Aistė Stremaitytė. Vilties formos iš partizanų bunkerių

Periodinė partizanų spauda yra išskirtinis reiškinys, nes savyje talpina šiek tiek kitus tikslus nei dienraščiai taikos metu ir yra nukreipta į platesnes auditorijas. Dienoraščio žanras dažniausiai skirtas sau ir fiksuoja ne tik išorinius įvykius, bet ir vidines būsenas. Prisiminimų žanras orientuotas į dabarties ar netolimos praeities įvykių fiksavimą ateities skaitytojui, o periodinė spauda dažniausiai rašoma to laiko žmonių to paties laiko žmonėms ir vienas svarbiausių jos bruožų – operatyvumas bei greitas prieinamumas skaitytojui. Partizanų periodinė spauda šias ribas pakeičia, nes karo sąlygomis dėl išteklių nepastovumo sudėtinga užtikrinti periodiškumą. Žinia, kuri yra svarbi šiandien, skaitytoją gali pasiekti po mėnesio ir būti nebeaktuali to laiko žmogui, bet dar po kelių dešimtmečių gali tapti svarbiu karo nusikaltimų liudijimu ir tyrimo medžiaga istorikams.

Bibliografo, knygotyrininko, kultūros istoriko, buvusio rezistento Alberto Ruzgo duomenimis („Rezistentų pogrindiniai periodiniai leidiniai. Okupacijų metai, 1940–1989“, 2010), 1944–1957 metais Lietuvos partizanai leido 107 periodinius leidinius. Dėl 1941 m. įkurtų ir išsaugotų Lietuvos Laisvės Armijos (toliau – LLA) organizacinių struktūrų ir turimos spausdinimo technikos tokia spauda pirmiausia pradėta leisti Žemaitijoje, vėliau paplito visoje Lietuvoje. Ankstyvojo laikotarpio partizanų spauda buvo daugiausia pranešimai apie padėtį fronte, atsišaukimai ir kita informacija apie to laiko įvykius. Karui tęsiantis ėmėsi rastis kitokių tekstų, kurie fiksavo ne tik išorinės tikrovės faktus, bet ir vidinę dvasinę bei psichologinę būtį. Radosi kultūrinės tematikos tekstai ir kultūriniai leidiniai. Vienas jų – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (toliau – LLKS) Žemaičių apygardos Visuomeninės minties Organo 1949–1952 m. leistas laikraštis (nors partizanų spaudos kontekste tikriausiai jį galima pavadinti kultūriniu žurnalu) „Malda girioje“, kurio pirmasis numeris pasirodė 1949 m. lapkričio 1 d. Leidinys platintas Klaipėdos, Mažeikių ir Telšių rajonuose.

Yra išlikę 22 žurnalo numeriai iš galimai išleistų 23 (1950 m. vasaros numeris buvo dvigubas 7–8, paskutinis žinomas numeris 2 (24) išleistas 1952 m. vasarį. Nepavyko rasti 1951 m. liepą turėjusio išeiti 17 numerio). Leidiniai saugomi Lietuvos ypatingajame archyve ir Lietuvos istorijos institute (instituto turimus egzempliorius galima peržiūrėti https://talpykla.istorija.lt). 11 laikraščio numerių yra Raseinių kraštotyros muziejuje, kuris restauruotų leidinių kopijas planuoja suskaitmeninti ir įkelti į elektronines platformas.

Johnas J. Schulzas iš Bostono universiteto (JAV) straipsnyje „Karo pranešimai: prieiga, cenzūra ir kiti klausimai“ („War reporting: access, censorship, and other issues“, 2003) teigia, kad rašant apie karą susikerta skirtingi interesai: kariai privalo apsaugoti savo bendražygius, neatskleisti taktikos ir strategijos, o žurnalistai kaip tik trokšta prieiti prie informacijos, rašyti apie vidinį kariuomenės gyvenimą. Karo korespondentai gali užimti keletą pozicijų – būti pirmiausia savo šalies piliečiais arba „nesuinteresuotais stebėtojais“, tvirtai laikytis Vyriausybės nurodymų arba vadovautis tik žurnalistikos standartais ir etika. Karo žurnalistas turi išmanyti karines doktrinas ir technologijas, kartu būti jautrus kariams ir civiliams, kurie susiduria su nuolatiniu pavojumi gyvybei, nuosavybės praradimu, draugų ir artimųjų netektimis bei kitomis trauminėmis patirtimis. Jis nuolat balansuoja ant ribos, kaip tinkamai pateikti faktus, neatskleisti informacijos, kuria galėtų pasinaudoti priešas, kartu palaikyti karių ir visuomenės moralę bei viltį.

Partizaninio karo aplinkybėmis, kai oficialioji žiniasklaida tapo cenzūros įkaite ir sovietinės propagandos įrankiu, bunkerių spaustuvėse kario ir žurnalisto vaidmenys susijungė tame pačiame asmenyje. Jei konvencinio karo aplinkybėmis žiniasklaidos darbuotojas rizikuoja būdamas nesaugioje zonoje, bet dažniausiai nėra tiesioginis taikinys, tai partizaniniame kare pogrindžio spaudos leidyboje dalyvaujantis asmuo tampa aktyviu karo dalyviu ir sistemos taikiniu. Nepaisant to, dešimtys žmonių – kai kurie ką tik iš gimnazijos suolo – įsijungė į partizaninės spaudos leidybos ir platinimo darbą. Kai kurių medžių, paukščių ar gamtos reiškinių pavadinimais pasirašiusių karių-žurnalistų tikrųjų vardų bei pavardžių tikriausiai ir nebesužinosime.

Pogrindžio žurnalistai

Nuo 1948 m. birželio mėn. Žemaičių apygardos vadu tapo puskarininkių mokyklos absolventas, Šaulių sąjungos narys, šaulių būrio vadas Vladas Montvydas-Žemaitis (g. 1911, žuvęs 1953), kiti slapyvardžiai: Etmonas, Algimantas, Dėdė. Jo iniciatyva Žemaičių apygardoje buvo leidžiami laikraščiai „Kovojantis lietuvis“ ir „Laisvės balsas“, skirti karo naujienoms. „Laisvės balso“ redakcijai vis sulaukiant kultūrinių publikacijų ir grožinės kūrybos, buvo pradėtas leisti laikraštis „Malda girioje“. Šį leidinį Žemaičių apygardos bunkeriuose prie žibalinės lempos redagavo ir rašomąja mašinėle daugino buvusi Užvenčio progimnazijos moksleivė Monika Alūzaitė-Aldona, Audra (g. 1931, mirė 1997). Numerio apimtis buvo nuo 14 iki 24 puslapių. Nepaisant popieriaus, rašalo ir žmogiškų išteklių ribotumo, tiražas siekė net iki 100 egz. Leidinio apipavidalinimu rūpinosi Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės vadas Liudas Rekašius-Vėtra (g. 1920, žuvęs 1952) ir buvusi Kražių gimnazijos moksleivė, vėliau baigusi Klaipėdos mokytojų institutą Vanda Rakauskaitė-Aušrė, Lidija, Danguolė. Laikraščio viršelio antraštė ir piešinys dažniausiai dauginti savadarbiu trafaretu. Kai kurių numerių viršelis iliustruotas ranka. Vizualiai patys numeriai šiek tiek primena laiškus – parkeriu ar pieštuku paryškintos raidės, įrašyti praleisti žodžiai, pataisytos klaidos. Net to paties numerio skirtingi egzemplioriai šiek tiek skiriasi.

Žurnale taip pat dirbo buvusi Laukuvos gimnazijos moksleivė, pedagogė Teresė Rubšytė-Klevas, Daina (g. 1931), Palokysčio septynmetės mokyklos mokytoja, partizanų ryšininkė Elena Vitkutė-Samana, talentu išsiskyrė Medingėnų septynmetės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Irena Petkutė-Neringa, Vilnelė, Rimas, Lakštingala (g. 1932, žuvusi 1953).

M. Alūzaitė suimta 1952 m. pabaigoje, po kelių mėnesių – ir T. Rubšytė. Jos buvo nuteistos ir ištremtos į lagerius. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, M. Alūzaitė Kuličauskienė sudarė ir išleido knygą apie Žemaitijos partizanų kovas „Erškėčių keliu“ (1996). T. Rubšytė-Ūksienė išleido kelias dešimtis eilėraščių rinkinių vaikams ir suaugusiesiems, įvairiuose leidiniuose publikavo savo atsiminimus apie partizaninį karą ir tremtį. Vanda Rakauskaitė dirbo pedagoginį darbą Šiauliuose, dėstė tikybą.

Kultūrinio gyvenimo atspindžiai publicistikoje

Skirtinguose žurnalo numeriuose aptartos to laikotarpio literatūros, spaudos, muzikos naujienos, publikuojami su kalendorinėmis šventėmis susiję tekstai, skaitytojai raginami prisidėti prie lietuviškos kultūros puoselėjimo, dėl lėkštumo ir moralinių ribų nepaisymo stipriai kritikuojamas sovietinis menas, kurio paskirtis – „sugyvulinti“ žmogų ir tai, kas jam šventa, brangu. Su raginimu permąstyti savo sprendimus kreipiamasi ir į tuos lietuvius, kurie liko abejingi Lietuvos likimui ar net prisideda prie sovietizacijos.

Jau pirmajame „Malda girioje“ numeryje redakcija savo įžanginiame straipsnyje aiškiai išdėstė leidinio siekius ir kryptį. Teigiama, jog leidinio pavadinimu norima išreikšti, kad šiandien nežmoniškos komunizmo tironijos pavergtoje Lietuvoje, kur suvaržytas laisvas žodis ir laisva mintis, kur be atodairos persekiojama religija ir žmogaus įsitikinimai, lietuvis begali tik slaptai galvoti, slaptai veikti ir slaptai viltis. Visos lietuvių maldos susikaupė į bendrą, slaptą maldą – maldą girioje („Į skaitytojus ir bendradarbius“, 1949 11 01, Nr. 1). Giria tampa okupacijos užspeisto žmogaus prieglobsčiu, malda – įrankiu išlikti žmogumi nežmoniškomis aplinkybėmis.

Pagrindinė leidinio užduotis – leisti laisvai pasireikšti lietuvio dvasiai. Ko lietuvis negali šiandien laisvai išreikšti, kas kaupiasi jo širdyje prieš baisiąją vergiją, viską jis gali išlieti šio laikraščio eilutėse. Taigi, „Malda girioje“ yra lyg lietuvio sielos veidrodis, kuriame matyti tautiečių kančios, pergyvenimai, norai, viltys ir lūkesčiai, kuriais šiandien tauta vergijoje gyvena (ten pat). Esminis į leidinį patenkančių tekstų kriterijus – gebėjimas užčiuopti vidinius žmogaus širdyje vykstančius procesus.

1950 m. gegužės mėn. numeryje redakcijos darbuotojai kvietė ir skaitytojus prisijungti prie leidybos darbo, išreiškė viltį, jog visa surinktoji medžiaga bus vertingu įnašu Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio literatūroje. Žurnale taip pat buvo spausdinami tekstai ir iš kitų partizanų leidinių. Buvo žvelgiama ne tik į tuometinį, bet ir į ateities skaitytoją.

Publicistiniuose tekstuose ryški mintis, jog literatūra ir menas turi atspindėti laikotarpį. 1950 m., Nr. 7–8 publikuoto straipsnio „Bolševikinis menas ir bolševikinė literatūra“ autorė Vakarė, literatūrą ir meną prilygina veidrodžiui, kuriame atsispindi tos nuotaikos, kuriomis žmonija gyvena, tos aplinkybės, kurios pagimdo vienokius ar kitokius veiksnius, sugebančius pasukti net istorijos ratą kita kryptimi.

Ypatingas dėmesys skirtas partizanų dainoms, kuriose pavaizduota viskas, ką šiandien lietuvis pergyvena, kaip gina savo žemės laisvę, kur prisiglaudžia amžinam poilsiui, ką jam kovą tęsiantieji broliai dainuoja (Vytenis, „Daina – mūsų žygių palydovas“, 1949 12 22, Nr. 2). Dainos vertinamos kaip tautos dvasinis turtas, svarbus ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio kultūrai. Pasak partizano Viliaus, partizaniškos ir liaudiškos dainos uždega širdis ir kelia klausytojų žvilgsnius aukštyn („Užkirskime kelią šlamštui“, 1951 m., Nr. 5(15). Rašydamas apie okupacinio laikotarpio kūrybą, Žižmaras padaro išvadą, kad prabėgs visi sunkumai, o dainose liks įamžinta, kokia didelė laisvės kaina. („Okupaciniai metai liaudies kūryboje“, 1951 m. vasaris, Nr. 2(12).

Nesvarbu, koks tekstas bebūtų: jausmų padiktuotas – karštas, raginantis, gal net įsakmus, ar labiau analitinis, grįstas stebėjimų ir lyginimų duomenimis – visus juos vienijo tas pats idealo siekis, tvirtas krikščioniškų vertybių pagrindas, atsakomybė ne tik už savo valstybę bei jos dabartį, bet ir atsakomybė prieš ateities kartas, kurių būsima laisve tvirtai tikima.

Išdavystės pjūviai: Vandos Rakauskaitės-Aušrės literatūrinė proza

Literatūrinės prozos srityje išsiskiria Aušrės kūryba, kurioje nagrinėjama išdavystė tema. Trumpoje novelėje „Bimbalai… Bimabalai“ (1951 m. rugpjūtis, Nr. 8(18) pasakojama, kaip komjaunuolis Valiuška eina po nepavykusio agitacinio susitikimo su kolūkiečiais ir, pavijęs vieną iš susitikimo dalyvių, dar kartą išdėsto komunizmo ideologiją, teigdamas, kad partizanai sunaikinti, o jei koks ir išlikęs – jis pats narsiai kausis su tokiu. Kai pašnekovas pasuka kitu keliu, Valiuška susitinka tris partizanus ir sprunka nuo jų vienmarškinis, taip prajuokindamas lauke dirbančius kaimiečius.

Kūrinyje „Sūnaus laiškas“ (1951 m. rugpjūtis, Nr. 8(18) pasakotojai žvelgiant pro langą į pažliugusį rudenį, pas ją ateina kaimynė Ragutienė, nešina ant sąsiuvinio viršelio rusiškai parašytu sūnaus laišku iš kalėjimo. Senoji moteris prašo jį perskaityti ir išversti. Ragutienei išėjus, pasakotoja lieka mąstyti apie sunkią kalinio dalią, apie motinos širdį ir apie mūsų mažytę Lietuvą, taip dažni vergaujančią svetimiesiems.

Ilgiausias kūrinys ir apimties, ir laiko požiūriu – „Viešpatie, ką aš padariau“ (1951 m. spalis, Nr. 10(20). Jame pasakojama, kaip ištrėmus seną moterį, jos sūnus gimnazistas Petriukas pasirenka partizano kelią. Prieš išeidamas į mišką, jis atsisveikina su savo klasės drauge Eva. Ši prisiekia, kad niekada neišduos Tėvynės. Deja, savo pažado nesilaiko, susipažįsta su gražiu MGB karininku, tampa jo mergina ir tik po poros metų, pamačiusi išniekintą Petro lavoną, susimąsto apie tai, ką padarė.

Paskutiniame „Malda girioje“ numeryje publikuojama novelė „Automobilis“ (1952 m. vasaris, 2(24). Kūrinys pradedamas dia-lo-gu: Valeiką pažadina kaimynas Skabutis ir prašo arklio, nes žmona stipriai susirgo, reikia ją nugabenti pas gydytoją. Valeika paskolina arklį ir Skabutis su žmona bei kaimyne nuskuba į kitą kaimą pas gydytoją. Gydytojas pataria išsikviesti greitąją pagalbą, kadangi ligonei būtina operacija, bet automobilis neatvažiuoja, nes ligoninės „darbo planas esąs įvykdytas“, ligonė miršta. Po kurio laiko našlio dukra iš mokyklos parneša knygą. Ėmęs ją skaityti, Skabutis supyksta dėl ten esančios propagandos, jog Tarybų šalyje kiekvienas žmogus brangus. Perskaitytas tekstas knygoje Skabutį priverčia priimti lemiamą sprendimą tapti partizanu. Labiau už žmonos mirtį jį skaudina sisteminis melas ir propaganda.

Aušrės kūrybai būdingi ryškūs kontrastai, ironija. Veikėjai atsiduria situacijose, kur atsiskleidžia jų įsitikinimai ir vertybės. Nors veiksmas vyksta civilių aplinkoje, nevaizduojama bunkerių kasdienybė, nėra mūšių scenų, partizaninis karas daro įtaką veikėjų priimamiems sprendimams ir jų pasaulėžiūrai.

Poezija – vidinių patirčių atskleidimas

Žurnale publikuotoje poezijoje atsiskleidžia įvairių žmonių grupių vidinis skausmas, išgyvenimai, viltys. Poezijos kalba prabyla iš namų išplėšti tremtiniai, aktyviai su priešu kovojantys partizanai, savo sūnus į karą išleidusios motinos, iš karo grįžtančių mylimųjų laukiančios moterys, Dievo artumo nepaaiškinamo žiaurumo sąlygomis ieškantys žmonės. Kai kurie eilėraščiai skambūs, patriotiniai, kiti intymūs ir tylūs.

Poezijai būdinga iš liaudies dainų atėjusios žmogaus gyvenimo ir gamtos paralelės, ryškus buvimas nuolatinės mirties pavojaus akivaizdoje, susidūrimas su ja. Vis dėlto mirtis nėra priešas, nuo kurio būtų stengiamasi išsisukti – greičiau neišvengiama kaina, kurią pasiryžtama sumokėti už aukštesnius idealus. Kapais virtusi gimtoji žemė – šventa, nužudyto laisvės kovotojo siela – nemari.

Eilėraščiai persmelkti bežemystės, prarastų namų ir klajojimo, kur net grįžęs namo nukamuotas kaip benamis aras gali rasti tik seną gluosnį (Part. Diemedis, „Kovos broliui“, 1951 m. spalis, Nr. 20). Kai kuriuose eilėraščiuose kuriami ryškūs vaizdiniai, pasitelkiant niokojamo kūno įvaizdžius: susinešioję kaulai, kuriuos „suės gal šunys alkani“ (Vilnelė, „Brolio laiškas“, 1950 m. rugpjūtis, Nr. 7–8), išplėšta užimtos šalies širdis ir okupanto pirštai, draskantys jos kūną (Girdenis, „Pavergtai šaliai“, 1949 m. gruodis, Nr. 2).

Patys partizanai itin vertino poeziją: Bolševikinės okupacijos metai paliks tuščius puslapius mūsų kultūriniame gyvenime. Tikroji šių dienų mūsų poezija, tai kuklios partizanų dainos, tai eilėraščiai, kurie spausdinami pogrindinės spaudos puslapiuose. Tad ugdykime tikrąją literatūrą, populiarinkime pogrindinę spaudą, kuri tėra vienintelis kelias nuoširdžiai savo tautinius, patriotinius jausmus išreikšti (Vakarė, „Bolševikinis menas ir bolševikinė literatūra“ 1950 m. Nr. 7–8).

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę šią mintį patvirtino literatūrologas prof. V. Kubilius. 1993 m. birželio 12 d. konferencijoje „Lietuvos žmonių genocidas nacių ir sovietų okupacijose“ skaitytame pranešime profesorius teigė, kad rezistencinėje poezijoje skirtingu meniniu lygiu buvo išreikštas kolektyvinis tautos priešiškumas sovietinei sistemai kaip žmonių ir tautų naikinimo sistemai. Anot jo, oficialioji tarybinė literatūra tokio aiškaus sprendimo niekada nepriėjo – partizaninio karo ir lagerių patirtis liko uždraustos temos. Taigi, partizanai į savo laiką sugebėjo žvelgti iš ateities perspektyvos ir tikėjo, kad jų kūryba išliks. Jie prisiėmė pareigą ne tik ginklu kovoti už laisvę, bet ir puoselėti kultūrines tradicijas per pogrindžio spaudą.

***

Partizaninė spauda buvo vilties gynimo veiksmas, aiškiai suvokiant sovietinės propagandos ir rašomąja mašinėle galimų padauginti leidinių kiekio disproporciją, bet vis tiek renkantis daryti viską, kas įmanoma, nepaisant ribotų galimybių, renkantis maldą, net jei keiktis atrodytų logiškiau. Šiandien taip pat galime rinktis.

***

.

.

Kelionė 2022 m. Nr. III (23)