Yra daug klausimų, į kuriuos negalime atsakyti, ir noras kontroliuoti savo gyvenimą, aplinką, numatyti tai, kas bus rytoj, skaudžiai atsitrenkia į prieš mūsų protą užvertas nežinomybės duris.
Paradoksalu, bet po didelių netekčių žmonės dažnai atranda dvasinį gyvenimą. Kančia yra iššūkis, bet kartu ji gali būti vaisinga ir išgryninti vertybes. Tai pasireiškia egzistenciniais klausimais: dėl ko aš gyvenu, dėl ko verta mirti?
Visa, kas mums duota Dievo, yra reikalinga ir prasminga. Net ir nelengvai pakeliami dalykai: fizinis ir dvasinis skausmas ar neigiami jausmai, tokie kaip liūdesys ar neviltis.
Žmogus, kaip dvasios vargdienis ir savo gyvenimo kryžiaus nešėjas, ypač atpažįstamas, kai patiria nuoskaudas ir sunkumą atleisti. Toks vargingumas yra malonės terpė, kviečianti jautriai priimti gautas žaizdas ir su jomis keltis naujam gyvenimui.
Natūralu, kad vienu svarbiausių egzistencinės terapijos klausimu tapo žmogaus laisvės ir pasirinkimų tema.
Gyvenimo vidurys verčia persiorientuoti ir priimti, kad prieš akis nebėra ilgo gyvenimo ir begalinių galimybių. Senų įsivaizdavimų, įsitikinimų, vertybių žlugimas sukelia chaosą, bejėgiškumą ir neviltį, baimę, nerimą, liūdesį. Tapatumas susvyruoja, pasiekimai nebedžiugina, statusas, užimamos pareigos, užgyventi turtai ir pripažinimas nebeteikia pasitenkinimo.