Velykos išeina į žemę, nuritinus kapų rūsių akmenis. Nežinia, kas toliau, malda iš baimės užsirakinus… Gal ir aš, kausiantis, kaip tai galėjo įvykti, ir senais tinklais bergždžiai gaudantis auksinę žuvelę?.. Priskėlimas dygsta net pro kiečiausio asfalto dienas.
Adoravimo būdas, medituojant Evangeliją, gali padėti atpažinti Jėzų Švenčiausiame Sakramente ir Jo veikimą, be to, gali padėti tikintiesiems susivokti savyje ir prisiimti deramą laikyseną Viešpaties akivaizdoje.
Nors medis šaknijasi į žemę, mes esame pašaukti šanknydintis į Dangų. Kad šaknydintumėmės į Dangų, turime į jį stiebtis, o kad stiebtumėmės, turime galvoti apie dangiškus dalykus, apie tai, kas yra aukštybėje.
O amžinybės didingumas šiandien įsikūnija labai paprastuose dalykuose. Mirtis įgyja tokią pat prasmę, kaip ir gyvenimas. Vertybės tampa dorybėmis. Pasirinkimas tampa neišvengiamas. Nebėra gyvenimo anapus gėrio ir blogio.
Prieš visas tas baisias liepsnojančias žvaigždes ir pukšintį neištirto vandenyno dugną… Tas žmogaus trapumas tiesiog protu nesuvokiamas; gal ir gerai – juk mirčiau iš siaubo lygindama save su likusios kūrinijos „ūgiu ir smūgiu“.
Jeigu man prieš akis ūmai išdygtų tikras, neabejotinas autoritetas, nelygstamas ir visų pranašiausias asmuo, aš juk netekčiau laisvės. Tarsi patį Dievą pamatytum ir jau nebegalėtum būti toks, koks nori.
Giesmių giesmė yra ir kosminė giesmė. Tai suvokti galima tik tuomet, kai mylimoji yra labai arti Mylimojo. Suvokimas, kaip Kūrėjas myli kiekvieną kūrinį, yra tiesioginė mistinės vienybės su Juo pasekmė. Tuomet, kai suvoki, kaip Viešpats myli tave ir kad Jis yra tavo mylimasis, tu supranti, kaip Dievas myli visus – ir žmones, ir kūrinius.
Tu – mano Vartai, pro kuriuos išeinama iš vienišumo pragarų.
Tu – mano Ganytojas, akių nenuleidžiantis, vilkų neįbauginamas.
Darnos, grožio ir meno patyrimas yra… Šventosios Dvasios patyrimas. Tuomet, kai iš tikrųjų matome kažką labai gražaus, išgyvename Dievo veikimą, nes Šventoji Dvasia leidžia matyti tą grožį. Be to, kai kas nors Viešpaties duota galia sukuria gražų kūrinį, per tai atsiskleidžia Dievo kūryba ir Jo šlovė.
Laisvydava. Toks lyg miestelis, lyg kaimas. Jį išvydę žmonės tik kraipo galvas – tokioj vietovėj pagal pavadinimą turėtų mažų mažiausiai stovėti kokia nors garbinga pilis, senosios karalystės vizijas menanti sostinė ar bent koks megapolio priemiestis, kurį su centru jungia Laisvės prospektas ar panašiai.