Šveicarų teologas, mistikas, rašytojas, kunigas Maurice’as Zundelis jau pažįstamas lietuvių skaitytojams. Šį kartą pateikiame ištrauką iš „Magnificat leidinių“ spaudai rengiamos M. Zundelio knygos „Koks žmogus ir koks Dievas? Rekolekcijos Vatikane“ („Quel homme et quel Dieu? Retraite au Vatican“). 1972 m. popiežius Paulius VI pakvietė Zundelį Vatikane vesti rekolekcijas, kuriose jis kalbėjo apie šiuolaikinio žmogaus genialumą, jo laisvę ir dieviškąjį pašaukimą. Tekstą iš prancūzų kalbos vertė Povilas Aleksandravičius.
Giliausia ir jautriausia bet kurio žmogaus vieta, kurioje prabyla jo tikrasis žmogiškumas, išskiriantis jį iš visų kitų gyvų būtybių, yra toji asmens neliečiamumo pajauta. Jausdamas ją, kiekvienas konkrečiai gali pajusti, kad yra žmogus. Kai kurie ją patiria maištaudami, kai mato prieš juos nukreiptą neteisingumo geluonį, kiti – kai turi laimės išgyventi draugystę. Nieko nėra vertingesnio už pagarbą šiai vidujybei, niekas nekompensuos jos trūkumo. Tose paslaptingose gelmėse gimsta tylus dialogas, suteikiantis gyvybę visiems žodžiams ir žmogiškuose santykiuose leidžiantis skleistis tikram buvimui. Todėl joks dvasinis veikimas, ypač religinis mokymas, nėra įmanomas, jeigu nėra priimamas iš vidaus, jeigu jis nėra atsakas į tą intymų laukimą, kurį pats sukėlė ir pats numalšina.
Neprilygstamas autoritetas, kuriuo dvelkė Jėzaus Asmuo, kilo iš unikalaus Jo pajėgumo paliesti klausytojų būties gelmes. Tuomet jie gaudavo progą į save pačius pažvelgti naujai. Visa tai galingai išreiškia trys evangelijų ištraukos, kurias siūlau medituoti.
Pirmiausia, Evangelijos pagal Joną pasakojimą apie Jėzaus susitikimą su samariete prie Jokūbo šulinio. Ne vienas iš mūsų šį tekstą yra išmokęs atmintinai, jo struktūra palengvina šią užduotį. Bet kad ir kiek kartų jį pasakotume, neišsemsime jo naujumo. Dialogas tarp šios anonimės moters ir Viešpaties, jai davusio aukščiausią apreiškimą (Jn 4, 5–30), kiekvieną kartą atsinaujina intymiausiame mūsų pačių viduje.
Vidudienis. Pavargęs nuo kelionės, Jėzus ilsisi šalia šulinio. Jis – vienas, ji taip pat. Greičiausiai ji čia atėjo iš gretimo miesto, į kurį jaunojo Mokytojo sekėjai buvo nuskubėję nusipirkti būtiniausių reikmenų. Nešdama savo semtuvą, moteris net neįtaria, koks susitikimas jos laukia. Ji tenori pasisemti iš šulinio vandens. Bet Jėzus ją užkalbina: „Duok man gerti.“ Iš tiesų, Jis trokšta jos sielos, bet argi ji tai supras? Juk pati savo sielos nepažįsta. Bet samarietė negali nepastebėti vieno dalyko: ją užkalbino žydas. Kaip jis galėjo tam ryžtis, Jo ir jos tautai nesutariant jau šitiek amžių?! Ji nesusilaiko į tai neatkreipusi Jo dėmesio. O Jis atsako paslaptingai, taip kaip Jis vienas sugebėjo, siekdamas sukelti jos sieloje troškimą. Jeigu ji žinotų, kas toks Jis yra, pati būtų paprašiusi Jo vandens! Bet, rėžia ji be užuolankų, Jis neturi kuo pasemti to gyvojo vandens, apie kurį čia šnekąs. Tuomet Jėzus dar labiau pabrėžia savojo pasiūlymo vertę, pažadėdamas tokį vandenį, kuris visiems laikams numalšintų jį geriančiojo troškulį ir taptų jame versme, trykštančia į amžinąjį gyvenimą. Ar moteris tik apsimeta nesuprantanti tos simbolinės kalbos, kuria Jėzus siekia ją nuvesti iš „išorės“ į „vidų“, nuo materialaus elemento į dvasinę realybę? Ar ji ironizuoja, įsikabinusi į savo situaciją, kuri neturi išeities? Ką gi, sušunka ji, teduoda Jis jai to vandens, kad nebereiktų vargti, nuolatos vaikščiojant nuo namų iki šulinio!
Bet samarietė neišvengs smūgio, kuris netikėtai ją įsvies į tą meilę, jau seniai apsisprendusią ją išgelbėti, ir įves į jos pačios intymiausiąjį vidų: „Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia.“ Štai ji ir pastatyta pati prieš save. Ši moteris gyvena su vyru, kuris nėra jos sutuoktinis, prieš tai jau gyvenusi su penkiais kitais. Ji dar bando išsisukti šiais dviprasmiškais žodžiais: „Aš neturiu vyro.“ Jėzui nesunku išsklaidyti šį melą: Jis viską apie ją žino. Moteris pasiduoda: „Aš matau, jog esi pranašas.“
Nuo šiol samarietė yra pasirengusi savyje pačioje, į kurią buvo vedama Jėzaus, atrasti tą šaltinį. Ji tai padarys, nukreipdama kalbą prie seno ginčo tarp žydų ir samariečių. Kur yra teisėta šventovė, iš kurios reikia garbinti Dievą: ant šalia esančio Garizimo kalno ar Jeruzalėje? Atsakymas – lyg žaibas, atskleidžiantis dar neregėtą dalyką: „Nei čia, nei ten!“ – nežiūrint žydų iki šiol turimos privilegijos ir autentiškos misijos. „Ateis valanda, – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa.“
Moterie, turi suprasti, kad Dievo neriboja nei vieta, nei tauta: savo tikrąją šventovę, kurioje nori gyventi, Jis statosi tavyje. Kad tik tu atsivertum tam begaliniam šaltiniui, trykštančiam tavoje širdyje! Iki šiol šventovę laikei esant ant kalno, laikei ją tolima išorine vieta, su kuria neturi asmeninio ryšio. Negalėdama mylėti tavo intymumo neliečiančių dalykų, tu kabinaisi į tuos, kurie tau rodėsi esantys arčiausiai tavęs, versdama savo sielą tenkintis tik rūpesčius keliančia laime. Nuo šiol tau nereiks meluoti sau pačiai. Savo pačios viduje tu atradai tavęs vertą meilę.
Kvietimas garbinti dvasioje ir tiesioje pirmiausia buvo skirtas šiai moteriai. Jai Jėzus atvėrė didybę, kurios akivaizdoje ji pamatė savo klaidas, praradusias trauką. Ją nušvietė gėris, vienintelis galintis ją pripildyti. Taip ji atrado savo sielos gelmes. Ir ji jau galvoja apie ateinantį Mesiją taip, tarsi Jis būtų jos viduje bręstančios dienos aušra.
Iš tiesų, jai jau nereikia laukti. Jis atėjo: „Tai aš, kuris su tavimi kalbu!“
Sugrįžus mokiniams, pokalbis nutrūko. Bet esminis dalykas buvo pasakytas ir patikrintas – moteris buvo perkeista, nes pirmą kartą gyvenime susitiko pati su savimi. Ji taip sujaudinta, kad skubėdama į miestą papasakoti tėvynainiams jai nutikusio įvykio, prie šulinio pamiršta savo semtuvą. „Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik jis nebus Kristus?“ Daugelis įtikėjo ir prašė Jo pasilikti su jais. Daugybė priėmusių Jo žodį, kurio dėka atgimė patys sau, pripažino, kad Jis yra pasaulio Gelbėtojas.
Evangelijos pagal Joną pasakojimo ašis – vienintelis reikalingasis, apsireiškiantis kaip tam tikra nelaikiška dabartis, iš kurios trykšta neišsemiamas naujumas. Galime būti pritrenkti fakto, kad pirmoji, kuriai teko šis apreiškimas, buvo schizmatikė moteris ir dar gyvenanti ne santuokoje. Ir ji pati, eilinį kartą eidama semtis vandens, mažiausiai tikėjosi, kad įvyks toks perversmas. Bet ji grįžta namo, pažinusi pačią save, be fizinio vandens, bet savyje nešdamasi Šaltinį, trykštantį į amžinąjį gyvenimą.
Iš akmenų pastatytos šventovės dabar gali sugriūti, jos jau nėra būtinos. Nuo šiol žmonės yra kviečiami savyje pačiuose atrasti gyvojo Dievo šventovę. Bet kad tai įvyktų, jie turi būti radikaliai perkeisti, atgimti iš naujo – įeiti į savo pačių vidinę intymiąją erdvę. Ši absoliuti sąlyga leidžia griežtai atskirti įvairias prietarų ir apgaulės formas nuo autentiško artėjimo prie dievybės. Dvasios religija, brandinta jau Senojo Testamento pranašų, yra galutinai įkurta.
Šią be galo delikačią, iš vidaus veikiančią pedagogiką aptinkame ir Evangelijos pagal Luką pasakojime apie nusidėjėlę (Lk 7, 36–50), nors šio pasakojimo tonacijos yra kitokios. Atmosfera čia svarbesnė už faktus ir žodžius. Esame kažkur Galilėjoje. Fariziejus, pavadintas labai populiariu Simono vardu ir pasirodantis tik šioje Evangelijos vietoje, pakvietė Jėzų pietų. Su kokia intencija? Sunku pasakyti. Galbūt jis girdėjo pats, o gal kiti jam raportavo, kaip griežtai fariziejus vertino jaunasis Mokytojas, tik ką juos dar kartą pasmerkęs dėl jų požiūrio į Joną Krikštytoją (Lk 7, 30). Greičiausiai Simonas nusprendė Jį stebėti ir diskusijų prie stalo metu bandyti išsiaiškinti tikrąsias Jo užmačias.
Bet įvyksta kai kas netikėto. Jėzus iš tiesų atskleis savo giliuosius ketinimus, bet ne kalbomis, o per vieno žmogaus gyvenimą, staiga įsiveržusį į Jo gyvenimą.
Kaip ta prostitutė, kurios vardo Lukas neminti, nuspėjo Jį esant šiuose griežtuose namuose? Kaip ji išdrįso į juos įeiti, tikrai nebūdama pakviesta, ateiti ten, kur visa reguliuojama senųjų įstatymų ir tradicijos, ten, kur vien jos pasirodymas yra laikomas įžeidimu? Mes pasistengsime suprasti šio drąsaus žingsnio motyvą, Luko aprašytą sceną išgyvendami kaip esmingą vidinį įvykį.
Viskas vyksta taip, lyg Jėzus ir ta moteris būtų vieni. Ji temato savo skurdą ir žmogų, kuris gali ją išgelbėti. Jis – tik jos kančią ir vilties pliūpsnį, kurio paskatinta krinta prie Jo kojų. Jauno pranašo tyrumas į ją įsismelkia lyg žaibas. Jo akivaizdoje ši moteris nesijaučia esanti tik kitų geiduliams atiduodamu kūnu, kas jai jau kelia pykinimą. Jėzaus žvilgsnis jai grąžina orumą. Išnaudojimo pasaulis tirpsta Jo akivaizdoje, ir ji jau nebegalės mylėti kitaip, nei tik visa savąja būtimi jungdamasi prie šios šviesos, grąžinančios jai nekaltybę. Moteris lieka prie Jo kojų, laistydama jas ašaromis ir bučiuodama, savo plaukais jas šluostydama, liedama ant jų kvepalus – garbinimas vyksta tyriausioje meilėje, kurią ji įkvepia iš Jo. Jėzus mato šiuos meilės liudijimus, savo vidiniu žvilgsniu apglėbdamas visą šios moters asmenį, jos visumą, atsispindinčią kiekviename iš jų.
Iš tikrųjų, Jis ir ji išgyvena tarpusavio susitikimą taip intensyviai „iš vidaus“, kad jau nebepastebi čia pat esančių žmonių. Taip intensyviai, kad šie irgi sugeba tą vidujybę pajusti, todėl nesiima kaltinti Jėzaus dėl kokio nors netyrumo. Jo skaistumas yra akivaizdus visų akims, nė vienas negali tuo suabejoti. Šeimininkas Simonas užsipuola veikiau Jo aiškiaregiškumo dovaną: „Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia, – kad ji nusidėjėlė!“
Skaitydamas jo mintis, Jėzus imasi pasakoti palyginimą apie du skolininkus. Vienas skolingas penkis šimtus denarų, kitas – penkiasdešimt. Tačiau skolintojas jiems abiem skolą dovanoja. Kuris iš jų labiau jį mylės? Žinoma, atsako Simonas, kad tasai, kuriam daugiau dovanota. Tokiu atveju, atrėžia Jėzus, tegu savo atsakymą Simonas pritaiko šiai moteriai, kuri yra pirmojo skolininko situacijoje, ir jis sugebės ją suprasti. Jos daugybiniai gestai atitinka tą milžinišką skolą, kuri jai buvo dovanota. Tai – kupini pagarbos gestai, kurių pats Simonas neatliko. Jie išreiškia gautą malonę. „Jai atleidžiama daugybė nuodėmių, nes ji labai pamilo.“
Šie žodžiai visai situacijai suteikia naują prasmę, pakelia į naują lygmenį. Jie reiškia, kad moteris buvo perkeista paties Jėzaus šventumo, kad ji atėjo vedina įsitikinimo, jog vien tik Jis gali jai grąžinti tyrumą. Jaudinantys gestai, kuriuos evangelistas aprašė, nepraleisdamas nieko, išreiškė padėką, nes atsidūrusi šalia Jėzaus ji pasijautė realiai išvaduota iš savo klaidų ir visiškai atgimusi. Bet reikia žvelgti dar toliau. Paskelbdamas, kad moters nuodėmės yra atleistos, Jėzus duoda suprasti, kaip jau yra daręs kitomis aplinkybėmis, kad Jis turi teisę atleisti nuodėmes. Kartu valgantieji kaip tik taip Jo žodžius ir supranta bei ima piktintis: „Kas gi jis toks, kad net ir nuodėmes atleidžia?!“ Moteris irgi turėjo tai suprasti, juk ji Jėzaus asmenyje rado atleidimo garantą. Jaunajame pranaše ji atpažino tą viršžmogišką dimensiją – Jame natūraliai veikiančią dievišką galią. Galima numanyti, kad apsispręsdama eiti pas Jį, ši moteris nujautė Jėzų esant pasaulio Išgelbėtoją, atėjusį iš anapus, ir kad ta visaapimanti meilė, kurią ji pajuto, buvo sukurtosios būtybės meilė savajam Dievui. Ji atpažino Jėzuje įsikūnijusį Dievą, ką greičiausiai patvirtina paskutiniai pasakojimo žodžiai: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“
Šis pasakojimas turi nepaprastai gilias šaknis – kaip tik tas, kuriomis žmogus, susitapatinęs su grynu meilės Dievui žvilgsniu, jungiasi su Juo. Tas stebuklingas skaidrumas, kurį visi pamato Jėzui susitikus su nusidėjėle, yra nematomos šviesos spindėjimas, Jo skleidžiamas ir jos pagautas naujo užgimimo džiaugsme. Jeigu ši moteris ir nėra Marija Magdalietė – galbūt tikrasis jos vardas yra „Ta, kuri labai mylėjo“ – vis tiek ji buvo viena ryškiausių Kristaus veiksmo liudytojų. Kristus įsismelkia į kiekvieno žmogaus slapčiausią intymumą ir jį išgelbsti iš jo paties tamsumų, apreikšdamas begalinį Gėrį, kurį kiekvienas savyje turi.
Moters svetimautojos epizodas, randamas Evangelijoje pagal Joną (Jn 8, 1–11), nors į šią Evangeliją buvo įterptas vėliau, tęsia prieš tai medituotų pasakojimų mokymą. Šį kartą esame Jeruzalėje, šventyklos teritorijoje. Jėzus ten pasirodė auštant. Greitai apsuptas minios, Jis atsisėdo ir ėmė mokyti. Ir štai rašto aiškintojai ir fariziejai atvedė moterį, sugautą svetimaujant. Išstatę ją visų žvilgsniams, jie kreipėsi į Jėzų: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O ką tu pasakysi?“ Jie tai sakė, spęsdami pinkles, kad turėtų kuo Jį apkaltinti.
Pinklės, atrodo, buvo tobulai sukonstruotos, nes į klausimą buvo galima atsakyti tik „taip“ arba „ne“. Atsakius „taip“, galėjo prasidėti moters egzekucija. O atsakymas „ne“ reiškė, kad Jėzus prieštarauja Įstatymui. Tačiau yra ir trečia išeitis: išnarplioti pinkles, ką Jėzus tuojau ir padaro. Iš tiesų, moters kaltintojams nerūpi nei jos moralinė būklė, nei Mozės Įstatymas. Jų tikslas vienas – pražudyti Jėzų, įspraudžiant Jį į alternatyvą, kurioje praktiškai Jam nėra įmanomas nė vienas pasirinkimas. Bet prieš Jį – moteris, kuri yra naudojama kaip Jo pražūties pretekstas, kurios likimas jiems nė kiek nerūpi ir kurią reikia gelbėti. Jėzus neabejotinai yra pasiryžęs ją apsaugoti nuo veidmainiško skundėjų uolumo ir nuo galimo baisaus susidorojimo. Bet Jis taip pat nori bandyti gelbėti ir juos – nuo to juose glūdinčio blogio, nuo to iškrypusio teisingumo, kuriuo jie didžiuojasi, nuo juos apakinusios puikybės.
Iš pradžių Jėzus vengia tiesioginės priešpriešos. Jis tyli ir pasilenkęs ima pirštu rašyti ant žemės. Moriakas[1] yra pasiūlęs įdomią įžvalgą apie šį gestą: Jėzus bando nuslėpti gėdos raudonį, kuris išpylė Jo veidą, pamačius kaltintojų niekšybę ir tą viešą negarbę, į kurią jie įstūmė vargšę moterį, siekdami Jo pražūties. Galime neabejoti, kad Jėzui buvo būdinga išgyventi šios rūšies užuojautą. Tačiau, kad ir kokie jausmai buvo kilę Jo širdyje šią akimirką, laikas bėga, ir priešai, pasiryžę neleisti Jam ištrūkti, reikalauja atsakymo. Bet sulauks ne „taip“ ir ne „ne“, o tikro įsiveržimo į jų pačių slapčiausią intymumą. Jėzus atsitiesia ir taria jiems: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį.“ Po to vėl pasilenkęs ima rašyti ant žemės, šį kartą leisdamas jiems pabūti su pačiais savimi.
Ir štai, išgirdę savo sąžinę, jie ėmė vienas po kito skirstytis, pradedant nuo vyresniųjų. Neįmanoma įsivaizduoti pergalės, kuri būtų tikresnė, tylesnė, geranoriškesnė ir broliškesnė už šią Jėzaus pergalę: nugalėtieji tapo ypatingais, nes jie nugalėjo patys save. Jie buvo išgelbėti, kaip Jėzus norėjo. Bet išgelbėta buvo ir moteris. Ji buvo netgi dvigubai išgelbėta: nuo kankinančios mirties, kuriai Įstatymas ją pasmerkė, ir nuo klaidų, kurios ją privedė iki tokios bausmės.
Juk neįmanoma, kad ši moteris nebūtų buvusi sukrėsta iki sielos gelmių. Kiekviena šios dramos akimirka – pradedant jos sučiupimu ir vilkimu minios akivaizdoje pas Jėzų ir baigiant kaltintojų pasitraukimu – turėjo slėgti ją viso nugyvento gyvenimo ir patiriamos gėdos svoriu. Ir tas pabaigos laukimas turėjo būti baisus. Visa moters būtis dabar priklausė nuo jauno Mokytojo žodžio, pakibusi Jo skleidžiamoje tyloje, kurioje glūdėjo visa jos viltis. Jėzaus žodis jai buvo ne menkesnis šokas už tą, kurį patyrė jos kaltintojai. Kaip ir jie, ji buvo pasiųsta savosios sąžinės akivaizdon. Ji buvo kalta ne prieš juos, o prieš pačią save, prieš savo pačios vidujybę. Ji buvo įmesta akistaton su tuo nepaperkamu liudytoju, kuris būva slapčiausioje mūsų pačių vienumoje ir neleidžia meluoti sau patiems. Tuomet jos viduje įsižiebė šviesa. Argi rasime didesnį gėrį už šį: būti santaikoje su tuo paslaptingu nekaltumu, kuris rusena kiekvieno iš mūsų gelmėse ir kurio balsu dabar tapo Jėzus?
Tylus kaltintojų pasitraukimas apie tai liudija geriau už bet kokį stebuklą. Jie irgi atrado tą vidinį balsą, kuris skleidžiasi kaip asmeninis santykis su kažkuo, gyvenančiu mumyse. Kaip toli dabar esame nuo to formalaus Įstatymo vykdymo, kuris galėjo tapti moters žūties priežastimi! Jai dar sunku patikėti, bet jie pasitraukė. Naujas pasaulis, kuris dabar atsivėrė prieš jos akis, yra tikras ir galingas pasaulis, nes kaltintojai nesugebėjo pasipriešinti jo tiesai.
Likęs vienas su ja, Jėzus užklausia: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“ – „Niekas, Viešpatie.“ – „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk.“ Argi ji nebuvo apvalyta iki pat gelmių šio atleidimo? Argi nuo šiol visam laikui nebuvo šio dieviško susitikimo apsaugota nuo savęs pačios? Ji pasitraukia stebuklingai pripildyta to amžinuoju gyvenimu trykštančio Šaltinio, kurį atrado savo širdies gilumoje, kaip ir samarietė.
Medituodami visa tai, mes irgi esame sujaudinti. Mus taip pat pasiekia vidujybės srovė, visur tekanti šiuose trijuose nuostabiuose pasakojimuose. Mes irgi esame pagauti neprilygstamos Jėzaus galios susitapatinti su tais, kurie, atrodo, mažiausiai rūpinasi dvasiniu gyvenimu. Vienas didis egzegetas šią galią puikiai apibūdino: „Jėzus yra savo namuose, kai yra kitų viduje.“
Straipsnis iliustruotas Jeffrey Czum nuotraukomis iš Pexels
[1] François Mauriac (1885–1970), prancūzų rašytojas (vert. past.)