Grūdas. Sumaltas, tampantis duona. Bet grūdelis gali būti ir smėlio. Kai buvau jauna vienuolė, novicija, viena sesuo rado vienuolijos įkūrėjos Elžbietos užrašytą paveikslėlį: „Elenute, ir tu pavirski smėlio grūdeliu.“ Tas įrašas man vertingas dėl dviejų momentų. Pirmiausia – jau buvau pasigilinusi į vienuolijos istoriją ir žinojau Įkūrėjos mėgtą metaforą apie bendruomenę kaip smėlio grūdelius, kurie, būdami silpni, vieni nieko negali nuveikti, bet drauge sudaro pastatą – vienuoliją. Tad „pavirski grūdeliu“ – labai nedviprasmiškas kvietimas. Viliuosi, kad mūsų Įkūrėja manipuliacijomis nepasižymėjo, prisiminimai apie ją liko tik šviesūs – gal ir gerai, kai steigėjus Viešpats greitai pasiima į savo prieglobstį, mūsiškė iškeliavo vos 31-erių. Antrasis momentas labai asmeniškas – pakvietimas vardu. Bet čia nesiplėtosiu, asmeniniai reikalai yra asmeniniai. Elenos Faustinos. Faustinos Elenos.
Taigi. Kai ištiko poreikis ką nors daugiau nuveikti, kad „Kelionė“ tęstųsi, prireikė viešosios įstaigos. Šitai avantiūrai pati būčiau nesiryžus, bet idėją pamėtėjo seserys. Bandykim, sakė, padėsim kuo galėsim. Ir padeda, kur besidėsi… Ką gi, prireikė VšĮ su pavadinimu. O pavadinimas – reikalas rimtas. Talpus turįs būti, trumpas, aiškus, bet ne lėkštas, o ir ne davatkiškas… Kiek sąrašų, mąstymų, diskusijų būta! „Smėlio grūdeliai“, netelpantys į jokius „gerų standartų“ rėmus, prisibeldė per adoraciją ir nurungė net tokį originalų pavadinimą kaip „Lesyklėlė“ (taip, būta ir tokio).
„Pavirski smėlio grūdeliu.“ Dabar, paštininkei atnešus registruotą laišką ir klausiant: „Ar čia Smėlio grūdeliai?“, nedvejodama atsakau – „Čia. Aš.“
Žinoma, grūdeliai ir smėlis man seniai simpatizavo dėl vieno biblinio epizodo. Taip visiems pažįstamo: Viešpats pažada Abraomui vesti jį į Pažadėtąją Žemę, kur plauks pieno ir medaus upės, o bevaikis senelis turėsiąs palikuonių daugiau nei smilčių jūros pakrantėje. Kitaip tariant – smėlio grūdelių. Pažadas, kad tai, kas neįmanoma, gali tapti įmanoma… pasitikint. Pamenu, kai svarstant ir bandant suvokti, kiek giliai galima bristi į katalikiškos spaudos vandenis, sulaukiau ir ne vieno bandymo atkalbėti – popierius, nebeskaito žmonės, brangu, neapsimoka, daug darbo, niekad neatsipirks… Viskas yra tiesa. Bet yra ir kitas balsas, kuris kažką šnibžda apie pieno upes, nors priešais tave – tik bekraščiai smėlynai. Naivuolės tos sesės. O gal…
Prabilus apie smėlynus, Šventasis Raštas pamėtėja dar vieną vaizdinį. Išalkę, pavargę, užsimurmėję izraelitai dykumoje staiga išvysta: „Jis pabudino padangėse rytį, savo galybe pietį išjudino; jis lijo ant jų mėsa lyg dulkėm, sparnuočiais – lyg pamario smėlio grūdeliais“ (Ps 78, 26–27). Pasotinti apstybės.
Dar vienas biblinis motyvas – Viešpaties mintys, minimos 139 psalmėje, kurių „daugiau negu smėlio grūdelių…“ O kiek Jo minčių „Kelionėje?.. Šypsausi.
Na, o „vinis“ ištiko per dar vieną adoraciją rekolekcijų metu (kad nepasirodyčiau baisiai šventa vienuolė, turiu prisipažinti, jog didžiąją laiko dalį koplyčioje paprastai užsiimu kovos su miegu pratybomis…). Tai ką gi noriu pasakyti? Kad per vienas rekolekcijas staiga supratau (lyg būčiau niekad to negirdėjus!), kad tuomet, kai smėlio grūdelis patenka į moliuską, šis patiria baisų diskomfortą ir apaugina tą grūdelį perlamutru, idant būtų ne toks skausmingas. Taip gimsta perlai. Gelmėj, dugne, nepatogume…
Paaiškinimų čia nebereikia. Užtenka šypsenos. Šypsaus ir kviečiu kantriai keliauti drauge Dangaus link, nebijant, kad į batą įriedės akmenėlis. O gal smėlio grūdelis.