„Pažiūrėk, kiek pasaulyje medaus!“ – savo pacientus, turinčius problemų su savižala, dažnai kviečia psichologė Dalia Fediajevienė. Pasak jos, kai žmogus atranda savo gyvenimo „medų“ – mėgstamą prasmingą veiklą, tikrus gilius santykius, dvasinį maistą, savižala tampa nebeaktuali.
Empatija yra mįslė. Ji gali praturtinti mūsų gyvenimą, tačiau gebėjimas susitapatinti su kitų jausenomis gali paskatinti ir poliarizaciją, disfunkcinį elgesį santykiuose ar net smurtą.
Ne tik neprivalau, bet ir neturiu užstrigti kito gyvenime ir pamiršti atsakomybę už savąjį. Nėra grieko tą pačią dieną ir juoktis, ir verkti. Nėra grieko gyventi toliau. Empatija, jei teisingai ją suprantu, padeda ir įgalina švęsti dabartį.
Yra daug klausimų, į kuriuos negalime atsakyti, ir noras kontroliuoti savo gyvenimą, aplinką, numatyti tai, kas bus rytoj, skaudžiai atsitrenkia į prieš mūsų protą užvertas nežinomybės duris.
Paradoksalu, bet po didelių netekčių žmonės dažnai atranda dvasinį gyvenimą. Kančia yra iššūkis, bet kartu ji gali būti vaisinga ir išgryninti vertybes. Tai pasireiškia egzistenciniais klausimais: dėl ko aš gyvenu, dėl ko verta mirti?
Visa, kas mums duota Dievo, yra reikalinga ir prasminga. Net ir nelengvai pakeliami dalykai: fizinis ir dvasinis skausmas ar neigiami jausmai, tokie kaip liūdesys ar neviltis.
Žmogus, kaip dvasios vargdienis ir savo gyvenimo kryžiaus nešėjas, ypač atpažįstamas, kai patiria nuoskaudas ir sunkumą atleisti. Toks vargingumas yra malonės terpė, kviečianti jautriai priimti gautas žaizdas ir su jomis keltis naujam gyvenimui.
Natūralu, kad vienu svarbiausių egzistencinės terapijos klausimu tapo žmogaus laisvės ir pasirinkimų tema.
Gyvenimo vidurys verčia persiorientuoti ir priimti, kad prieš akis nebėra ilgo gyvenimo ir begalinių galimybių. Senų įsivaizdavimų, įsitikinimų, vertybių žlugimas sukelia chaosą, bejėgiškumą ir neviltį, baimę, nerimą, liūdesį. Tapatumas susvyruoja, pasiekimai nebedžiugina, statusas, užimamos pareigos, užgyventi turtai ir pripažinimas nebeteikia pasitenkinimo.