Dažniausiai mes drąsiai ir atvirai kalbame tik apie laimėtas kovas. Apie praeities pergales, kurių jau niekas neištrins, kuriomis galime didžiuotis. O kas įvyksta ligi tos lemtingos dienos, kai gali garsiai pasakyti, kad įveikei priešą ar negandas? Jaučiu, kad dar esu kelyje, kad kiekvieną dieną išmokstu naujai žvelgti į pasaulį ar savo gyvenimą, savo kūną ir jį supantį nerimą. Einu tuo keliu sveikimo link, nesinešdama rankose jokio stebuklingo recepto ir jo neprašydama iš aplinkos. Tiesiog einu. Kartais su pykčiu, savigaila, kartais su palengvėjimu ar viltimi.
Lėtinė ir komplikuota migrena atslinko į mano gyvenimą po truputį. Pradžioje atrodė kaip laikina sudėtingo gyvenimo etapo viešnia, kuri ateina, bet po šventės susirenka daiktus ir pasišalina. Bet šį kartą ta viešnia neišėjo. Ji atėjo palaikyti kompanijos mano depresijai, nerimui, nuolatiniam nuovargiui ir kūno skausmams, kuriems nėra medicininės diagnozės.
Bandžiau ją vyti sau pažįstamais būdais ir vaistais, bet ji darėsi vis atsparesnė ir labiau užsispyrusi. Skaudėjo, kai miegodavau per mažai ir kai miegodavau daugiau.
Viskas, ko reikia, tai viltis,
kad skausmas nesitęs amžinai. Ir ta viltimi norisi dalintis.
Skaudėdavo ir po poilsio, ir po darbo. Ir po gulėjimo, ir po fizinės veiklos. Tiesiog atrodė, kad neįmanoma, kad neskaudėtų. Gyvenimas priminė trumpas sekundes ir vos kelias dienas per mėnesį be priepuolių, o visas likęs laikas tebuvo migla.
Daug mokiausi, dirbau ir skubėjau. Galbūt migrena bandė mane sustabdyti? Nežinau, kiek ji tapo priežastimi, kiek pasekme viso to, kas vyksta, bet jaučiau, kad gyvenimas pakibo rūke. Aš nenorėjau jai pasiduoti, vis tiek važiavau į keliones, vis tiek mokiausi, kūriau ir imdavausi atsakingos veiklos. Norėjau išlaikyti kontrolę, kad ji manęs neribotų daugiau, nei jai leidžiu. Ir verkiau sėdėdama nuostabioje Šv. Šeimos (Sagrada Familia) bažnyčioje Barselonoje, nes norėjau į save sugerti matomą grožį, o jaučiau tik siaubingą galvos skausmą, kuris nuo kiekvieno garso tik stiprėjo.
Labai skaudu suvokti, kad esi ribotas. Kad prarandi savo gyvenimo vadeles ir nežinai, ar rytoj galėsi išlipti iš lovos. Mačiau, kaip į krūvas kaupiasi nepadaryti darbai, kaip mano planai žlunga, nes atsibundu su baisiu galvos skausmu, po kurio seka didelis silpnumas. Jaučiausi bejėgė ir „sugedusi“. Tarsi brokuotas daiktas, kurio atgal grąžinti jau negalima. Bijojau įsipareigojimų – kiekvienas griežtai laike įsitvirtinęs darbas ar susitikimas keldavo paniką, nes iki paskutinės akimirkos nežinodavau, ar pajėgsiu. O kylanti įtampa tik padidindavo migrenos tikimybę.
Skaudžiausia tokios lėtinės ligos pasekmė nėra pats skausmas. Jis erzina, trukdo, neleidžia nei miegoti, nei būti nubudus, bet tai iškenčiama. Sunkiausia dorotis su vienatve. Tuo jausmu, kad esi izoliacine juosta atitvertas nuo pasaulio, kuris nelaukia. Praradau ryšį su savo draugais, nes mūsų patirtys pasidarė kardinaliai skirtingos. Tapau apatiška, neįdomi ir sau, ir aplinkiniams.
Migrena, kaip ir daugelis lėtinių ligų, nėra pažini tiems, kas vienu ar kitu būdu su ja nesusiduria. Ji apipinta mitais ir stigmomis, vis dar manoma, kad tai tėra paprastas galvos skausmas, paslėptas po įmantriu terminu, kaip pasiteisinimas vengti turimų pareigų ar neteisingai gyvento gyvenimo pasekmė, kurios nusipelnei. Taipogi, jei turi rimtesnių sveikatos problemų jaunystėje, nuolat susiduri su itin nejautriais komentarais ar bandymais įtikinti, kad tavo patirtys nėra tikros. Kartais ir pats tuo patiki, todėl ilgai nesikreipi pagalbos, nuvertini savo patiriamą skausmą.
Išmatuoti ir palyginti kito skausmą ar kančios stiprį nėra įmanoma. O ir nereikia. Kiekvienos ligos, kaip ir migrenos, istorija yra unikali ir kitokia. Maniškė mane moko nuolankumo ir gebėjimo paleisti norą kontroliuoti kiekvieną situaciją. Ji atveria kelią atradimams ir netikėtumams, net jei dalis jų skausmingi ir nepatogūs. Net, jei prarandu žmones ar aplinkai atrodau mažiau sėkminga.
Daug išbandytų metodų bei medikamentų man nepadėjo, viltis traukėsi iki vos įmatomo taškelio. Bet tai tikrai yra kelionė, kurioje reikia dėlioti kablelius ir kabliataškius, nepabaigiant kiekvieno nevilties sakinio galutinai. Šiandien esu stipresnė, nes po ilgų paieškų radau sau tinkantį neurologą bei gydymo būdą. Biologinė terapija ir injekcijos padėjo suretinti priepuolius ir vėl atrasti gyvenimą, kuriame yra daugiau klausimų nei: ar šiandien neskaudės galvos? Atsirado vaistai, kurie padeda išgyventi priepuolius esant darbe ar situacijose, kur kristi į lovą negali. Tai nėra amžinas atsakymas ar ligą su šaknimis išraunantis stebuklas, bet tai viltis, kad įmanoma, jog būtų kitaip. Kad tos vilties gautum, būtina prašyti pagalbos ir nepasiduoti.
Esu dėkinga už kiekvieną šios vilties krislelį. Už kiekvieną pokalbį, kurio metu galiu klausytis ir girdėti, o ne tik jausti spiegimą galvoje ir ausyse. Už filmą, kurį galiu žiūrėti be nagų, įleistų į odą, kad atitrauktų dėmesį nuo galvos skausmo. Už naktis, kai pavyksta užmigti ir atsibusti be maudimo. Viskas, ko reikia, tai viltis, kad skausmas nesitęs amžinai. Ir ta viltimi norisi dalintis.
Statistika rodo, kad būtų sunku nepažinoti nė vieno žmogaus, sergančio migrena. Net 11,6 proc. žmonijos serga šia liga – tai milijardas gyvenimų, palytėtų ūmaus galvos skausmo ir kitų jį lydinčių nemalonių pojūčių. Maždaug kas septintas žmogus pasaulyje kenčia nuo pasikartojančių migrenos priepuolių. Migrena yra dažniausias neurologinis sutrikimas Vakarų Europoje.
Moterys šia liga serga 2–3 kartus dažniau nei vyrai.
Migrena yra gerokai daugiau nei paprastas galvos skausmas. Tai varginanti liga, atitinkanti visus ligos kriterijus, paveikianti daugelį sergančio žmogaus gyvenimo aspektų. Remiantis PSO (Pasaulio sveikatos organizacijos) sudarytu ligų, kurios daro didžiausią neigiamą įtaką paciento gyvenimo kokybei, sąrašu, migrena yra antroje vietoje.
Migrenos simptomai gali būti įvairūs, bet dauguma žmonių nurodo stiprų pulsuojantį galvos maudimą, stiprėjantį atliekant judesius, pykinimą, jautrumą šviesai, garsams bei kvapams, silpnumą, mirgėjimą akyse, koncentracijos problemas, motorikos sutrikimus. Prieš prasidedant priepuoliui, kai kurie pacientai jaučia vadinamą aurą, kuri pasireiškia šviesos blyksniais arba tamsiomis dėmėmis akyse, galvos svaigimu, galūnių tirpimu, dilgčiojimu ar kalbos sutrikimais.
70 proc. migrena sergančiųjų yra mažiau darbingi, o migrenos priepuolio metu 30 proc. būna visiškai nedarbingi.
Lietuvoje yra daugiau nei 200 000 migrena sergančių asmenų, bet tikslius skaičius nusakyti sunku, nes dalis žmonių nesikreipia į specialistus, bijo aplinkinių reakcijos ar nemano, kad serga migrena, nelaiko dažno galvos skausmo rimta problema, jiems trūksta informacijos, kuri padėtų atpažinti šią ligą. Tad ligos mastas gali būti daug didesnis nei spėjama.
Žurnalas Kelionė 2021 m. Nr. II