Tęsiame teologo dr. Valdo Mackelos (1972-2017) mąstymų apie Giesmių giesmę ciklą, parengtą pagal Paštuvos basosioms karmelitėms skaitytas paskaitas. Ankstesniame „Kelionės“ numeryje Giesmių giesmės mylimoji kvietė savo širdį Viešpaties akivaizdoje išlieti tarsi nardą, o šį kartą skaitytojų laukia miros kvapsniu dvelkianti kelionė, kurioje bus atrastas tikrasis Mylimojo vardas ir tikroji Jo šventovė.
Mano mylimasis yra man miros ryšulys,
prigludęs tarp mano krūtų.
Mano mylimasis yra man henos žiedų puokštė
En-Gedžio vynuogių soduose (Gg 1, 13–14)
Mylimojo vardas
Dar prieš akimirką mylimoji vadino Sužadėtinį „Karaliumi“: „Kol karalius ilsisi savo kambary“ (Gg 1, 12). O dabar ji vadina jį dodi, žodžiu, kurį mes verčiame kaip „mylimasis“, „meilė“, „mano mylimas“, bet išvertus pažodžiui, šis kreipinys būtų itin švelnus ir intymus – „mylimuk“ arba „meiluti“. Žodis dod reiškia „meilė“ ar „mylimasis“, o „i“ žodžio pabaigoje reiškia „mano“. Kaip Adonai yra Viešpats, o Adoni reiškia „mano Viešpats“. Kaip rev yra rabinas, o rabuni, kuriuo Marija Magdalietė kreipiasi į Jėzų, reiškia „mano mokytojau“.
Žodžiu Dodi parodomas perėjimas nuo pagarbios laikysenos prie artimumo. Pagarba niekur nedingsta, tiesiog atsiranda labai stiprus meilės ryšys, kada norisi Karalių vadinti tuo „mieluk“, kaip sako suvalkiečiai. Anksčiau pagarbiai sakiusi „Karalius“, dabar mylimoji kreipiasi Dodi. Šis kreipinys skamba panašiai kaip Dovydo vardas ir galime matyti sąsają su dovydiškuoju Karaliumi, nes Saliamonas, kuriam priskiriama Giesmių giesmės autorystė, yra Dovydo sūnus. Be to, Kristus yra Dovydo palikuonis. Šis kreipinys reiškia, kad Mylimasis yra mylimosios širdies Karalius. Jis čia yra Karalius, bet jau ne tas, kuris karaliauja pasaulyje, valdo Visatą ir visa kuria, o tas, kuris karaliauja širdyje. Tai yra tas išsiilgtasis mesijinis Karalius.
Mylimojo vardas, kuris Giesmių giesmėje nuskambės dvidešimt aštuonis kartus, čia ištariamas pirmąjį kartą. Prieš tai savo Mylimąjį ji apibūdina ne taip tiesiogiai: „Tas, kurį mano širdis myli“ (Gg 1, 7). Tačiau čia mylimoji kreipiasi daug intymiau ir švelniau, vadindama jį Mylimuoju (dod, dodi), ir nuo šiol jau nebevadins kitaip.
Šis kreipinys pasirodo ir Izaijo pranašystėje apie vynuogyną: „Tebūna man leista giedoti savo mylimajam mano meilės giesmę apie jo vynuogyną: Mano mylimasis turėjo vynuogyną derlingos kalvos atšlaitėse“ (Iz 5, 1). Galima sakyti, kad Giesmių giesmė yra kaip pranašystė, nes Senajame Testamente mes niekur nerasime pasakymo, kad Dievas yra meilė. Naujajame Testamente, gan vėlyvame tekste – Pirmajame Jono laiške – du kartus pasakyta, kad Dievas yra meilė (1 Jn 4, 8. 16). Tačiau Giesmių giesmėje matome pranašystę ir užuominą apie tai, kad tikrasis Dievo vardas yra Meilė. Nors čia nesakoma nei heset, nei ahava, kurie hebrajiškai reiškia „meilė“, bet Karalius vadinamas mažybiniu vardu, ir tai yra nuoroda į tą apreiškimą, kuris po kelių šimtų metų įvyks Jėzuje Kristuje ir kurį pirmajame savo laiške taikliai įvardins evangelistas Jonas.
Tikroji Mylimojo buvimo vieta
Ankstesnėje Giesmių giesmės eilutėje Mylimoji sako, kad Karalius „ilsisi savo kambary“ (Gg 1, 12), o dabar daug intymiau ir asmeniškiau priduria, kad ji yra kur kas arčiau Jo: „mylimasis yra man miros ryšulys, prigludęs tarp mano krūtų“ (Gg 1, 13). Tai reiškia – labai arti. Taigi, tikroji Mylimojo buvimo vieta yra mylimosios širdis.
Šv. Bernardas taip komentuoja šią vietą: „Prieš tai Jis yra vadinamas Karaliumi, o dabar – Mylimuoju, prieš tai Jis ilsėjosi savo karališkuose kambariuose, dabar Jis ilsisi tarp mylimosios krūtų.“ Taigi, nuo pagarbios laikysenos pereinama prie intymumo, nuo pagarbaus kreipimosi – prie švelnaus vardo. Visa tai vyksta per vieną akimirką. Per vieną akimirką nuo nuolankios garbinimo kalbos pereiname prie nuoširdaus artimumo – garbinamas Viešpats ir Sužadėtinis yra ir Mylimasis. Tai – panašiai kaip melstis iš maldaknygės ar brevijoriaus ir staiga pereiti į spontanišką maldą. Tas perėjimas nuo iškilmingų parašytų žodžių prie gyvos, nuoširdžios, iš širdies besiveržiančios maldos.
Origenas žavisi šia eilute: „Karalius ilsisi sieloje, Jam patinka čia būti ir ilsėtis. Sužadėtinis sako Sužadėtinei: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 23).“ Iš tiesų, tai didinga vieta, kai Kristus ne tik sako: „aš esu Tavo širdyje“, – bet ir: „mes ateisime – ir Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia“ – visa dieviškoji Trejybė. Ji labiausiai mėgsta gyventi žmogaus širdyje.
Dievas yra visame kame, Jis pripildo visą pasaulį, bet labiausiai Dievui patinka apsigyventi mylinčioje žmogaus širdyje. Trejybę galima matyti, kaip esančią išorėje. Galima kontempliuoti A. Rubliovo ikoną ir galvoti apie dieviškųjų asmenų darbus: pasaulio sukūrimą, atpirkimą ir pašventinimą. Bet galima išgyventi Švč. Trejybės gyvenimą savo širdyje.
Origenas sako: „Ar Kristus negalėtų amžinai ilsėtis Tėvo artumoje? Ne, Jis ateina ir randa malonią vietą sieloje. Palaimintas yra tas kambarys, ta širdis, kurioje Tėvas, Sūnus ir, žinoma, Šventoji Dvasia apsigyvena. Iš tiesų, ar galėtų būti geresnis kambarys ir tinkamesnė vieta?“ Kodėl Origenas sako: „ <…> ir, žinoma, Šventoji Dvasia“? Evangelijoje pagal Joną Ji nėra paminėta, nes kalba Sūnus, pamini Tėvą, o Šventoji Dvasia yra tas būdas, kuriuo Dievas Tėvas ir Dievas Sūnus apsigyvena sieloje. Trejybės asmenys yra amžinoje vienybėje ir jungtyje. Kur yra vienas, ten yra ir kiti. Tad, kai Šventoji Dvasia pripildo mūsų širdis ir mūsų sielas, ten yra ir Tėvas, ir Sūnus.
Jis pats yra mira
Mira yra augalinės kilmės sakai, kurie turi nepaprastai stiprų, persmelkiantį ir svaiginantį kvapą. Jos kvapas yra toks intensyvus, kad netgi sukelia svaigulį. Tas stiprus miros kvapas simbolizuoja Sužadėtinio trauką, Jo meilę taip, kaip mylimosios jausmus simbolizuoja nardas.
Keturiasdešimt penktojoje psalmėje apie Sužadėtinį netiesiogiai yra sakoma: „Drabužiai tavo kvepia mira, alaviju ir kasija. Iš dramblio kaulu išpuoštų rūmų stygų garsai tave linksmina. Tarp tavo dvaro didžiūnių yra karalaičių, tavo sosto dešinėje stovi karalienė, papuošta auksu Ofyro“ (Ps 45, 9–10). Mira yra paminima tarp Karaliaus drabužių kvapų. Ši psalmė yra karališkų vestuvių psalmė, kurią Giesmių giesmės ir Senojo Testamento šviesoje galime perskaityti kaip Avinėlio ir sužadėtinės, Kristaus ir Bažnyčios, Dievo ir kiekvienos sielos vestuvių giesmę.
Tačiau ne tik Sužadėtinio drabužiai kvepia mira. Jis pats yra tarsi mira. Gražu, kai galima pastebėti, kaip Giesmių giesmės simbolika šventųjų ir Bažnyčios Tėvų kalboje yra taip įsigyvenusi, kad jie spontaniškai naudoja Giesmių giesmės kalbą ir simboliką. Šv. Augustinas „Išpažinimuose“ sako: „<…> atskleidei savo kvapą, aš įkvėpiau ir ilgiuosi tavęs, paragavau ir alkstu, ir trokštu“ (X. 27, 38). Šv. Augustinas, įkvėpęs Viešpaties kvapo, nebegali nurimti. Šis šventasis buvo neramus žmogus, žinoma garsi jo citata: ,,Nerami mano širdis, Viešpatie, kol neatilsės Tavyje.“ Tačiau šis nerimas kyla dėl to, kad paragavo Viešpaties malonės kvapo. Šv. Augustinas buvo pirmasis, kuris paaiškino, kad Dievas yra labiau mes, nei mes patys. Viešpaties kvapas yra tai, kas mus apsvaigina, kas verčia Jo ieškoti, degti ir siekti tos ramybės, kurią galiausiai tik Jame atrasime.
Kvepalai drabužių klostėse
Gali kilti klausimas: iš kurgi tas miros ryšulėlis tarp krūtų? Ar Giesmių giesmės autorius, rašydamas šiuos žodžius, prisiminė, ką pranašas Izaijas sakė apie moteris, slepiančias kvepalus savo drabužiuose: „Tą dieną VIEŠPATS atims grožį ir kojų papuošalų, ir plaukų tinklelių, ir mėnulėlių, ir auskarų, ir apyrankių, ir šydų, ir kepuraičių, ir rankogalių, ir juostų; ir kvepalinių, ir talismanų, ir žiedų, ir nosies grandinėlių; ir išeigos drabužių, ir apsiaustų, ir skarų, ir rankinukų; ir skraisčių, ir lino liemenių, ir turbanų, ir skepetų. Vietoj kvepalų – pelėsiai, vietoj prijuostės – virvė, vietoj šukuosenos – plikė, vietoj išeigos drabužių – maišas. Gėda vietoj grožio!“ (Iz 3, 18–24).
Plėtodamas šią paralelę Grigalius Nisietis sako: „Yra sakoma, kad pasaulio moterys slepia kvepalus savo drabužių klostėse. Panašiai elgiasi ir Giesmių giesmės mylimoji. Ji turi kvepalų ryšulėlį, kurį saugo ant krūtinės, tarp krūtų. Jei miros ryšulėlis skleidžia aplinkui malonų kvapą, kaip dar labiau malonų kvapą skleidžia Viešpats, esantis širdyje, kuris yra man miros ryšulys, paslėptas krūtinėje.“
Galima sakyti, kad Dievo buvimas mūsų širdyje arba sieloje yra nematomas, bet žmogus, kuris nešiojasi Dievą širdyje (ne veltui pirmųjų amžių krikščionys buvo vadinami kristoforais, teoforais, pneumotoforais – tais, kurie nešioja savyje Kristų, Tėvą arba Šventąją Dvasią), yra matomas. Tas, kurio širdyje gyvena Kristus, spinduliuoja Dievo šviesą, Jo malonę. Tai yra tarsi kvapas. Gali tiesiog būti šalia tokio žmogaus, ir tuomet tau gera, šviesu, malonu, nors ir nesupranti kodėl. Ta šviesa gali būti matoma be žodžių, be jokių darbų, be nieko – tiesiog spinduliuoja iš vidaus, nes tai Kristaus buvimo sieloje pasekmės.
Iš tiesų Mylimasis gyvena ne kur kitur, bet Mylimosios širdies gelmėse. Nuolatos įkvepiamas, alsuojamas jos krūtinėje, susiliejantis su jos pačios kvapu. Jis yra slėpiningas spindėjimas to, kurį ji myli. Šis kvapas – Kristaus malonės kvapas – yra tai, kuo mes esame gyvi. Tai geriausiai suprato įvairių laikų ir bendruomenių mistikai. Pavyzdžiui, Gertrūda iš Helftos, tryliktojo amžiaus cistersų mistikė, vieną naktį laikydama Nukryžiuotąjį ir spausdama jį prie savo širdies, sakė: „Mano mylimasis yra man miros ryšulys“, o balsas jos širdyje atsiliepė: „prigludęs tarp mano krūtų“. Nukryžiuotojo Kristaus buvimas arti širdies ar širdyje jai buvo gyva mistinė patirtis. Taip ji ir vaizduojama – su kryžiumi prie širdies. Ne veltui krikščioniška tradicija nešioti kryžių ant krūtinės yra priminimas, kas turi būti širdyje. Dievas yra tai, kuo gyvenama ir dieną, ir naktį.
Tikroji šventovė
Pranašas Ozėjas bara tautą, kuri pasiklydo savo širdyje ir atiduoda ją ne Dievui, o svetimiems dievams ir stabams. Ozėjo knygoje Viešpats griežtai sako neištikimai žmonai: „Kaltinkite savo motiną, kaltinkite, nes ji nėra mano žmona, o aš nesu jos vyras! Tepašalina nuo savo veido kekšystę ir iš savo krūtų tarpo svetimavimą“ (Oz 2, 4). Giesmių giesmėje matome priešingybę – Viešpats yra tarp mylimosios krūtų. Tarp jos krūtų, jos gyvenimo širdyje, nėra vietos neištikimybei. Nuo dabar vien Dievas ir Jo meilė yra tai, kuo ji kvėpuoja dieną ir naktį. Šv. Augustinas tai nusakė žodžiais: Deus interior intimo meo, – Dievas yra intymiausioje mano širdies gelmėje arba pačiame intymiausiame mano viduje.
Kai mylimoji kalba apie Mylimąjį, kuris „prigludęs tarp jos krūtų“, galime pastebėti užuominą apie Viešpaties buvimą šventajame Jeruzalės mieste, kuris yra tarp Ziono kalvų, Šventykloje, kur Jam atnašaujamos aukos ir kyla smilkalų dūmai. Šventykla yra tarsi miesto širdis. Tai dar labiau pabrėžia simetriją ir tai, kad nėra prieštaravimo, tarp „karaliaus, kuris ilsisi savo kambary“ ir „Mylimojo, kuris yra man miros ryšulys, prigludęs tarp mano krūtų“. Abi šios eilutės nusako tai, ką šv. Augustinas išreiškė žodžiais: Deus interior intimo meo, – Dievas yra pati intymiausioji mano esybė. Jeigu mes ieškome Dievo, tai turėtume Jo ieškoti ne kur kitur, bet savo širdies gelmėje.
Mylimoji anksčiau klausė: „Pasakyk tad man, mano tikroji meile, kur ganai savo kaimenę, kur guldai ją vidudienį poilsio? (Gg 1, 7), – ir čia ji pati randa atsakymą: „Mano mylimasis yra man miros ryšulys, prigludęs tarp mano krūtų“, – Mylimasis yra manyje, Jis tarp mano krūtų, savo tikrojoje Šventovėje, savo pokylio menėje.
Kartumas suteikia stiprybę
Dar vienas aspektas, kalbant apie mirą, yra kartumas arba aitrumas. Šv. Bernardui miros ryšulys arba, kaip jis sako, miros puokštė, yra Jėzus Jo žemiškojo gyvenimo metu. Taip pat ir visi Jo kentėjimai. Mira nėra tik malonus kvapas – tai kvapas, susijęs su kančia ir mirtimi. Būtent Jėzaus kentėjimo metu Evangelijoje išgirstame apie mirą: ja tepamas Jėzaus kūnas. Velykų rytą moterys, nešinos mira, ateina prie kapo. Nuo to laiko jos vadinamos miroforėmis arba miros nešėjomis.
Šv. Bernardas, kalbėdamas apie mirą, prisimena, kad Jėzaus malonė buvo pelnyta kentėjimais, ir išvardija visas Jėzaus kančias: „Nuo pokalbio pradžios aš stengiausi laikyti arti savo širdies Viešpaties kentėjimų puokštę. Pirmiausiai aš prisimenu Jo vargingą vaikystę, Jo varginančias keliones ir ilgus pamokslus, Jo gundymus pasninko metu, Jo užuojautos ašaras, Jo naktinių budėjimų ir maldų valandas, Jam pinkles rengiančių klastą ir galiausiai Jo netikrų bičiulių išdavystę, įžeidimus, Jo prakaitavimą krauju, plakimą, patyčias, vinis ir visa tai, ką evangelijos liudija apie kančią dėl žmonių išgelbėjimo. Tarp visų miros puokštės šakelių aš negaliu pamiršti miros, kurios Jam davė gerti ant kryžiaus, ir miros, kuria buvo pateptas Jo kūnas prieš laidojant. Visa mano filosofija yra žinojimas, kas buvo Jėzus ir kad Jis buvo nukryžiuotas. Todėl aš jau nebeklausiu Sužadėtinio, kur ieško vidudienį poilsio, nes aš Jį aistringai glaudžiu prie savo krūtinės. Aš jau nebeklausiu, kur gano savo kaimenę, nes matau Jį, savo Išganytoją, ant Kryžiaus. Yra didinga matyti Jį vidudienio valandą, bet laikyti Jį savo širdyje yra mieliau. Štai kodėl Jis yra mano širdy.“ Šv. Bernardas atsisako mąstyti apie Jėzų vien garbėje, poilsio valandą, vidudienį. Jis jautriai siekia prisiminti žemiškojo Jėzaus veidą.
Šv. Teresė Avilietė savo biografijoje rašė, kad šv. Bernardas ir daugelis kitų šventųjų rado savo laimę ir džiugesį, apmąstydami Kristų Žmogų. Šventoji priduria: ,,Turime eiti per šiuos vartus, jei norime, kad Aukščiausioji Didenybė apreikštų šias didžias paslaptis“ (22, 6–7). Toliau ji ragina neieškoti kito kelio, net jei būtų pasiekta ir pati aukščiausia kontempliacijos pakopa. Šv. Teresė visada buvo atsargi, kai buvo kalbama apie kitus kelius pas Dievą, o ne per vargingo, kenčiančio ir nuolankaus Jėzaus žmogiškumo apmąstymą. Sekdama ja šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė iš visų Mylimojo kvepalų rinksis mirą. Kartumas suteikia stiprybę: „Miros kalnas sustiprina mus savo aitriu kvapu.“
Parengė Dalia Mackelienė ir Faustina Elena Andrulytė SF
Žurnalas „Kelionė“ 2021 m. Nr. I