Moksliniai tyrimai atskleidžia paradoksą, kad mus kur kas labiau gąsdina neapibrėžtumas, nežinia, o ne žinojimas, jog įvyks kažkas blogo. Mūsų smegenys sunkiai toleruoja neapibrėžtumą, kai gali kilti pavojus, tačiau trūksta informacijos, kuri padėtų jam pasiruošti. Siaubo filmų kūrėjai puikiai žino, kad svarbiausia ne pats baisus įvykis, bet po truputį stiprėjanti įtampa, labiausiai gąsdina tos akimirkos, kai mes dar nežinome, kas ir kada išnirs iš tamsos. Nežinomybė realiame gyvenime kelia panašų jausmą.
Tuo įsitikinome prasidėjus COVID-19 viruso pandemijai. Baisiausi buvo pirmieji mėnesiai, kai mokslininkai atvirai pripažino, kad dar labai mažai pažįsta virusą ir nežino, ko iš jo galima tikėtis. Ilgainiui apsipratome, ir buvusios baimės net pradėjo atrodyti keistos. Tačiau, kai buvo paskelbta apie viruso mutacijas, apie tai, kad jis sugeba „pralaužti“ mūsų kuriamas apsaugas, ir vėl apėmė nerimas. Net ir dabar, kai jau vis drąsiau kalbame apie „popandeminį pasaulį“, išlieka baugūs klausimai – kaip gyvensime „naujo normalumo“ sąlygomis? Kiek pasikeitė pasaulis ir kiek galime jaustis saugūs, kad naujos biologinės grėsmės nepasirodys horizonte?
Kai jau pradėjo atrodyti, kad galime labiau kontroliuoti savo gyvenimą, smogė karas Ukrainoje. Įprasta pasaulio tvarka ir vėl subyrėjo. Kaip tai galėjo nutikti? Kiek tai tęsis? Ar tai persikels į Lietuvą? Ar apskritai visa tai, prie ko buvome pripratę, apie ką diskutavome, dar turi prasmę viską galinčio sunaikinti karo akivaizdoje?
Yra daug klausimų, į kuriuos negalime atsakyti, ir noras kontroliuoti savo gyvenimą, aplinką, numatyti tai, kas bus rytoj, skaudžiai atsitrenkia į prieš mūsų protą užvertas nežinomybės duris. Pradeda atrodyti, kad tikrovė yra virtusi takiu smėliu, trūksta atramų, kurios padėtų įveikti sumaištį, nerimą, neviltį.
Psichologas Danas Grupe šią tendenciją aiškina taip: „Mūsų smegenys išsivystė tam, kad bandytų sukurti tvarką ir nuspėjamumą. Smegenys nuolat kuria modelius apie ateitį, pagrįstus ankstesne patirtimi.“
Jis priduria, kad didėjant neapibrėžtumui, smegenims reikia daug daugiau energijos, kad suprastų pasaulio prasmę, o tai pasireiškia nerimo jausmu. Žmonės taip pat yra linkę labiau modeliuoti neigiamas pasekmes nei teigiamas, galbūt norėdami geriau pasiruošti pavojaus atveju. Deja, šis psichinis modeliavimas pasireiškia ir mūsų fiziniame kūne, didindamas streso lygį, širdies ritmą ir sukeldamas fizinį bei psichologinį diskomfortą. Pasaulyje, kur turėjome kautis už būvį, ši kovos arba bėgimo reakcija padėjo mums reaguoti į tiesiogines fizines grėsmes. Tačiau šiuolaikinėje aplinkoje šis adrenalino antplūdis gali labiau pakenkti.
Mūsų pasaulis yra toks, kad viskas kasdien kinta, norime to ar ne. Atsitiktiniai įvykiai gali nutikti ir nutinka, kai nesame pasiruošę susidoroti su pasekmėmis. Netikrumą ir jo sukeliamą stresą esame linkę laikyti priešu. Galbūt manome, kad kai tik pereisime į kitą gyvenimo etapą, pavyzdžiui, naują darbą ar naujus namus, mūsų patiriamas netikrumas išnyks. Tačiau vos tik pateksime į tą naują etapą, susidursime su skirtingais naujais netikrumais. Jei nuolat nerimausime dėl dalykų, kurie gali nutikti, tuomet gyvensime nesibaigiančios egzistencinės grėsmės sąlygomis ir kelsime sau perdėtą stresą, kuris gali paveikti mūsų sveikatą, darbą ir santykius.
Išeitis? Pasistenkime į neapibrėžtumą pažvelgti ne kaip į priešą, problemą, kurią reikia išspręsti, bet kaip į svarbų mūsų kasdienės tikrovės bruožą.
Mums nebūtina viską kontroliuoti
Išgyvendami sunkumus dažnai jaučiamės vieniši ir izoliuoti, tarsi būtume labiau nukentėję nei kiti arba vieninteliai, išgyvenantys tokį sunkų laikotarpį. Reikia nepamiršti, kad stresą keliantis įvykis, su kuriuo susiduriame, pavyzdžiui, išsiskyrimas ar darbo paieškos, yra normali patirtis, kurią vienaip ar kitaip patiria dauguma žmonių. Svarbu pripažinti, kad nežinomybė ir pokyčiai yra normali gyvenimo dalis. Tikrovė yra kaip upė, kurios srovės nereikia kontroliuoti. Idant nepaskęstume, turime išmokti plaukti, o ne beviltiškai jaudintis, kad esame sunkesni už vandenį ir negalime žvilgsniu aprėpti visos upės.
Netikrumas ir jo keliami iššūkiai nėra savaime blogas dalykas. Juk mums patinka lankytis socialiniuose renginiuose, žiūrėti sporto varžybas ir televizijos laidas, kai nežinome, kas nutiks. Galbūt nerimaujame dėl galimų neigiamų pasekmių, tačiau mus jaudina ir teigiamų rezultatų galimybė.
Atpažinti savo kontrolės galimybių ribas
Tikrovėje yra dalykų, kuriuos galime paveikti, ir yra tokių, kurie nuo mūsų nepriklauso. Net ir puikiai vairuodami galime patekti į avariją dėl kito vairuotojo klaidos. Mūsų fizinės ir psichinės galios turi ribas, ir su tuo turime susitaikyti. Net ir labiausiai treniruotas atletas turi ribą, kiek gali pakelti, kaip greitai įveikti atstumą. Tačiau tai tikrai nėra pagrindas nevilčiai. Svarbu realiai vertinti situaciją.
Atpažinti savo ribas svarbu, idant išvengtume gniuždančio bejėgiškumo jausmo. Dažnai mums koją kiša „išmoktas bejėgiškumas“, kuris susijęs ne tiek su realiomis mūsų ribomis, kiek su klaidingu įsitikinimu, kad „mes nieko negalime“.
Jausti, kad gali kažką kontroliuoti, yra labai svarbu. Tai laisvės ir atsakomybės prielaida. Mes galime prisiimti atsakomybę tik už tai, ką galime padaryti. Problema ta, kad, grauždamiesi, jog negalime padaryti žygdarbio, mes dažnai neatliekame tų nedidelių svarbių darbų, kuriuos lengvai padarytume.
Stiprinti save per kitus
Psichologai pabrėžia, kad vienas iš veiksmingiausių būdų sustiprinti save – padėti kitiems. Visada yra koks nors žmogus, kuriam galime padėti – žodžiu, veiksmu ar pasidalindami tuo, ką turime. Pagalba kitam žmogui padeda pasijusti oriau, tvirčiau. Spręsdami socialinę problemą pasijuntame, kad darome įtaką pasauliui. Įsisąmoninimas, kad kažką galime pakeisti, kad esame reikšmingi, yra vienas svarbiausių savivertės šaltinių.
Pagalba gali būti nestandartinė. Galima sutaisyti dviratį, kuriuo nebevažinėjame, ir padovanoti kaimynystėje gyvenantiems vaikams. Galima paaukoti stokojantiems, net jei nėra galimybės paremti pinigais, galima iškepti bandelių ir pavaišinti tuos, kuriuos tai pradžiugintų. Galima aplankyti ir išklausyti vienišą žmogų, kuriam labai trūksta bendravimo, ar paprasčiausiai surinkti išmėtytas nuorūkas daugiabučio kieme, užuot keikus per mažai uolų kiemsargį.
Ugdytis sąmoningumą ir emocinį intelektą
Sąmoningumas leidžia mums peržiūrėti savo mintis ir jausmus, o tada reaguoti į juos brandžiau, nepasiduodant panikai. Pavyzdžiui, jei padarome klaidą ar įvyksta kažkas nemalonaus, labai svarbu atpažinti savo mintis ir emocijas. Taip, pavėlavote į autobusą ir tai verčia keisti planus, gal kažką nuvilsite. Tačiau beprasmiška keikti praeitį, galima nebent stengtis iš klaidų pasimokyti. Neapsunkinkime nemalonios situacijos dar labiau dramatizuodami ir save kaltindami. Dabar tereikia ją kuo tiksliau įvertinti ir bandyti atrasti kuo konstruktyvesnį sprendimą.
Sąmoningumą ir emocinį intelektą dera ugdyti, ir tam padeda treniruotės. Įpraskite permąstyti savo dieną, neignoruokite ir nevertinkite emocijų, bet jas pripažinkite, apmąstykite, kodėl priėmėte būtent tokius sprendimus ir kaip kitą kartą elgtumėtės panašioje situacijoje.
Atsidūrę sudėtingose socialinėse situacijoje, ieškokite įvairių pagalbininkų. Pavyzdžiui, sustiprinti gali žvilgsnis į praeities pamokas. Mes nerimavome dėl pandemijos, ir atrodė, kad tai kažkas, kas neturi precedento. Tačiau, jei pažvelgtume į istoriją, matytume, kad pandemijos reguliariai įvyksta. Jos visos atrodo dramatiškai, tačiau galiausiai po kelerių metų išsikvepia. Ši informacija suteikia daugiau vilties, kad panašiai bus ir dabar.
Mokytis iš stipriausių
Kai pasijuntame trikdomi nežinomybės ir netikrumo, pagalvokime ir apie tai, kad ne tik mes taip jaučiamės, kad yra daug žmonių, kurie taip pat susiduria su tais pačiais išbandymais. Dar daugiau, yra žmonių, kuriems dabartiniai iššūkiai ypatingi. Pavyzdžiui, pandemija gydytojams ir slaugytojams, karas – kareiviams, didelė ekologinė ar stichinė nelaimė – ugniagesiams.
Dažniausiai mes turime iš ko mokytis, į ką lygiuotis, tereikia tik noro ir gebėjimo pripažinti kito stiprybę. Kai galvojame, ką tenka patirti gydytojams, kurie darbuojasi kovidinėse reanimacijose, visiška smulkmena atrodo tai, kad negalime kurį laiką išeiti iš namų. Jei jie sugeba ištverti dar didesnius išbandymus, tai ir mes neturėtume palūžti ne tokiose sudėtingose situacijoje.
Nemalonaus įvykio laukimas visada yra net sudėtingesnis išbandymas nei akimirka, kai susiduriame su pačiu įvykiu. Todėl mokykimės iš stipriausių ir nepamirškime svarbios tiesos – labai dažnai žmonės patiria nesėkmes tik todėl, kad pasidavė, o ne todėl, kad iššūkis viršijo jų jėgas. Mes paprastai esame stipresni nei patys numanome ir būtent tada, kai imamės konkrečių veiksmų, net ir būdami riboti, sugebame puikiai įveikti ir tas situacijas, kurios mūsų galvose jau buvo virtusios neįveikiamais drakonais.