Kun. Kęstutis Dvareckas. Kad ir uodo žingsneliais…
Velykos išeina į žemę, nuritinus kapų rūsių akmenis. Nežinia, kas toliau, malda iš baimės užsirakinus… Gal ir aš, kausiantis, kaip tai galėjo įvykti, ir senais tinklais bergždžiai gaudantis auksinę žuvelę?.. Priskėlimas dygsta net pro kiečiausio asfalto dienas.