Eimutis Markūnas: „Per gyvenimą lydi tai, kas užkoduojama vaikystėje“

Eimutis Markūnas (g. 1959 m.) – viduriniosios kartos menininkas, žymus vitražistas, tapytojas, instaliacijų, performanso ir video meno kūrėjas, garsios menininkų grupės „Angis“ narys.

Menininko vitražams būdingas tapybiškumas, o tapyboje siekiama vitražui būdingo skaidrumo. Įvairios tematikos E. Markūno vitražų galima pamatyti viešosiose erdvėse, bažnyčiose ir privačiuose interjeruose. Menininkas tapo ant įvairių paviršių – medžio plokštės, metalo, popieriaus, rinkdamasis priemones priklausomai nuo to, apie ką nori kalbėti. Anot autoriaus, jo kūrybos pagrindu tampa asmeniniai išgyvenimai, skaitoma literatūra. E. Markūnas nuo pat kūrybinio kelio pradžios neapsiribojo vienu žanru, tačiau įvairovė jam nėra savitikslė, kūrybos procese ieško priemonių, kuo tiksliau atskleidžiančių norimą temą. O vidinė laisvė, suteikianti galimybę be jokių apribojimų nardyti tarp skirtingų sferų ir priemonių, gimė dar vaikystės žaidimuose.

Eimutis Markūnas. Nuotraukos autorius Remigijus Treigys

Menininkas į pasaulį žvelgia kitokiu žvilgsniu. Galbūt įprasti gyvenimo, kasdienybės, buities momentai gali atrodyti kaip inspiracija, žaliava kūrybai. Norėtųsi paklausti, ką Jums reiškia matyti pasaulį menininko žvilgsniu? Kaip ir kada pajautėte, kad būtent taip žvelgiate?

Net sunku pasakyti, kada tai pajaučiau. Gimiau Kaune, bet kurį laiką teko augti Zarasuose, pas senelius. Būdamas mažas, išsireikalavau, kad man leistų nelankyti darželio, tad visą savo laiką leidau gamtoje, senelių sodyboje. Ten gyvenau iki trečios klasės. Sunku pasakyti, kada atėjo suvokimas, jog esu menininkas. Gal tik Stepo Žuko technikume. Anksčiau viskas atrodė normalu, įprasta, nors aplinkiniai sakydavo, kad emocijas visada išreikšdavau piešiniais. Zarasuose, susipykęs su kaimynų vaikais, nulėkdavau į palėpę ir ten paišydavau. Man tai atrodė normali kasdienybė.

Prisiminiau pokalbį su amžiną atilsį menininku Antanu Kmieliausku. Jis apie save pasakė: Kaip vaikas visą gyvenimą paišau. Prieš kelias dienas su viena bičiule kalbėjomės, kad beveik visiems vaikams piešimas žaidžiant yra natūrali savęs raiška, bet po to daliai žmonių tai užsiblokuoja, nutrūksta, o daliai – lieka ir perauga į kažkokį kitą lygmenį.

Man labai pasisekė, jog mama pastebėjo šį polinkį ir ėmė mane kreipti. Nežinau, ar pats būčiau nuėjęs į dailės mokyklą. Nuolatos paišydavau. Net ketvirtos ir penktos klasės pažymių knygelėse mirguliuoja pastabos, kad nesprendžiu matematikos, bet vis paišau. Dvejetai iš drausmės. Visa tai vedė prie to, kad mama pamatė, jog man gyvenime svarbus piešimas. Ji suprato, kad aš ne tingiu mokytis, o tiesiog noriu piešti. Iš pradžių, kaip vaikas, priešinausi. Sakiau, jog neisiu į dailės mokyklą, nes nieko ten nepažįstu. Bet kai mama mane vos ne per prievartą nutempė, išlaikiau egzaminus, įstojau. Po to vidurinė mokykla atsidūrė antrame plane – svarbiausia tapo dailės mokykla. Sutikau visai kitokių draugų. Atsivėrė kitas pasaulis. Vidurinė mokykla ėmė atrodyti kaip lažas, jai ėmiau ruoštis atmestinai. Virsmas menininku intuityviai vyko visoje kasdienybėje nuo pat vaikystės.

Mano vaikystėje buvo ne tik piešinys. Kai pamačiau A. Kieferio švininio lėktuvo skulptūrą, prisiminiau, kad vaikystėje darydavome lygiai tokius, tampydavome po sodą. Kūrėme meninius objektus. Zarasuose buvo absoliuti laisvė. Net darėme įvairiausius performansus. Tik dar nežinojome, kaip tai įvardyti. Pripaišiau du rulonus piešinių, įdėjęs juos į dėžę su skyle, rodydavau vaikams filmus.

Besiklausant apie filmus, žaidimus, objektus, gimė dar vienas klausimas. Vaikystėje turime natūralią kūrybos drąsą ir visiškai nebijome nieko bandyti. Nėra to spazmo, baimės, jog nepavyks. Esame drąsūs ieškoti. O po to, kai jau pradedame kurti sąmoningai, įvyksta kažkoks lūžis, o vaikiškos drąsos tenka siekti iš naujo. Ar Jums teko su tuo susidurti?

Teko matyti žmonių, kurie buvo pakankamai gabūs, bet užgožti kokio neatsargaus, grubesnio žodžio, išgirsto vidurinėje mokykloje per piešimo pamokas. Mačiau, kaip mokiniams kalama į galvą, kad jie piešia ne taip. Tada žmogus susigūžia ir bijo bet ką daryti. Norėjau išvengti tarnybos sovietų armijoje, tad teko dirbti kaime vidurinėje mokykloje, ten drąsindavau vaikus, kuriems buvo įkalta, jog nemoka piešti.

Man asmeniškai labai pasisekė, kad nuo ankstyvo amžiaus lankiau dailės mokyklą ir nelabai rūpėdavo pašalinė, galimai stabdanti nuomonė. Mano autoritetai buvo dailės mokyklos dėstytojai – A. Martinaitis, L. Drazdauskaitė, R. Antinis ir kiti. Galbūt po to įstojus į technikumą, ėmė rastis tokių momentų, kai supranti, kad kažkas galima, o kažkas ne, bet didelių blokų neišgyvenau, viskas vystėsi natūraliai.

Instaliacija „Horizontalės“. Joanitų bažnyčia, Feldkirch, Austrija, 2012 m.

Gal tiesiog laiku patekote į tinkamą terpę.

Galbūt. Nuo penktos klasės daug kas kitaip formavosi, pradėjau kitaip matyti dalykus. Kas visiems atrodė šaunu ar gražu, man buvo bjauru. Savos nuomonės garsiai nereikšdavau, bet viduje jau turėjau asmeninę poziciją.

Dar vaikystėje fiksavote šiek tiek kitokį savo matymą.

Taip, o Zarasų erdvės, mūsų kuriami objektai, filmai, piešiniai kūrė vidinę laisvę. Ir Kaunas manęs nesužlugdė – taip stipriai vaikystėje susiformavo vidinė laisvė. Buvo sunku mane kaip žvėriuką į narvą uždaryti.

Instaliacija „Ar tu būsi sekantis?“.
Tarptautinis teatrų festivalis,
miesto skveras, Bydgoščius, 2008 m., Lenkija.

Dėl ko po aštuonių klasių stojau į technikumą? Ogi galėjau baigti vidurinę mokyklą ir po jos stoti į aukštąją. Mokykloje nuolat buvau atakuojamas pastabomis už elgesį, gerus pažymius gaudavau tik už humanitarinius mokslus, taip pat buvau visiems įsipykęs. Baigiant aštuntą klasę, mokyklos salėje gal apie šešiasdešimt mokinių laikėme matematikos egzaminą. Prie manęs priėjo auklėtoja ir tyliai sako: Girdėjau, kad žadi kažkur stoti. Patvirtinau, kad žadu. Pagrasė, kad jei neįstočiau, jokiu būdu negrįžčiau pas juos. Mes gražiai pasišnekėjome. Tai – paskutinis mūsų pokalbis. Buvau įkyrėjęs mokyklai, kaip ir ji man.

Gal taip nutiko ir dėl to, kad atsisakėte dalyvauti komjaunimo veikloje?

Mane laužė maždaug septintoje klasėje stoti į komjaunimą, bet nesutikau. Stojant į dailės technikumą, pirmas direktoriaus klausimas man – o kodėl ne komjaunuolis? Tada pasimečiau, sumelavau, jog neturėjau laiko. Bet prižadėjau, jog įstojęs į technikumą, būtinai tapsiu. Įstojus į technikumą, šiek tiek gąsdino, jog išmes, jei neįsijungsiu į komjaunuolių gretas, bet pavyko to išvengti. Visus ketverius metus niekaip neprivertė.

Kai stojau į Dailės institutą Vilniuje, rektorius V. Gečas manęs klausė, kodėl nepriklausau komjaunuoliams. Sakiau, jog St. Žuko technikume labai daug dirbau ir neturėjau laiko. Bet vėl prižadėjau, kad įstojęs į institutą, būtinai tapsiu. Įstojau į instituto vitražo specialybę pirmu numeriu. Paprastiems žmonėms iš liaudies būdavo palikta labai nedaug vietų. Mano kurse buvo daug tos santvarkos „įtakingų“ žmonių vaikų, kuriems studijų vietos numatytos iš anksto. Pirmame kurse buvo nejauku, dažnai grasindavo, jog išmes iš instituto, bet vėliau atsikabino. O man dar besimokant technikume mama kartą pasakė, jog jei įstosiu į komjaunimą, ji su manimi nesikalbės.

Taigi, pamatiniai įsitikinimai atėjo iš šeimos?

Močiutė buvo šaulė, kitų patriotinių organizacijų narė. Seneliai savo vaikus augino atitinkama dvasia.

Mano mama buvo dešimtmetė mergaitė, mokėsi Zarasų vidurinėje mokykloje. Net laikraštyje buvo pasirodžiusi nuotrauka, kaip mama stovi su drauge prie eglutės, šalia – Stalino portretas, abi apsirengusios tautiniais rūbais. Mamai draugė sako: Paduok popieriuką, papuošime Stalino portretą. Mama jai: Špygą, nieko neduosime Stalinui. O saldainių popieriukai pokariu buvo tikras lobis! Kitą dieną senelį išsivedė milicija, pastatė prie sienos ir palei jį pavarė automato kulkų seriją. Kita serija jau galėjo būti lemiama. Ir visa tai tik už kažkokį saldainio popieriuką…

Iš vitražų ciklo  „Šešios kompozicijos pagal
šv. Jono Evangeliją“. Kristaus vardo bažnyčia,
Emmerich, 1994 m., Vokietija.

Iš pradžių įvaldėte vitražo meną, jo mokėtės, bet žvelgiant į Jūsų biografiją matyti, kaip ieškote ir kuriate naudodamas pačias įvairiausias priemones – tapybą, instaliaciją, video meną. Iš to kuriama dermė, visuma. Ar galėtumėte papasakoti apie šiuos savo ieškojimus? Kaip į gyvenimą ateina tiek daug skirtingų kelių? Ar kokiai nors minčiai išreikšti reikia vis kitos priemonės, ar tiesiog beeksperimentuojant su priemonėmis ateina vis kitos mintys?

Įvairovė nėra savitikslis dalykas, bet būtinybė vienai ar kitai minčiai išreikšti. Manau, jog natūrali įvairovė, laisvumas priemonėje ir išraiškoje ateina iš vaikystės, bet pirmiausia, jei nerandu alternatyvos kažkokiai minčiai išreikšti naudojant vieną techniką, bandau kitą. Iki šiol dažniausiai tai pasiteisindavo. Negaliu savęs uždaryti ir užsiimti vien tapyba ar kokia kita sritimi. Man reikalingi papildiniai. Pavargstu nuo tapybos, pereinu prie piešinio. Jei atsiranda daugiau tūrio, formos reikalaujanti idėja, imuosi kitų medijų. Tai nėra savitikslis dalykas. Priemonė skirta kiek įmanoma tiksliau realizuoti sumanymą.

Ar šį įvairovės poreikį jautėte visada, nuo kūrybinio kelio pradžios? Ar užfiksavote kokį lūžio tašką?

Jei Zarasuose nebūčiau daręs įvairiausių surūdijusios skardos lėktuvų, filmų ir viso kito, galbūt ir apsiribočiau viena dailės sritimi. Bet kadangi nuo vaikystės turėjau vidinę laisvę, negaliu kitaip visą gyvenimą. Kas užsikoduoja vaikystėje, dažniausiai po to ir lydi.

Man matymą formavo ežerai, skaidrumas, mistika tamsaus ežero dugne. Manau, kad tai savu laiku atvedė iki vitražo, nors visada labai mylėjau tapybą. Be abejo, stojant į vitražą buvo ir tam tikras pragmatinis momentas. Stojome kartu su tapytoju Jonu Gasiūnu, jis jau buvo tapybos grandas, vienas mūsų grupės „Angis“, kuri pradėjo formuotis dar Stepo Žuko mokykloje, iniciatorių. Ten besimokydami pirmą kartą visos mokyklos istorijoje pradėjome rengti savarankiškas studentų laisvalaikio tapybos parodas. R. Jankauskas (Kampas), H. Čerapas, V. Dubauskas, R. Nemeikšis, J. Arčikauskas – visa plejada dabar garsių menininkų.

Dėstytojai stebėdavosi, ar mums trūksta veiklos, kad laisvalaikiu dar rengiame parodas. Nujaučiau, kad mes abu kartu su J. Gasiūnu iš Stepžukio tais pačiais metais nebūtume įstoję į tapybą, pamaniau, jog geriau stosiu į monumentaliąją tapybą – vitražą.

Technikume F. Ušinskaitė mums vedė vasaros praktiką ir davė užduotį išpūsti vieną iš S. Ušinsko vazų – maždaug penkių kilogramų vaza su moterišku torsu. Buvo reikalaujama, jog iškiltų visos formos. Per praktiką kiekvienas turėjome išpūsti po vazą. Mes stengėmės kuo greičiau atlikti darbą. Daugelis bandė, bet jiems niekaip nepavyko. Man vieninteliam pasisekė. Matyt, turėjau amfibijos plaučius, nes vaikystėje Zarasuose intensyviai nardydavau, šokinėdavau nuo dešimties metrų tramplyno. Žaisdami slėpynes, slėpdavomės ežero dugne net aštuonių metrų gylyje. Ten būdavo tamsu, nieko negalėdavai matyti. Tai turbūt ištreniravo mano plaučius. Kartu su draugu visam kursui padarėme vazas per keliolika dienų. Praktikos vadovė liko nustebusi. Po viso to pūtimo atrodė, kad net skrendu… Dabar nerizikuočiau taip daryti.

Bebaigiant technikumą, domino ir skulptūra, turėjome gerų A. Smetonos laikų dėstytojų. Tapyba irgi gerai sekėsi, bet įstojau į vitražą. Turėjau galimybę ir noro po pirmo kurso pereiti į tapybą, bet abiejose specialybėse tapybai buvo skiriama panašiai dėmesio, skyrėsi tik kompozicijos disciplina.

Institute L. Surgailis dėstė tapybą, A. Kmieliauskas piešimą, vitražo subtilybes – A. Stoškus. Studijos buvo puikios. Įvairūs autoritetai įtikino, kad tapyti galėsiu ir vitražą baigęs. Universalumas man buvo būdingas visą gyvenimą. Po studijų nenorėjau tęsti to, ko mokiausi institute, norėjau ieškoti naujų raiškos formų, siekti kad vitražai būtų tapybiški. Kad stikle būtų matoma vitražo ir tapybos jungtis.

Vitražas „Marija“,  Švč. M. Marijos Dangun ėmimo bažnyčia, Zarasai, 2009 m.

Norėtųsi paklausti, ar netekdavo kuriant vitražus susidurti su tuo, jog plačiojoje visuomenėje jie laikomi interjero dekoro elementu, o ne meno kūriniu?

Dauguma sako, kad kurdamas vitražą esi labai suvaržytas, o aš nuo pat pradžių (po studijų) visada parodau užsakovui tris eskizus. Jei jis neranda sau tinkamo, atsisakau toliau dirbti. Specialių užsakovo pageidavimų, pvz., agurkų arba pomidorų, niekada nesu daręs. Galiu net persižegnoti. Gūdžiais sovietų laikais kūriau vitražus biblinėmis, mitologijos, lietuvybės temomis. Apie partines, sovietines temas net nekalbu. Kai kurie skulptoriai iki pat 1989 m. sugebėjo pasižymėti ideologiniais kūriniais. To niekada nedariau. Gilinausi į Norberto Vėliaus ir kitų panašių autorių tekstus. Tai man, bent jau vitraže, buvo atramos taškas. Tapyboje svarbi ekspresija, idėjas reiškiu kiek kitaip. Nors baigiau vitražą, manyje visą laiką paraleliai gyveno tapyba. Studijoje visada buvo sąlygos ir darbui su stiklu, ir tapybai.

Ar galima sakyti, jog į kūrybą vitražo srityje žiūrite tapytojo akimis?

Manau, kad taip, nes naudoju labai daug glazūros, kad vaizdas nebūtų plokščias. Ir dabar pats darausi švino krištolo glazūrą, esu dalinai įvaldęs šią technologiją. Dar po instituto baigimo daug sėdėdavau bibliotekose, eksperimentavau. Be abejo, tai labai kenksminga sveikatai, nes be švino įeina ir daug kitų cheminių elementų. Institutas nedavė daug technologijų pagrindų, juos vysčiau savarankiškai. Norėjau, kad mano vitražuose būtų kiek įmanoma daugiau tapybos. Manęs visiškai nedomino dekoratyvinis stiklas, stengiausi pagal tų laikų technologines galimybes kuo daugiau tapyti ant stiklo.

Stiklas savo savybėmis išplečia tapybinės raiškos galimybes – atsiveria ežero skaidrumo optika ir kita.

Mane visi tie dalykai veikia nuo mažens. Net ir tapyboje man būdingas skaidrumas, įvairūs transparentiškumo momentai. Norėjosi visur išgauti skaidrumą. Naujausias mano vitražo kūrinys „Vartai“ Kauno Švč. Sakramento (studentų) bažnyčioje, kuri šiuo metu rekonstruojama. Jame matomos karštu būdu formuotos stiklo faktūros (šešių–aštuonių milimetrų stiklas), pikselius primenanti tapyba. Man svarbi tiek tapyba ant stiklo, tiek ant kitų priemonių. Nuo pat mokslų baigimo mane nervindavo noras įsprausti menininką į cechą, esą, žmogus gali dirbti tik siauruose savo baigtos specialybės rėmuose. Dabar, be abejo, matome kitą kraštutinumą, bet tais laikais mane erzindavo tokie narveliai. Reikia į menininką žiūrėti kaip į visumą, o ne matuoti pagal cechų dėžutes. Pirma žiūrėti į tai, ką žmogus daro.

M. Šagalas, A. Matisas ir vitražus kūrė, ir tapė. Vitražo menas kuriamas ne taip greitai, tai yra sudėtingas technologinis procesas. Drobelę kiek paprasčiau užtapyti, nors irgi gali būti visaip, o čia yra visa mašinerija. Tai savotiškai lygindavau su kinematografija, bet ji yra visos komandos darbas, o aš vitraže viską atlieku pats – nuo eskizų iki įvairių technologinių proceso dalių, meistrams lieka tik sumontuoti. Tačiau tapyboje niekas nieko už tave neatliks, nors senovėje meistrai kartais mokiniams leisdavo nutapyti fonus, masines scenas.

E. Markūnas darbo procese

Tapote, kaip sakėte, ant pačių įvairiausių paviršių, skirtingomis priemonėmis, įvairiais masteliais. „Arkoje“ rodytoje jūsų parodoje „Miesto spalvinis kodas“ dalis darbų nutapyti ant OSB medžio drožlių plokščių – tokia ekspresyvi tapyba, o dalis – grafito tapyba. Norisi paklausti, kaip ateina tie skirtingi paviršiai, skirtingos priemonės, net ir gvildenant tą pačią temą?

Na, ši tema yra aprėpianti visą mano gyvenimą, egzistenciją. Ji lydės iki pat pabaigos. Temos raiška, priemonės ir paviršiai, be abejonės, susiję su tam tikru sprendimo būdu ir noru vienaip ar kitaip išgauti skirtingą tapybinį būvį. Ant rekonstruojamų pastatų mieste nuolat matome tas medžio drožlių plokštes, taip pat šiems paveikslams naudojau tik tokius dažus, kuriuos iš pradžių Kauno gyventojai maišė savo interjerams, bet po to dėl vienų ar kitų priežasčių atsisakė, bet tai vis atsiremia į dabartinio miesto spalvos analizavimą. Supirkinėdavau tuos tikusius ir neįtikusius pirkėjams atspalvius ir jais tapiau. Iš dalies čia yra ir tam tikras ekologinis momentas, nes tie dažai galėjo būti tiesiog išpilti.

Bet čia yra koncepcijos dalykas. Per priemones vyksta realaus spalvinio kodo paieška.

Koncepcija kalba apie tai, kokias spalvas užsisakinėja dabartiniai miesto gyventojai, nes kiekvienam dešimtmetyje jos kažkiek skiriasi. Mados keičiasi vis greičiau. Iš tų atspalvių kūriau beveik abstrakčią formą, bet joje galima daug ką įžiūrėti. Mane visada lydi kodavimo, neišsakymo, netiesmukos išraiškos leitmotyvas. Nuo pat mažumės. Vėlgi grįžtu prie ežero dugno, kur tarsi gali numanyti, kad žuvis plaukioja, o dar giliau – kažkas keisto ir nesuprantamo. Gali tik spėti, kas tai, bet iki galo nežinai.

Kai pabandžiau tapyti grafitu, pastebėjau, jog ši technika man leidžia išgauti lengvo sluoksniškumo, transparentinį efektą. Pradžioje, kai yra didelės masės, storesnis sluoksnis grafito atrodo šviesiai pilkas, po to džiūstant dėmės darosi tamsios, juoduoja. Procesas kiek primena nuotraukos ryškinimą. Tapydamas, tai turi turėti omenyje, nes iš karto nematai galutinio vaizdo. Prie to teko dirbti ne vienerius metus, bet tai irgi savotiški spąstai, nes vėliau, labiau įgudęs, gali užsižaisti vien techninėmis gudrybėmis. Gali nebelikti jausmo, laisvės. Pavojinga nueiti į gryną technicizmą. Turi išlikti vidinis nervas.

Iš tapybos grafitu ciklo
„Didžiojo chaoso mažoji versija“, „Pilnatis“.

Turbūt svarbu visada norėti kažką tuo pasakyti?

Bedirbdamas jau intuityviai kažką sakai. Nebūtina kiek-vie-nu judesiu kurti koncepcijų. Kai tiesiog šaudai kur nori, ne visada pataikai, bet vis tiek perteiki save. Bendrauji su žmonėmis, skaitai, kvėpuoji – tai persiduoda į paviršių. Menininkas tai transformuoja dažų, dar kita technika. Ne taip svarbu, kada jis tai galės įvardyti. Nebūtinai pirma turi eiti įvardijimas, o po to ieškojimas. Gali pirma būti ieškojimas, o tik po to – įvardijimas.

Sąmonę savo transliuoji viskuo. Atsispiriant vien nuo koncepcijos, kūrinio realizavimas gali tapti šaltas, pragmatiškas, grynai techninis.

Grynas koncepcijos dėliojimas praranda vitališką gaivališkumą. Aišku, šiais laikais sakoma, kad jei neturi koncepcijos, nieko nepasakai. O jei nepasakai – tai ir meno nėra. Bet čia yra dvi medalio pusės. Visiškai nuogos abi pusės nėra teigiamos. Reikia ieškoti kažko per vidurį. Visiškai be koncepcijos bus tik grynas gaivališkumas, o gryna koncepcija praranda anos pusės gyvybę.

Kuriate ne tik paveikslus, bet ir instaliacijas, kuriose naudojate, perkuriate ir Objet trouvé[1] elementus. Ar teko kada pajausti, įsivardyti sau, kur yra riba, kai vadinamąjį vietos ar būsenos kodą geriau perteikia jūsų paties rankomis sukurtas dalykas, o kada geriau kalbėti gali iš prigimto konteksto išplėštas daiktas?

Jei naudoju kokį jau sukurtą daiktą, jis turi tilpti į mano kuriamą lauką arba jį papildyti. Pavyzdžiui, instaliacija „Išeinantys ateinantys“, su kuria apkeliavau daug Europos šalių. Tai yra miltais apibarstytos pasirinktos patalpos grindys, ant kurių išrikiuota daugybė kaliošų. Skirtingose šalyse ta instaliacija suprantama savaip. Savaime tai tėra dvi medžiagos, kurias aš tiesiog sujungiau, vedamas tam tikros idėjos. Bet kiekvieną kartą ta instaliacija būna vis kito dydžio, pritaikoma prie skirtingos erdvės. Didžiausio formato ji buvo buvusiose Katovicų šachtose. Esminė jos idėja – vertikalė ir horizontalė. Vertikalė (kaliošai) – emigracijos, okupacijos idėja, o horizonatalė (miltai) – duona, gerovė, gyvenimas. Šios dvi ašys susijungė į vieną ir išėjo gan įtaigi instaliacija.

Vienuose kūriniuose daug dirbu rankomis, o kituose atsiranda tik pati medžiaga, daiktai, kurie pakankamai aiškiai ištransliuoja mintį be mano fizinio įsikišimo. Tiesiog nujauti, kada tai turi poveikį, kada kalba daug daugiau nei medžiaga savaime, kada tarp eilučių atsiranda papildomos prasmės.

Ar nėra taip, kad tie patys ženklai, ypač jei jie reiškiami per fizinius daiktus, gali visiškai skirtingai kalbėti kitose vietose?

Manau, kad taip. Galbūt lenkai vienaip priėmė instaliaciją „Išeinantys ateinantys“, kai ji buvo eksponuojama šachtose, ir visai kitaip ji suskambėjo šalia Miuncheno. Prancūzai galbūt tai suvokė dar kitaip. Sąmoningai nedariau jokio tyrimo, manau, jog tai – menotyrininko darbas.

Vitražas „Parafrazės su Čiurlioniu“. M. K. Čiurlionio vardo meno mokykla,
Druskininkai, 2015 m.

Minite, kad vienas svarbių atspirties taškų jūsų kūryboje yra literatūra. Norėtųsi pasitikslinti, ar tai yra kokie nors konkretūs literatūros kūriniai? Ar literatūrinės ir vizualinės kalbų jungties paieška?

Literatūrinio poveikio jokiu būdu netapatinu su iliustratyvumu. Tai yra kaip visuminis klodas, baterijų pasikrovimas, minties raida, kuri inspiruoja vienokį ar kitokį dalyką. Kažkada domino egzistencialistai P. Sartras ir A. Kamiu, studijų laikais – H. Hesė, F. Dostojevskis, dabar J. Borgesas, F. Pesoa. Tai formuoja mąstymą, suteikia vienokį ar kitokį pajudėjimą į gilesnius sluoksnius. Publikai dažnai atrodo, jog kai kuri abstrakciją, nieko nevaizduoji, tai ir nereikia jokio pasikrovimo. O kaip tik, kai darau abstrakcijas, ypač grafito tapybos, kur atsiranda tam tikri persišvietimai, architektūriniai arba erdvių sąskambiai, kurie kalba apie kitus kambarius, kitus veidus, tuose darbuose, be jokios abejonės, juntamas skaitytų knygų poveikis. Grafikoje galbūt būtų daugiau iliustratyvumo. Tapyba kalba kiek kitaip.

Jei kalbėtume apie grafiką arba bet kurios kitos srities grynąją kūrybą, kuria nesiekiama kurti iliustracijų, manau, jog skaitytos knygos lygiai taip pat yra giluminis pasikrovimas. Ar pasikraunate tik iš literatūros, ar ir iš kitų meno šakų?

Be jokios abejonės, stengiuosi pamatyti viską. Bet kuo toliau, tuo labiau atsirenku. Dabar pradėjau taupyti laiką. Jei žinau, koks autorius, koks kūrinys, stengiuosi pamatyti. Aišku, kartais ir kažką pamatęs liaudies mene gali gauti inspiraciją. Labai daug menininkų buvo įkvėpti ne profesionalių giminaičių ir brolių, ne vadinamojo cecho, bet visiškai kitų dalykų. Bet kokiu atveju inspiruoja muzika. Net ir pašnekesys su žmogumi daug duoda. Kažkas lieka, diskusijos metu kyla nauji pamąstymai. Viskas yra gyvas procesas.

Profesorius Rimvydas Šilbajoris kažkada savo studentams sakė, jog šie neskaitytų blogų knygų, nes jos gadina skonį. Iš tiesų, žiūrėdamas, dėdamas į save vien tik gerus, kokybiškus dalykus, tarsi neužterši savęs nereikalingu triukšmu ir judi kryptingai. Kita vertus, jei darysi vien tik griežtą atranką, pažinimas bus labai ribotas.

Visiškai su tuo sutinku. Muziką klausau tiek populiariąją, tiek klasikinę. Dėl įvairesnio spektro, priklausomai nuo nuotaikos. Galbūt kažkas primena jaunystę, vaikystę. Su viskuo atskiras santykis. Klausausi tiek Saimono ir Garfunkelio, tiek Hendelio. Nenoriu būti kaip arklys, kuriam uždedami akidangčiai, kad nesibaidytų. Taip jis mato tik vieną kelią, kuriuo privalo eiti. Negaliu klausytis vien operų arba simfonijų, nors tai irgi priklauso nuo nuotaikos.

Vienas dėstytojas yra sakęs, jog įtartiniausi atrodo tie žmonės, kurie skaito vien Šekspyrą ir geria vien rūšinį konjaką…

Būna, kad šneka žmogus apie filosofiją, aukštomis temomis, o po to nueina už kampo nusičiurkšti. Mūsų visuomenėje daug žmonių, kurie įvaizdžiu, kalbomis gali užliūliuoti kaip kokios sirenos, bet po šiuo apvalkalu slepiasi visai kitoks gyvenimas, daromi priešingi dalykai negu deklaruojami. Bet jiems patiems, pasirodo, tai visiškai netrukdo.

Mano filosofija paprasta – ko užsimanai, tą ir valgai. Be abejo, jei turi. Aišku, mes visko esame mokomi, auklėjami, nuo to reikia vaduotis. Pablo Picasso ilgai spjaudėsi, nes mokomas gavo kažkokį štampą, nuo kurio stengėsi išsivaduoti. Bet akademinį išsilavinimą vis tiek reikia gauti. Gabumas yra vienas dalykas. Jei žmogus mažiau gabus, jis turi daugiau dirbti. Nors yra labai tikslus posakis – gabius reikia paremti, o vidutinybės pačios prasimuš.

Instaliacija „Fosilijos“. Galerija „Chapelle des Penitents“, Aniana, Prancūzija, 2002 m.

Baigiant norėtųsi paklausti apie jūsų, kaip menininko, kasdienybę. Įdomu, kiek tokiam brandžiam, susiformavusiam menininkui svarbus nuolatinis tiek kūrybinio, tiek techninio raumens mankštinimas? Ar būna, kad po pauzių grįžta balto lapo baimė?

Baimė yra. Bet ne dėl pauzės. Nes net jei ir nedirbu, tiesiogine to žodžio prasme, rankomis, mano galva nuolatos dirba. Niekada neatitrūkstu nuo savo darbo aplinkos, nuo minčių. Kartais net norisi atsitraukti, bet pabėgti nuo savęs neįmanoma. Dar anksčiau, kai dirbtuvė buvo ne namuose, būdavo paprasčiau. O dabar esu nuolatinėje įtampoje, niekada neatsiplėšiu.

Turiu kiek kitokią nei balto lapo baimę. Tai yra laiko baimė, noras realizuoti sumanymus. Kartais gali atrodyti, kad konkrečiam sumanymui skiriu per mažai laiko, iki galo neišvystau, bet toks mano gyvenimo būdas. Kai baigiasi vienas etapas ir prasideda kitas, net jei iš tiesų vaikštau ir nieko nedarau, bet nenoriu tęsti senos temos, kažką kartoti. Esu matęs daug menininkų, kurie kramto tą pačią gumą metų metais. Aš taip nenoriu. Negaliu kramtyti apkramtytos temos. Man norisi ieškoti naujų dalykų. Naujesnių. Pasaulyje nieko naujo nesukursi, bet noriu atrasti kažką naujo sau. Ne tik technologine, bet ir idėjų prasme. Mane labiausiai gąsdinantis baltas puslapis – tas, kuris yra tarp skirtingų knygos skyrių. Kai vienas etapas pasibaigęs, o kito – dar nėra.

Su laiku pauzės darosi vis ilgesnės.

Jus labiausiai gąsdina tylos arba dykumos laikas?

Taip, man baltas puslapis yra perėjimas iš vienos fazės į kitą. Tai yra nerimo, nervo laikas. Bet be šio jausmo neįmanoma, nes tada visa kūryba taptų paprasčiausia mechanika. Man tos pauzės reikalingos, nors jos ir nemalonios. Yra žmonių, kurie dirba nesustodami, be saiko. Aš taip negaliu. Perprodukcija kuo toliau, tuo labiau darosi nesuprantama. Norisi jiems pasakyti – medžiagas pataupykite. Neaišku, ar jie nori save nustebinti, ar kitus. Manau, kad kartais tikrai reikia sustoti.


[1]  Objet trouvé (pranc. rastas daiktas) – menininko rastas arba pasirinktas tikrovės objektas, kuris be žymesnio pakeitimo ar perdirbimo eksponuojamas kaip savarankiškas meno kūrinys arba meninės kompozicijos dalis.

Kalbino Vaiva Monika Lanskoronskytė

Straipsnis iliustruotas E. Markūno asmeninio archyvo nuotraukomis

Žurnalas „Kelionė“ 2022 m. Nr. II (22)