Menininkai Andrejus ir Olena: „Lietuvoje nejuntame skaudžiai geliančio kontrasto“

Andrejus Iljinskis (1949) ir Olena Sagayda (1969) – menininkų iš Ukrainos pora, maždaug prieš metus į Lietuvą pasitraukusi nuo jų šalyje rusijos vykdomo karo. Vos atvykę abu menininkai aktyviai įsiliejo į Lietuvos kultūrinį lauką ir tapo jo dalimi.

Andrejus Iljinskis, žymus ukrainiečių skulptorius, Lietuvoje per metus surengęs net tris personalines parodas. Jo rankose molis atgyja – virsta senovines civilizacijas menančių mitologinių būtybių atvaizdais, kartais prabyla apie šiandienes aktualijas. A. Iljinskis taip pat autorinėmis technikomis kuria grafikos darbus, jaunystėje yra išleidęs eilėraščių knygą. Menininkas įvardija, jog viena labiausiai jį dominančių temų – moters pasaulis visais jo pavidalais.

Olena Sagayda vos atvykusi, kaip puiki specialistė, buvo pakviesta dirbi restauratore Lietuvos mokslo akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Jai patikimi vieni seniausių ir vertingiausių mūsų šalies istorinių rankraščių. Net stebina, kaip ji, visai trumpai pabuvusi Lietuvoje, vaikščiodama po Vilniaus senamiestį, taip gyvai jaučia daugybę jame glūdinčių istorinių sluoksnių, užmezga su jais asmeninį santykį.

O. Sagayda – taip pat įdomios istorinės apysakos rašytoja, netrukus Lietuvoje pasirodys jos knyga „Roberas“, iliustruota jos pačios piešiniais.

Olena ir Andrejus. Evgenios Levin nuotrauka

Andrejau ir Olena, vos atvykę į Lietuvą, visus ėmėte stebinti kūrybiniu aktyvumu, nenuilstamu produktyvumu – Andrejus surengė ne vieną skulptūrų parodą, netrukus bus išleista Olenos knyga. Suprantu, jog tai labai jautri tema, bet gal galėtumėte pasidalyti savo atvykimo į Lietuvą aplinkybėmis? Kas suteikia stiprybės nepaliaujamai kurti?

Andrejus: Lietuvoje esame dėkingi svečiai. Tai tiesa. Mums malonu tą sakyti. Nors iš tiesų, kaip ir daugelis kitų Ukrainos gyventojų, esame pabėgėliai nuo rusijos agresijos sukelto beprasmiško ir nusikalstamo karo. Galbūt būti pabėgėliu būtent jūsų šalyje yra komfortiškiau ir lengviau nei kitur… Mūsų kraštų kasdienis gyvenimas, apranga, įpročiai labai panašūs, kone sutampa. Bendraudami su žmonėmis, nejuntame jokio skaudžiai geliančio kontrasto. Priešingai, Lietuva mus pasitiko su Ukrainos vėliavomis, pagalba ir rūpesčiu. Čia galėjome tęsti prakeikto karo nutrauktą gyvenimą.

Tai pasakytina ir apie Oleną, kuri, priimta į Vrublevskių biblioteką, galėjo ir toliau dirbti senovinių manuskriptų restauratorės darbą. Aš taip pat galiu toliau kurti skulptūrą. Mudu abu galime lipdyti, piešti, eksponuoti savo darbus. Suprantame, jog toli gražu ne visiems karo pabėgėliams taip pasisekė.

Olena: Net darbo erdvė ir sąlygos Vrublevskių bibliotekos restauravimo dirbtuvėse pasirodė visai kaip mano darbo vieta Kyjive – tas pats atpažįstamas pusrūsis su langu į gatvę, tie patys kvapai. Naujų kolegų rūpesčiai, problemos ir įpročiai kaip buvusių bendradarbių. Net ir jų charakteriai kažkuo sutampa. Viskas čia atrodo sava, atpažįstama, artima.

Iš Kyjivo su drauge nedideliu automobiliu išvažiavome antrąją karo dieną. Ypač įsirėžė vaizdas, kaip vieniša mūsų mašinytė lekia Hostomelio plentu, kuriuo priešpriešais rieda rusų tankų kolona.

Andrejus: Iš Kyjivo išvažiavau praėjus dešimčiai dienų nuo karo pradžios. Miestas buvo pilkas, ištuštėjęs, sulaukėjęs. Retsykiais nudelbę akis prašmėžuodavo skubantys praeiviai. Tarsi tolimas griaustinis dundėjo nuolatiniai sprogimai…

Pirmą kartą atvykęs į Lenkiją, gavau galimybę gyventi ir dirbti Šiuolaikinės lenkų skulptūros centre Oronske. Ten kelis mėnesius kūriau keramikos darbą apie karą „Pavasaris 2022“. Norėjau kažką sukurti skulptūrų parkui. Olena ir jos draugė man pasiūlė lipdyti arkangelą Mykolą, nes jis yra archistrategas, besikaunantis su tamsiosiomis jėgomis, karys gynėjas ir Kyjivo globėjas. Mano draugai iš Lietuvos, pamatę šią skulptūrą, pasiūlė nulipdyti tris arkangelus Mykolus – vieną Lenkijoje, kitą Vilniuje, o trečią – Kyjive. Tuomet, anot jų, karas turėtų baigtis. Dabar pabaigiau vilnietiškąjį angelą.

Pas Oleną į Vilnių atvykau praeitą vasarą. Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje, pajaučiau stebuklingai šiltą santykį. Čia sutikti žmonės, kurių anksčiau nepažinojau, padėjo rasti vietą mano keramikos darbams, galimybes išdegti, gauti nedidelę paramą pradžiai.

Andrejau, įsiminė Jūsų pasakojimas apie tėvus archeologus, kaip ankstyvoje vaikystėje žaisdavote su iškasenomis, vėliau tapusiomis neįkainojamomis muziejų vertybėmis. Ar galėtumėte pasidalinti šia istorija? Kaip toks sąlytis vėliau veikė Jūsų kūrybą?

Andrejus: Kyjivo centre, į dešinę nuo Taraso Ševčenkos paminklo, veikė pirmoji berniukų gimnazija, kurioje mokėsi daug garsių žmonių – M. Bulgakovas, K. Paustovskis ir kiti. O mano vaikystėje tame pastate jau buvo įsikūręs Archeologijos institutas. Visą šlamštą, kurį tik iškasdavo Ukrainos teritorijoje, archeologai tempdavo tais ilgais, tamsiais koridoriais, kur stovėjo daugybė spintų su begale stalčių. Jie buvo pritutinti kaulų, puodų nuolaužų, o pakeliui į tualetą netgi kabojo skeletas. Tame pastate buvo įrengta keletas tarnybinių butų, kuriuose gyveno instituto bendradarbiai. Kadangi mano tėtis buvo Skitų ir antikos skyriaus vedėjas, ten turėjome kambariuką. Nebuvo šildymo, kūrenome krosnis. Na, ir iš visų miestų atvykę archeologai tiesiu taikymu eidavo pas tėtį ir mamą. Jie ten sėdėdavo, diskutuodavo. Tad archeologinių kasinėjimų objektai buvo natūrali mano vaikystės aplinkos dalis.

Tėčio darbo stalo stalčiuje, tarp krūvos brangenybių, gulėjo auksinis šerniukas. Tai buvo mano mylimiausias žaislas. Nesuprantu, kodėl tuomet neišmainiau jo į pašto ženklą. Matyt, turėjau kažkokią įgimtą pagarbą auksui. Pats iš vieno berniuko auksinę monetą iškaulijau.

Tuomet ši figūrėlė visiškai neatrodė sureikšminta, galėjau laisvai su ja žaisti, o dabar ji figūruoja visuose leidiniuose apie senovinį Ukrainos auksą.

Pamenu, kai buvau šešerių, darbininkai į mūsų kambarį atnešė didelę sunkią medinę dėžę, kurioje gulėjo su žemės monolitu drauge iškastas strėlinę juosęs didelis auksinis papuošalas.

Taip, tai buvo nuostabus gyvenimas. Tėvai nuolat ginčydavosi ir diskutuodavo mokslinėmis temomis, bandydami vienas kitam kažką įrodyti. Toks fantastinis, geraširdis mokslininkų pasaulis. Net nesuvokiama, kad tuomet tas keistas butas, prikrautas aksomu aptrauktų planšečių, ant kurių gulėjo per pora tūkstančių aukso dirbinių, niekaip nebuvo saugomas. Dabar visa tai, ačiū Dievui, laikoma Lavros aukso fonduose, kur ne taip paprasta patekti.

Andrejus Iljinskis dirbtuvėje. Aleksandro Dirdovskio nuotrauka

Andrejau, stebint Jūsų kūrybos procesą labai įkvepia juntama meilė moliui, santykis su šia medžiaga. Ar galėtumėte papasakoti, kaip molis atsirado Jūsų gyvenime? Ką jis Jums reiškia?

Andrejus: Negaliu gyventi be savo darbo. Liesti molį man būtina. Šiuo metu išgyvenu labai daug nerimo. Tad galimybė kažką daryti rankomis mane gelbsti. Per vienerius Vilniuje praleistus metus surengiau tris skulptūrų parodas: pirmąją eksponavau Vilniaus senajame teatre, antrąją – Vrublevskių bibliotekoje, kur dirba Olena, o trečiąją – šiltai mane priėmusiuose Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje.

Į mano vaikystės butą vedančių koridorių pasieniuose buvo sukrauta galybė dėžių, o jose – kalnai senovinės keramikos, pagamintos per pastaruosius penkis tūkstančius metų. Būtent tuomet įsižiūrėjau degtą senovinį molį. Be to, mano susidomėjimą keramika, ko gero, nulėmė ir vaikystės pomėgis kapstytis bei kažką statyti bulvių lysvės kampe iškastoje duobėje, kur, mano prašymu, būdavo išpilamas po indų plovimo likęs vanduo.

Jūsų skulptūrose matomas archainės, mitologinės temos išgyvenimas, tačiau kartais tos archetipinės formos ima kalbėti ir apie laiko aktualijas. Kaip Jūsų kūryboje dera šie du aspektai?

Andrejus: Išaugęs archeologų aplinkoje, susidurdamas su senųjų civilizacijų darbais, labai žavėjausi vaikišku nuoširdumu ir tuo menišku formos abstrahavimu. Vaikų darbai nuperka savo tikrumu. Tad natūralu, kad man tai patinka. O kaip jie mane veikia? Negaliu pasakyti. Tiesiog viskas, ką matome, su kuo susiduriame, vienaip ar kitaip mus veikia, bet nežinau, kaip tas vyksta. Juk net ir Pablas Pikasas sintetino visas savo patirtis bei jį pasiekusį kultūrinį kontekstą. Bestudijuodamas politechnikos institute, atkreipiau dėmesį, kad plastinėmis savybėmis antikos ir šiuolaikinio meno kūriniai labai artimi.

Pirmaisiais karo mėnesiais buvo natūralu savo darbuose kalbėti tik apie karą. Vėliau su tuo susijusių jausmų aštrumas kiek nuslopo. Vėl leidau sau prašnekti džiaugsmingesnėmis temomis. Labiausiai mane traukianti tema – visi moteriškumo pavidalai.

Greta skulptūros kuriate ir grafikos darbus, dažnai tai darote savo paties autorinėmis technikomis. Taip pat esate išleidęs eilėraščių knygą. Kaip skirtingų sričių kūryba papildo viena kitą? O gal kažką galima išreikšti vien skulptūra, paveikslu arba tekstu?

Andrejus: Mane siutina, kai menininkas ima sakyti frazes „mano kūryba“, „mano menas“.

O kodėl?

Andrejus: Šiuos žodžius galima minėti tik kalbant apie kitą žmogų. O taikyti sau – nusikaltimas. Turiu labai daug pavyzdžių, kad vos prisilietę prie vaizduojamojo meno žmonės pirmuosius žingsnius leidžia sau įvardyti kaip „didį meną“. Manau, reikia priešintis šiai tendencijai. Tavo darbus turi vertinti kiti. Tai – etinis momentas.

Bet grįžtant prie ankstesnio klausimo, skirtingus procesus mėgstu lyginti su naftos išgavimu. Kai iš šios žaliavos imama gaminti įvairius produktus, ji paskirstoma į skirtingas frakcijas: nuo pačių lengviausių iki mazuto.

Negali nuspręsti, jog septintą valandą ryto arba vakaro tiesiog imsi kurti poeziją. Tačiau gali bet kurią valandą ateiti ir atsisėsti prie žiedimo rato arba lipdyti. Tai – grubi frakcija. Dirbti gali visada, ne tiek svarbu, ar to nori. Lipdymas yra mano darbas.

Labai gaila, kad ši jautrioji, plonoji, lengvoji eilėraščių frakcija kurį laiką pabuvusi dingo. Tąkart man tai kilo natūraliai, o paskui tiesiog išėjo. Dabar persijungiau į grubesnes, darbines frakcijas, kurias galiu valdyti. Pats paprasčiausias darbas – žiedimas, o piešimas, grafika, kai kompozicija kuriama plokštumoje, man gerokai sudėtingesnis procesas. Manau, kad poezijos neįmanoma įvaldyti. Dažniausiai poetai atlieka, kas jiems ištransliuojama. Neįmanoma valios pastangomis įeiti į šią būseną.

Olena, esate labai universali asmenybė – rašote knygas, kuriate paveikslus, instaliacijas, taip pat esate knygų restauratorė, Vrublevskių bibliotekoje dirbate prie vienų seniausių leidinių. Skaitant Jūsų tekstus ir žvelgiant į Jūsų kuriamus vaizdus stebina, kaip giliai ir gyvai gebate pajausti kitos epochos gyvenimą – nuo įvairiausių kasdienybės detalių iki ore virpančių kvapų. Neabejotina, kad Jums, kaip menininkei ir rašytojai, labai daug duoda laikas, praleidžiamas tarp senų knygų. Ar galėtumėte papasakoti apie pačius įdomiausius savo atradimus? Kaip tai veikia Jūsų kūrybą?

Olena: Prasidėjus karui, Vrublevskių bibliotekos restauravimo skyriaus vedėja Edita Keršulytė pakvietė mane dirbti rankraščių restauratore. Pats restauracijos procesas man yra didelis malonumas – tarsi laiko mašina. Dabar man kliuvo didelis senų, 1630–1633 metų dokumentų segtuvas. Tai – Zigmanto Vazos laikų rankraščiai su antspaudais, baltais kustodais[1], vandens ženklais. Kai imi į rankas tokį dokumentą, prisilieti prie jo, nejučiomis persikeli į kitą laiką. Įsivaizduoji įvairiausias epochos detales. Šiuo metu gyvenu pirmojoje XVII a. pusėje. Gavau daugybę į knygą surištų dokumentų. Juos atidarius, nuėmus viršelį, atskyrus lapus, jaučiu, kaip kiekvienas tų dokumentų ima gyventi savo gyvenimą.

Neseniai vienai parodai valėme pergamentus su labai įdomiais antspaudais. Iš pradžių beveik nesimato reljefo detalių, bet, valant vieną sluoksnį po kito, ima ryškėti figūros, ornamentų elementai. Taip palaipsniui viskas atsiveria.

Olena Sagayda muziejuje

O kokius svarbiausius lietuviškus dokumentus teko restauruoti pastaruoju metu?

Olena: Prieš tai minėtą kolekciją ir kai kuriuos dalykinius Leono Sapiegos laiškus. Jų bibliotekoje yra labai daug, visi suskirstyti pagal metus. Pernai man teko prie jų prisiliesti.

Karaliaujant Zigmantui Vazai, vyko mūšis su švedais, kuris lietuviams baigėsi nesėkmingai. Tačiau kol karaliaus dar nebuvo pasiekusi informacija apie karo baigtį, L. Sapiega spėjo duoti jam pasirašyti Lietuvos Statutą ir užtikrinti Lietuvai jame numatytas privilegijas. Skaitydama laiškus įsivaizduoju visą XVII a. gyvenimą.

Jūs labai daug sužinojote apie Lietuvos istoriją ir labai gyvai ją jaučiate. Beskaitant Jūsų knygas, apima jausmas, jog praeities istorija labai gyva.

Olena: Ji gyva, tai niekur nedingo ir egzistuoja mūsų gyvenime. Už lango ūžia autobusai, troleibusai, bet kai stabteli ir prisilieti prie įvairiausių dokumentų, istorija pakyla ir įeina į mūsų gyvenimą. Toks jausmas, kad visos epochos gyvena lygiagrečiai. Niekas niekur nedingsta.

Dažnai apie vieną ar kitą žmogų pasakoma, jog jis tarsi atėjęs iš kito laiko. Žvelgiant į Jus atrodo, jog jo apskritai nėra.

Olena: Taip, laiko tikrai nėra. Dabar su Andrejumi gyvename Antakalnyje, kiekvieną kartą troleibusu pravažiuodama Leono Sapiegos stotelę galvoju apie jo laiškus. Įsivaizduoju, kad šalia manęs sėdi pats L. Sapiega ir keliauja drauge. Rytais, maždaug be penkių septynios, atsiduriu Karaliaus Mindaugo stotelėje. Žvelgiu į upę, matau, kaip antis keičia žuvėdros, o jas – balandžiai. Visi poruojasi, myli vieni kitus. Taip buvo visais amžiais, kiekvieną pavasarį. Šios jausenos įkvėpta netgi nutapiau paveikslą.

Tiesiog neįtikėtina girdėti Jūsų žodžius. Mes, lietuviai, kasdien vaikštantys po svarbias istorines vietas, pro jas tarsi prabėgame, per kasdienybės triukšmą dažnai negirdime daugybės skirtingų epochų sluoksnių. Kai buvau jauna studentė, ėjau į Vilniaus universiteto Jonų bažnyčioje vykusį atsisveikinimą su mūsų poetu Jonu Strielkūnu. Bažnyčioje, kur buvo pašarvotas poetas, tvyrojo tyla, sėdėjo keletas susimąsčiusių vyresnės kartos žmonių. O kieme būriavosi saulės nutvieksta spalvinga jaunų žmonių minia, kasdien einanti į universitetą, gyvenanti jo ritmu, bet nė nenutuokianti apie gilesnius jo sluoksnius, kitokį vyksmą. Stebina, kad Jūs, dar taip neseniai gyvenanti mūsų šalyje, gebate visa tai jausti. Ne vien profesionaliai atliekate savo darbą, bet ir jo suteikiamą patirtį perkeliate į savo kūrybą.

Olena: Man labai patinka Lietuva. Kai atvykome, vos prasidėjus karui, vaikštinėjau po Vilnių tarsi akla, nieko nemačiau, o dabar pradėjo vertis – mano Vilnius tiesiog knibžda pasakiškų būtybių. Nutapiau pavasarį, skrendantį ant žuvies virš Mindaugo tilto. Kitame paveiksle angelas sėdi ant mūsų bibliotekos parapeto.

Labai mėgstu vieną kavinukę Pilies gatvėje, niekur nesu valgiusi skanesnių kibinų, ir žiūrėdama į gatvę jaučiuosi tarsi matyčiau tarp žmonių vaikštančius kentaurus. Apie undines net nepasakosiu. Mane labai įkvepia Vilnius, jo istoriniai siužetai, susipynę su mitologija.

Olena, knygoje „Roberas“ rašote apie Trečiojo kryžiaus žygio dalyvių išgyvenimus. Įsibėgėjant pasakojimui matyti bekintanti veikėjų vidinė laikysena – kariauti įkvepiančią idėją pamažu vis labiau ima keisti gilesnis žmonių, iš skirtingų stovyklų, vienas kito pažinimas. Taip pat esate minėjusi, kad šios knygos siužetą ar bent jos užuomazgas, visų pirma, išvydote sapnuose. Ar galėtumėte apie tai plačiau papasakoti mūsų skaitytojams?

Olena: Turiu neįprastą keistybę – kartais jaučiuosi tarsi pati būčiau gyvenusi ankstesnėse epochose, taip aiškiai jas jaučiu. Netgi ima atrodyti, jog realiai išgyvenu tam tikrus tuomet ore tvyrojusius kvapus, žmonių bendravimo akimirkas. Pasakojimai kuriasi per tam tikrus juslinius dalykus – aromatą, įkaitusį metalą, vėjo pustomą smėlį ir kita. Remdamasi šia pajauta, vaizduote ir kai kuriais istorijos faktais, sukūriau keturis grožinius tekstus. Trečioji apysaka – tai pasakojimas apie kryžiuočių riterį Roberą, kurio likimą, kad ir kaip būtų keista, išgyvenu it savąjį. Nors tekstas buvo parašytas gerokai prieš baisiuosius įvykius, karo sukeltos mintys sutampa su tuo, apie ką rašiau knygoje.

Man karas ir riteriai niekaip nesisieja su romantika. Tai yra sunkus, alinantis vargas. Jie priversti kasdien žudyti, nuolat susidurti su krauju ir mirtimi.

Išgelbėjimo idėjos vedamas personažas yra priverstas griebtis smurto, įsivaizduodamas, kad vaduoja pasaulį nuo blogio, tačiau susitinka su ypatinga, net gerokai pranašesne kultūra. Taip pat supranta, kad jo žinios apie gyvenimą ribotos. Susiduria su labai giliu ir rafinuotu pasauliu, kurio negeba įsisąmoninti, bet gali pajausti. Jį tas šokiruoja.

Šiam pasakojimui sukūriau iliustracijas ir praėjusį rudenį A. Puškino muziejuje Markučiuose vyko mano „Robero“ knygai skirtų piešinių paroda. Tikiuosi, kad knyga netrukus bus išleista Lietuvoje.

Olena, kad ir kaip giliai jaučiate kitos epochos dvasią, joje gyvenančio žmogaus psichologiją, skaitant Jūsų knygą, matyti daugiau panašumų su šiandiena nei skirtumų. Ar dažnai tai pajuntate tyrinėdama kitus amžius? Ką Jums duoda tokie atradimai?

Olena: Dažnai atrandu, kad praeities epochų žmonės nėra labai kitokie nei mes. Mus skiria tik išorinis labai plonas socialinių, kultūrinių pavidalų sluoksnis. O dabar vykstantis karas parodė, kad vidinis žmogaus pasaulis, jo psichologija, struktūra per tuos šimtus, tūkstančius metų menkai tepasikeitė. Vidinė žmogaus evoliucija vyksta labai lėtai. Net jei skaitytume bet kurios kultūros senąją literatūrą, atmetę formos archajiškumą bei sąlygiškumą, suprastume, kad tie žmonės gyveno ir jautė kaip mes, darė tas pačias klaidas.

Netgi daug artimesnis mums amžius – Trečiojo kryžiaus žygio laikas – atveria tą patį. Šiandien vykstantis karas parodo, kad niekas nepakito. Žmonės, kaip ir vadinamaisiais necivilizuotais amžiais, taip pat pjausto vienas kitą į gabalus. Kryžiuočiai, manydami, jog yra krikščionys ir neša pasauliui šviesą, susidūrė su aukščiausios prabos skirtingų kultūrų menu ir mokslu. Tą patį matome ir dabar Ukrainoje. Žmonės, manantys, jog žino, kaip reikia gyventi, jaučiasi tarsi turėtų teisę mus mokyti, aiškinti, kad esame neteisingi, kalbame netinkama kalba.

Žmonijos istorija – karų istorija. Ši knyga parašyta gerokai anksčiau nei prasidėjo karas. Rašydama dar turėjau kažkokią viltį, kad mes, kaip žmonės, žengėme žingsnį tobulėjimo link. Tuomet maniau, kad šiandien tokie dalykai nebeįmanomi, bet pasižiūrėjus į bombarduojamą Alepą, jo istorinių vertybių naikinimą, išžudytus žmones, nebežinai, ką galvoti. O dabar Europos viduryje, Ukrainoje, vyksta tas pats. Kaip tai įmanoma? Po visų šių patyrimų knyga apie Roberą man tapo ypatingai svarbi, todėl norėjau, kad ji būtų išversta į kelias kalbas.

Andrejau ir Olena, esate menininkų pora, giliai jaučiate vienas kito kūrybą, tačiau kartu kiekvienas turite ir stiprų individualų braižą. Ar galėtumėte papasakoti, kaip atrodo dviejų kartu kuriančių žmonių kasdienybė? Kaip du menininkai įkvepia, palaiko vienas kitą?

Kai paklausėte, kaip mums pavyksta beveik niekada nesipykti, staiga nustebome suvokę, jog esame pažįstami jau gana seniai. Mūsų abiejų temperamentai įgalintų kivirčytis kur kas dažniau. Tačiau tam trukdo viena rimta aplinkybė: daugeliu klausimų, dėl kurių paprastai kyla nesutarimai, mūsų nuomonės sutampa. Taip yra ne dėl vienos ar kitos pusės daromos įtakos, o dėl to, kad mūsų vertybės yra tos pačios. Tai pasakytina ir apie mūsų meninį skonį, požiūrį į socialines problemas ir pasaulėžiūrą. Todėl mums natūralu ir lengva palaikyti vienas kitą.


[1] Kustodas (Lot. Custos, kilm. Custodis – sargas saugotojas) – rankraštinių ir senųjų spausdinių knygų puslapių pabaigoje esantis kito puslapio pirmasis žodis arba skiemuo (Visuotinė lietuvių enciklopedija).