Agnė Žagrakalytė. Belgiškos pasakos apie šventuosius ir jų šunis, vilkus, velnius ir alų

Daug kolekcijų turiu! Kolekcionuoju Besišypsančias Madonas visose bažnyčiose ir visuose muziejuose (išsinešu jas telefono fotoaparate), turiu jums parodyti didelę šv. Andriejaus kolekciją, turiu jums papasakoti, kaip šventieji alų virė, turiu… Turiu bent trumpam stabtelėti ir pasiteisinti.

Šv. Remaklas. Spa Dievo Motinos ir
Šv. Remarklo bažnyčia

Jau dvidešimt metų gyvenu Belgijoje, daugiau nei Pasvalio rajone pas tėvus ar Vilniuje, tad ir Belgijos bažnyčių bei koplytėlių jau spėjau apžiūrėti jei ne daugiau nei Lietuvoje, tai tikrai po lygiai.

Man (tikriausiai kažkaip pagoniškai) labai gražūs šventieji, dažniausiai šoniniuose altoriuose įkurdinti. Šventieji Lietuvoje ir Belgijoje kiek kitoniški. Pvz., kiek Lietuvoje matėte skulptūrų šv. Kornelijaus garbei? Belgiškose miško takelių koplytėlėse šv. Kornelijų jau sutikau triskart. Lietuvoje, kaip ir Belgijoje, dažnas šv. Rokas, man patinka jo šunys (juodi ir rudmargiai, o Lenkijos lietuvių bažnyčioje šv. Roko šuo išdrožtas pagal klebono šuns atvaizdą, – na, dar viena mano kolekcijų jums jau aiški). Šventieji ir šunys! Belgijoje ši kolekcija smarkiai prasiplėtė. Šventieji ir vilkai! Kolekcijoje turiu ir folkloro (Lietuvių kalbos palyginimų žodynas: „Jau tiek mažai įpylė – vilko ašarą“, „Neryk vilko kąsniais – apsirgsi“, „Gudrus kaip vilko rytas ir iššiktas“, „Kaip iš vilko gerklės ištrauktas“), ir nuotraukų. Štai – dviejų šimtų metų senumo marmurinis vyskupas, šalia jo – gauruotas vilkas marmuro iltis šiepia. O štai – aštuonių šimtų metų senumo medinis, ryškiai dažytas vyskupas, šalia jo – mažo kiauliuko didumo begemotukas (ausų vietoj – tik lūžio skylutės), skaudančiais dantimis.

Šv. Remaklas su vilku. Spa Dievo Motinos ir
Šventojo Remarklo bažnyčia

Susipažinkite: šv. Remaklas ir jo vilkas. Šv. Remaklas su savo asilu po būsimą Belgiją bekeliaudamas rado puikią vietą bažnyčiai statyti. Akmenų Ardėnuos nestinga, tad tuojau pat ėmėsi darbo: prikrauna asilo nešmenis akmenų – ir iki statybos vietos, prikrauna – ir vėl atgal, – šitaip ratu per dieną kartu su asilu, – pavargo, žinoma. Ir įmigo kietai. Krito į sapną kaip akmuo šulinin. Visas šv. Remaklo darbo dienas ir maldos naktis velnias stebėjęs. Supratęs, kad ne šiaip keliautojo pašiūrei ir net ne koplytėlei, o bažnyčiai akmenys tie asilu į kalvą nešiojami, velnias pasivertė vilku ir nuvargusį asilą suėdė. Pabudo šv. Remaklas tikrai per vėlai: vilkas jau ir kaulelius buvo sutriauškęs ir dabar tik atsainiai snukiu kanopėles link Remaklo stumtelėjo. Va.

Oooo! Kaip supyko šventasis! Taip supyko, kad šėrė žvėriui per snukį rožančium, apstulbusį vilką tuo pat rožančium pakinkė ir, asilo nešmenimis pabalnojęs, privertė velnią vilko kaily toliau akmenis bažnyčios statybai nešioti.

Dar vilkų? Šv. Andriejaus Korsino motina nėščia būdama susapnavo, kad gimė jai vilkas, ne vaikas. Sapno vilkas įbėgo į sapno bažnyčią ir tuojau pavirto į balčiausią avinėlį.

Šv. Gislanas Flobecq. Saint-Luc bažnyčia

Dar turiu vienuolio iš Acheno ir vilko istoriją. Velnias funduoja stringančias bažnyčios statybas, taip neįtikėtinai pagreitindamas darbus, tačiau už šią paslaugą jam pažadėta pati pirma siela, kuri į pastatytą bažnyčią įžengs. Tyko velnias bažnyčioje sielos, šitiek dirbęs, seilę gurkia, atlygio laukia. O gudrus vienuolis tik pašmakšt ir, duris pravėręs, įleido vilką. O kuo gi vilko siela blogai? Kuris tąkart kaukė garsiau, ar velnias, ar vilkas – aš jau nepasakysiu, tačiau tos Acheno bažnyčios duryse dar tebėr likus skylė nuo to, kaip velnias smarkiai nuo vilko bėgdamas duris laužė ir nesugraibęs rankenos pirštą prisivėrė. Ir skylė, ir netgi pats piršto galiukas mumifikavęsi, – nuvažiuokit, įkiškit savo pirštą patys ir patikrinkit.

Šv. Vedastas kartais vaizduojamas su meška, ne vilku (gal kad su šv. Remaklu nesupainiotum, nes taip pat vyskupas, taip pat vilkas šalia. Bet su meška vaizduoja ir šv. Gislaną). Kartą jis įėjęs į Atilos būrių sugriautą bažnyčią ir ten jau apsigyvenusį vilką rado. Bris! Treptelėjo koja šv. Vedastas. „Dink iš šventos vietos, šuniūkšti!“ – pasakė jis vilkui, ir šėtonas, kiauktelėjęs, pabrukęs uodegą, spruko.

Gubijo vilkas ir šv. Pranciškus – gražiausiai ši istorija man nutapyta Luco Olivierio Mersono (Le loup de Gubbio, 1877), paveikslas kabo Lilio miesto Palais des Beaux-Arts galerijoje. Miesto aikštė, apledijęs fontanas, už jo – pasibaidžiusį baltą žirgą tramdo kareivis, vienuolės ir moterys su vaikais nuo tokio vaizdo leipsta juoku, mat pirmam plane žirgą pabaidęs vilkas – su medalikėlių koljė, su plonyte aukso aureole virš pilkų ausų, – kelia snukį link mėsos gabalėlį tiesiančio mėsininko, o į mėsininko kojas ramiai trinasi katė, vilką glosto mergaitė, kita ranka įsikibusi į meiliai besišypsančią motiną – šiame mieste niekas šito vilko nebebijo.

Gubijo vilkas, Luc-Olivier Merson, 1877 m. Iliustracijos šaltinis Wikimedia Commons

Šv. Arnoldą, buvusį kareivį, vienuolyne vos keletą metų tepraleidusį, paskiria vienuolyną valdyti: abatu būti. Nenori Arnoldas tokios garbės! Tad iš vienuolyno pabėga. Bėga ir bėga, kol šast! – priešais jį sidabrinis šešėlis, milžiniškas vilkas stojas, šerį šiaušia ir urrrrzgia, iltis kaip peilius šiepia tik.

Nešiojamas šv. Arnoldo altorėlis. Chimay miesto
Šv. Petro ir Povilo bažnyčia,
Collégiale Saints-Pierre-et-Paul

Ir parginė šitaip tas vilkas šv. Arnoldą vienuolynan, abato darbų dirbti, laukais dykai nelaksčius.

Tačiau šv. Arnoldas, toks dažnas Belgijos bažnyčiose (ir netgi alaus etiketėse), vaizduojamas ne su vilku, o kaip vyskupas, laikantis rankoje aludario maišyklę kaip skeptrą. Šv. Arnoldas – vyskupas – kiek žmonių iš choleros nagų ištraukė alaus išviręs, tą alų palaiminęs ir tik alų liepęs tegerti. Mat, alų darant, reikia užvirti vandenį, o paskui ir alkoholis konservuoja gėrimą, viduramžiais, choleros metu, tikrai už vandenį sveikesnį.

Štai rodau jums skulptūrą iš Chimay bažnyčios. Tai nešiojamas šv. Arnoldo relikvijorius. Kartą, ilgą procesiją nužygiavę, tokio relikvijoriaus nešikai siaubingai ištroško. Nešė relikvijorių, vis dar progiesmiu meldėsi, bet vis daugiau proverksmiu meldė alaus ir staiga visai nebepaėjo nė žingsnio – sustojo numygti žemėn nebepakeliamai pasunkėjusios naštos: tuščios alaus statinės kliuksėjo sklidinai, volės šnypštė išlėksiančios. Vargšų šampanas – taip dar kartais vadinamas alus Belgijoje.

Net keli Belgijos vienuolynai iš tikrųjų tebeverda alų. O štai į alaus kolekciją, jeigu pradėjom, – vienuolyne rasta alaus palaiminimo malda. „Bene dic, Domine, creaturam istam cerevisae, quam ex adipe frumenti producere dignatus es: ut sit remedium salutare humano generi: et praest a per invocationem nominis tui sancti, ut, quicumque ex ea biberint, sanitatem corporis, et animae tutelam percipiant. Per Christum Dominum nostrum. Amen“. Na, maždaug: „Palaimink, Viešpatie, šį naują alų, kuris per Tavo malonę iš grūdo švelnumo išvirtas: tegul žmonių giminei jis sveikatingas bus: padaryk, kad Tavo šventu vardu tas, kas gers jį, atgaus kūno sveikatą ir sielos apsaugą. Vardan Kristaus, mūsų Viešpaties. Amen.“

Na, gerai, šį palaiminimą nusirašiau ne vienuolyno rankraštynuose, o muziejuje. Poperinge mieste, į kurį turistai paprastai važiuoja dėl antrų pagal dydį Pirmojo Pasaulinio kapinių ir Talbot House – britų karių klubo muziejaus, yra ir savo dydžiu nuostabus apynių muziejus. Vien tik apynių istorijai skirtame milžiniškame keturių aukštų pastate viena iš salių buvo skirta visiems šventiesiems, bent kiek prie alaus prisilietusiems.

Salėje, žinoma, garsusis šv. Mikalojus, jo pasaka tokia. Kartą, žiemai jau įsibėgėjant, trys vaikiukai užsižaidė, pasiklydo, pamatę trobelę, pabeldė į šviečiantį langą. Gyveno ten Juodasis Petras, mėsininkas skerdikas. Vaikus įsileido, sutiko apnakvyndinti, vos prisnūdusius milžiniška kapokle sukapojo ir gabaliukus sudėjęs statinėn druska gerai užpylė. Kiek laiko praėjo, nežinom, tačiau dar kitą kartą šv. Mikalojus ant asilo taip pat pro Juodojo trobelę jojo ir į duris pasibeldė. Mėsininkas nedrįso vyskupo neįsileisti. Pasodino prie stalo, alaus įpylė. Ar neturi kokio sūrymėlio, mėsytės sūdytos? – paklausė vyskupas skerdiko. Tas iš siaubo, kad yra demaskuotas, viską kaipmat prisipažino. O tada. Šventasis ištiesė tris pirštus virš druskos statinės su vaikų gabaliukais ir triskart ją peržegnojo. Vaikai sugijo. Nuprausė druską nuo jų alumi – ir tie vaikai atsigavo.

Šitaip baigiame pasakoti laimingai pasibaigusią legendą apie Kalėdų Senelį.

Šv. Mikalojus su trim vaikais.
La Roche-en-Ardenne, Laroche Saint Nicolas bažnyčia

Šventųjų salėje nėra šv. Brigitos, bet savo kolekcijoje turiu lietuviškus „Gyvenimus Šventųjų“, ten: „Szw. Brygida Pana. Kloštoriuje užsilaikė didžioj šventenybėje, ir Dievas suteikė jai dovaną darymo stebuklų. Kartą mažą virimą alaus taip padaugino, jog visiems aplinkiniams pavargėliams užteko sočiai per visą nedėlę.

Dešimtį aklais gimusius išgydė peržegnojimu.

Padarė iš akmenio druską.

Pamainė vandenį į alų dėl ištroškusių ubagų.“

Alus – tai vargšų šampanas, jau sakiau. Tuo labiau kad vienas brangiausių belgiškų alų atrodo kaip šampanas, leidžia iš gilios siauros taurės gelmių auksinių pūslelių vėrinius kaip šampanas, gomurys skonį jo priima kaip šampano ir vadinasi tas alus, kuris kainuoja kaip šampanas – Deus.

Taip, Poperinge‘s apynių muziejuje yra pačių įvairiausių belgiškų alų ekspozicija – nežinia, kiek metų reikėtų visus panorus išragauti, bet grįžkime į šventųjų salę.

Kadangi šv. Brigitos salėje nėra, iš „alaus šventųjų“ moterų lieka viena šv. Hildegarda Bingenietė. Po šventosios paveikslu cituojama, esą, ji rašiusi, jog alus geriau moterims tinkamas, nes vyrams nuo alaus pautai kaista.

Šv. Hildegarda Bingenietė, aut. W. Marshall.
Iliustracijos šaltinis – Wikipedia

Suprantama, kad prieš porą metų Maredsous (taip, jie verda puikų alų) vienuolyno knygyne užtikusi šv. Hildegardos vaistažolinių receptų knygą (Alain Faniel. La medecine hildegardienne. Medecine d‘aujourd‘hui. Douce alternative. Editions Amyris. 2015), puoliau prie alaus aprašo. Alų šv. Bingenietė aprašo be ypatingo susižavėjimo, tačiau ir be jokių kiek aukščiau šiame tekste cituotų žodžių. Nieko itin griežtai apie alų Hildegarda nerašo, tik kad alus žmogų gražiai riebina ir veido spalvą parausvina dailiai, o jei kas silpnina žmogų, tai tik vanduo, bet jei žmogus yra visiškai sveikas ir kartais atsigers šiek tiek vandens, nieko blogo nenutiks.

Poperinge apynių muziejus todėl, kad jau 1257 m. vietos bažnytiniuose popieriuose rasim žinių apie bažnyčiai dovanojamus apynius. Čia užaugindavo tiek apynių, kad trečdaliui Belgijos užtekdavo. Poperinge jau XVI a. kulinarinėse knygose yra apynių ūglių receptų. Dauguma ūglių pavasarį tiesiog nukerpama, o šiais laikais vėl madoje juos valgyti, sako, gardu it šparagai. Rudeniop – rankom skabomi žiedynai, apynių spurgai: tris savaites vietiniai išsėdėdavo ant kėdučių apynynuose sulipusiais pirštais, užtat už apynius gautais pinigais galėjai pirkti anglių visai žiemai. Šiais laikais Poperinge apynynų taip pat daug, tik viskas jau mechanizuota. Belgiški apyniai – būtina sąlyga sertifikuotiems vienuolynų alums.

v. Gislanas Flobecq. Saint-Luc bažnyčia

Grįžkime prie šventųjų. Galbūt todėl, kad gražus lotyniškas apynių pavadinimas humulus lupulus reiškia dangiškąjį vilkiūkštį, šventųjų salėje rasim ir šv. Vedastą su juodu šunim, ir šv. Roką. Šis sergančius tolei slaugė, kolei jam pačiam ant blauzdos žaizda atvira atsivėrė, tada pasitraukė anas į miškus toliau nuo žmonių, kad kitų neužkrėstų, o tada šv. Roką, karščiuojantį, rado šunėkas. Žaizdą sausai išlaižė. Atnešė nasruose teliūskuojančio alaus dubenėlį. Atnešė duonos. Tęsėsi taip, kol vieną dieną šunėko šeimininkas, jau pastebėjęs, kaip šitas tai duonos, tai mėsos, tai alaus dubenėlį pasivogęs lekia kur, nusprendžia pasekti gyvuliuką ir šitaip sužinoti, kas yra duona maitinamas, alum girdomas.

Dangiškojo vilkiūkščio sukūrimo istorija alaus mėgėjams gali ir nepatikti. Kai Dievas kūrė pasaulį, kai tvėrė žemę ir vis, kaip mažesniam, leisdavo velniui prisidėti prie kūrybos savo gabumais, pamenate šią seną pasaką? Dievas sukuria paukščius, velnias – uodus. Dievas iš molio žmogų lipdo, o velnias irgi neria gelmėn dumblo žemės pasisemti, pasisemia pilnas rieškutes ir pilną burną, žemes iš gniaužtų vanduo aukštyn iriantis iškart išplauna, tad žemės kūrimo krantą pasiekęs velnias žemių teturi savo burnoj, o tose drėgnose žemėse, nes apynys visada ištroškęs, buvo apynio sėkla, ta sėkla jau ir šaknį išleidus, šaknis jau kaip reikiant velnio gerklėj įsišaknijus, tad dūsta ir kriokia nabagas, kol Dievas nebeapsikentęs apynį su visom šaknim iš kaukiančios gerklės įsiręžęs išrauna ir ant tvoros pakabina, mat nuo tempimo augalas tiek išstypo, kad be atramos jau niekada stačias nebesilaiko.

O iš tų ilgų apynių virkščių, it iš kanapių, nes augalai giminingi, buvo vejamos virvės, viena kurių štai šitą pabirusių pasakų maišelį aš šiam kartui ir užrauksiu.

Straipsnis iliustruotas Agnės Žagrakalytės nuotraukomis

Kelionė 2022 m. Nr. III