiškai nekonfliktavo su carinio laikotarpio pastatais?
Tikrai ne, nes tokio dydžio miestuose kaip Palanga nevyko jokie carinio palikimo griovimai, nebuvo net jo neigimo, nes, duok Dieve, tuomet apskritai kažką statyti. Lietuva anuomet išgyveno ne tik optimizmo, bet ir didelių ekonominių sunkumų metą, todėl buvo galvojama ne kaip carinius pastatus nugriauti, bet kaip protingai juos panaudoti.
Tiesa, Kaune buvo svarstymų griauti soborą, nes šis didžiulis, pačiame miesto centre esantis carinės okupacijos ženklas – ortodoksinė karinės tvirtovės katedra – visiems badė akis. Lenkai tokį soborą Varšuvoje 1920 m. iškart išsprogdino, o Kaune jis liko visiškai pragmatiniais sumetimais: buvo manoma, kad gerai išsilaikiusį pastatą reikia tiesiog panaudoti, todėl 1919 m. soboras buvo perkonsekruotas ir tapo katalikiška Lietuvos kariuomenės bažnyčia.
Norisi artėti prie šių dienų: po Kovo 11-osios, atgavę laisvę, ėmėme statyti didžiules bažnyčias, kurios tapo ryškiais, tačiau nebūtinai estetiškais urbanistiniais kraštovaizdžio akcentais. Koks Jūsų žvilgsnis į šią masyvių bažnyčių architektūrą?
Ši tema man be galo įdomi, daug ją tyrinėjau, dabar mano darbą tęsia doktorantė Kamilė Steponavičiūtė. Pačią temą būtų galima pavadinti „100 naujų bažnyčių“, nes tiek jų per nepriklausomybės laikotarpį ir buvo pastatyta.
Kyla klausimas, kas gi sąlygojo tokį šių bažnyčių statybos bumą ir kodėl jų architektūra tokia keista? Viena vertus, tai galime traktuoti kaip potrauminį reiškinį: 50 metų vykę religijos suvaržymai slopino ne tik tikėjimą, bet ir išnaikino profesinę tokių pastatų projektavimo praktiką. Dėl to akivaizdu, kad architektai nežinojo, kaip tokią architektūrą projektuoti, neperėmė jokios tradicijos, neturėjo meninės tokių statinių suvokimo koncepcijos, ikonografinių žinių, netgi supratimo, kas yra liturgija, o neretai ir religinio sąmoningumo. Todėl bažnyčios tapdavo paprasčiausiu architekto saviraiškos demonstravimu, siekiu konkrečioje vietovėje palikti tam tikrą akcentą.
Pagelbėti mūsiškiams tada siūlėsi Amerikos lietuviai, turintys šioje srityje daug patirties, tačiau ta pagalba neapsiėjo be įtampų – kažkodėl manėme geriau žinantys, kaip reikia projektuoti… Kita vertus, nemažą įtaką darė ir kunigų troškimas statyti kuo didesnius pastatus, nes buvo galvojama, kad po sovietmečio draudimų visi tuoj grįš į bažnyčias, todėl jų reikia didelių, panašių į tas, kurios statytos XIX a. pabaigoje panaikinus carinius draudimus.
Visos šios priežastys lėmė, kad atsirado tokių gigantiškų statinių, kurių daugelis pradėti statyti vienaip, trūkstant lėšų užbaigti kitaip, vėliau supratus, kad sunku juos išlaikyti, imti mažinti. Šios 100 bažnyčių labai aiškiai parodo sudėtingą mūsų vadavimosi iš sovietinės priespaudos laikotarpį, kuriame tiek Bažnyčia, tiek Lietuvos ir išeivijos architektai turėjo gana skirtingą įsivaizdavimą, kokios tos bažnyčios turėtų būti.
O ar buvo tariamasi su bendruomenėmis, ar buvo girdimas tikinčiųjų balsas?
Deja, nelabai. Tačiau būtent bendruomenės ir buvo tie pirmieji balsai, kurie sakė, kad būtinai reikia naujų bažnyčių, ypač miegamuosiuose miestų rajonuose. Šiandien Vilniaus Lazdynų mikrorajone esanti Šv. Jono Bosko bažnyčia – puikus tokios iniciatyvos pavyzdys.
Kita vertus, kartu su besikeičiančia visuomene, keičiasi ir bažnyčios – dabar jos statomos daug mažesnės ir jaukesnės. Ir čia galime matyti labai aiškią paralelę su 1990-ųjų privačių namų statyba – tada atrodė, kad visiems būtinai reikia 600 kv. m rūmų su baseinais ir pirtimis, tokios… kolūkinio baroko architektūros. Vėliau, jau nuskaidrėjus sąmonei, imti statyti ekonomiški vienai šeimai skirti namai. Panašiai nutiko ir su bažnyčiomis: šiandien statomų mastelis ir architektūrinė raiška atspindi realybę, o ne nepamatuotus troškimus.
Dar vienas įdomus Jūsų tyrimų laukas – sovietmečio gyvenamoji architektūra. Šiemet Knygų mugėje pristatėte knygą „Jūs gaunate butą“, kurioje nagrinėjamas 1940–1990 m. masinis daugiabučių statybos reiškinys. Kaip šiandien mums sekasi dorotis su šiuo palikimu ir kokią matote tų pastatų ateitį?
Didžiausia problema čia yra socialinė, nes butai privatizuoti, todėl savivaldybės negali imtis kompleksinės renovacijos. Sovietmečiu tie namai buvo statomi kaip vientisas darinys, tad ir renovacija turėtų būti kompleksinė. Neturėtume mąstyti vieno namo kontekste, kaip šiandien yra daroma, teisinantis, kad žmonės, pavargę nuo savo pilkų namų, patys imsis juos renovuoti.
Vis tik, manau, kad taip bus renovuojama ir toliau, tik galbūt vieni rajonai, ypač esantys arčiau miesto centro, išliks paklausūs, o kiti greičiausiai patirs urbanistines transformacijas: pavieniai namai bus griaunami ir jų vietoje statomi nauji daugiabučiai, o gal atsiras net ir nedideli nauji kvartalai.
Žinoma, kad lietuviai architektai tą masinę architektūrą stengėsi kuo labiau humanizuoti: mažino nurodytą pastatų aukštingumą, namus komponavo atsižvelgdami į kraštovaizdį, tarp jų palikdavo erdvius žaliuosius plotus… Ar architektūra gali turėti poveikį žmonių psichologinei būsenai? Kiek šiandien į tai kreipiama dėmesio?
Be abejo, gali. Seniai žinoma, kad harmoningoje aplinkoje gyvenantis žmogus yra laimingesnis. O lyginant šiandienos ir sovietmečio daugiabučių statybą, turėtume nepamiršti vieno svarbaus dalyko: sovietmečiu žemė buvo valstybinė, todėl žalieji plotai tarp namų neturėjo tokios piniginės vertės kokią turi šiandien. Dabar nekilnojamojo turto vystytojai įsigytą sklypą stengiasi išnaudoti maksimaliai, todėl namai ir grūdami vienas prie kito, nepaliekant vietos žaliesiems plotams, vaikų žaidimo aikštelėms, mokykloms, darželiams, pagaliau – gyventojų poilsiui.
Sovietmečiu miegamieji rajonai būdavo projektuojami ne tik laikantis tam tikrų atstumų tarp namų, bet ir kitų normatyvų. Pavyzdžiui, pagal gyventojų tankumą hektare buvo privalomas socialinės infrastruktūros pastatų skaičius: 10 tūkst. gyventojų turinčiai teritorijai priklausė mokykla, du arba trys darželiai, maisto parduotuvė. Tų reikalavimų buvo laikomasi, nes kitaip projektai nebūdavo tvirtinami.
Beje, erdvūs žalieji plotai tarp daugiabučių buvo traktuojami kaip atsvara mažiems butams ir juose gyvenančių žmonių tankiui. O šiandien vystytojai to nepaiso – tuose plotuose sugeba įsprausti net po kelis naujus daugiabučius, kas tikrai nepagerina situacijos nei naujakuriams, nei senųjų namų gyventojams. Todėl atsiranda ne tik pragmatinių problemų, tokių kaip automobilių aikštelių trūkumas, bet ir psichologinių – pastatai praranda namų kaip poilsio, atokvėpio nuo darbų erdvės funkciją.
Architektų darbo rezultatas matomas ne tik šiandien, jis lieka ir būsimos kartoms. Ar architektai gali tapti režimo arba ideologijos įkaitais? Ir kiek jie pajėgūs savo kūrybine raiška priešintis?
Visais laikais architekto santykis su valstybe ir ideo-loginiais režimais buvo komplikuotas, tačiau kažkam juk vis tiek reikėdavo projektuoti. Yra pasaulyje garsių architektų, tokių kaip Le Corbusier, kurie su režimais netgi flirtavo trokšdami gauti užsakymų ir siekdami juos realizuoti. Tačiau architektūra savo esme toks menas, kurio galutinė realizacijos forma yra pastatas, o jam atsirasti reikia daug dedamųjų: valstybinės infrastruktūros, statytojų, galų gale žemės, ant kurios jis stovės, tad vienaip ar kitaip architektas visada bus sistemos dalis. Galima tai vadinti kolaboravimu, tačiau reikia suprasti, kad autoritariniuose režimuose architektūra kitaip neveikia.
Aišku, pasitaikydavo ir bandymų priešintis: mano kolegė iš Didžiosios Britanijos yra netgi atlikusi tyrimą, pavadintą „Disidentiškumas architektūroje“, kuris parodė, kad vis tik tokie bandymai dažniausiai taip ir likdavo popieriniai – kuriami „į stalčių“ arba geriausiu atveju eksponuojami kaip idėjos, brėžiniai arba eskizai.
Čia galima prisiminti ir architekto Henriko Šilgalio bandymą priešintis sovietinei ideologijai: atsisakęs dirbti Valstybiniame projektavimo institute, mėgino projektuoti turtingiems užsakovams iš Kaukazo regiono, tačiau galų gale vis tiek grįžo dirbti į… Latvijos kolūkį. Anuomet savo kūrybą realizuoti galėjai tik būdamas sistemos dalimi arba… susiprojektuoti namelį savo kolektyviniame sode.
Šiandien daug kalbama apie tvarumą, atsinaujinančią energetiką, gamtos tausojimą. O kaip architektūra koreliuoja su ekologine mąstysena?
Manau, kad šia prasme sąmoningumo Lietuvoje dar labai mažai, tik pavieniai modernūs architektų biurai kartu su užsakovais tą propaguoja. Deja, dažniausiai vis dar nugali pigiausias variantas, ir nesvarbu, kad pastatas statomas iš kenksmingų aplinkai medžiagų, netvarus, neekologiškas.
Statybos verslas yra labiausiai CO2 išskirianti ekonomikos šaka, tačiau kol kas pas mus į tai kreipiama mažai dėmesio, nes žvilgsnis sukoncentruotas į kaštus, o ne į tvarumą. Aišku, vėliau tas pigumas atsilieps – lupsis tinkas, byrės plytelės…
Arba biurų statyba – šių stiklo šventovių išlaikymui reikia didžiulių energijos sąnaudų: šildymo, vėdinimo sistemų… Tačiau tokie dalykai vyksta ne tik pas mus – būdama UNESCO Pasaulio paveldo komiteto sesijoje Saudo Arabijoje stebėjausi, kad arabai statosi vakarietišką architektūrą, visiškai nepritaikytą jų klimatui, o paskui ją šaldo…
Jei galėtumėte nusikelti keletą dešimtmečių į ateitį ir kaip istorikė pažvelgti iš laiko perspektyvos į šiandien mūsų kuriamą ir formuojamą erdvę, ką išvystumėte? Kokį architektūrinį ir urbanistinį naratyvą apie save paliekame ateinančioms kartoms?
Manau, ateities kartos baisėsis mūsų aplinkos formavimo principais – pirmiausia dėl beatodairiško gamtos niokojimo. Turime tiek technologijų, kurioms gebame ją drastiškai transformuoti, tačiau nesuvokiame, kad visi esame tos pačios gamtos dalis. Komercinis mąstymas yra taip įsigalėjęs, kad šiandien kuriamą architektūrą galima vadinti „godumo architektūra“. O ir urbanistine prasme miestai vis dar planuojami automobiliui, bet ne žmogui, ir nors kalbame apie gatvių humanizavimą, materialioje raiškoje to dar labai mažai. O kiek visokių medžiagų prikišta į žemę…
Ir vis dėlto esame maža šalis, mūsų architektūros mastelis labai mažas, tad Lietuvoje kol kas gyvename beveik kaip rojuje. Jeigu tik sugebėsime nesugadinti savo aplinkos ekologine prasme ir išliksime saugūs geopolitiškai, ateityje, manau, tikrai klestėsime.
Kalbino Lina Mikalauskienė.
Viršelis – Marija Drėmaitė, 2019 m. Edgaro Kurausko nuotrauka.
