XX a. turi daug įvairių apibūdinimų. Vienas jų – terapijos epocha. Austras Zigmundas Froidas revoliucingai paskelbė, kad pokalbis tarp specialisto ir įvairių sunkumų trikdomo žmogaus gali turėti labai svarbią gydomąją vertę. Taip gimė psichoterapija. Pradžioje kaip paties Froido sukurta psichoanalizė, tačiau netrukus atsirado vis daugiau įvairių psichoterapijos mokyklų, kurios siūlė jai alternatyvą. Psichoanalizė buvo kritikuojama už tai, kad viską pernelyg suveda į seksualumą, yra pernelyg deterministinė, neįvertina laisvo žmogaus apsisprendimo, egzistencinių pasirinkimų svarbos.
Viena iš alternatyvų – egzistencinė terapija. Jai svarbų impulsą davė vokiečio filosofo Martino Heidegerio filosofija ir jos esminė tezė apie tai, kad žmogus yra „įmestas“ į pasaulį ir visada save atranda jau pasaulyje, kaip pasaulio dalį. Egzistencinė terapija atsisakė žvelgti į žmogų kaip į statišką struktūrą, bet išsikėlė užduotį suprasti žmogų kaip nenutrūkstamai tampančią būtį, nuolat esančią gyvenimo tėkmėje. Žmogaus baigtinumas, laikinumas, o ne stabili prigimtis, nekintantys pamatiniai poreikiai tapo svarbiausiomis egzistencinės terapijos kategorijomis.
60×60 cm
Natūralu, kad vienu svarbiausių egzistencinės terapijos klausimu tapo žmogaus laisvės ir pasirinkimų tema. Pasak egzistencinės terapijos atstovų, pernelyg suprimityvinta, subanalinta žmogaus laisvės samprata dažnai virsta egzistencinių problemų šaltiniu. Jei norime suprasti savo misiją pasaulyje, susidėlioti prioritetus, pirmiausia turime įsisąmoninti, ką reiškia žmogaus laisvė ir kokios jos ribos.
Laisvė, atsakomybė ir veikimas
Egzistenciniu požiūriu laisvės negalima atskirti nuo atsakomybės. Vis tik neretai žmonės siekia laisvės, bandydami išvengti atsakomybės. O tai palieka pėdsakus, kurie dažnai pasireiškia per kaltės, nerimo, pykčio, depresyvumo išgyvenimus.
Kalbėdami apie egzistencinę laisvę, kalbame ne apie politinį laisvės suvokimą. Tiesą sakant, politinė laisvė gali net pasirodyti kiek paviršutiniška, mažiau svarbi laisvės išraiška. Žmogus gali būti egzistenciškai laisvas net tada, kai yra kalinamas ar jo raiška, veikimas išoriškai ribojami, kaip ir demokratiškoje, laisvoje visuomenėje gyvenantis gali būti sukaustytas egzistenciškai.
Austrų neurologas ir psichiatras Viktoras Franklis, aptardamas savo patirtis koncentracijos stovykloje, pabrėžia šių dviejų laisvių skirtį. Visos socialinės, politinės laisvės buvo atimtos, bet nepaisant to, išgyventi padėjo būtent vidinės laisvės pajauta, kurios negali pasisavinti joks režimas ar brutali jėga. Vidinė laisvė leido atrasti prasmę ten, kur išoriškai galima buvo įžvelgti tik beprasmę kančią.
Bėgimas nuo atsakomybės
Vakarų kultūroje atsakomybės dažniausiai bandoma išvengti keliais būdais. Puikus pavyzdys – konformizmas. Dažnas amerikietis giriasi esąs autonomiškas individualistas ir tą individualizmą idealizuoja. Tačiau, jei paanalizuotume detaliau, amerikiečiai suranda pačių kūrybiškiausių būdų šios laisvės nusikratyti. Masiškai stojama į įvairiausias sąjungas, organizacijas, tampama partijų, institucijų, religinių bendruomenių nariais. Tai anaiptol nereiškia, kad priklausymas kokiai nors bendruomenei yra savaime blogas dalykas, dažnu atveju – net atvirkščiai. Problemos iškyla tada, kai prisijungiama prie tam tikro būrio žmonių visiškai aklai, kai atsisakoma mąstyti sava galva, nusimetama atsakomybė už savo asmenines nuostatas, elgesį, principus ar pasaulio suvokimą, nes mąstoma taip, kaip nurodo organizacijos tvarka. Tokiu atveju individo vertybės nebėra autentiškos.
Kas nutinka, kai ištikimai atsiduodama išorinei struktūrai? Gali būti, kad konformistiškai pasiduodama iš aukščiau nuleistoms taisyklėms, kaip reikia mąstyti, nustojama kvestionuoti ir krypstama į radikalumą, religinį, politinį ar kitokį fundamentalizmą.
Žmogus visuomet turi pasirinkimo laisvę.
Net ir neveiksnumas, nenoras žinoti yra pasirenkamas.
Kitas variantas – priklausoma bendruomenei, aktyviai dalyvaujama jos veikloje, gilinamasi į jos veiklą ir deklaruojamas vertybes, bet jaučiamasi patogiai reiškiant savo nuogąstavimus, keliant klausimus ir laužant taisykles tuomet, kai tai atrodo teisinga. Nėra sunku pasakyti „ne“ ir nepaklusti savai bendruomenei, kai prisiimama atsakomybė už savo, kaip žmogaus, elgesį ir pažiūras. Kita vertus, kai kiekvieną bendruomenės gestą ar žodį priimame kaip nenuginčijamą savaiminę tiesą, prarandame savo principų autentiškumą.
Dar vienas būdas neprisiimti atsakomybės – įtikėti, kad esi bejėgis. Tai gali nulemti daug skirtingų veiksnių. Asmuo gali jaustis savo aplinkybių, genų, laikmečio ar aukštesnių jėgų diktuojamo likimo auka. Egzistencinis požiūris pripažįsta, kad visi šie veiksniai gali daryti įtaką, tačiau nė vienas iš jų nepadaro žmogaus visiškai bejėgio ir negali jo visiškai kontroliuoti.
Galimybė rinktis laisvę
Austrų psichoanalitikas, rašytojas ir filosofas Otto Rankas savo darbuose itin gražiai aptarė laisvės problemą. Jis teigia, kad kuo labiau asmuo nesupranta jį veikiančių jėgų, tuo labiau yra jų veikiamas. Kitaip tariant, kuo labiau nesuprantame mus veikiančių instinktų, pasąmonės, aplinkos įtakos veiksnių, tuo labiau leidžiame jiems mus kontroliuoti. Tiesa, žmogus visuomet turi pasirinkimo laisvę. Net ir neveiksnumas, nenoras žinoti yra pasirenkamas.
Pasak Ranko, savimonė yra įsipareigojimas, kurio prisiėmimas padidina vidinės laisvės ribas. Bet vis tiek daug žmonių pasirenka aklą plaukimą pasroviui, nes realybė ir jos tiesos gąsdina ir ne visada yra patogios ar lengvai priimtinos. Bet jos gali ir labai daug padovanoti.
Filme „Matrica“ parodoma paralelė tarp laisvės ir savimonės. Nors dauguma ir renkasi gyventi užmerktomis akimis, dalis sąmoningai pasirenka gyvenimą plačiai atsimerkus. Šis egzistencinis klausimas kartais tampa labai paprastas ir kartu itin sudėtingas: pasirinkti mėlyną ar raudoną piliulę? Abu pasirinkimai turės savo kainą.
Savimonė ir etika
Jei sutiksime su Otto Ranko požiūriu į laisvę, nesąmoningumą ir valią, tuomet priimsime, kad gyventi atsakingą gyvenimą – tai skirti jį savęs pažinimui. Jei pasirenkame būti tik savo biologijos, pasąmonės ir aplinkos produktu, tuomet mūsų gyvenimas nebus autentiškas. Įsipareigojimas gyventi atsakingai ne visada būna lengvas, tačiau jo nauda didžiulė.
Neautentiškas ir nesąmoningas gyvenimas gali riboti įvairiais būdais. Pirmiausiai, tai gali trukdyti gyventi etiškai. Antra, tai užtveria kelią autentiškumui ir neleidžia kurti gilių, patenkinančių ir intymių santykių su savimi, kitais ir aplinka. Tik gerai pažinodami save, galime kurti tvarius ir nepaviršutiniškus santykius. Bet, paradoksalu, dažniausiai pažįstame save per santykį su kitais.
Šiuo atveju kalbant apie etiką, galvoje turime ne konformistinių, kitų primestų taisyklių laikymąsi, ne didžiausios naudos sau ar artimiesiems siekimą, bet veikiau nestruktūrinį požiūrį, tam tikrus principus, o ne griežtas taisykles. Tai gali būti religinio, dvasinio pamato vertybinės sistemos, bet nebūtinai. Tai pagarba ne tik žmogiškajai egzistencijai, bet ir visam ją supančiam pasauliui. Meilė, atjauta ir įsipareigojimas socialiniam teisingumui (siekiant geresnio pasaulio, o ne kerštaujant, kenkiant tiems, kurie tau nepatinka) yra pamatiniai egzistencinės teorijos principai. Jie artimi daugeliui žmonių ir jų vertybėms, bet šie principai sudaro būtent egzistencinės etikos pamatą.
Svarbiau ne ką žmogus kalba, kokias teorijas kuria,
bet jo tikrosios egzistencinės nuostatos, vertybės, kurios nušvinta tik veiksmuose.
Tam, kad galėtum vadovautis šiais principais, turi pažinti save. O nepakankama savimonė niekada nėra pasiteisinimas tokiais pamatiniais principais nesivadovauti. Joks pokytis negali įvykti, kol žmogus nesutinka prisiimti atsakomybės. Tai sunkus, bet būtinas išbandymas, norint laisvai augti.
Valia ir veikimas
Tiek valia, tiek veikimas yra svarbūs egzistencinės laisvės aspektai. Valią dauguma žmonių atpažįsta, bet negali tiksliai jos įvardinti. Galima sakyti, kad tai – gebėjimas laisvai pasirinkti. Teiginys, kad žmonės turi laisvą valią, nereiškia, kad jie absoliučiai laisvi. Tai veikiau patvirtinimas, kad žmonės bent iš dalies turi laisvę rinktis, kurios niekas išoriškai negali atimti.
Egzistencinėje teorijoje valia apibrėžiama mažiau pesimistiškai nei klasikinėje psichodinaminėje, psichoanalitinėje perspektyvose (tiesa, yra išimčių), pasak kurių mūsų geba pažinti pasąmonę yra itin ribota. Nors abi teorijos sutinka, kad turime pasąmonę, kurios iki galo pažinti negalime, egzistencinės terapijos šalininkai tiki, kad galimybių geriau ją pažinti yra daugiau, nei gali pasirodyti. Žmogus, pasak egzistencinės terapijos, pirmiausia yra praktinė būtybė. Svarbiau ne ką žmogus kalba, kokias teorijas kuria, bet jo tikrosios egzistencinės nuostatos, vertybės, kurios nušvinta tik veiksmuose. Būtent mūsų pasirinkimai ir yra ta „medžiaga“, padedanti patiems save pažinti.
Paradoksalu, bet egzistencinė terapija, regis, apverčia įprastą schemą ir elgesio motyvus bando atskleisti, žvelgiant į veiksmus. Šios terapijos tikslas tikrai nėra įsitikinimas, jog žmogus yra laisvas sukurti save, tačiau ji pabrėžia, kad nėra tokios situacijos, kuri iš mūsų visiškai atimtų laisvę ir atsakomybę būti žmogumi.
Kai žmogus nesinaudoja savo laisva valia, pradeda labiau priminti robotą, mašiną. Neretai egzistencialistai perspėja, kad yra daug žmonių, kuriems toks „automatizmas“ atrodo patrauklus, nors ilgainiui jis neišvengiamai sukuria į neviltį varančią egzistencinę tuštumą. Tačiau niekas negali gyventi už kitą žmogų, už jį prisiimti atsakomybę. Egzistencinės terapijos tikslas – ne nurodyti žmogui, ką jis turi daryti, išaiškinti, koks gyvenimo būdas teisingas, tačiau paskatinti jį pasinaudoti turimu laisvės potencialu, prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, negyventi „trečiuoju asmeniu“.
Egzistencinė terapija pabrėžia autentiškumo svarbą, tačiau pastarasis yra ne kas kita, kaip atsakinga laisvė. Labai dažnai mes negalime pasirinkti aplinkybių, kuriomis tenka veikti, tačiau visada galime pasirinkti, kaip į šias aplinkybes reaguoti.
Parengė Dominyka Navickaitė
Žurnalas Kelionė 2021 m. Nr. III