Svarbiausia yra neprarasti vilties. Ko gero, tai buvo giliausiai širdin įkritę žodžiai, išgirsti iš brolio pranciškono tą akimirką, kai viskas atrodė juodžiausia. Paprastas pasakymas, be įmantrybių, primygtinių siūlymų ką nors keisti ar dirbtinai nepasiduoti. Ir tuo metu to labai reikėjo.
Nesu labai iškalbus dvasininkų akivaizdoje. Pasaulis sudėliotas taip keistai, kad dažniausiai atima žadą. Ypač, kai reikia kalbėti apie savo vidinį. Atrodo, kad ten viskas taip apdaužyta, sujaukta, randuota, kad bet kokie žodžiai neturi prasmės.
Ir vis dėlto kartais per sunku išbūti be jos. Kai nebegali gyventi savo kasdienybėje, kai rytas vis dar primena naktį ir tik kažkur neįsivaizduojamai toli esančion šviesos karalystėn nukreipti šnabždesiai leidžia mažais žingsniukais judėti po namus, po truputį išsiruošti iš jų.
Kiek kartų per dieną turi stabtelėti, įkvėpti, pabandyti žvilgsniu sugauti kažką – kito žmogaus balsą, gestą, paukščio šmėkštelėjimą už lango, medžio linktelėjimą vėjui – pajausti, kad nesi atskirtas, atsiskyręs, kad turi laiko sugrįžti, pirmiausia į save, tada – vėl link artimiausio pasaulio.
Skaitau tekstus, raidė po raidės, dėlionė po dėlionės, – raštas visada yra tik tinklas, šį tą ištrauksi, prasimaitinsi, kitą pavaišinsi, bet už jo, už tų gijų akių lieka visas vandenynas, laikas, gelmės, kurios turi savąsias paslaptis, o tu vis kapstaisi paviršiais, kapstaisi…
Nežinau, ar norėčiau turėti valtį, perplaukti didžiulius atstumus, atradinėti nematytus krantus, ieškoti kažko ten, įsikurdinėti – nesu tas keliautojas, atradėjas. Vis dėlto didžiausi praradimai vidinėje pasaulio dalyje, ir tai svarbiau nei visa, kas išnykę istoriniuose žemėlapiuose.
Vienos akimirkos, minutės, valandos pajauta, įsisąmoninimas yra tegu ir nedidelė, bet galimybė – išeiti iš vienatvės, iš negyvenamos dykvietės, vis kažką šnabždant, prašant, dėkojant, – net jei atrodo, kad tariami garsai yra tik garsai, skiemenys, pusgyviai sakiniai…
Jauti, kad gyvenimas, išeitis niekada neištiks tuo patogiu būdu, kada lauki, tikiesi, dėl to ir eini, – lėtai, tarsi tikrindamas, ar nesubyrės, nesugurs po kojom tas takas, ypač jei tamsa, jei nesi tikras, kad išeisi, jei tiesiog neatpažįsti, nebeatpažįsti, kur tave veda.
Neprarask vilties. Kartoju sau žodžius, vis prisimindamas, kaip jie tarsi iš niekur apgaubė mane, ir tais metais pasilikau, pasirinkau būti. Gyvenimas tada netapo mažiau komplikuotas, tačiau galėjau atitraukti žvilgsnį nuo savęs, to minčių akivaro.
Mačiau saulę, lydėdavau ją keliu tarp namų, debesų ir lėktuvų, regėjau, kaip ji glosto daugiaaukščių stiklus, kaip įgyja sielą net tos tuščios akys, kaip švyti tolumos, išdidžiai nešančios būsimojo laiko dovanas.
Girdėjau, kaip atgijo vėjo ganomos apleistų krūmokšnių kaimenės, jas sūkuriuodami prižiūrėjo dulkių piemenys, – vaikščiodavau tų atokių lankų pakraščiais, jau galėjau vaikščioti ir stebėti, ir tas pasaulis buvo stebuklingai gražus.
Jaučiau, kaip po truputį pavasarėja ir tampa jaukiau ne tik užmiesčio pašaliuose, bet ir viduje. Rodės, kažkas netgi niūniuoja – lyg atsklinda iš netolimos kaimynystės, lyg pats jau kažką ne tik šnabždi, ne tik beri tarsi grūdus…
Kartais jau netgi išgrįsdavai atsisukti – sykį matei, kaip tavo pabertus žodžius ant kelio sutūpę lesė paukščiai, galbūt netgi tarp jų buvo tas, kurio sparnų mostus jaukinaisi anksčiau, galbūt, bet dar nebuvai tikras. Bijojai tuo patikėti.
Nueidavai vis toliau nuo namų, – tirpo nuogąstavimai, kad pasiklysi, negrįši, tarsi į elgetos delną smulkieji po truputį krito geros, kitų sušildytos mintys, – dienai baigiantis jau galėdavai ne tik nusišypsoti, bet ir nusijuokti.
Vieną naktį susapnavai kažką labai jaukaus ir gražaus, pabudęs negalėjai tiksliai prisiminti ką, tačiau atsiminei jausmą – tu esi vilties, o viltis yra tavo. Visada ir visiems laikams. Pažadas, kuris niekada nebus sulaužytas. Jei tik tu nelaužysi savęs.
…Nuo to laiko praėjo keleri metai. Negaliu pasakyti, kad išmokau nuolat šypsotis, kad niekada nenuleidžiu rankų, nenukabinu nosies ar nepasiduodu tamsos šiurpui, – anaiptol. Tačiau dabar aš jau pakeliu akis ir dažniausiai išvystu kažką, kas tą akimirką mane gelbsti – šviesą, gestą, paukštį. Tave.
Viršelis: Gretos Grikevičiūtės instaliacija „Atmena“, 2023 m. Brolių Černiauskų nuotraukos fragmentas.
