Jūratė Micevičiūtė. Labiausiai pamiršta mūsų laikų dorybė – protingumas

Kadaise krikščionių moralistai mėgdavo pasakoti apie dešimt „mergaičių, kurios, pasiėmusios žibintus, išėjo pasitikti jaunikio. Penkios iš jų buvo paikos ir penkios protingos. Taigi paikosios pasiėmė žibintus, o nepasiėmė alyvos. Protingosios kartu su žibintais pasiėmė induose ir alyvos. Jaunikiui vėluojant, visos ėmė snausti ir užmigo“ (Mt 25, 1–5), o kai jis pagaliau pasirodė, į puotą įsivedė tik penkias protingąsias, nes tik jų žibintai dar degė „pamaitinti“ atsargine alyva.

Šį palyginimą įpratome aiškinti kaip raginimą būdrauti, tačiau įsiskaitę atidžiau įsitikinsime, kad, anot evangelisto Mato, „jaunikiui vėluojant, visos ėmė snausti ir užmigo“ (Mt 25, 5, kursyvas J. M.). Iš tiesų protingosios rado puotos duris atidarytas dėl to, kad parodė turinčios daugiau sveikos nuovokos: susiprato pasiimti alyvos atsargai. O paikosioms jaunikis užtrenkė prieš nosį duris, tardamas: „Aš jūsų nepažįstu!“ (Mt 25, 12), nors jų intencijos ir veiksmai buvo ne mažiau geri nei protingųjų: visos dešimt „pasiėmusios žibintus, išėjo pasitikti jaunikio“, o jį pamačiusios ateinant „visos mergaitės atsikėlė ir taisėsi žibintus“ (Mt 25, 1. 7, kursyvas J. M.).

Tai, ką Matas prieš du tūkstančius metų vadino puota, šiuolaikiniai reklamų kūrėjai vadina laime. Ir iš tiesų būtent šis senas pasakojimas geriausiai paaiškina sąsają tarp liūdnų statistikos duomenų, jog diduma mūsų amžininkų jaučiasi nelaimingi, ir mažiau žinomo moralistų susirūpinimo dėl to, kad gyvename protingumo dorybės sunykimo laikais. Kaip pastaroji seniena, mažiausiai du šimtus metų dulkanti „atgyvenusių“ idėjų palėpėje tarp senų katekizmų, pajėgia vesti į laimę ne tik aname, bet ir šiame pasaulyje? Ir apskritai, kas yra protingumas?

Kintama dorybių dalia

Anot Katalikų Bažnyčios Katekizmo, „žmogiškosios dorybės yra tvirtos nuostatos, tvarūs polinkiai, pastovios proto ir valios tobulumo apraiškos, rikiuojančios mūsų veiksmus, tvarkančios mūsų aistras ir valdančios mūsų elgesį pagal proto ir tikėjimo reikalavimus. Jos padeda lengvai, susivaldant ir džiugiai gyventi dorai. Dorybingas yra tas žmogus, kuris gera daro neverčiamas.“ (KBK 1804). Taigi, tai yra žmogaus gyvenant įgyjamas (arba ne) gebėjimas siekti giliausio jo tikslo. Šis procesas panašus į kūno mankštinimą: treniruotės paruošia žmogų užlipti aukščiau ir kopti lengviau bei su didesniu malonumu, nei jis būtų galėjęs tą padaryti mėnesiais ar metais sėdėjęs prie darbastalio. Neatsitiktinai protingumo dorybės mokytoju vadinamas šv. Ignacas savo garsiausią veikalą pavadino Dvasinėmis pratybomis: „Kaip vaikščiojimas, ėjimas ir bėgimas yra kūno pratybos, lygiai taip dvasinėmis pratybomis vadiname kiekvieną būdą, kuris parengia ir nuteikia sielą“ daryti gera (n. 1). Juk tai yra ne mažiau sunku nei kopti į kalną.

Nepakanka vien gerų norų – greičiausiai niekam nepaplotume per petį, išgirdę jį ar ją, sudribus namų fotelyje kalbant apie kopimą į Everestą. Deja, kaip tik taip elgiamės su dorybėmis mūsiškiais, anot Karlo Jasperso, „pralaimėjimo moralių“ laikais, kai žmogus suvokiamas kaip „beprasmė aistra“ (P. Sartras). „Krizės tarpsniais, kai žmogus tik labai netobulai įsitaiso pasaulyje, kaip buvo stoikų laikais ar dabar, žmogus pasitraukia į save, pasislėpdamas už savo intencijos ir „geros valios“, sakė didysis etikos tyrinėtojas ispanas J. Arangurenas (José L. Aranguren. Ética. Madrid, 1968, p. 106). Ir priminė Eugenijaus D‘Orso (Eugenio d‘Ors Rovira) žodžius, kad „būti sėkmingam irgi yra pareiga“.

Šv. Ignacas tai žinojo, tad mokino savuosius prieš imantis kokio nors projekto pasverti, užtikrinti jo sėkmę ir tęstinumą. Jaunystėje jis pats vos gavęs pinigų juos tuoj išdalydavo elgetoms, bet brandžiame amžiuje juos verčiau panaudodavo kaip pirmą įnašą steigdamas kokią nors asociaciją ar broliją, skirtą rūpintis vargšais. Juk „tvirtai įsitaisiusio pasaulyje žmogaus etika visada buvo triumfališka <…>. Kaip tik tokia buvo ir yra krikščioniškoji šlovės etika – šis žodis, kaip ir žodis „garbė“, iš pradžių buvo taikomas triumfuojančiam did­vy­riui“ (Aranguren, ibid., p. 106). Tai reiškia, kad krikščionybės požiūriu veiksmas nėra užbaigtas, kol jis nėra: a) įvykdomas išorėje, b) įvykdomas sėkmingai, nors sėkmė čia matuojama ne pragmatiškai (pagal išorinius pasisekimo ženklus), bet ontologiškai – pagal tai, kiek padeda siekti tikrojo žmogaus tikslo. Protingosios mergaitės triumfavo ne dėl to, kad sugebėjo išlaikyti žibintuvus degančius ilgiau nei paikosios, bet todėl, kad taip darydamos pasiekė tikslą – įtiko jaunikiui ir šis įsivedė jas į puotą. Nepakako vien gerų norų – juos su kaupu parodė paikosios mergaitės, maldaudamos įleisti. O ir žibintų šviesa savaime nebuvo tikslas – dorybė niekada negali juo tapti, o jei taip atsitinka, prasideda jos iškreipimas.

Žmogaus gyvenimo tikslas nepasikeitė nuo Adomo ir Ievos laikų: anot Dvasinių pratybų, „žmogus yra sukurtas Dievą, mūsų Viešpatį, šlovinti, garbinti, jam tarnauti ir per tai išgelbėti savo sielą; kiti dalykai žemėje sukurti dėl žmogaus, kad jam padėtų siekti tikslo, dėl kurio jis sukurtas“ (n. 23). Tai – nekintama viršūnė, į kurią kopiama visą gyvenimą ir kurią pasiekti žmogui reiškia laimę. Ją simbolizuoja puota: „Galybių Viešpats surengs šiame kalne visoms tautoms <…> pokylį su gardumynais ir grynais, geriausiais vynais. Šiame kalne Jis nukels tą šydą, kuris dengia visas gimines, tą nuometą, kuris gaubia visas tautas. Jis visiems laikams sunaikins mirtį. Viešpats Dievas nušluostys ašaras nuo visų veidų“ (Iz 25, 6–8).

Vis dėlto įranga, įvairiais amžiais padedanti užkopti į šią viršūnę, gali kisti. Štai kodėl jau įžvalgusis Aristotelis susiprato dorybių sąrašą palikti atvirą; taip elgiasi ir Bažnyčios Katekizmas, jas pateikiantis ne kaip dogmas, bet kaip teiginius, dėl kurių galima diskutuoti. Dorybės yra susijusios su istorinėmis aplinkybėmis, kitaip tariant, keičiantis gyvenimo sąlygoms ir žmonių jautrumui, į pirmą planą gali iškilti vienos arba kitos. Anot Piterio Kryfto (Peter Kreeft), mūsų protėviai buvo geresni ugdydami „kietąsias dorybes“ – tokias kaip narsa, pareiga, garbė, skaistumas, paklusnumas; bet mes juos pralenkiame puoselėdami „švelniąsias“ – gailestingumas, užuojauta, jautrumas, nuolankumas. Todėl mes baisimės jų žiaurumu, bet jie pasibjaurėtų mūsų išglebimu (Hard vs. soft virtues, P. J. Kreeft. The Philosophy of Tolkien. San Francisco, 2005, p. 192).

Visgi kai kurios dorybės yra tokios pat nepamainomos, kaip alpinistui nors vidutiniškai ištreniruoti raumenys, juolab kad į savo gyvenimo Everestą žmogus visuomet privalo užkopti pats, čia nėra paslaugių nepaliečių šerpų, už mokestį užnešančių tingų vakarietį iki viršūnės. Nepamainomos yra vadinamosios pagrindinės dorybės, išliaupsintos dar Platono ir Aristotelio: protingumas, teisingumas, tvirtumas ir saikingumas (susivaldymas). Jos patikimai tarnauja žmogui einant klaidžiu šio gyvenimo keliu į laimę: protingumas nurodo, kur esamoje situacijoje slypi kelias į gėrį (laimę – kalno viršūnę), o kitos trys padeda jos nurodytu taku kopti: teisingumas sulig kiekvienu žingsniu kartoja, kad kopti verta, tvirtumas laiko akis įsmeigtas į viršūnę, o saikingumas neleidžia nukrypti į gėrio priešybę – blogį (Aranguren, ibid., p. 386).

Protingumo dorybė

„Protingumas yra dorybė, įgalinanti praktinį protą visokiomis aplinkybėmis skirti, kas yra tikrasis mūsų gėris, ir rinktis tinkamas priemones jam pasiekti. „Gudrus žmogus apsvarsto savo žingsnius“ (Pat 14, 15). „Būkite santūrūs ir blaivūs, kad galėtumėte melstis“ (1 Pt 4, 7). Protingumas yra „teisinga veikimo taisyklė“, sekdamas Aristoteliu, rašė šv. Tomas Akvinietis. Jis neturi nieko bendro nei su nedrąsa ar bailumu, nei su dviveidiškumu ar apsimetinėjimu. Jis vadinamas auriga virtutum [lot. „dorybių vairininku“], nes vadovauja kitoms dorybėms, nurodydamas jų vietą ir ribas“, sako Katalikų Bažnyčios Katekizmas (1806).

Auriga – graikų ir romėnų kovos vežimų važnyčiotojas – vienintelis laiko akis įsmeigtas į kelią ir veža likusius tris tame vežime sėdinčius karius: teisingumo, tvirtumo ir susivaldymo dorybes. Kritus važnyčiotojui, vadžias sugriebia vienas iš jų ir, kaip visada būna, kai aklas aklą veda, bandydamas apgraibomis užčiuopti kelią nuvadelioja visą vežimą į pražūtį. Literatūra ir mūsų pažinčių ratas pilni pavyzdžių, kiek daug aplink mus kvailai rizikuojančių ir savo artimiesiems neviltį varančių „drąsuolių“, save ir kitus sekinančių asketų darboholikų, nemokančių pasidžiaugti mažais gyvenimo džiaugsmais, o ypač – aršių kovotojų už teises tų, kurie dažnai nė nesijaučia skriaudžiami arba, įsijautę į aukos vaidmenį, būgštauja, kad už keleto metų jiems išdygs ragai. Juk mūsų laikais dorybių vežimo vadžias yra sugriebęs kaip tik teisingumas, agresyviausia iš dorybių, desperatiškai ieškanti, kieno teises ginti.

Tai – žmogiški dalykai, kuriuos Antikos filosofai, tokie atidūs gyvenimo tikrovei, ištyrė su stebėtinu įžvalgumu. Krikščionybė vėliau išbaigė jų mokymą paskelbdama iš Dievo apreiškimo pasisemtą turtą: keturios pagrindinės žmogiškosios dorybės pasiekia tobulumą tik persmelktos Jo dovanojamų teologinių dorybių – tikėjimo, vilties ir meilės, – apie kurių egzistavimą didieji antikos mąstytojai nenujautė.

Vis dėlto ir Platonas, ir Aristotelis žinojo apie protingumo svarbą. Pirmasis tvirtino, kad „išmintį pasiekęs protas valdo agresyviąją – nirštančiąją ir geismingąją jusliškumo puses ir vieną veda į drąsą, o kitą – į santūrumą“, tačiau, kitaip nei manė I. Kantas, šių aistrų nepanaikina (A. Anzenbacher. Etikos įvadas. Vilnius, 1998, p. 143). Aristotelis iškėlė kitą protingumo savybę, irgi labai nepatikusią Kantui: tai yra praktinio proto dorybė, kuri, kitaip nei žinojimas (gr. sapientia), „gyvenantis“ galvoje, yra įsitaisiusi „krūtinėje“ – ją vadino žodžiu phronēsis (gr. „[praktinė] išmintis“), kildinamu iš frēn, reiškiančio diafragmą, kuria kvėpuojame; Stargirietis žinojo, kad kaip tik krūtinėje, kažkur po saulės rezginiu, daug pirmiau nei galvoje įsižiebia raudona lemputė tiek pavojaus, tiek džiaugsmo atvejais. Šia „viduriuose“ subrandinta nuovoka grįstus sprendimus lotynų kilmės kalbos vadina „bend­ruo­ju jausmu“ (angl. common sense), o mes – „blaiviu arba sveiku protu“. Pastarasis atitikmuo nurodo kitą svarbų šio vidinio mūsų kompaso bruožą: jis patikimai rodo kryptį tik tada, kai yra sveikas – laisvas nuo, šv. Ignaco žodžiais tariant, netvarkingų potraukių, atitraukiančių rodyklę nuo tikrosios šiaurės. Beje, jo dvasinės pratybos pirmiausia ir siekia šiuos netvarkingus potraukius pašalinti, kad žmogus taptų tikrai laisvas rinktis savo kelią.

Sveika nuovoka veikia kitaip nei teorinis protas, kuris pirmiausia susikuria visuotinę teoriją, o paskui ieško, kaip iš jos išvesti atskirus reiškinius ir tikrovėje sutinkamas duotybes žūtbūt spraudžia į jau suformuluotas taisykles. Nepavargstame jas kurti, nes sudėlioję viską į stalčiukus pasijuntame daug saugiau, tarsi būtume visam likusiam gyvenimui užpylę alyvos į savo žibintus ir jau galėtume tuo nebesirūpinti.

Praktinis protas irgi „žino“ taisykles ir dėsnius, pagal kuriuos paprastai vystosi įvykiai, tačiau nė akimirkai nepaleidžia iš akių nepatogaus fakto, kad gyvename itin margame pasaulyje, kuris visada „iškūpa“ iš mūsų susikurtų stalčiukų. „Praktika rutuliojasi sudėtinėje ir sąlygiškumų pilnoje aplinkoje, kurios elementus dažnai sunku apžvelgti ir prognozuoti. <…> Reikia spręsti tik tikėtinai, apsispręsti nežinioje, reikia pasverti galimas poelgių pasekmes arba gėrybes, eiti į kompromisus, o dažnai pasirinkimas yra tik tarp didesnio ir mažesnio blogio“ (Anzenbacher, ibid., p. 139, kursyvas autoriaus).

Palyginimas apie protingąsias mergaites ragina būti budriems būtent šia prasme: laikyti akis plačiai atvertas, kad nepražiopsotume akimirkos, kai Viešpats panorės mus „užkalbinti“ per kokį nors mūsų gyvenimo ar aplinkos įvykį. Vatikano II susirinkimas tokius „kalbinimus“ vadino laiko ženklais. Juos atpažinti, suprasti ir į juos atsiliepti padeda atmintis: protingosios mergaitės prisiminė, kiek kartų jaunikiai yra vėlavę atvykti, žinojo, kiek laiko degs jų žibintai, ir nutarė pasiimti papildomą ąsotį alyvos atsargai (nepatogus aksesuaras prie šventinio drabužio). Štai kodėl protingumas dažnai vaizduojamas dviveidis: seno žmogaus veidas žvelgia atgal, į praeitį, sverdamas galimas priemones tikslui pasiekti, o jaunos moters – pirmyn, į ateitį, į siekiamą tikslą.

Protingumo dorybės atributai keitėsi: viduramžiais ji vaizduota laikanti rėtį (tikrovės vyksmui „persijoti“ – atskirti pelus nuo grūdų) ir su karstu virš galvos – juk protingas žmogus moka „skaičiuoti savo dienas“ (plg. Ps 90, 12), kad nešvaistytų brangaus laiko niekams. Šv. Ignacas irgi moko rinktis, „tarsi patarčiau nepažįstamam žmogui. <…> Tarsi būčiau mirties guolyje“ (P, 185 –186) – tai vis yra būdai išsilaisvinti iš savęs paties ir išgirsti, kaip per pasaulį kiekvieną kalbina jo Kūrėjas.

Nuo renesanso menininkai pamėgo vaizduoti dorybę su veidrodžiu rankoje („pažink save“, nes tik pažinus savo silpnybes ir stiprybes įmanoma sėkmingai pasirinkti kelią, atvesiantį į viršūnę). Kitoje rankoje ji paprastai laiko gyvatę, greičiausiai primenančią stebinantį Jėzaus paraginimą: „Būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai“ (Mt 10, 16). Tačiau tvirtai sugriebta gyvatė gali reikšti ir gebėjimą atpažinti piktojo bandymus išstumti žmogų iš teisingo kelio. Kartais šliužas vaizduotas „sumazgytas“ prie dorybės kojų, o į laisvąją ranką jai dėtas skriestuvas – gebėjimas protu pamatuoti šio gyvenimo aplinkybes.

Tad protingumas yra sudėtinga dorybė, nors ir puikiai atskleista šv. Tomo Akviniečio. Nieko nuostabaus, kad ją pradėjo iškreiptai aiškinti jau didžiojo dominikonų šventojo mokiniai.

Protingumo sunykimas

Painiavos būta dar Antikoje. Pirmasis protingumu grįstą etiką sukūrė Sok­ra­tas, bet Platonas, perduodamas jo mokymą apie gebėjimą gyventi kintančioje tikrovėje, protingumą (gr. phronesis) supainiojo su išmintimi (gr. sophia). Stoikai ir epikūriečiai metėsi į kitą kraštutinumą ir ją asocijavo su meistriškumu, vadinamuoju techniniu žinojimu (gr. tekhne, angl. know how). Šia prasme ją išsiaiškino ir krikščionių moralės teologai, prirašę storų kazuistikos (visų galimų atvejų ir jų aplinkybių) vadovėlių. Taip mėginta „sumažinti poelgių kompleksiškumą pasinaudojant taisyklėmis, kurios turėjo nurodyti, kaip praktiškai reikia elgtis su situaciniais sąlygiškumais“ (Anzenbacher, ibid., p. 140). Tuose sąrašuose žmogaus poelgiai išnarstomi po kaulelį ir pasveriami gramo tikslumu, tad galiausiai jau niekam neberūpi, ar žmogus dar kopia į viršūnę, ar prisėdęs ant akmens palei taką dėlioja ir perdėlioja daiktelius savo kuprinėje. Tokiu knebinėjimu pagrįstai pasipiktino modernusis antiprudencializmas, vietoje protingumo (atskirų situacijų moralės) įtaisydamas sąžinę – kam kapstytis tarp virvelių, jei žmogus savyje turi kompasą?

Tuomet protingumui beliko rūpintis, kaip kopiant nenikstelėti kojos – minimalistiškai rūpintis išsilaikyti leistinose ribose – tai ir yra didžioji krikščionių moralės praktikos bėda, anot praeito amžiaus dominikono R. Garigu Lagranžo (Reginald Garrigou–Lagrange). Tokia laikysena sukuria „klausyklos moralę“ – baikščią ir įtartinai artimą egoizmui. Žmogus Dievo namuose jau nebesijaučia kaip namie ir elgiasi ne kaip namų vaikas, bet kaip nelaukiamas svečias ar dar blogiau – akylai stebimas tarnas, kuris bijo net prisėsti ant kėdės kraštelio prieš tai dešimtkart neatsiklausęs, kad tik nebūtų perlietas rimbu. Tokius „tarnus“ dar ir mūsų dienomis uoliai saugo vienas kitas kunigas, klausykloje kamantinėjantis penitentą, kada, kaip dažnai, kiek kartų ir kokiu būdu darė tai, ką darė. Kas pasakys, kiek tikinčiųjų ši „protinga moralė“ visiems laikams atgrasė ne tik nuo klausyklų, bet ir nuo Bažnyčios?

Nenorėję eiti į tokias klausyklas (o kitokių dažniausiai nebūdavo), bet visgi tikėję, kad saviugda užsiimti verta, žmonės nusprendė įsmeigti akis į savo vidinį kompasą, kad tik nereikėtų žvelgti į netobulą mūsų tikrovę. Tai – idealistams būdingas pasirinkimas, bet jie, deja, nusprendė vadovautis vien protu, atsisakydami įsiklausyti, kaip dejuoja mūsų juslės – į akmenis atmuštos kojos, be išorinės šviesos kone apžlibusios akys… Taip užsidarius buvo pamestas iš akių mūsų kelionės tikslas – viršūnė, stūksanti anaiptol ne mūsų širdyje. „Etikos ateizmas buvo baisi kova prieš Dievą, paskelbta siekiant sukurti ir apginti nuo religijos atskirtą moralę. Visi didieji mūsų laikų ateistai, nuo Dostojevskio sukurtų veikėjų ir Nyčės iki Sartro yra visiška skeptikų priešingybė – jie yra Dievo priešai“ (Aranguren, ibid., p. 188). Nuolatiniu pokalbiu su tikrove grįstai protingumo dorybei čia nėra ką veikti: juk „ateizmas yra proto produktas – racionalistinis tikrovės supaprastinimas, nes atsiskiria nuo realaus gyvenimo. Anot Vernerio Griuno (Werner Gruen), jis yra „rašomojo stalo produktas“ (Schrei btisch produkt). <…> Būtent dėl to ateizmą taip sunku paneigti <…>: juk jis įsileidžia absurdą į savo sistemą kaip dar vieną sąvoką“ (Aranguren, ibid., p. 191). Jei tik­ro­vė neatitinka ateisto nusipiešto idealaus vaizdo, tuo blogiau tikrovei.

Jau du šimtus metų protingumas yra labai nepopuliari dorybė: idealistai ją atmeta dėl susitelkimo į tikrovę, o romantikai – tiesiog dėl to, kad ji pernelyg dažnai tikrovėje „išskaito“ mums nepatinkančius dalykus. Ir apskritai, jau seniai pametėme supratimą, kas tai yra. Mūsų amžininkams protingumas reiškia: a) polinkį atomizuoti, kai svarstomas veiksmas po veiksmo; b) kitų dorybių „aukso vidurį“, gebėjimą išvengti kraštutinumų. Neatsitiktinai Google vertėjas ispanų prudencia į lietuvių kalbą verčia kaip „apdairumą, atsargumą“ ir apibrėžia išskirtinai kaip mokėjimą apsisaugoti nuo kažko blogo: „Gebėjimas susidūrus su tam tikrais įvykiais ar veiksmais apmąstyti galimai juose slypinčias rizikas ir taip priderinti ar pakeisti savo elgesį, kad būtų išvengta patirti ar padaryti bereikalingos žalos.“ O kaipgi didysis protingumo tikslas, sužavėjęs Angeliškąjį daktarą, tai yra jo gebėjimas nurodyti žmogui siektinus tikslus – gėrį jau dabar, šioje netobuloje, kintančioje tikrovėje? Google vertėjas apie jį užsimena tik antroje vietoje ir tik paslaugiai pespėjęs, kad ši reikšmė priklauso religijos sričiai.

Įpratome tapatinti protingumą su kai kuriomis jo dalimis, o tiksliau, jų perlenkimais – apsukrumu, gudrumu, suktumu. XVII–XVIII a. tekstuose vis dažniau šalia protingumo imtas rašyti žodis „egoizmas“. I. Kantas niekino protingumą dėl jo pragmatiškumo ir laikė smulkiaburžuazine dorybe, pasitelkiama ieškant asmeninio saugumo. Romantikai dar radikaliau iškėlė kaip jos priešpriešą vadinamojo autentiško gyvenimo nesaugumą.

Mūsų dienomis protingumo dorybei kelią užtveria dvi sunkiai įveikiamos kliūtys: anapusybės atmetimas – kad ryžtumės patikėti mums kalbančiu pasauliu, turime tikėti, kad jis yra mums palankus, o tai įmanoma tik įtikėjus, jog jis yra persmelktas aukštesnės prasmės – Prasmės, o ne beprasmis atsitiktinumo, aklos evoliucijos produktas ar valdomas kažkokios sąmokslininkų grupelės. Antroji didi kliūtis yra mūsų dualistiška antropologija, įtvirtinta Dekarto ir nuo jo laikų niekada rimtai nepaneigta: mes griežtai atskiriame protą ir jausmus, tai kaip mums vėl išmokti naudotis įrankiu, sudarytu iš jų abiejų?

Protingumo dorybės mokytojas – šv. Ignacas Lojola

1556 m. mirus Ignacui kardinolas Bartolomė de la Kueva pareiškė, kad Bažnyčia neteko protingiausios savo galvos (Bartolomé de la Cueva y Toledo, cit. A. Hounder. Ignatius von Loyola. Koeln, 1932, p. 36). Ir mokslininkais bei mąstytojais turtingame XVI a. jis kalbėjo ne apie žinias ar išmintį, bet apie protingumo dorybę.

Šv. Ignacas yra geras protingumo mokytojas, nes pirmiausia pats turėjo ją kantriai išsiugdyti. Jaunystėje kaip tik protingumo jam trūko labiausiai: būdamas 24-erių vos nepateko į galeras už tai, kad apsiginklavęs su broliu karnavalo naktį gimtajame miestelyje tykojo kažkokio priešininko. Vėliau artimiesiems prasitarė, kad apskritai „buvo didelis išdaigininkas žaidimuose, moterų dalykuose, peštynėse ir ginklų reikaluose“. Protingumu nedvelkia ir jo beprotiška narsa, kai 1521 m. gegužę puolė ginti dar nė nebaigtos statyti Pamplonos tvirtovės, ar kai po sužeidimo ir labai sunkios operacijos sugrįžęs iš ano pasaulio ryžosi dar vienai siaubingai operacijai – be jokios narkozės nupjauti negražiai suaugusį kaulą, nes jis „atrodė labai bjauriai“ (A, 4). Vėliau, jau gydamas, valandų valandas „vaizduodavosi, ką turėtų daryti, tarnaudamas vienai damai, <…> ir visai nekreipdavo dėmesio, jog tai neįgyvendinama. Mat ta dama nebuvo tik šiaip kilminga, grafaitė ar kunigaikštytė, bet už jas daug aukštesnio luomo“ (A, 6). Protingumo jam nepridėjo ir išgyventas atsivertimas bei apsisprendimas tarnauti Dievui: trisdešimtmetis Ignacas užsibrėžė atgailų atšiaurumu pranokti net šventuosius Pranciškų, Dominyką ir Anuprą, nesumokėjęs nė skatiko nukakti į Šventąją Žemę ir netgi užsispyręs joje pasilikti, nepaisydamas už Jeruzalės vienuolyno sienų šurmuliuojančių ginkluotų turkų dalinių.

Anot Baskų kriminologijos instituto akademiko Žano Ero (Jean Charles Heraut), tyrusio jaunuosius nusikaltėlius, Ignacas pasižymėjo jiems būdingais bruožais ir „iš tiesų žengė ne vieną žingsnį nusikaltimo kryptimi“. Kaip Ignacas sugebėjo iš tokios maištingos ir chaotiškos medžiagos sukurti žmogų, kurio atvaizdai stovi viso pasaulio bažnyčių altoriuose?

Protingumas ir tapo pagrindiniu jo įrankiu, o kaip jį „išmankštinti“, jis smulkiai aprašė Dvasinėse pratybose. Jos paremtos asmenine patirtimi – pirmasis Ignaco dvasinis mokinys buvo jis pats. Dar lėtai sveikdamas po sužeidimo jis atrado, kad apsisprendžiant svarbūs abu: ir protas, nurodantis esminius principus, ir širdis, reaguojanti, kai šie principai pritaikomi kintančiai pasaulio tikrovei. „Kartą jam prasivėrė akys <…> ir jis iš patirties matė, kad po vienų minčių likdavo liūdnas, o po kitų – linksmas. Taip pamažu pradėjo pažinti jame veikiančias skirtingas dvasias: vieną iš demono, kitą – iš Dievo“ (A, 8). Ir vėliau, kai, anot jo paties, gebėdavo rasti Dievą „bet kuriuo metu, kai tik norėjo“ (A, 99), priimdamas sprendimus labiausiai kliaudavosi ne ypatingų patirčių metu gautais apreiškimais, bet dvasių atpažinimu.

Juk protas, spręsdamas pats vienas, gali nuvesti klystkeliu, nes vadovaujasi tik savo paties argumentais, ir dažniausiai jie būna pragmatiški – matuojami žmogaus, o ne Dievo masteliu. Šią klaidą, regis, padaro japono Shusaku Endo romano „Tyla“ (Obuolys, 2016) pagrindinis veikėjas jėzuitas, kai pasirenka išduoti tikėjimą, kad išgelbėtų jo akyse kankinamų valstiečių gyvybes – sutinka viešai paniekinti Kristaus atvaizdą ant jo užmindamas. Tik ką jis tuo metu išgelbėjo – žmones ar jų kūnus? Tiems paprastiems valstiečiams naujasis tikėjimas, suteikiantis niekada anksčiau nepažinto kilnumo (apie ką užsimena autorius), buvo toks brangus, kad jie net drįso rizikuoti savo gyvybėmis, slėpdami nuo valdžios atvykusį misionierių. Vietoje dešimties mirusių tikėjimo kankinių liko gyventi vienas išdavikas ir devyni nusivylę vargetos. Šio pasirinkimo paaiškinimą romano autorius „įdėjo“ į dvidešimt metų Japonijoje gyvenančio, irgi tikėjimą išdavusio jėzuito Fereiros lūpas: „Iki šios dienos japonai nėra turėję Dievo sąvokos. Ir niekada neturės. <…> Japonai neįsivaizduoja Dievo atskirai nuo žmogaus. Jie nepajėgia galvoti apie egzistenciją, pranokstančią žmogiškąją. <…> Japonai įsivaizduoja gražų, išaukštintą žmogų. Tai jie vadina Dievu. Dievo vardu jie vadina tai, kas turi tokią pat egzistenciją, kaip žmogus. Tačiau tai nėra Bažnyčios Dievas“ (ibid., p. 245).

Jei pagrindinis romano veikėjas būtų „atsiklausęs“ tikrovės, būtų išgirdęs, kad visų pirma nebuvo protinga apskritai keliauti į Japoniją, statant į pavojų tenykščių slaptų krikščionių gyvybes. Bet dar mažiau protinga buvo negerbti gilaus šių paprastų žmonių pasiryžimo atiduoti už tikėjimą gyvybę, taip giliai įprasminant savo gyvenimą.

Kaip tik tikrovės „mokykloje“ maištingasis Ignacas pamažu išmoko priimti virtinę Dievo jam ištartų „ne“: „tu nebūsi dvariškis nei riteris“; „tu nebūsi ir atsiskyrėlis Šventojoje Žemėje“ – Ignacui prireikė aštuoniolikos metų su tuo susitaikyti; „tu negalėsi pasišvęsti sielovadai, kol nebaigsi mokslų“, – toliau kalbėjo Dievas, ir Ignacas dvylika metų paskyrė studijoms; „tu nebūsi benamis piligrimas, bet įsteigsi ordiną ir valdysi tūkstančius“, – ir Ignacas paskutinius aštuoniolika metų praleido Romoje, susikūprinęs už rašomojo stalo; „tu, kuris nenorėjai, kad jėzuitai dėstytų, padėsi pamatus plačiausiai švietimo sistemai“, – ir per paskutinį gyvenimo dešimtmetį Ignacas pasirašė penkiasdešimties kolegijų steigimo aktus.

Štai kodėl protingumo mankštai tokie svarbūs mūsų kasdieniai iššūkiai: jie pas mus ateina, mus užgriūva, bet nekyla iš mūsų. Mes tik galime rinktis, priimsime ar atstumsime gautą užduotį, o kartu ir Užduoties davėją. „Nei vienas iš mūsų nesame laisvas savo gyvenimo kūrėjas ar dizaineris“ (Kreeft, ibid., p. 204), arba, anot šv. Pauliaus, „nė vienas iš mūsų negyvena sau, nė vienas sau nemiršta“ (Rom 14, 7). Vidiniai žmonių kompasai užstringa pernelyg lengvai, ir „šiame gyvenime tik nedaugelis – netgi sakyčiau, kad tokių nėra – pajėgia visame kame nustatyti ar įvertinti, kiek jie iš savo pusės kliudo ar nepadeda tam, ką mūsų Viešpats nori jų sieloje nuveikti…“, rašė Ignacas (Laiškai. Vilnius, 2021, p. 68). Ir jei buvo teisus šv. Ireniejus, „Dievo šlovė yra gyvas žmogus“, tai yra geriausia savęs paties versija – laimingas, visa krūtine kvėpuojantis žmogus.

Į šį tikslą einama visą gyvenimą, ir kaip tik protingumas padeda atsirinkti, ką konkrečiai turime daryti kiekvieną dieną, kiekvienoje konkrečioje situacijoje, nes „mūsų esatis randasi iš mūsų veikimo, ir kai mes kažką darome, tai tuo pat metu darome save“ (Aranguren, ibid., p. 393). O jei tapti geriausia savęs paties versija yra didžiausia žmogaus laimė, tai ko stebėtis, kad kaip tik bud­rio­sios mergelės pateko į išsvajotąją puotą, o mes jos durų nerandame nė su žiburiu?

Žurnalas Kelionė 2021 m. Nr. IV