Niekas neišvengia žmogiškų santykių trinties, iš jos atsirandančių ir kartais ilgai nepamirštamų nuoskaudų. Kaip atleisti „iš tikros širdies“ (Mt 18, 35), jeigu ją ilgai sopa, o tų nuoskaudų nepavyksta išmesti iš galvos, nors tu ką? Kristaus paliepimas atleisti gali tapti nemažu rūpesčiu, kai atleidimas priimamas kaip krikščioniška prievolė, kurios neįvykdžius priekaištaujama sau, kad nepavyksta to padaryti. Slogius nuoskaudų prisiminimus gali dar labiau apsunkinti Dievo žodis, priimamas kaip imperatyvus reikalavimas – privalau atleisti. Juk mūsų atleidimas kitiems yra Dievo atleidimo mums sąlyga (Mt 6, 14).
Tokie sunkumai dvasiniame gyvenime kyla tuomet, kai atleidimo vardu prisidengia pagunda nusimesti savo žmogišką vargingumą. Atleidimas, kuris peršasi kaip panacėja, tėra akligatvin vedanti saviapgaulė, jei su meile neapkabiname to, kas išgyventa, ir nepripažįstame, kad tai, kaip su mumis pasielgta, kelia skausmą.
Evangelinis kvietimas atleisti tampa labai sunkus, jeigu juo remiantis mažinama ar neigiama tai, kas patirta, jeigu jis supriešinamas su nuoskaudomis kaip visagalė ir išlaisvinanti malonė. Tokiu keliu einant iš vienos blogybės kyla kita: dėl to, kad neatleidžiu, auga savęs kaltinimas. Rezultatas: esu kaltas, kad nepriimu Dievo malonės ir nesijaučiu išlaisvintas, o galiausiai esu kaltas, kad jaučiuosi kaltas. Taip nutinka tada, kai atmetama tiesa apie tai, kas patirta, ir simuliuojamas atleidimas, dvasinį kelią mėginant nutiesti ne per tikrąjį savo žmogišką vargingumą, o per nuo jo atitrūkusį idealą. Taip suprantamas atleidimas nedera su Kristaus įsikūnijimo įvykiu ir po sužeidimų likusiais Jo randais.
Žmogus, kaip dvasios vargdienis ir savo gyvenimo kryžiaus nešėjas, ypač atpažįstamas, kai patiria nuoskaudas ir sunkumą atleisti. Toks vargingumas yra malonės terpė, kviečianti jautriai priimti gautas žaizdas ir su jomis keltis naujam gyvenimui. Didžiausia malonė – panašėti į kryžių nešantį Kristų. Šios malonės virtuvė – subtili, dažnai vienumoje, už uždarų durų ir dvasiniuose pokalbiuose vykstanti atkakli kova ir budėjimas. Kova, kad prisimindami mus įskaudinusius žmones jų nenuteistume, nepasmerktume, nors vis dar skauda. Budėjimas, kad galėtume palaiminti, t. y. pavadinti laimingomis, net ir labai sunkias gyvenimiškas situacijas, pasitikint, kad jose Dievas brandina geriausią vyną.
Tokie laikotarpiai yra mūsų asmeninės dvasinės dykumos. Jų trukmė – Dievo reikalas. O mes ramiai ir atkakliai savo dėmesį kreipiame nuo nuoskaudos, nesutikdami, kad ji dominuotų, nes nuoskauda – tik dalis mūsų gyvenimo tiesos, tam tikru laikotarpiu agresyviai siekianti būti pagrindine ir vienintele. Didžioji Tiesa apie visas mūsų nuoskaudas yra viską jau atleidęs Jėzus. Jis už mus jau atleido mūsų skriaudėjams, nes visas neteisybes, kurias patyrėme, pasiėmė su savimi ant kryžiaus. Ten mūsų vardu Jis atleido visa, kas buvo ir kas dar bus. Taigi, Gerosios Naujienos džiaugsmas – Jėzaus atleidimą dabar ryžtingai nešti į mūsų jausmus ir santykius. Todėl Jėzus mus vadina savo motinomis (plg. Mt 12, 50), nes kaip motinos gimdome Jį savo gyvenimuose. Galime atleisti dėl to, kad svarbiausias asmuo mūsų gyvenime – Jėzus – jau atleido. Iš Jo teka atleidimo malonė ir per mus ji gali pasiekti kitus žmones. Ši malonė teka per mūsų patirtų nuoskaudų randus, primenančius ir apie prisikėlusio Kristaus žaizdas.
Vienas iš dvylikos – Tomas, vadinamas dvyniu, gavo tikėjimo dovaną, nes galėjo paliesti, pačiupinėti Jėzaus žaizdas. Dabar mes esame Kristaus kūnas, taip pat žaizdotas, randuotas, besinešantis įvairiausių nuoskaudų išgyvenimus. Dabar mes prisikėlėme su Kristumi naujam gyvenimui Dievo artumoje. Ir nuostabu tai, kad kai kuriuos žmones Viešpats prakalbina būtent per mūsų randus, kuriuos galima pamatyti ir paliesti.
Žurnalas Kelionė 2021 m. Nr. IV