Dormantė Penkinski (g. 1957) – keramikė, japonų Bizeno degimo technikos pradininkė Lietuvoje, instaliacijų menininkė, legenda tapusio molinio namelio su žydinčiu stogu ir unikalios, įkvepiančios gyvenimo istorijos autorė. Jos gyvenime ir kūryboje telpa tiek daug, kad per vieną pokalbį visko neįmanoma paliesti. Jau nemažai metų gamtos prieglobstyje savo rankomis nulipdytame molio namelyje gyvenanti Dormantė ne tik propaguoja autentišką japonų degimo techniką, sukuriančią itin subtilius pelenų glazūros atspalvius, bet ir pati stato degimams skirtas krosnis, buria aplink save bendraminčių, kartu kūrenančių krosnį, bendruomenę.
Tą dieną, kai susipažinome, sakei, jog kai savo gyvenimo aplinką pradėjai kurti kaip instaliaciją, gerokai sumažėjo poreikis kurti instaliacijas parodų erdvėje. Norisi paklausti, ar visada viduje glūdėjo noras ne tik kurti meno kūrinius, bet ir visą gyvenimą kurti kaip vieną, didelį, gyvą meno kūrinį?
Iš esmės ir jaučiuosi kurianti gyvą meno kūrinį, tačiau iš kitos pusės visada jaučiuosi žaidžianti. Dažnai net ir į rimtus dalykus nemoku žiūrėti rimtai, taip pat nemoku rimtai klausytis, net kai, rodos, reikėtų. Dažnai pasidaro juokinga. Žmogus kalba apie ką nors kaip apie labai rimtą dalyką, o aš daugeliu atvejų įžvelgiu ten žaidimą.
Palietus žaidimo, kūrybos kaip žaidimo temą, būtų labai įdomu žengti žingsnį atgal – į vaikystę. Ar visada jauteisi tai viduje turinti? O gal kada gyvenime įmanoma nuo tos jausenos ir nutolti?
Manau, kad taip. Paauglystėje viskas atrodė labai rimta, be galo svarbu, o dabar jau kuris laikas viskas atrodo lengva, paprasta ir linksma.
Kaip iki to ateiti?
Manau, kad per sunkias patirtis. (Šypsosi.) Jos tam ir duodamos, kad galėtum eiti toliau. Sunkumai – labai geras dalykas, labai reikalingas. Žmogus – toks tinginys, kad jis be jų tiesiog nejudėtų iš vietos.
Norėtųsi atkreipti dėmesį į neeilinę Tavo gyvenimo istoriją. Ar teko kada fiksuoti, kaip kūrybą veikia gyvenimas laukime arba dramoje ir gyvenimas išsipildyme?
Mano kūryba labai pakito po to, kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę. Iki tol buvome įsprausti į labai griežtus socrealizmo rėmus. Nors to nepripažįsti, nors jautiesi laisvai mąstantis, nepriklausomas nuo sistemos, bet, tiesą pasakius, ji veikė mus net prieš mūsų valią. Atėjus Nepriklausomybei, atėjo tikroji laisvė. Pasakymas, kad bet kur galiu būti laisvas, nebūtinai pasiteisina. Laisvas gali būti realioje laisvėje.
Ar iš karto pajautei, jog slėgimą nuėmė it ranka, ar teko pereiti adaptacijos laiką?
Man reikėjo labai nedaug. Net ir nelaisvėje mąsčiau pakankamai laisvai, bet tada atsirado galimybė veikti. Iš karto ėmiausi instaliacijų. Prieš tai kūriau tik kažkokius pavienius kūrybinius darbus. Dariau skulptūrėles, keramikos dirbinius.
Iki tol jauteisi labiau ribojama cecho? Instaliacija – tarpdisciplininis menas.
Nepasakyčiau. Visada jaučiau poreikį jungti skirtingas medžiagas. Tai dariau ir diplominiame darbe. Kurdama porceliano servizą, įterpiau prabangias, metalines rankenėlės. Visada norėjau ieškoti netradicinių jungčių. Bet po Nepriklausomybės atgavimo ėmiausi to, ko anksčiau niekaip nebūčiau drįsusi.
Esi pasakojusi apie menininkų grupę „Archyvas“, su kuria kūrėte instaliacijas. Ar galėtum papasakoti tiek šios grupės istoriją, tiek apie tai, kaip radosi platesnis žvilgsnis, nuo ko jis prasidėjo?
Kadangi pati troškau kurti instaliacijas, tarsi natūraliai atsirado ir žmonės, kurie norėjo to paties. Tai nebūtinai buvo profesionalūs menininkai. Svarbiausia buvo noras, artimumas, susikalbėjimas. Mūsų parodos buvo teminės. Pasirinkdavome temą ir ją iškalbėdavome, po to imdavomės kūrybos. Dažnai dviese arba trise kurdavome vieną kūrinį. Manau, kad meno pasaulyje tai retas atvejis.
Viena tema buvo – sauntersai, t. y. keliautojai į Šventąją Žemę, kurie iš Šiaurės pėsčiomis eidavo į Izraelį. Tai buvo mūsų pirmoji paroda. Simboliška, kad su šia paroda apkeliavome labai daug miestų, miestelių. Kitos temos: Paukščių takas, Sandoros skrynia – filosofinės, istorinės, biblinės temos. Kiekvienas tai galėdavo interpretuoti savaip.
Instaliacijose turbūt būdavo parenkamos skirtingos, temą atspindinčios ir jos atmosferą kuriančios medžiagos.
Kai tema buvo „Sandoros skrynia“, kiekvienas kūrėme savąją skrynią. Manoji buvo kažkur kaime rasta dėžė ir varstoto dalis. Taip pat padariau keramikinį dangtį, kur mėlyname fone buvo matyti geltonos žydiškos žvaigždės. Tiesa, labai daug tų darbų sunyko, bet reikia manyti, jog jie jau atgyveno savo gyvenimą.
Neprisiriši prie kūrinių fizinių pavidalų?
Neprisirišu. Visiems ateina laikas išeiti.
Grįžtant prie Sandoros skrynios, kiekvienas darė savo. Mano draugas Juozas Rimkus darė tokią fluksus dėžutę – skrynioje buvo sudėti įvairūs dalykėliai. Giedrė Gučaitė iš rankų darbo popieriaus konstravo dėžes, kurias aprašė Šventojo Rašto fragmentais. Jos švietė iš vidaus.
Jūs turėdavote temą ir kiekvienas savaip interpretuodavote?
Pasirinkdavome temą, nuspręsdavome, kas visiems įdomu. Jei natūraliai norėdavosi dirbti kartu, dirbdavome kartu, jei norėdavosi pavieniui, dirbdavome pavieniui. Įsiminė Giedrės ir Juozo darbas „Lao Dze vežimas“. Juozas padarė instaliaciją iš girnapusių, tarsi – ant ašies du ratai, o Giedrė iš rankų darbo popieriaus padarė tokias ilgas, sunkias formas, ant kurių rašė Lao Dze tekstus. Mūsų darbuose simbolika buvo labai svarbi.
Jei kalbame apie instaliacijas, turbūt tuo laiku Lietuvoje buvote vieni pirmųjų jas kūrusių menininkų?
Nesu tikra, įvairius dalykus maždaug tuo metu pradėjo kurti ir kiti menininkai. Bet nebuvo dažna, jog visa paroda būtų daroma kaip instaliacija. Menininkai daugiau kurdavo instaliacijas kaip paskirus objektus. Jau daug kas jungdavo įvairias medžiagas, į tapybos darbus klijuodavo įvairius objektus. Bet mes nesiveržėme labai plačiai savęs rodyti. Tuometiniame Keramikos muziejuje turėjome savo mėgstamą erdvę, kurią žinojome atmintinai, suvokėme, ką ir kur galima padaryti. Šis muziejus buvo įsikūręs Kauno Rotušės rūsyje, kur kadaise buvo kalinami kaliniai. Tad kartais darbus specialiai kurdavome, atsižvelgdami į karcerio temą.
Malkinis degimas. Francisku Janes nuotrauka
O kaip į Tavo gyvenimą atėjo japoniškos technikos? Nuo ko viskas prasidėjo?
Prasidėjo nuo mano mokytojo Gyčio Talmanto (Egidijus Talmantas (1933–2001) – keramikas, pedagogas, bičiulių vadintas Gyčiu – red. past.), kuris mane tuo ir sudomino. Kodėl būtent pelenų glazūra? Kodėl archajiškoji japonų keramika? Pati negaliu iki galo pasakyti. Kartais būna, kad tiesiog jauti, jog kažko labai reikia, pats iki galo nežinai kodėl. Bet žinai, kad būdamas tame gerai jausiesi, patirsi vidinį džiaugsmą. Iš pradžių tai atrodė nepasiekiama, o kai pasiekiau, išgyvenau vidinį džiaugsmą.
Esi pasakojusi, jog pirmąją savo krosnį statei kartu meistru iš Japonijos. Ar galėtum šia istorija pasidalinti su mūsų skaitytojais?
Su mokytoju iš Japonijos susipažinau virtuvėje pas Talmantus, nes tuo metu mes abu buvome ten apsistoję. Jis virdavo daug makaronų, kurių pats nesuvalgydavo ir visiems siūlydavo. O aš makaronų nemėgstu. Pasisiūliau, kad nuo šiol valgyti darysiu aš ir vakarieniausime kartu. Taip bendraujant sužinojau, kad šis japonas yra anagamos – technologijos, apie kurią žinojau jau labai seniai – meistras. Man tai buvo didelė staigmena, vos nenukritau nuo kėdės! Buvo taip netikėta vienoje virtuvėje sėdėti su anagamos meistru. Supratau, kad noriu jį prisikalbinti padėti pastatyti krosnį ir išmokyti mane šio meno. Anksčiau buvo tekę bendrauti su vienu šią technologiją išmanančiu japonu, kuris dalyvaudavo simpoziumuose Panevėžyje, bet šis meistras tik labai greitai parodė krosnies brėžinius, nieko per daug neatskleisdamas. Tąsyk supratau, kad japonai labai saugo savo technologijų paslaptis ir prisikasti iki to bus sunku. Visgi prikalbinti virtuvėje sutiktą Rikio Hashimoto pasidalinti savo patirtimi nebuvo sudėtinga.
O Lietuvoje buvo šia technika besidominčių žmonių?
Į krosnies statybas suvažiavo labai daug žmonių, nemažą dalį jų pasikvietė ir pats mokytojas. Tačiau dauguma sužinojo tik jam atvykus ir prasidėjus veiksmui. Lietuvoje ši technika nebuvo plačiai žinoma – mes žinojome druskos, sodos degimą, juodąją keramiką. Ši technika – visiškai kitokia, ji keičia net ja užsiimantį žmogų, nes reikalauja labai daug ištvermės, nuolankumo, įvairių gerų savybių.
Prie jos dirbant šios savybės ugdomos?
Taip, šis darbas ugdo asmenybes.
Ypatingas pats degimas, kuris labai ilgai trunka ir viską reikia daryti nustatytu laiku.
Kai degi elektra, labai paprasta. Nustatai režimą kompiuteriu ir gali viską palikti. Taip gali net nustatyti parametrus skirtingoms glazūroms. Degant dujomis, priežiūros reikia kiek daugiau, bet šiuolaikines krosnis vėlgi galima reguliuoti. Dujinės krosnys reikalingos norint padaryti redukciją, bet šis procesas gan paprastas. O naudojantis anagamos technologija, dirbi su ugnimi tiek, kiek reikia, viskas gali trukti iki savaitės. Procesas kinta, nes nuolat kyla temperatūra, turi keisti degimo metodikas, kad pasiektum norimą rezultatą – išgautum pelenų glazūrą ir redukciją. Norint išgauti šios technikos spalvas ir paviršius, reikia daug žinių, išmanymo ir draugystės su ugnimi.
Pastebėjau labai įdomų momentą, kad dirbdamas su šia technologija, kuri reikalauja labai daug žinių, precizikos, tikslumo, įdėjęs darbą į krosnį, negali žinoti, kokį tiksliai jį ištrauksi. Lieka netikėtumo momentas.
Tai ir yra įdomiausia darbo dalis – esminė filosofija. Turi išmokti priimti viską, kas bus. Mačiau labai daug žmonių, kurie nemoka to priimti. Žmonės turi daug lūkesčių, o darbo rezultatas nebūtinai iš karto matomas. Dažniausiai nėra paaiškinimo kodėl, nes kad ir kaip tobulai bandytum sukrauti kūrinius, ugnis gali pasirinkti savo kelią ir nepaliesti kurio nors darbo. Turiu tik nuojautą, kad daug kas priklauso nuo žmogaus nusiteikimo. Turi būti ramus, atsipalaidavęs, nenervingas, priimantis. Ši krosnis yra tarsi gyvenimo mokykla.
Annos Stanevičienės nuotrauka
Kai pirmą kartą lankiausi Tavo namuose, atkreipiau dėmesį į ant sienos pakabintą jūsų su vyru Jurgiu Penkinski rengtos parodos „Žemės skarba“ plakatą. Žvelgdamas į kūrinius gali matyti ir jausti, kad jie kyla tarsi iš įsižiūrėjimo į žemės lobius. Ateina mintis, jog ir žemės gražumas ne iš karto pamatomas, į tai reikia iš lėto įsižiūrėti, įsimąstyti, perskaityti. Savo darbuose leidi labai daug kurti pačiai žemei.
Mūsų mokytojas visą laiką sakydavo, kad mes nekuriame indo išorės, kuriame jo vidų. Man nuo pat pradžių kirbėjo klausimas, kas tas indo vidus. Bet jis kalbėjo perkeltine prasme – apie vidinį užtaisą, kurį skleis tavo sukurtas objektas.
Labai įdomu, kad tarptautiniuose keramikos konkursuose pirmas vietas dažnai laimi japonai. Kilo klausimas, kodėl jų darbai kitokie, nors mes tarsi darome tą patį. Ką tokio kabina jų darbai, ko mes negebame išreikšti? Kai ėmiau domėtis autoriais, atradau, jog jie visi užsiima dvasinėmis praktikomis. Jie ne tik kuria, bet ir nuolat dirba su savo vidumi, tas poreikis jiems ateina natūraliai nuo vaikystės. Todėl viskas ir atrodo nenusakomai kitaip.
Viskas kyla iš vientisos gyvenimo filosofijos?
Taip, jie nėra tik menininkai, jie yra ir savęs kūrėjai.
Manau, jog plačiau pasižiūrėjus, net jei žmogus ir nepraktikuoja kokios nors konkrečios dvasinės praktikos, bet eina augimo keliu, jis irgi kuria save? Galbūt šie dalykai neatsiejami?
Taip, jei žmogus yra apsisprendęs augti. Bet, žinoma, būna ir kitaip. Žmonės dažnai galvoja, kad jie jau užaugę, baigtiniai. Jei nedarai žingsnių į priekį, stovi, tuomet tiesiog eini atgal. Ne viską gali iškalbėti žodžiais, ne viską nori tiesiai išsakyti.
Akivaizdu, jog Tavo santykis su moliu – ypatingas, jis yra visuose Tavo gyvenimo dėmenyse. Visa esi pasirinkusi kurti iš jo: gyvenamasis namas, meninė saviraiška, daiktai, kuriuos naudoji buityje – viskas nulipdyta iš molio. Norisi paklausti, kaip Tavo gyvenime atsirado ši medžiaga? Ką ji Tau duoda?
Ši medžiaga atėjo iš vaikystės. Tuomet gyvenau Aleksote, ant molio kalno. Carinė Rusija vadino Aleksotą глиняная гора – Molio kalnas, o Aleksota buvo senovės lietuvių deivė, nors tuomet šios vietos nevadino jos vardu. Ten labai negiliai pakasus, randi gryno gražaus molio. Vos truputį pakasę imdavome lipdyti, net mėgindavome namų pečiuje išsidegti. Vaikystėje su manimi užsiimdavo močiutė, ji padėdavo išdegti molį. Kartais pavykdavo tai padaryti uždėjus dirbinėlius ant anglių.
Pats keisčiausias dalykas, kad net ir jaunystėje ar paauglystėje būdavo, jog pavargdavau, dingdavo nuotaika, atrodydavo, jog gyvenimas visiškai juodas, ir tuomet užtekdavo vien pamatyti molį ir viskas pasikeisdavo. Tarsi nuo pat pradžių kažkas tame molyje užkoduota. Negalėjau net įsivaizduoti namo iš medžio: nors nenoriu nieko blogo apie jį pasakyti, bet suprantu, kad turėdama medinę trobą, jausčiausi gyvenanti medinėje dėžėje. Todėl, kai jau žinojau, jog statysiu namą, buvo visiškai aišku, kad jis bus molinis. Man labai pasisekė – tikrai susikūriau savo namus. Išdrįsau, turbūt pasidariau labai drąsi. Vaikystėje buvau labai baili, o dabar pasidariau labai drąsi ir darau viską, kas plaukia iš širdies.
O ko reikia žmogui, kad jis pasidarytų drąsus? Kai vos pradedi daryti plačiajai visuomenei nesuprantamus žingsnius, kol dar esi procese arba jo pradžioje, kol dar nematyti rezultatų, būna labai daug „geranoriškai nusiteikusių skeptikų“, su kuriais susidūrę daug kas suklumpa.
Savo kelyje ir aš sutikau labai daug „geranoriškų skeptikų“, bandžiusių „atvesti mane į protą“. Išklausiau begales nuostabiai puikių, protingų argumentų, su kuriais sutikau. Aš kalbu, klausau, žmogus viską sako teisingai, bet mes išsiskiriame, ir aš žinau, kad nieko nekeisiu, vis tiek darysiu tik taip, kaip galvoju. Kitaip man nebus gerai. Kodėl turiu daryti tai, kas man nebus gerai?
Nuo dvidešimties metų kažkokiu būdu atradau save. Nuo to laiko kitiems gal ir negerai šalia manęs, bet man gerai. Nuo tada labai aiškiai pradėjau jausti, kas man gera, kas aš esu ir kas nesu. Svarbu nemeluoti sau, nes prisimeluojame iki ausų.
Po to ateina tam tikri etapai. Mes einame laiptukais: linija, po kurios pasitinka šuoliukas. Eidamas linija supranti, kad iš tų kelnių išaugai, jos pasidarė ankštos, tada pasikankini tame taške ir staiga įvyksta šuoliukas, atsirandi tarsi ant kito laiptuko. Tai vyksta nuolatos, taip lipi į viršų. Bet gali ir leistis žemyn, jei nesi sąžiningas su savimi.
Bet kartais gali būti sunku tai atskirti? Dažnai sutapatiname save su tuo, ką girdime, kas daug ir plačiai šnekama.
Svarbu atrasi save, išsigryninti, kas esi, atmetus visą tave veikusią aplinką. Ir… jeigu veža, eiti. Kai statėme anagamos krosnį, jaučiausi tarsi būčiau nešama. Veikiau nemąstydama. Jei tik būčiau susimąsčiusi, kaip visa tai sudėtinga, kaip brangu, jei būčiau įjungusi loginį mąstymą, turbūt būčiau nepajudinusi piršto. Bet kadangi nesupratau, kur lendu, tik labai norėjau, viskas pavyko. Be abejo, buvo sunku statyti, mokytis, kokius penkerius metus negauti norimo rezultato, bet mokytojas mums sakė, kad tai – normalu. Jis irgi ilgai nepasiekė rezultato. O malkos degdavo nesuvokiamais kiekiais…
Atrodo, jog degimai netgi subūrė tam tikrą bendraminčių bendruomenę, visi dalijasi darbus. Tarsi būtų ne vien meninis tikslas, bet ir dar vienas svarbus, šiais laikais pakankamai retas dalykas – bendrabūvio kūrimasis. Ar jau pradžioje to tikėjaisi, ar tai įvyko savaime?
Dirbau su grupe menininkių, turėjome sukūrę nedidelę bendruomenę ir vykdėme vieną projektą Suomijoje. Dalyvavo tekstilininkė, odininkė, aš – keramikė. Vykdėme konkretų projektą, kuris tęsėsi porą metų. Man atrodė, jog puikiai gebu dirbti grupėje, nesu konfliktiškas žmogus. Buvo smagu dirbti kartu.
Su keramika išėjo truputį kitaip. Mūsų meistras surinko labai skirtingus žmones. Ši grupė iširo, nes tai buvo kito žmogaus surinkta grupė, o dabar man vėl pavyko suburti žmones, kuriais labai džiaugiuosi. Visi jie moka dirbti, žino krosnies subtilybes. Kiekvienas turi darbo ir poilsio laiką. Norint valdyti šią krosnį, komanda būtina, savąja labai džiaugiuosi. Taip pat labai džiaugiuosi naujais žmonėmis, kurie nori įsijungti, visada esu pasiryžusi juos mokyti.
Dar norėtųsi paliesti santykio su miestu ir gamta temą. Augai ir jaunystę leidai mieste. Turėtum būti miesto vaikas, bet visada jautei trauką gamtai ir svajojai iš miesto išeiti?
Taip, visada svajojau išeiti iš miesto, nors ten gyvendama nebuvau visiškai šaligatvio vaikas. Gyvenome Aleksote, mano mama buvo sukūrusi Edeno sodą. Tai – mini botanikos sodas: nepaprastai gražus, harmoningai sukomponuoti augalai, daug retų rūšių, kurių atsiveždavo iš visos Sovietų sąjungos. Tame sode buvo labai gera. Iš vaikystės pamenu labai daug senų, mano promočiutės sodintų medžių – kriaušių, obelų, storomis, veik iki žemės nukarusiomis šakomis. Tame sode vyko visas mano gyvenimas. Negaliu savęs vadinti miesto vaiku.
Vėliau supratau, kad savo gyvenimą noriu kurti tik kaime ir to visą laiką siekiau. Tiesiog paleidau šį norą, su šeima daug metų ieškojau tokios galimybės, bet ilgai neradome tinkamų sąlygų. Vėliau viskas susiklostė savaime, reikėjo išlaukti.
Tačiau sodas, nors ir gamtos lopinėlis, vis tiek yra sukurtas žmogaus. Žmogus pasiima gamtos elementus ir savo rankomis dėlioja jam patogia tvarka, o laukinė gamta yra visai kas kita. Kai į ją įeini, turi į ją įsiklausyti ir prie jos prisitaikyti?
Šiuo metu ir gyvenu laukinėje gamtoje. Neįsivaizduočiau čia tokio sodo, nes jis yra kultūrinis darinys. Mane žavi gamta, nesinori būnant čia ką nors keisti.
Žvelgiant į Tavo sodybą, ateina mintis apie įsiklausymą, neprimetant savo tvarkos. Kaip kūrybą veikia skirtingos aplinkos – miestas, kaimas?
Pas mus atvažiavo vienas japonų menininkas, keramikas ir parodė savo darbus – tai buvo keramikos gabaliukai, įlieti į betoną. Jis paaiškino, kad taip daro dėl to, jog gyvena Tokijuje ir jaučiasi be galo toli nuo žemės, negali įsivaizduoti tikro ryšio su ja. Paskui jis labai prašė mūsų nupirkti jam molio. Vėliau atsisėdo ant pievos ir ilgai ilgai žiūrėjo į tolį. O kai pasėdėjęs pievoje ėmė lipdyti, šio menininko darbuose atsirado įvairiausių vingių, gimė visiškai kas kita, nei jis rodė prieš tai. Supratau, kad negalime labai toli pabėgti nuo to, kur esame, ką matome. Po šios kelionės visiškai pasikeitė jo darbų stilius. Šis naujas aplinkos patyrimas giliai įsirėžė į jo esybę. Iki tol jis nebuvo taip betarpiškai pajautęs laukinės gamtos.
Norėtųsi dar pagvildenti korozijos, erozijos temas. Tie žodžiai tarsi veda prie to, ką žmogus kurdamas palieka pasaulyje, prie natūralaus žmogaus veiklos kismo yrant, prie minties apie visa ko laikinumą. Tačiau jo lyg ir nėra, nes dalykai irdami ne nyksta, o keičia formą, grįžta į pirminius elementus. Kalbantis apie keramiką, degimą, atėjo kitokios mintys. Šis procesas yra nuolatinis ir žemėje, gamtoje. Jei degimas yra nuolatinis cheminių elementų jungimosi ir dalijimosi kosmosas, tai krosnis – to greitintuvas, kad būtų plika akimi matomi lėtieji gamtos procesai. Gamtoje vykstanti kūryba lėta, reikia labiau įsibūti, kad galėtum ją pamatyti. Galbūt korozija, kurią mes paprastai laikome irimu, iš tiesų yra kūrimasis?
Irimas yra kitimas. Tai yra kito būvio įgijimas. Ir krosnyje viskas gali susmegti, sutirpti, pakeisti savo formą. Vienas iš japonų įvertinimo kriterijų šiai keramikai yra deformacija – ugnis pati deformavo, pakeitė. Ne tu sąmoningai prisilietei, bet tai padarė karštis, ugnis. Įdomiausia, jog matai tą kitimą ir tai tave žavi. Mane žavi oro sąlygų veikimas, ugnis, gamtos stichijos, kaip jos viską keičia, dalykai, kurie vyksta tarsi savaime. Tai yra stebėtojo pozicija. Stebėti, viską priimti ir tuo džiaugtis. Viskas įdomu, nesinori nieko keisti. Man svarbu priimti.
Kas Tavo gyvenime yra vedliai, įkvėpėjai, kaip jie kinta skirtingais etapais?
Taip, jie kinta. Mane labai veikė Gytis Talmantas, jei kalbėtume apie keramiką. Jis ugdė kitokį požiūrį į keramiką, skatino ieškoti plačiau ir giliau. Kai baigiau Dailės institutą, jis sakė: „Institutą baigei, bet keramiku dar tik tapsi.“ Tik tuomet, kai pastačiau anagamos krosnį ir pradėjau dirbti šioje srityje, pamaniau, kad gal jau tapau keramike.
Gytis turėjo galvoje, kad keramikas yra tas žmogus, kuris gali pats pastatyti krosnį, pasidaryti glazūras, gebėti procesą kontroliuoti nuo pradžios iki pabaigos. Jei nepadarai visko nuo pradžios iki galo, naudojiesi pirktiniais dalykais, dar nesi profesionalas. Lipdymas yra pati paprasčiausia proceso dalis.
Sakai, jog Tau kiekviena diena yra kaip šventė, net nejauti poreikio švęsti gimtadienio. Pabaigoje norėčiau paklausti, kas sukuria tokią pilnatvę?
Begalė dalykų. Pirmiausia – vidinė būsena. Būti dėkingam už viską ir visur. To reikia išmokti, išsitreniruoti. Visi dalykai yra geri, net jei taip iš karto neatrodo. Reikia padirbėti, kad būtum dėkingas visada ir už viską. Manau, kad dar turiu, ką veikti.
Kalbino Vaiva Lanskoronskytė
Pokalbis iliustruotas Dormantės Penkinski asmeninio archyvo nuotraukomis