Sesuo Liucija Aušra Grybaitė (g. 1964) priklauso Marijos Krikščionių pagalbos dukterų institutui arba tiesiog – seserims salezietėms. Šią kongregaciją prieš 150 metų įsteigė šv. kun. Jonas Bosko, drauge įkūręs vyrų saleziečių ir saleziečių pasauliečių bendruomenes. Liucija savo pašaukimą atrado anksti – pirmąjį Viešpaties užkalbinimą ji išgirdusi trylikos, praėjus trejiems metams po itin ankstyvos atsivertimo patirties, kai mokytojai pasakius, jog „Dievo nėra“, mergaitė tapo aršia kovotoja už ateizmą ir tik dėl baltos adoruotojos suknelės sugrįžo į bažnyčią. Taip Viešpats rado kelią į Liucijos širdį, o tuomet jau su visu įkarščiu mergaitė pasinėrė į pogrindinę veiklą.
„Kai užaugsiu, būsiu motina ir turėsiu labai daug vaikų“, – būdama visai mažutė sakė būsima salezietė, ugdytoja ir pedagogė sesuo Liucija, kurios dvasinė motinystė skleidžiasi tarnaujant Palemono parapijoje ir Kauno Vyturio gimnazijoje. Apie tikėjimo ir pašaukimo kelią, ugdymo pamokas, jauno žmogaus pasaulį ir šių dienų iššūkius, norint plaukti prieš srovę, – pokalbis su seserimi Liucija Aušra Grybaite.
Faustinos Andrulytės nuotrauka
Sese Liucija, esate pedagogė, ugdytoja. Labai įdomu, kaip atrodė Jūsų pačios vaikystė, kaip buvot auginama, kokias pirmąsias pedagogikos pamokas gavote iš savo tėvų?
Augau Kaune, šeimoje vienturtė. Mano tėtis buvo ištremtas į Sibirą, o kai sugrįžo, pasistatė namą, sakydavo: „Bus Liucytei.“ Bet, statant naujus rajonus, tėvų namą nugriovė, o mums davė kooperatinį butą. Kol gyvenome savo namuose, nelankiau darželio, aplink buvo nedaug kitų vaikų, tad daugiausiai dėmesio gaudavau iš artimųjų. Ir staiga iš to mūsų vienkiemio, namų su sodu, patekau į didžiulį devynaukštį su daugybe butų ir smėlio dėže kieme, kur visad buvo labai daug vaikų. Man tai buvo ne praradimas, o tikras rojus!
Labai gerai atsimenu pirmąją dieną naujuose namuose: man penkeri, išeinu žaisti į smėlio dėžę, grįžtu namo. Tuomet mama sako: „Liucyte, ar tu girdi, kaip mamos kviečia savo vaikus? Jos išeina į balkoną ir šaukia: Donatai, eik namo! Daiva, eik namo! Liucyte, šaukti vardą – labai negražu. Aš tavo vardo niekada nešauksiu. Išeisiu į balkoną ir mane matysi, tai reikš, kad tau reikia eiti namo. O jei neisi namo, tu manęs neklausysi.“ Tos pirmosios pedagogikos pamokos mano gyvenime – apie pagarbą.
Dar mama sakydavo: „Žiūrėk, eina tėvai, o vaikas iš paskos – kaip negražu! Vaikas turi eiti šalia arba priekyje.“ Tai maži dalykai, kalbantys apie pagarbą vaikui kaip žmogui.
Iš savo mamos patyriau, kad ugdymas pirmiausia yra kalbėjimasis, aiškinimas, o ne reikalavimai, draudimai ar taisyklių nustatymai, tai – visai kitoks santykis.
Šeimoje, kaip suprantu, vyravo pagarbus, gražus santykis ir sutarimas dėl auklėjimo…
Auklėjimo klausimu tėveliai visuomet buvo vieningi. Džiaugiuosi, jog mūsų šeimoje niekada nebuvo manipuliacijos – kai mama leidžia, o tėtis ne arba atvirkščiai. Jaučiau, kad jie didžiuojasi manim kaip savo vaiku gerąja prasme. Dabar galvoju: mūsų šeimoje buvo tikrai sveikas bendravimas…
Pamenu dar vieną svarbią pedagogikos pamoką, kurią gavau būdama septynerių. Visai šalia mūsų namų buvo pastatyta nauja muzikos mokykla. Taigi, pradėjau lankyti muzikos klasę. Mama turėjo klausą, gražiai dainavo, ir tėtis turėjo gražų tenoriuką, tais laikais visa giminė daug dainuodavo. Vienas dėdė grojo armonika: negalėdavau nuo jos akių atitraukti ir visose švenčių nuotraukose būdavau nusisukus – žiūrėjau į tą armoniką. Tad ėmiau mokytis groti akordeonu. O mažutė buvau! Sunku pasakyti, ar akordeoną pririšdavo prie manęs, ar mane prie akordeono… (Juokiasi.)
Taigi, pirmoje klasėje jau lankiau muzikos mokyklą – ryte pamokos, popiet – muzika. Kartą į mūsų klasę atėjo mokytojos iš baleto mokyklos ir ėmė tikrinti, kas tiktų mokytis baleto. Tik viena mergaitė ir aš! Juk buvau liesa kaip pagaliukas. Sako: „Norim jus priimti į baleto mokyklą, pasikalbėkit su tėveliais.“ Parėjau namo: „Mama, aš būsiu balerina!“ Iš štai – mamos išmintis: ji nesakė nei „taip“, nei „ne“. „Liucyte, tu pradėjai lankyti muzikos mokyklą, po pietų tau muzikos pamokos, o baletas mieste, negalėsi lankyti abiejų. Rinkis.“ Įsivaizduoji – man, septynerių metų žmogeliukui, mama sako: „Tu rinkis.“ Pagalvojau ir pasirinkau likti muzikos mokykloje.
Dabar, dirbdama su jaunimu, dažnai matau, kad tėvai neleidžia jiems rinktis. O kai man pasiūlė rinktis, apsisprendžiau ir neliko jokios nuoskaudos. Galiu pasakyti, kad mano mama buvo labai geros širdies ir labai sveikas žmogus. Pedagogika yra sveikas gyvenimo būdas plius gera širdis. Tai neišmokstama. Tai yra gyvenimas.
Buvote vienturtė, labai mylimas vaikas. Įdomu, kad turite du vardus – Liucija Aušra. Apskritai vardas Liucija labai nedažnas sovietmečiu, neįprasta buvo duoti ir du vardus. Gal galite pasidalinti savo vardų istorija?
Vardą Liucija man išrinko tėvelis. Tuo metu šis vardas tikrai nebuvo populiarus. O mama norėjo, kad būčiau Aušra. Jiedu net susipyko dėl to… Kai abu nuėjo į metrikacijos biurą, jų klausė: „Kokį vardą duodat dukrai?“ Abu tyli. „Tai kokį vardą duosit?“ Tada vienu kartu: mama – „Aušra“, tėtis – „Liucija“. Darbuotoja pasižiūrėjo į vieną, į kitą ir tada, tam gūdžiam sovietmety, užrašė abu vardus: „Liucija Aušra“. Abu patenkinti. Grįžo namo, mama ėmė šaukti: „Aušryte, Aušryte!“ Bet priėjo tėtis ir pasakė: „Ji nebus pagonė, ji krikščionė. Jos vardas – ne Aušra, o Liucija.“ Tema išsemta, mamytei beliko priimti.
Graži ir tvirta tėvelio nuostata… O kaip prasidėjo Jūsų pačios tikėjimo kelionė?
Mano tėveliai nebuvo uoliai praktikuojantys tikėjimą, bet tėvelis, be abejo, buvo uolus patriotas. Kai aš, būdama dešimties, pogrindyje pradėjau įsijungti į bažnytinę veiklą, dalyvauti adoracijose, tėveliai nedraudė. Dar tuomet, kai man buvo septyneri ir reikėjo ruoštis Pirmajai Komunijai, sesė vienuolė paprašė, kad galėtų ruošti vaikus mūsų bute – čia didelis namas, daug vaikų įeina, išeina, sunku sugauti. Dabar suprantu, kad sutikdami mano tėveliai tikrai labai rizikavo.
O kai man buvo trylika, mūsų bute buvo spausdinamas rusiškas katekizmas. Vienam kambary spausdindavo, o kitame grodavo magnetofonas arba aš skambindavau pianinu. Patys tėveliai nebuvo įsitraukę į šią veiklą, bet viskam sakė „taip“.
Betgi buvo ir nemažai rizikos. Kokie pačiai liko prisiminimai iš šios pogrindinės veiklos?
Labiausiai įsiminė viena, galima sakyti, anekdotinė situacija iš to laiko, kai mūsų namuose buvo spausdinamas rusiškas katekizmas. Spausdinime dalyvavo vienas klierikas ir pogrindžio jaunimas. Kartą viena mergina, turėjusi paduoti spaudinius klierikui ir paimti tuščius lapus, susirgo. Viskas sutarta: kada būti, kaip perduoti. Susitarimo atšaukti negali, telefonu nepasakysi – saugumas persekioja, be to, klierikai iš seminarijos išeina tik kartą per savaitę ir yra sekami. Taigi, konspiracija. Tuomet aš pasisiūliau eiti vietoj tos merginos. Nebuvo iš ko rinktis. Mergina pasakė: „Turi stovėti prie stotelės ir stebėti, kada išlips klierikas. Sukontaktuoti akimis. Per tam tikrą atstumą sek jį.“ O man – jūra iki kelių: „Gerai, būk rami, viską padarysiu.“ Na, o tą mūsų susitikimą būtų buvę galima nufilmuoti, net CŽV pavydėtų!
Atsimenu: ateinu į stotelę, važiuoja troleibusas, atsidaro durys, išlipa tas klierikas, mes sukontaktuojam akim ir net nestabtelėjus per atstumą nuseku jį. Jis iškart suka į kiemus, pavaikšto, aš irgi. Tada – į laiptinę, aš irgi. O man įdomu, tikra egzotika! Taigi, kokiam trečiam aukšte jis man paduoda, ką reikia, aš jam – savo nešulį, dar man kažką aiškina, o aš… nieko nesuprantu. Tik kad dešimt minučių turiu pabūti laiptinėj, kai jis išeis, o tada – tiesiai į namus. Taip ir padariau. Skubu į namus pačiu tiesiausiu keliu – taku per žiedą, kur paprastai niekas nevaikščiodavo, staiga viduje išgirstu balsą: „Atsisuk. Už tavęs eina vyras. Jis tave seka.“ Atsisuku – vyras. Tada, užuot išsigandus, apsidžiaugiu: „Mane seka! Mane! Juk Sadūnaitę sekė, Tamkevičių sekė, Svarinską sekė, o dabar – mane!“ (Juokiasi.)
Pasidaro aišku – dabar namo jau tikrai nekeliausiu. Galvoju: kažin, jei eisiu tris ratus aplink vieną namą, ar jis seks mane? Pasirenku kokį penkiaaukštį ir suku ratus, žvilgt per petį – seka! Aš laiminga! Jaučiausi kaip filme. Dabar man tai atrodo kažkas tarp durnumo ir unikalumo. Net neįsivaizduoju, ką tas saugumietis galvojo… Taip vaikščiojau tris valandas. Pavargau. Ėmė temti. Galvoju: „O kaip būna filmuose? Pabėga! Reikia pabėgti.“ Man net klausimo nekilo, ar pajėgsiu, ar sugebėsiu…
Atėjau iki dviejų namų, sujungtų bromu, o už jo – stotelė. Vaikštau kieme, vaikštau, žiūriu – autobusas. Moviau tiesiai į jį, durys užsidarė ir nuvažiavau. Pabėgau. Kaip filme!
Mane išleidusi mergina jau buvo rimtai išsigandusi, kad saugumas mane pagavo, o tėvai tuo metu galvojo, kad aš muzikos mokykloj. Parėjus sakau: „Margarita, mane sekė. Bet nebijok, aš pabėgau!“ (Juokiasi.)
Na, o tą klieriką, pasirodo, sekė, po mūsų susitikimo iš karto suėmė, nuvežė į saugumą ir tardė. Po kelių valandų jam sako: „Mums nebereikia, kad kalbėtum. Ta mergaitė yra kitoj kameroj, ji jau seniai viską pasakė.“ Jis net neabejojo, kad mane suėmė. Bet atsakė: „Jeigu jūs viską žinot, tai gerai, o aš nieko nežinau.“ Antrą kartą tas pats. Naktį per tardymą saugumietis dėjo kumščiu į stalą: „Kalbėsi ar nekalbėsi?! Mes vis tiek viską žinom!“ Tuomet jis suprato, kad jie nieko nežino…
O ant spausdinių, kuriuos iš manęs paėmė, klierikas užrašė L raidę – „Liucija“. Tardytojai sakė: „Kol nepasakysi, kas ta L, neišeisi.“ Klierikas jau suprato, kad palūš nuo tardymų ir turi kažkaip išsisukti, todėl nurodė savo pusseserę, kurios vardas iš L raidės, o ji buvo įtikėjusi komunizmu, net komjaunimo sekretorė. Tada saugumas tą vargšę suėmė, uždarė į rūsį ir dvi savaites tardė… Tie tardymai ją tobulai išgydė nuo komunizmo, o ši net nesuprato, ko iš jos nori…
Dabar galvoju – o ką būtų dariusi ta mergina, kuri susirgo… Kaip Dievas veda per viską: kada reikia proto – duoda, kai nereikia – atima… Man ši istorija – Dievo veikimas, kurį galima pasakoti kaip anekdotą.
Iš tiesų nuostabus veikimas! Tuo metu, kaip suprantu, jau aktyviai dalyvavote Bažnyčios gyvenime ir pogrindyje. Sugrįžkime prie Jūsų tikėjimo kelio pradžios – septynerių priėmėte Pirmąją Komuniją. O tuomet?
Taip, septynerių priėmiau pirmąją Komuniją, aštuonerių – Sutvirtinimą. Tais pačiais metais mokykloje man pasakė, kad Dievo nėra. Gerai atsimenu: grįžau namo ir mamai pasakiau: „Mama, aš daugiau niekada neisiu į bažnyčią, nes Dievo nėra. Taip sakė mokytoja.“ Ji nieko man nepasakė. Nesakė, kad mokytoja neteisi, kad jos nereikia klausyti – nesugriovė mokytojos autoriteto. Tik… mamos akyse pasirodė ašaros.
Taigi, nuo aštuonerių iki dešimties buvau visiška ateistė. Net smėlio dėžėj išaiškindavau, kad Dievo nėra, kai vaikai pasisakydavo, kad slapta ruošiasi Pirmajai Komunijai. Atkalbinėdavau juos, tiesiog dirbau ateistinį agitacinį darbą…
Kai buvau dešimties, sužinojau, kad mano draugė Ilona ruošiasi Pirmajai Komunijai. Žinoma, išaiškinau jai, kad Dievo nėra. Draugė, parėjusi namo, papasakojo mamai, kad Liucija taip pasakė, ir ji Komunijai nebesiruoš. Ilonos mama buvo labai išmintinga moteris ir pasiūlė mane pasikviesti į svečius. Kai atėjau, ėmė pasakoti: „Žinai, su Ilona mes einam į bažnyčią, ten mergaites labai gražiai aprengia baltais drabužėliais…“ Galvojau: „Į bažnyčią eiti – nesąmonė, bet tie balti drabužėliai… Kaip nuotaka…“ Be to, žinojau, kad su svetimu žmogumi reikia būti mandagiai, tad jei jau kviečia, reiktų nueiti.
Taigi, mane nusivedė į Mažąją Prisikėlimo bažnytėlę, ten, kur buvau priėmusi Pirmąją Komuniją. Mus aprengė baltai, pastatė prie altoriaus, o draugės mama, kaip vėliau pasakojo, labai stipriai už mane meldėsi. Atsimenu, kaip stovėjau ir galvojau: „Ko jie čia stovi, lankstosi, dūmai rūksta, kažką vaidina… Jie nežino, kad Dievo nėra, o aš žinau. Kokie visi kvaili, o aš protinga… Stoviu čia tik todėl, kad labai gražiai atrodau…“
Vis dėlto vieno dalyko nedariau – nepriimdavau Komunijos. Ta pati vienuolė, kuri mane ruošė Komunijai, tai matė.
Buvo birželio mėnuo, adoracija kiekvieną vakarą. O kadangi tie drabužiai man taip labai patiko, nutariau eiti į bažnyčią kasdien, nesvarbu, kad Dievo nėra… Vieną dieną sesuo vienuolė pasakė: „Mergaitės, rytoj Jėzaus Širdies šventė: nueikit išpažinties, kad visos galėtumėte priimti Komuniją.“ Ir tuomet, tą akimirką, iškart supratau: Dievas yra, aš Jį išdaviau ir esu nusidėjėlė. Visą naktį prablioviau ir rytą atsikėliau jau kita.
Nuostabu tai, kad Jūsų atsivertimo patirtis tokia ankstyva – visai vaikystėj…
Tikrai. Kai kalbu su jaunimu, sakau: atkreipkit dėmesį, ką kalba maži vaikai. Kai manęs klausdavo, kuo būsiu užaugusi, sakydavau: „Kai užaugsiu, būsiu motina ir turėsiu labai daug vaikų.“ O juk žodžio „motina“ šeimoj niekas nevartodavo… Taigi, su vaikais reikia elgtis labai atsargiai, labai pagarbiai ir labai atidžiai.
Pirmaisiais metais ypač svarbus vaiko ugdymas, čia turi stengtis ir Dievas, ir žmonės. Kaip skaidriai vaikai priima Dievą, kaip apie Jį kalba, kaip suvokia! Vaikų suvokimas ir žodynas yra unikalus. Pavyzdžiui, vieno vaiko mintis: „Dievo malda yra meilė.“ Arba vaiko malda: „Meldžiuosi už mamą, tėtį, mus visus ir kad uodai valgytų savo maistą.“ (Juokiasi.)
Na, o tas ateistės laikas – nuo aštuonerių iki dešimties – man yra Dievo parodytas malonės tuneliukas, į kurį žvelgdama suprantu, kas aš būčiau be Dievo – oho! Pavyzdžiui, nors šeimoje tėveliai niekada nesikeikdavo, aš, praradusi tikėjimą, pradėjau taip stipriai keiktis rusiškai, kad oi… O jau charakteris tvirtas – jei ne Jo malonė, niekas man nebūtų nieko paaiškinęs!
O po to su tokia pat jėga, su kokia vaikams smėlio dėžėje aiškinote, kad Dievo nėra, pasinėrėte į Bažnyčios gyvenimą. Ir pašaukimo kelionė prasidėjo labai anksti?..
Tikrai, viskas mano gyvenime vyksta labai anksti. Po atsivertimo buvau labai aktyvi Bažnyčioje: pogrindis, adoracijos, kasdienė Komunija. Gražu ir tai, kad toliau likau labai aktyvi klasėje, su draugais – manęs buvo pilna visur. Kai reikėdavo, rišdavausi pionierišką kaklaraištį, paskui jį – į kuprinę ir bėgte į bažnyčią… Viskam užteko laiko.
Na, o kalbant apie pašaukimą, pirmas itin stiprus Dievo užkalbinimas – kai man buvo trylika. Tuomet net nežinojau, kas tos salezietės. Galiu sakyti, kad ne aš pasirinkau kelią, vienuolinį ir salezietišką, bet mane pasirinko.
Po to, įvardinkim, užkalbinimo kaip atsakymas manyje gimė malda: „Dieve, teesie Tavo valia mano gyvenime, tik padėk man ją pažinti ir įvykdyti.“ Nuolatinė trylikos metų mergaitės malda. Iš kur?.. Dar ir pirmaisiais pašaukimo metais ypatingai alsavau šia malda – iki aštuoniolikos, kai sudėjau pirmuosius įžadus.
Kai Viešpats Jus užkalbino, dar buvo gūdus sovietmetis, vienuolijos veikė tik slaptai pogrindyje. Kaip atradot seseris salezietes, kaip supratot, kad tai – Jūsų kelias?
Pirmasis užkalbinimas mane nuvedė pas pasaulietę salezietę bendradarbę, kuri pradėjo judinti pirmąją pogrindžio pasauliečių saleziečių bendriją. Pas tą moterį ant sienos kabojo kun. Jono Bosko ir Marijos Krikščionių Pagalbos paveikslai. Be to, ji ištraukė storą knygą – pal. kunigo Jono Bosko biografiją, pradėjau skaityti, domėtis.
Paskui toji saleziečių bendradarbė man sako: „Kažkur turi būti ir salezietės seserys, reikia jas surasti.“ Na, ir ėmėmės paieškos. Susiradom prieškarines „Saleziečių žinias“ ir tame žurnale radom kelias seserų nuotraukas: Stefanija Ladygaitė, Magdalena Bielskytė, kitos… Reikia ieškoti, o čia – gūdus sovietmetis, aštuoniasdešimtieji. Tai laikas, kai net musės buvo nutilusios ir net politinių anekdotų neišgirsi…
Taigi, nuvažiavom pas salezietį kun. Joną Žemaitį, SDB ir paklausėm, ar Lietuvoje yra seserų saleziečių. Jis labai išsigando, ar nebus čia kokia saugumo klasta, bet paskui vis dėlto prasitarė apie dvi seseris: viena gyveno Kaune, o kita Paneriuose, prie Vilniaus. Magdalenos, gyvenančios Kaune, adresą gavome. O kaip surasti kitą? Čia mums pagelbėjo viena sesė benediktinė, kuri parašė prašymą į Tarybinį archyvą, sukurpė istoriją, kad ieško savo giminaitės, dingusios nuo karo laikų, parašė vardą, pavardę ir… jai iškasė Stefanijos Ladygaitės adresą! Pasirodo, sesuo Stefanija buvo misionierė, tarnavo Ispanijoje, o 1940 m. ją parsiuntė į Lietuvą steigti seserų saleziečių vienuoliją. Tik jai grįžus, čia viskas užsidarė. Mūsų bendruomenė yra tarptautinė ir, jei nėra ryšio su Roma, negali egzistuoti tik kaip vietinė kongregacija, todėl sovietmečiu viskas sustojo. Stefanija Ladygaitė – labai tauri sesuo, ji darbavosi Laurų vaikų namuose, buvo pedagogė.
Taigi, surastos seserys ėmė pasakoti apie salezietišką gyvenimą, bet jų žinios – prisiminimai apie tai, kaip gyveno prieš 40 metų, o man – šešiolika… Klausydama jų bandžiau lyginti salezietes su kitomis pogrindinėmis vienuolijomis, kuriose – veikla, rekolekcijos, tam tikra formacija, o čia nieko, nors sesės ir labai mielos. Pasijutau tarsi išėjusi į dykumą… Vis dėlto apsisprendžiau, kad pradėsiu savo vienuolystės kelionę pas salezietes.
Papasakokit, kaip atrodė ta pradžia, kai, kaip Jūs sakot, nieko nebuvo…
Iš tiesų, noviciate juk būna įvilktuvės – o čia nėra nei abito, nei regulos. Visiškai nieko. Staiga sesuo Stefanija sako: „Aš turiu abitą.“ Gūdžiam sovietmety vienos moters, kuri turėjo galimybę išvažiuoti į Lenkiją, Stefanija paprašė ten surasti seseris, paprašyti iš jų drabužių. Ji ten surado salezietes ir gavo abitą. Išardė jį gabalais, sudėjo tarp kitų drabužių ir parvežė. Tada Stefanija susisiuvo abitą ir parodė seserims: „Kai aš mirsiu, mane juo apvilkit. Negalėjau gyva nešiot, tai nors numirusią aprenkit. O nuo mirusios jau niekas nenuvilks.“ Taigi, tą abitą ji buvo pasidėjusi įkapėms. Į tą įkapių abitą mane ir įvilko priimant į noviciatą. Buvau šešiolikos.
Dieve, o dabar kas? Juk daugiau nieko nėra. Laimei, turėjau nuostabų dvasios palydėtoją, pas kurį ateidavau ir klausdavau: „Kas toliau? Nieko nėra…“ O jis taip nuolankiai sakydavo: „Na, matysim, palaukim.“ Nieko daugiau. Palaikė mane, duodavo skaityti literatūros ir viskas. Po daugelio metų jis man pasakė: „Žinai, kai išeidavai, galvodavau: ką ji darys? Jeigu turi vienuolišką pašaukimą, tai tegu eina į normalią kongregaciją… Tą dieną, kai Liucija pasakys: „Aš išeinu“, sakysiu: „Gerai“, bet ji turi pati apsispręsti.“ Kokia išmintis dvasiniam palydėjime! O aš po tų susitikimų galvodavau: „Na, kai palydėtojas man pasakys: „Išeik“, aš ir išeisiu, bet kol nesako, būsiu. Dieve, noriu vykdyt Tavo valią ir per jį tu man kalbėk.“ Taip abu laukėm (juokiasi).
Vis dėlto toje pašaukimo kelionėje po truputį yriausi, sudėjau įžadus, paskui atsirado dar trys seserys, kurios jau prieš karą buvo kandidatės. Tada Stefanija parašė laišką į namus Romoje: „Magdalenai gimė anūkė.“ Ten seserys suprato, kad čia kažkas vyksta ir pasistengė iš Lenkijos atsiųsti salezietį delegatą. Taip labai pamažu viskas pajudėjo…
Būdama aštuoniolikos sudėjau įžadus ir pradėjau dirbti Šv. Antano bažnyčioje vargonininke ir katechete, o kai tik atsirado galimybė, buvau pakviesta studijuoti į Romą.
Kaip tėveliai matė Jūsų pašaukimo kelionę? Vienuolyno dar nebuvo, tad gyvenote su jais, bet tas gyvenimo pokytis vis viena turėjo būti ryškus…
Turbūt Viešpats davė išminties iš pradžių nieko jiems nesakyti. Tėveliai matė, kad buvau pilnai Bažnyčioje. Prieš įvilktuves turėjau vieną labai aiškią pagundą: „Tokiam amžiuje tokie sprendimai nedaromi – tau šešiolika. Ką tu žinai, ko norėsi, kai būsi aštuoniolikos?“ Nedaromi, o aš darau… Tada nieko nesakiau tėvams. Manau, kad jie intuityviai jautė, nes aš visad su sesėm, su jaunimu, kelionėse. Bet kadangi manęs ir taip visur buvo pilna…
Tėvelis mirė, kai man buvo dvidešimt, jam niekad neįvardinau, kad esu vienuolė. O mama jau dalyvavo mano amžinuosiuose įžaduose. Taip, ji norėjo, kad būčiau pasirinkusi kitą kelią, bet labai gražiai pasakė: „Jeigu tu laiminga, ir aš laiminga.“ Tai visiškas atidavimas – jokio priekaišto, jokio nusivylimo, net kai būdama 25-erių išvažiavau studijuoti į Romą.
Kuo labiau susipažinau su salezietišku gyvenimu, tuo aiškiau mačiau, kad jis yra mano, ir dabar kiekvieną dieną – jau 38 metai po įžadų – tai atrandu. Dieve, kaip gerai, kad esu salezietė!
Papasakokit apie studijų metus Romoje. Kuo jie apdovanojo?
Trejus metus Romoje studijavau salezietišką dvasingumą. Jo studijoms skirti atskiri namai, fakultetas, kur ir gyvenama, ir meldžiamasi, ir mokomasi. Žinoma, čia turėjome ir pedagoginę praktiką. Studijuodama Romoje gavau dvasinį ir teologinį pagrindą.
Be abejo, svarbiausia dovana – pasaulinė salezietiškos šeimos ir charizmos patirtis. Taip, man labai gera čia, kur esu: savo bendruomenėje, savo parapijoje, savo gimnazijoje, kur tarnauju – bet salezietiška charizma yra daug daugiau. Ji labai plati – nuo darbo su gatvės vaikais ir misijų iki salezietiškų universitetų.
Kai po studijų sugrįžau į Lietuvą, čia jau buvo statomi namai, kūrėsi broliai saleziečiai ir saleziečiai bendradarbiai. Šv. Jonas Bosko įsteigė tris bendruomenes: vyrų saleziečių, Marijos Krikščionių pagalbos dukterų institutą ir saleziečių bendradarbių sambūrį. Saleziečiai bendradarbiai nuėjo labai ilgą kelią: juk Bažnyčia pasauliečius daugiau įgalino po Vatikano II susirinkimo. Iki tol jie buvo traktuojami kaip saleziečių bendradarbiai, o dabar – saleziečiai bendradarbiai, kaip ir norėjo kun. Bosko. Žinome, kad pašvęstųjų mažėja ir toliau mažės, tad mūsų pareiga – ruošti pasauliečius, kurie išsaugos salezietišką dvasingumą.
Jūsų vaikystės svajonė apie buvimą motina, turint daug vaikų, tapus vienuole ir pedagoge, išsipildė. Kaip dabar atrodo šios motinos gyvenimas?
Manau, kad… labai normaliai. Dirbu mokykloje, ruošiu jaunimą Sutvirtinimo sakramentui, koordinuoju Kairos rekolekcijas. Mano prioritetas – jaunas žmogus ir visai nesvarbu, kur jį sutinku: mokykloje, parapijoje ar gatvėje.
Vis dėlto manau, jog dvasinės motinystės ar tėvystės nereikia susieti su vaiku ar paaugliu – mes vieni kitiems esam tėvai. Kartą buvo atvykęs vienas kunigas salezietis rekolekcijoms ir apsistojo pas mus. Išvykstant pasakė: „Liucija, ačiū už tavo motinystę.“ Trisdešimt metų vyresnis kunigas sako sesutei, kad dėkoja už motinystę! Taigi, mūsų motinystės nereikia susieti tik su vaikais ar jaunimu. Visi esam sukurti tam ir nesvarbu kur – ar šeimoje, ar bendruomenėje. Kartais pavyksta, kartais ne, kartais tingim, pavargstam, užsiblokuojam. Baisiausia, kai tėvystė ar motinystė neišsiskleidžia, ir tuomet užsidarę savyje liekam senmergėm ir senberniais…
Turite daugelio metų darbo su vaikais ir jaunimu patirtį, kaip Jūs matote pokytį jaunimo ugdyme ir apskritai, kaip šiandien prieiti prie vaiko, jaunuolio?
Šiandien kartu su visom technologijom, globalizacija vyksta didelė kaita. Vis dėlto žiūriu į jaunąją kartą labai viltingai. Salezietiškume itin svarbus pozityvumas ir viltingas žvilgsnis. Iššūkis yra galimybė. Niekada nereikia nusivilti. Taip, kartais man kyla pagunda pradėti dejuoti: „Viešpatie, kaip jiems sunku…“ Bet sakau pati sau: „Palauk, Liucija. Kiekvienas laikas turi savo iššūkius. Svarbu imtis to, ką gali.“ O jaunimas yra žingeidus. Dabar yra tas laikas, kai jiems kyla labai daug klausimų, nors kartais ir užsideda kaukę tarsi būtų viskas aišku, bet iš tiesų – niekas neaišku. Juk dabar niekam niekas neaišku. Kaip sako vysk. Kęstutis Kėvalas, Vakarų civilizacija dabar išgyvena pamatinių žmogiškų vertybių testavimo laiką. Esam tokiam istoriniam periode. Taigi, aš galiu kalbėtis su jaunimu, atliepti į klausimus, atitraukti nuo ekranų, kad galėtų tarpusavyje bendrauti, kažką veikti.
Karantino metu su mokiniais susirašinėjom asmeniniais laiškais. Tai labai mane pradžiugino, nes vaikai man, 57-erių metų vienuolei, nebijo užduoti klausimus, išsakyti savo nuomonę. Tas dialogas man buvo labai gražus. Per tikybos pamoką juk neįmanoma su visais privačiai pasikalbėti, juk ir su vienu kalbantis pertrauka prabėga – o čia staiga atsivėrė ta galimybė. Kokių gražių dalykų jie prirašė! Jaunuoliams tik reikia, kad su jais bendrautum.
Ko apskritai reikia jaunam žmogui? Kaip ir mums visiems – kad jį mylėtų, kad kažkam būtų svarbus, kad jo klausytųsi. Žinoma, nereikia bijoti kartais sakyti ir stiprius žodžius, aišku, su meile. Kaip? Net negaliu pasakyti, tai – praktika. Ateinu į klasę, pamatau veidus ir ateina žodžiai.
Palemone gyvenam jau daugelį metų ir tarnaujam šioje parapijoje. Būna labai gera, kai prieina koks barzdotas vyrukas ir sako: „Laba diena. Jūs mane mokėt tikybos. Ar dar dirbat mokykloj?“ Išgirdęs, kad dirbu, sako: „Dirbkit, dirbkit, tada, kai mums šnekėjot, mes nieko nesupratom, bet dabar jau pradedu suprasti“ (juokiasi).
Dar maga pasikalbėti apie muziką. Muzikės kelias, prasidėjęs nuo mažumės, Jūsų gyvenime vis dar užima svarbią vietą? Ar tai yra daugiau priemonė, ar pagalba darbuojantis parapijoje su vaikais ir jaunimu? Grojate vargonais, be to, iniciavote ir ne vieno miuziklo pastatymą…
Kadangi mano vienuolystės kelias prasidėjo labai anksti, supratau, kad muzika nebus mano gyvenimo kelias, bet liks šalia kaip fonas, kaip pagalbinė priemonė. Taip ir įsivaizdavau: kad galėsiu groti vargonais, giedoti giesmes su vaikais. Net kai mokiausi dainavimo konservatorijoje Vilniuje, supratau, kad dainininkė nebūsiu. Buvo visai nesunku palikti tas studijas: išėjau prieš baigiant, kad nereikėtų gauti diplomo. Antraip man būtų reikėję atidirbti kaip muzikei. Vis dėlto bendras išsilavinimas ir muzikos žinios labai praverčia. Ypač buvo naudinga tuomet, kai „nukrito“ tie miuziklai…
2009 m.
Na, o pirmąjį miuziklą pastatėme su vaikais, jis buvo skirtas kun. Bosko. Paskui pastatėm dar vieną miuzikliuką… Vis nuvažiuodavau į Italiją, ten pasidairydavau kompaktinių diskų, natų. Vienoje parduotuvėje pamačiau roko operos „Prisikėlęs“ CD, paklausiau pardavėjos, ar graži toji roko opera, atsakė, kad labai. Nusipirkau. Įsijungiau: „Čia stipru“, – galvoju. Nuėjau pas Ovidijų Vyšniauską, parodžiau, šiek tiek paverčiau. Jis ir sako: „Liucija, šitą miuziklą ne su vaikais reikia statyti, o su profesionalais Siemens arenoje.“ Ovidijus nukreipė pasikalbėti su jo žmona, kuri yra renginių organizatorė. Supratau, kad pirmiau reikia išversti tekstą ir tai padariau net neatsivertus partitūros, tiesiog iš klausos. Net nežinojau, kaip reikia versti!
Taip ir prasidėjo… Su režisieriumi Nerijumi Petroku ir profesionalų bei mėgėjų komanda pastatėm keturis miuziklus: „Prisikėlęs“, „Lauktasis“, „Karolis“ ir „Don Bosko“. Toks tas muzikinis fonas mano gyvenime.
Norisi nuo tarnystės sugrįžti prie gyvenimo bendruomenėje. Gyvenate nedidelėmis bendruomenėmis, po keletą seserų. Kuo Jums svarbus bendruomeninis gyvenimas, kokias jo dovanas galima atpažinti, užčiuopti?
Tai yra gėris, džiaugsmas ir iššūkis. Čia patiriu, kaip Viešpats mane ugdo. Bendruomenėje ne pasirinkom viena kitą, o mus surinko. Santuokoje gali pasirinkti pats ar pati, pačią pačiausią ar patį pačiausią. O čia – ne.
Kai būna sunku, aiškiausiai suprantu, kad tai – mano kelias. Kaip kitaip tobulėčiau? Kaip kitaip pajudėčiau iš savo egoizmo? Taip, norėtųsi, kad kiti tik šypsotųsi ir visur man pritartų, bet taip būti negali. Būna visokiausių situacijų, kai nuomonės nesutampa, ko nors nepadarėm ar padarėm ne taip, bet vis pasikalbam su sesėmis, kad lyginant su tuo, kas yra pasaulyje, – Dieve, kaip gerai mes gyvenam.
Žinoma, gyvenimas bendruomenėje reikalauja tam tikros brandos. Jei kiekviena sesuo yra įsipareigojusi dirbti su savimi tam, kad kitai būtų geriau, ne tik dėl savęs, tai – gėris. O toji kova trunka visą gyvenimą, juk, kaip sakė šv. Pranciškus Salezas, mūsų savimeilė miršta 15 minučių po fizinės mirties.
Aišku, į bendruomenę visos ateinam su skirtinga patirtimi, skirtinga istorija, todėl labai svarbu sudaryti sąlygas, kad žmogus galėtų kvėpuoti, turėtų erdvę skleistis.
Šiandien vis sakoma, kad jaunam žmogui sunku priimti autoritetus. O kas Jums, kaip ugdytojai ir seseriai, yra autoritetai?
Autoritetų turiu labai daug. Pavyzdžiui, pamenu Vytautą Volskį. Buvo gūdus sovietmetis, mes – vaikai. Tuomet už tai, kad su mumis kažkas dirbo, grėsė kalėjimas. Vytautas Volskis, inžinierius, kasdien po 12 val. taisydavo televizorius, užsidirbdavo, tada samdydavo kamaziuką ar autobusiuką, gaudavo padirbtus dokumentus, kad važiuoja bulvių kasti, ir veždavosi mus į Kalvariją, pas Nijolę Sadūnaitę, pas tėvą Stanislovą.
Šis žmogus aukodavosi ir rizikuodavo mus vežiodamas. Taip Vytautas Volskis išaugino tikrai nuostabią žmonių kartą. Per laidotuves verkėm jo kaip tėvo… Tam gūdžiam sovietmety jis darė viską, kad išaugintų tikinčius lietuvius, žinančius, kas yra juoda ir kas yra balta, kas tiesa, o kas melas. Ir jam pavyko. Šis žmogus man yra didžiulis autoritetas. Mačiau ir kitus pogrindžio žmones, kurie kovojo, spausdino Katalikų Bažnyčios Kroniką.
Atsivėrus durims, išvykusi į Italiją saleziečių šeimoje sutikau tikrai daug šventųjų – brolių ir sesių, atidavusių gyvenimą, dirbančių, besiaukojančių. Vau! Kai sprendžiu, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, dažnai pagalvoju: „O šita sesė taip darytų…“
Taigi, nežinau, kas yra autoriteto krizė…
Pamenu, kaip stojant į vienuolyną vyresnioji linkėjo man patirti daug gerų krizių. Tik vėliau supratau, kas tai per linkėjimas… Ar Jums teko išgyventi rimtų krizių vienuolyne?
Neturėjau rimtos krizės dėl vienuoliško pašaukimo. Tačiau vieną rimtesnių krizių patyriau grįžusi iš Italijos. Tai buvo labai didelis šuolis, labai didelis skirtumas, visai skirtingos tikrovės. Tada ėmiau galvoti – o gal aš turėčiau eiti į kontempliatyvų vienuolyną?.. Šie svarstymai tęsėsi trejus metus. Laimei, vėlgi mano dvasios palydėtojas buvo labai kantrus: „Dar pažiūrėkim, gal dar ne dabar.“
Dievas išvedė mane iš tos krizės per tokią anekdotinę situaciją. Iš Amerikos pas mus jau pradėjo atvažiuoti seserys lietuvės, jos vesdavo įvairias konferencijas, seminarus. Galvoju, protingos seserys, reikia pasikalbėti. Ir vienai išaiškinu, kad labai gražus tas salezietiškas pašaukimas, bet gal aš visgi eisiu į kontempliatyvų vienuolyną. Ėjom besišnekučiuodamos Kaune, Vilniaus gatve, paskui – Laisvės alėja. Vis ką nors sutikdavom, stabtelėdavom, pasikalbėdavom. Priėjom iki Soboro, ten sakau: „Taigi, aš vis galvoju, ar man eiti į kontempliatyvų vienuolyną.“ Ji pasižiūrėjo į mane ir paklausė: „Su visais tais draugais, kuriuos ką tik susitikai?“ (Juokiasi.) Taip mano krizė baigėsi…
Studijuojant Romoje man labai įsiminė vienos sesers žodžiai: „Yra seserys, kurios sudeda tris – skaistumo, neturto ir klusnumo – įžadus, o yra seserų, kurios sudeda keturis. Ketvirtas vadinasi „krizės įžadas“. Ir paaiškino, kad krizė yra galimybė – ji nėra nei gerai, nei blogai, kol tai netampa tarytum įžadas – iš krizės į krizę. Juk ir santuokoje negali amžinai abejoti: po dešimties metų kelti klausimą – tai čia mano vyras ar ne mano? Reikalinga tam tikra branda. Kaip sako mūsų generalinė motina, tikras dvasinis palydėjimas veda į dvasinio palydėjimo nereikėjimą. Tai labai stiprūs dalykai.
Krizė yra sulindimas į save. Iš esmės tai – savikontempliacija: man blogai, aš kenčiu. Be to, gyvenam tokioje aplinkoje, kur labai sunku plaukti prieš srovę ir gyventi ne sau. Ir jeigu forma, tai itin ryšku vienuolystėj ir kunigystėj – „gyventi ne sau“, o visuomenės ugdymas „gyventi sau“ – tragedija, šizofrenija. Tai – mūsų dienų iššūkis.
Iš tiesų labai gaji pagunda pagyventi dėl savęs. Be to, dabar imama daug kalbėti apie perdegimą, nuovargį, savęs pasaugojimą…
Tai labai rimti dalykai. Manau, kad troškimas gyventi dėl savęs – globali Vakarų civilizacijos, o Bažnyčia yra joje, situacija. Mes per gerai gyvenam. Nebeturim tikslų, kurie mus pranoktų. O kai nėra tikslo, kuris mane pranoksta, galiu būt mokykloj, galiu nebūt, galiu dėstyt, galiu nedėstyt, galiu padėt ir galiu nepadėt. Kai nėra vidinės aistros ir suvokimo, kad turiu atiduoti save visą, tada lieka gyventi dėl savęs. Šiai pagundai – visos sąlygos.
Perdegimas atsiranda nuo vidinio gyvenimo stokos ir dėl tikslo, kuris mus pranoksta, neturėjimo. Tuomet – nuovargis. Tas pats vyksta ir vienuolystėje, ir kunigystėje, ir šeimoje. Kiek mes matom laimingų tėvų arba mamų, besidžiaugiančių savo šeima? O kiek pavargusių, kenčiančių, besiskundžiančių? Mes nuolat bombarduojami vartotojiškos visuomenės reklamos, kuri ragina gyventi sau. Tai veikia mus visus.
Jei manęs paklaustų, kokius laimingiausius žmones esu mačiusi, atsakyčiau, kad vieni iš jų – misionieriai. Nes jie neturi sąlygų gyventi dėl savęs. Misionierius – tai žmogus, absoliučiai save atidavęs ir nebeturintis jokių pretenzijų nei Dievui, nei kitiems. Labai gražu, kai jau garbaus amžiaus seserys grįžta iš misijų, tuomet jos darbuojasi dideliuose namuose virtuvėje ar priėmime ir būna tikros dvasinės motinos. Ne visada pas profesores ar vyresniąsias norisi skubėti pokalbio, bet pas tokias seseris, kurios visada turi tau laiko, visada lydi malda. Tos seserys savo buvimu yra nuostabus liudijimas.
Esame viena provincija su Čekija ir čekių sesučių yra misijose Kuboje, Pietų Amerikoje. Esu mačiusi tas pačias seseris prieš misijas ir jau grįžusias iš jų atostogoms po 5 ar 10 metų – visai kitokias. Iki tol, būdavo, atpažindavau jose įprastas Vakarų Bažnyčios nakties patirtis: nepasitenkinimas, sulindimas į save, supasaulėjimas, problemos bendruomenėje… O iš misijų grįžta perkeisti žmones. Vieną seserį vos pažinau ir pamačiusi sušukau: „Kokia tu graži!“ O ji man atsakė: „Ar graži – nežinau, bet kad laiminga, tai tikrai.“
Man regis, šis pasakojimas gali būti puikus padrąsinimas ir kvietimas: gyvenant dėl kitų, tapti iš tiesų laimingiems. Ačiū už pokalbį!
Kalbino Faustina Elena Andrulytė, SF
Straipsnis iliustruotas s. Liucijos Aušros Grybaitės, FMA asmeninio archyvo nuotraukomis
Žurnalas Kelionė 2022 m. Nr. I
