Tvirtumas, kaip teigia Josefas Pieperis, neatsiejamas nuo kitų trijų didžiųjų dorybių – protingumo, teisingumo ir susivaldymo (Josef Pieper, Apie dorybes, Katalikų pasaulio leidiniai, 2018). Tačiau, pasak autoriaus, tvirtumas nėra pirmutinė ir didžiausia iš visų dorybių: protingumas ir teisingumas eina pirma tvirtumo, nes paprasčiausiai neįmanoma būti drąsiam, jei nesi protingas ir teisingas.
Tačiau šiandienos pasaulis, toldamas nuo pirminės (pamatinės) žodžių ir sąvokų reikšmės, linkęs ne išgryninti ir pagrįsti šias reikšmes, o supainioti jas ir tokias supainiotas pateikti pirminių prasmių nebeieškančiam žmogui. Ir apskritai – žodis dorybės, įkūnijantis žmogiškosios būties stabilumo ir orumo pagrindą, šiandien suvokiamas kaip anachronizmas ar netgi progresyvumo ir pažangos stabdis. Taigi nenuostabu, kad visos šios keturios sąvokos, įskaitant ir tvirtumą, yra netekusios savo pirminės (pamatinės) reikšmės, o daugeliu atvejų netgi įgavusios sarkastišką, pajuokiamą arba esmės neatitinkantį pavidalą.
Išsiplėtus viešajai erdvei ir galimybėms eksponuoti ir demonstruoti ką tik nori, atsirado mada būti šauniam: ypač tai pastebima socialinių tinklų burbuluose. Tai smagus užsiėmimas, negana to, bravūra užkrečiama – būti jos vėliavnešiu kur kas naudingiau nei mosikuoti suvytusiu mizantropo kumšteliu. Šiaip su tvirtumo dorybe toji viešumai išmetama drąsa lyg ir neturi nieko bendro: nei didesnės įtakos, nei svorio, tik šiokį tokį verbalinį pasūkuriavimą. Socialinių tinklų bravūrą neretai lydi paprasčiausias nesuvokimas, nenoras (ir negebėjimas) gilintis į kontekstą, baimė prarasti saugias ideologines ir pasaulėžiūrines ribas ir, žinoma, žmogiškoji tuštybė, be kurios neapsieiname nė vienas.
Visai kas kita yra tai, ką Pieperis vadina konvulsyviuoju aktyvizmu, o Jean-Charles Nault – bereikalingu pozityvizmu, vienu iš akedijos bruožų (J. Ch. Nault OSB, Vidudienio demonas, Katalikų pasaulio leidiniai, 2019), kuris atliepia viešosios nuomonės ir ideologijos tendencijas, persunkusias tai, ką žmogus suvokia kaip savo vidines vertybes. Konvulsyvus aktyvizmas nėra naujas reiškinys, tačiau mūsų laikmetyje vėl atgijęs ir prisitaikęs prie politinių ir kultūrinių procesų. Įvairias jo apraiškas tyrinėti būtų tikrai įdomu, bet jeigu reikėtų trumpai apibūdinti jo esmę, tai labiausiai tiktų J.W. Goethes eilutės iš „Fausto“: dalelė tos jėgos, kuri, darydama vien gera, pikto linki.
Visų gerų darbų kvintescencija, be abejo, yra pasaulio gelbėjimas (keitimas); ir pageidautina, kad tai vyktų kitų rankomis, o į posakį „Nori pakeisti pasaulį – pradėk nuo savęs“ žiūrima kaip į loginį nesusipratimą. Tačiau nerimą kur kas labiau kelia sąvokų gelbėjimas ir keitimas sandūra. Tiesą pasakius, gal ir ne sandūra (nes tai viena kitai prieštaraujančios sąvokos), o eksplikacija (gelbėjimas aiškintinas kaip keitimas). O juk keitimas, iš esmės tarsi ir susijęs su pažanga, visiškai nereiškia (iš)gelbėjimo; pakeistas pasaulis gali būti toks, kad neliktų kitos išeities, kaip tik jį sunaikinti. Konvulsyvusis aktyvizmas (pozityvizmas) vengia žodžio atkurti, nes pastarasis tiesogiai veda prie kūrimo, prie Kūrėjo, prie pamatinių prasmių atkūrimo, prie dorybių reabilitavimo ir netgi – baisu pasakyti – prie žmogaus ir pasaulio šventumo sugrąžinimo.
Bet juk būtent atkūrimas, o ne keitimas ir yra svarbiausia. Keitimas vyksta garsiai, pompastiškai, ryškioje sąmokslo teorijų ir žmogiškųjų aistrų šviesoje, greitai ir brutaliai, atkūrimas – tyliai, lėtai, netgi, sakyčiau, nepastebimai. Juk visa tai, kas tylu, šiandien nepastebima. Nei kuklumas, nei drovumas šiandien nebėra vertybės – nei marketingui, nei verslui, nei politikai, nei kultūrai. Bet ar drovieji ir kuklieji tikrai yra nešiuolaikiški, o jų tyla – silpnumas, bejėgystė? Juk Dievas mato tvirtuosius, o žmonės – dažniau tuos, kurie tokiais dedasi. Būti užnugaryje, tyloje, maldoje, kontempliacijoje, tekste, kontekste, savosios būties sunkyje tada, kai visas pasaulis verpetuoja socialinių tinklų paviršiuje – ar tai tvirtybė, ar silpnumas?
Nekuklumas, pagyrūniškumas, tegu ir su savotiška naivumo kauke (o kas čia blogo reklamuoti ir reklamuotis) naikina ketvirtąją dorybę – susivaldymą, be kurios protingas, teisingas ir tvirtas žmogus atrodo (ir yra) neišbaigtas. Santūrumas – karališkas bruožas, kurį šiandien praryti baigia tai, ką pavadintume kvailių nuoširdumu (nuoširdu yra netvardyti emocijų, nepaisyti etiketo, nepasverti žodžių, pigiai juokauti, lengvabūdiškai vertinti, negirdėti ir nesiklausyti kito, nesistengti suprasti).
Tvirtumo dorybei lyg ir artimas būtų bebaimiškumas, tačiau jo suvokimas nėra toks jau paprastas ir aiškus. Žmogus – ne tik dvasinė, bet ir biologinė būtybė, klausanti savo instinktų. Neretai atsitinka taip, kad pažabojus (įveikus) instinktą, tarsi išjungiamas saugiklis. Todėl ir bebaimiškumas ne visada įkūnija tikrąją narsą: juk, pasak Pieperio, kas nebenori gyventi, tas nebijo mirties. Tai pavargusio, nusivylusio, abejingo, užgesusio, nieko nebebranginančio ir nebesužeidžiamo žmogaus būsena. O juk, kaip teigia Pieperis, mes esame tvirti todėl, kad esame sužeidžiami – tvirtumas neatsiejamas nuo mirties, bet koks tvirtumas stovi mirties akivaizdoje.
Kita vertus, kartais tvirtumu klaidingai palaikomas fanatizmas; bet, kaip teigia Pieperis, tvirtumas be teisingumo yra blogio svertas. Ideologinis fanatizmas paprastai prasilenkia su svarbiausiuoju – protingumo kriterijumi, taigi, galima sakyti, kad yra ne tik blogio, bet ir kvailumo svertas. O kvailumas (ypač susiliejęs su puikybe) – nemenka žmogiškoji kliauda, kad ir kaip stengtumėmės rasti jam švelninančių sinonimų ir pateisinimų. Ironiška tai, kad šioji kliauda neaplenkia nė vieno visuomenės sluoksnio – nei plebėjų, nei aristokratų, nei mažaraščių, nei intelektualų. Vienintelis guodžiantis dalykas, anot vieno išminčiaus – suprasti savo kvailumą gali tik protingas žmogus. Bet kai viešoji erdvė transliuoja nuolatinius konvulsyvaus aktyvizmo, viešosios drąsos ir kvailių nuoširdumo seansus, protingas žmogus tampa nepasigendamu rara avis; gali būti, kad greitėjant gyvenimo tempui, vartojimui ir funkcionalumui, nebepasigesime ir paties protingumo. O ką jau bekalbėti apie mąstymą, kuris niekados nebuvo nei greitas, nei funkcionalus procesas.
Todėl būti tvirtam šiuolaikybėje veikiausiai reikštų ir buvimą savimi – ne savęs ieškojimą, matymą ar atradimą, o buvimą. Būtį. Esimą. Ryšį su praėjusiomis kartomis, epochomis, asmenybėmis, kultūra, metafizika. Turėti ne pažangią ir užmaršią, o seną ir atsimenančią sielą.
Kita vertus, kaip pabrėžia ir Pieperis, tvirtam reikia būti dėl to, kad neprarastum aukštesnių gėrybių, kad suvoktumei, dėl ko turi eiti į tamsiąją naktį ir baisį, nuo kurio šiurpsta galbūt ne tik žmonės, bet ir angelai. Dėl ko turi atsilaikyti prieš tai, prieš ką atsilaikyti neįmanoma. Toks atsilaikymas – jau nebe žmogiškas, o antžmogiškas. Toks tvirtumas – ne mūsų kūno ar dvasios nuosavybė; tai dovana, tai malonė.
Malonė, kuri tiesiog išliejama, dovanojama, kurios neišsiugdysi ir nesusikursi, kuri yra tarsi be priežasties. Pasaulyje, kuriame bene viskas pasiekiama paties žmogaus (bent jau kuriama tokia iliuzija), tai nelabai suprantama. Tai gali netgi sugluminti ir papiktinti, nes malonė suteikiama nevertam (negarsiam, negarbingam, nekokios reputacijos, etc.). Nepasvėrus galimybių ir nenumačius pasekmių. Neatsižvelgus į politinę situaciją. Ignoruojant šalies elito nuotaikas. O baisiausia, kad jos neįmanoma kontroliuoti, skirti, suteikti kam reikia ir atimti iš tų, kurie nenusipelnė.
Tiesą pasakius, ir malonė, ir dorybės (tarp jų – ir tvirtumas) nėra paskiriami ar nusipelnomi dalykai; taip pat jie nėra ir atsitiktiniai. Tai Dievo ir žmogaus paslaptis, gyvas siūlelis, laumžirgio sparno vitražas tamsoj, apšarmojusi žvaigždyno kekė, palinkusi naktį prie miegančio lango. Karys, šaltame apkase ginantis savo šalį, moteris, maitinanti griuvėsiuose paliktus šunis, vaikai, kuriuos iš namų pagrobė ir išvežė pabaisos, išniekinta žemė, apnuodyti vandenys, užgesę sodai, pritemusios žvaigždės ir laikas, kuris teka per visą šitą nežmogiško baisio naktį, liudija, kad tvirtumas yra atsilaikymas; ir atsilaikyti reikia tada, kai esi mirtinai sužeistas.
Mes irgi esame sužeisti. Iki širdies gilumos, iki pačios sielos. Gali būti, kad šita žaizda niekados neužsitrauks, todėl liudyti tvirtumo dorybę kas kartą bus vis sunkiau.