– Brangusis, tu greitai tapsi tėčiu.
– Ech, o aš taip norėjau kosmonautu tapti.
Šis senas anekdotas neblogai atspindi nepasitenkinimą, kuris būdingas patiriantiems gyvenimo vidurio krizę. Šitas laikas kiekvienam labai individualus – juk ir gyvenimo vidurys gali būti bet kur, taigi, ir gyvenimo vidurio krizė gali ištikti labai anksti, bet įprastai ji vyksta apie 40–45 m.
Gyvenimo vidurys verčia persiorientuoti ir priimti, kad prieš akis nebėra ilgo gyvenimo ir begalinių galimybių. Senų įsivaizdavimų, įsitikinimų, vertybių žlugimas sukelia chaosą, bejėgiškumą ir neviltį, baimę, nerimą, liūdesį. Tapatumas susvyruoja, pasiekimai nebedžiugina, statusas, užimamos pareigos, užgyventi turtai ir pripažinimas nebeteikia pasitenkinimo.
„Aš nebežinau, kas esu“, „neberandu savęs savo darbuose“, „gyvenu ne savo gyvenimą“ – taip ir panašiai apie save kalba gyvenimo vidurio krizės ištiktieji.
Tyrimai rodo, kad žmonės tarp 40–50 m. – nelaimingiausiai besijaučianti amžiaus grupė.
„Nejaugi tai – viskas?..“ – dažnas to meto klausimas.
Tyrimai rodo, kad žmonės tarp 40–50 m. – nelaimingiausiai besijaučianti amžiaus grupė. „Nejaugi tai – viskas?..“ – dažnas to meto klausimas. Nepasitenkinimas, savigrauža, abejonės dėl praeities sprendimų ir gyvenimo prasmės, nerimas dėl ateities, irzlumas, pyktis, liūdesys, nuobodulys, padidėjęs alkoholio ar saldumynų vartojimas, aštrių pojūčių paieškos, negalėjimas mėgautis ir nusivylimas – tai krizės požymiai. Senų įsivaizdavimų, įsitikinimų, vertybių žlugimas sukelia chaosą ir priverčia sutrikti.
Murray‘us Steinas sunkius šio laikotarpio jausmus aiškina psichologine senosios tapatybės mirtimi ir naujo, brandaus tapatumo gimimu.
„Mano siela, kur tu? Ar girdi mane?“ – rašė K. G. Jungas savo antrosios gyvenimo pusės dienoraštyje „Raudonoji knyga“. Šiame jo kūrinyje užfiksuoti vidiniai dialogai liudija pastangas atrasti savo sielą ir su ja susisieti. Tai ir būtų gyvenimo vidurio krizės užduotis.
…kol dar į kalną mūsų kelias
Pasak K. G. Jungo, pasiekus amžiaus vidurį, žmogaus psichologinė orientacija turi keistis: nuo ego stiprinimo ir įsitvirtinimo pasaulyje metas pereiti prie dėmesingumo sielai, giliausioms jos šaknims ir iš jų kylančioms vertybėms.
K. G. Jungas išskiria tris pagrindines pirmos gyvenimo pusės užduotis:
- Socializacija – gebėjimas gyventi žmonių visuomenėje;
- Mokymasis bandrauti: artimų santykių kūrimas, santuoka, vaikų auklėjimas ir t. t.;
- Įsitvirtinimas darbe.
Vaikai ir jaunuoliai mokomi tikėti savo galimybėmis, valia ir pastangomis. „Kaip pasiklosi – taip išmiegosi“, „būk savo laimės kalvis“ ir kitos patarlės bei priežodžiai skatina įsisąmoninti pastangų vertę, galią veikti, būtinybę prisiimti atsakomybę. Tai padeda įsitvirtinti pasaulyje, susikurti materialinę gerovę, fizinį ir psichologinį stabilumą.
Jauni 20–30 m. žmonės patiria visuomenės spaudimą mokytis, dirbti, daryti karjerą, kurti šeimą, gimdyti vaikus. Tempas toks didelis, kad savęs stebėjimui ir klausinėjimui apie pasitenkinimą ir prasmę laiko ne tiek daug ir lieka. Tarp 40 –50 m. atsiranda pauzė paklausti savęs ir pagalvoti, ar tikrai darome tai, ko mums reikia, ar tik tai, ką privalome?.. Ar užsiimame būtent tuo, kam ir esame sukurti?.. Kokią prasmę mums turi mūsų gyvenimas?..
Kaip pasukti žemyn?
Antra gyvenimo pusė skirta tvirtam įsisąmoninimui, kad ne viskas priklauso nuo valios ir pastangų, sąmoningų ketinimų ir siekių. Persivertus į antrąją gyvenimo pusę, tenka galutinai paaukoti visagalybės iliuziją ir nuolankiai susitaikyti su fiziniais, psichologiniais, intelektualiniais, kūrybiniais bei visais kitais ribotumais. Tenka pripažinti, kad netgi jei labai norėsi ir stengsiesi – daug geriau jau nebebus. Tada gali kilti stiprus impulsas viską mesti ir eiti kur nors visiškai kitur. Troškimas gali būti stiprus, tačiau toks posūkis ne visada pasiteisina ir, prieš atsiduodant impulsui, vertėtų stabtelėti ir peržvelgti savo motyvus: kodėl norite žengti visai kitur? Kam jums to reikia?.. Ar šis siekis kyla iš troškimo tapti didesniam ir geresniam?.. Neskubėkite.
Amžiaus vidurio krizė pirmiausia reikalauja vidinių pokyčių ir vidinių sprendimų. Jos nepavyks įveikti keičiant „dekoracijas“: namus, butus, automobilius, pomėgius, darbus. Būtinas posūkis nuo Ego prie Savasties.
Amžiaus vidurio krizė – tai lūžis ir procesas, kurį patyrę tampame tuo, kuo jau esame ir visada buvome. M. Stein teigia, kad šis procesas dažniausiai prasideda kokiu nors įvykiu – susitikimu, reikšmingu sapnu, darbo praradimu, skyrybomis, tėvų ar kitų artimų žmonių mirtimi. Tokie patyrimai sukrečia ir pažadina.
K. G. Jungas yra pasakęs, kad Savastis – Dievas žmoguje – nuolat ieško aplinkybių ir situacijų, per kurias galėtume labiausiai paaugti ir dar labiau tapti savimi. Gyvenimo vidurys yra viena iš esminių galimybių atsinaujinimui ir augimui. Instinktyviai siekiame malonumų, tačiau labiausiai augame ir bręstame patirdami pralaimėjimus, nesėkmes ir krizes. Nors šie patyrimai žaloja ir griauna, bet ir esmingai keičia, suteikia savitumo. Priimdami, išbūdami, apmąstydami savo patirtis, tampame vieninteliais tokiais, užčiuopiame ir atpažįstame savo individualų kelią, įgauname energijos ir impulsų judėti toliau.
Krizė – tai, kas dvasinėje plotmėje vadinama tamsiąja naktimi, sausra ir dykuma, pažįstama kiekvienam. Šis laikas, per kurį mirštame ir vėl atgyjame, mūsų gyvenimui suteikia naują formą. Niekas nesibaigia, bet ištvėrę depresiją, nerimą, baimes, prislėgtumą, skausmą ir kančią – tai, kas kyla iš sielos gelmių, esame jau kiti ir kitokie, pasiruošę naujam gyvenimo nuotykiui.
Mano gyvenimas vertėsi sulaukus keturiasdešimt ketverių. Daug dirbau ir tikėjausi pareigų paaukštinimo darbe, bet tai neįvyko. Jaučiausi nusivylęs, sugniuždytas, niekam nereikalingas. Tai, kam skyriau visą savo laiką ir dėmesį, nedavė vaisių. Nors iš esmės mano gyvenimas nepasikeitė – turėjau darbą, solidžias pareigas, gerą atlyginimą, bet viduje jaučiausi nieko vertas… Pusmetį gyvenau kaip per rūką, mechaniškai vykdydamas pareigas ir darydamas tai, kas būtina. Nieko nenorėjau, niekam neturėjau energijos. Atėjus vasrai, pasiėmiau atostogas ir užsidariau vienuolyne tylos rekolekcijoms. Aiškus ir paprastas buvimas, darbas ir poilsis, malda, meditacija ir tyla padėjo viską susidėlioti į vietas. Savaitę pratylėjus, atėjo aiškumas, kas nutiko, kam man, kaip vyrui ir žmogui, reikėjo tai patirti. Psichoterapija padėjo visa tai suvokti ir galutinai įsisąmoninti. Pamažu grįžau pats prie savęs ir tik tada apsiverkiau supratęs, kaip man savęs trūko, kaip buvau pats save apleidęs ir pamiršęs… (Giedrius, 44 m.)
Amžiaus vidurio krizė itin stipriai krečia tuos, kurie orientuojasi į rezultatus ir pasiekimus bei karjerą, nutolę nuo savo instinktyviosios prigimties bei intuicijos, gyvenimo kaip proceso ir visumos patyrimo. Gyvenimo vidurį švelniau pergyvena tie, kurie visą gyvenimą rūpinosi dvasiniais poreikiais, vertino ir brangino santykius, puoselėjo bendrystę ir ryšius, nepamiršdami savo individualumo ir autonomijos, pusiausvyros ir prasmės.
Instinktyviai siekiame malonumų,
tačiau labiausiai augame ir bręstame patirdami pralaimėjimus,
nesėkmes ir krizes.
Sėkmingai įveiktos amžiaus vidurio krizės rodikliai – atsinaujinimas, gilesnis gyvenimo patyrimas ir pasitenkinimas bei gebėjimas aukoti. Aukoti tenka savo begalinį potencialą, nuolankiai pripažįstant ir priimant savo ribotumą, tačiau vis geriau matant ir patiriant savąjį savitumą. Sėkmingai amžiaus vidurio krizę įveikęs žmogus subręsta ir išryškėja, jis nebetrokšta būti kuo nors kitu, bet nori dar pilniau save atskleisti, matyti ir būti matomas, jausti gyvybę ir prasmę.
Gyvenimas kaip kalnas
Alpinistai žino, kad kopiant į kalnus svarbu ne tik sėkmingai pasiekti viršūnę. Nusileidimas yra ne mažiau svarbus. Pasiekę tikslą atsipalaiduojame, tampame mažiau susikoncentravę, kartais pradedame skubėti, kyla pagunda į daug ką numoti ranka – „jei jau užlipome, tai tikrai kaip nors nusileisime“. Dėmesio nekoncentravimas dažnai tampa apmaudžių klaidų priežastimi…
Gyvenimas dažnai lyginamas su kalnu, pakilimu ir nusileidimu, tik gyvenime niekas nežino, kuri atkarpa ir yra ta viršūnė, aukščiausias taškas, nuo kurio būtinas esminis posūkis ir dar didesnis atidumas, įsiklausymas, jautrumas sau ir aplinkai. Persiorientuoti ir susivokti, kada laikas leistis, nėra taip paprasta.
Mes negalime tiksliai žinoti, kada gi ta gyvenimo viršūnė, o kada – pabaiga, tačiau būdami atviri patirčiai, priimdami ir išgyvendami kiekvieną mirksnį, galime ieškoti jame prasmės ir pilnatvės.
Sėkmės visiems kopiantiems, o ypač besileidžiantiems.
Žurnalas Kelionė 2021 m. Nr. III