Pamažėle dvelkiant pavasariui pasirodė pirmasis šių metų žurnalo „Kelionė“ numeris, kuriame kalbama apie vilties šviesą, pergalinčią tamsumas. O kalbėti apie ją labiausiai norisi tuomet, kai aplink sutemos tirštos. Danguje vilties nereikės, anei tikėjimo. Iš trijų didžiųjų dorybių liks tik viena. Tačiau šiandien mums, esantiems pakeliui, keliaujantiems per slėnius ir naktis, viltis vis dar labai reikalinga.
Straipsnyje „Kad nakties danguje pastebėtume rytmetinę žvaigždę“ Giedrius Tamaševičius sako: „svarbu, kad susidūrę su tamsa kur kas labiau imtume vertinti ir kiekvieną šviesos patirtį. Ne kaip savaime suprantamą dalyką, bet kaip ypatingą dovaną, vilties blyksnį – netikėtai įžiebtą žvakės liepsnelę, brangaus žmogaus balsą, rytuose švintančią aušrą.“
„Galime galvoti apie kančią ir tamsos patirtis kaip tai, ką Dievas perkeičia į Prisikėlimo triumfą, kurį regime Velykų slėpinyje. Gali būti, kad žvelgiant istoriškai ne visose situacijose regim ir regėsim šį triumfą, bet istorinė tikrovė nėra viskas. Galbūt šiame gyvenime nepamatysim, kaip mūsų ašaros bus paverstos į džiaugsmo šūksnius, bet turime pasitikėjimą, kad Dievas tą daro“, – sako s. Ligita Ryliškytė, šįkart sutinkama skiltyje „Asmenybė“. Interviu ji pasakoja ir apie savo gyvenimo kelionę: skausmingas šeimos istorijos patirtis, paauglystėje išgyventą stiprią tikėjimo krizę ir atradimą, kad tikėjimas yra dovana ir malonė. Apie jauno žmogaus pasirinkimus, humanitarinės ir tiksliosios pusių dermę, medikės kelią ir susitikimus su pacientais kardiologo kabinete, visuomet lydinčią apaštalavimo aistrą ir dėstymą Bostono universitete, kur s. Ligita prisiliečia prie būsimų pasaulio lyderių ugdymo.
Skaitytojų laukia pokalbis su ukrainiečių režisieriumi Ivanu Sautkinu, nuo pat Maidano įvykių visą savo kūrybinę energiją skiriančiu karo Ukrainoje dokumentikai. Jo filmai atskleidžia visai kitokią, dažnai už kadro liekančią kariaujančios šalies gyvenimo pusę. Su Lietuvos prodiuserių komanda kurtas filmas „Poema mažiems žmonėms“, kurį režisierius filmavo prisijungęs prie evakuacijos savanorių komandos, rodo vienišus kaime gyvenančius senelius, kuriems sunku atsisveikinti su savo namais. Dar vienas pokalbis – su dainininku Linu Adomaičiu, kuris pasakoja apie platų kūrybos spektrą, pirmąsias žinomumo patirtis, savo šeimą, tikėjimą ir scenos paslaptis. Ar žinojote, kad vieną kūrinį atlikti yra sunkiau nei visą koncertą?..
„Sielogydos“ skiltyje kalbama apie prasmės paieškas ir logoterapiją, kuri remiasi trimis pamatiniais principais: Žmogaus gyvenimas turi prasmę; Žmogus trokšta prasmingai gyventi; Žmogus gali patirti prasmę nepriklausomai nuo aplinkybių. O Marko Mansono tekste klausiama „Kaip išaugti iš savo skausmo?“ ir kalbama apie gebėjimą atsitiesti ir tapti stipresniems po trauminių patirčių.
„Nutylimoje temoje“ kalbama apie viltį šeimų, kurios susiduria su sunkumais trokštant susilaukti vaikų, apie šių sutuoktinių patirtis, dilemas, klausimus, pasirinkimus ir pasitikėjimą Dievo dosnumu. O kun. Mozė Mitkevičius tekste „Medis nudžiūvėlis?“ pasakoja apie nevaisingumo sampratą Biblijoje ir biblinį žvilgsnį į negalinčius susilaukti palikuonių.
Dr. Jūratė Micevičiūtė skaitytojams pristato viltį kaip šaukštą dangaus, jau ragaujamą šioje žemėje. Rašytoja Agnė Žagrakalytė pasakoja apie šventuosius ir jų slibinus (ar esate girdėję pasakojimą apie šv. Mortą ir jos slibiną?). Be to, skaitytojai žurnale ras straipsnį iš Valdo Mackelos lobyno – apie pop. Benediktą XVI ir jo atsisveikinimo laiškus, keliautojo Dariaus pasakojimą apie keturis mėnesius trukusią kelionę į save ir nemaža kitų vertingų tekstų.