Žurnalas Kelionė 2022 m. Nr. III (23)
Ar pastebėjote, kad jūsų pokalbiai su tam pačiam idėjiniam „burbului“ nepriklausančiais žmonėmis vis nusirita į debatus apie tai, kodėl turime vykdyti vyriausybės potvarkius, kuriuos laikome kvailais, ir sutikti su eiliniu valdžios priimtu įstatymu, neatitinkančiu mūsų etinių įsitikinimų? Dar karščiau ieškome argumentų, kodėl turime priimti pabėgėlius ir mokėti jiems didesnes išmokas ir atlyginimus nei gauname patys. O kur dar klausimai, kodėl brangiau mokėti už benziną, dujas ir elektrą, jei iš Rytų šių gėrybių prisipumpuotume pigiau? Kam rizikuoti stojant skriaudžiamų mažųjų pusėn – juk jie mums tokie tolimi ir svetimi – ir likti be spalvotų kiniško plastiko žaisliukų? Kalnai sulaužytų iečių pirštu prikišamai rodo, jog teisingumas yra svarbiausia mūsų laikų tema, nors mažai kas prisimena, kad senovės autoriams tai, visų pirma, buvo ne valdžios, bet asmens elgesio problema – didžiausia iš moralinių dorybių, veikianti santykyje su kitais (ir Kitu).
Teisingumo samprata: filosofai ir Apreiškimas
Kalbėdami apie žmogų vis dar atsispiriame nuo senovės graikų filosofų paveldo: tai jie žengė toliausiai, kiek žmogaus protas gali pasiekti savo jėgomis.
Seniausias mus pasiekęs tekstas apie teisingumą parašytas prieš beveik tris tūkstančius metų: graikų mąstytojas Anaksimandras (VII a.) atskyrė du dalykus, kuriuos mes linkstame suplakti, nes teturime vieną žodį jiems pažymėti. Teisingumu vadiname ir teisingą dalykų tvarką, ir teisingumo dorybę – žmogaus nuostatą šios tvarkos atžvilgiu. Graikams daugiau rūpėjo antroji, nes tik ją žmogus galėjo keisti. O gamtos ir visuomenės tvarka laike ir erdvėje pranoko žmogų, kuriam joje tiesiog priklausė tam tikra dalis – dalia. Deivė Dikė simbolizavo šią nenumaldomą beasmenę tvarką, kuriai turėjo paklusti net gausūs graikų dievai. Tiesa, būdami įžvalgesni ir stipresni už žmones, jie rasdavo būdų, kaip likimą apeiti, bet mitai liudija, kad ir jiems tai ne visada pavykdavo – net galingajam Kronui, rydavusiam savo vaikus iš baimės, kad vienas jų nustums jį nuo dangaus sosto.
Graikai turėjo ir kitą teisingumo deivę – tai Temidė (kartais tapatinama su atpildo deive Nemezide), iki šiol nešina svarstyklėmis ir kalaviju, žvelgianti nuo teismų rūmų stogo ar pasitinkanti ant tribunolų laiptų. Senovės išminčiai suprato, kad kintančiame pasaulyje tvarka vis taikosi suirti ir turi būti nuolat atstatoma – nors atstatymą ir vadino Nemezidės vardu, graikai manė, kad jis vyksta automatiškai, kaip indų karma. Esama tikrovė yra gėris, o jos sulaužymas – blogis. Žmogus laisvas pasirinkti tvarką laužyti, bet žino, kad pasekmių neišvengs: jei pritars tvarkai (gėriui) – jis automatiškai gyvens, jei iš paikumo ar išdidumo elgsis atvirkščiai – bus pasiglemžtas Nemezidės. Graikams tokie pat nepakeičiami atrodė ir gamtos, ir žmonių įstatymai – juos vadino tuo pačiu žodžiu, kitaip nei mes, tokiais laikantys tik fizinio pasaulio dėsnius.
Įkvėptieji Senojo Testamento autoriai taip pat manė, kad (gamtos) dėsniai ir (žmonių) įstatymai sudaro vieną tvarką, bet su Apreiškimu gavo revoliucingą, žmogaus protui tiesiogiai nepasiekiamą mintį: ši vienintelė tvarka turi Autorių. Biblijos Dievas, kitaip nei pagonių dievybės, yra virš tikrovės tvarkos ir ne paklūsta likimui, bet yra jo šeimininkas. Viešpats taip ir prisistato atsiliepdamas į Jobo kaltinimus: „Kur buvai, kai dėjau žemės pamatus? (…) Kas nustatė jos matmenis?“ (Job 38, 1. 4–5). Nuostabiausia, kad Jobui to visiškai pakanka: „Buvau girdėjęs gandus apie tave, bet dabar mano akys regi tave; todėl aš gėdinuos visko, ką esu pasakęs, ir atgailauju dulkėse ir pelenuose“ (Job 42, 5–6). Dabar Jobas žino: jo kančios turi prasmę – juk jis gyvena Dievo valdomame pasaulyje. Kitaip nei manė uolieji jo bičiuliai, žmogų ištinkančios nelaimės nebūtinai yra atpildas už nusižengimus tvarkai (įstatymui) – jas leidžia Dievas, o visa, kas ateina iš Jo rankų, yra į naudą žmogui, nors iš pranašų ir psalmininko lūpų ne kartą išsiveržia skundas dėl Dievo rankos sunkumo. Po baisios holokausto patirties šį paradoksą giliai apmąstė trečiosios psichoterapijos mokyklos kūrėjas Viktoras Franklis: kančia „išgydoma“, kai žmogus sau atranda jos prasmę. Šimtais leidimų tebeleidžiamoje pusantro šimto puslapių knygelėje „Žmogus ieško prasmės“ (Katalikų pasaulio leidiniai, 2016) jis net triskart cituoja Friedricho Nietzschės žodžius: „Tas, kas gyvenime žino kodėl, pakelia bet kokį kaip.“
Vis dėlto pakelti akis į tokį Dievą ir net mesti Jam kaltinimus žmogus ryžtasi tik tada, kai jaučiasi teisus – žino padaręs viską, ką gali gerbdamas Jo įstatymus. Ir šių įsakymų nereikia ieškoti apgraibomis, kaip pagonims: Biblijos tauta yra gavusi Apreiškimą iš paties visos tikrovės Autoriaus – tikslias instrukcijas, ką ir kaip daryti, kad gyventų. Štai kodėl „teisingumas“ ir „teisumas“ Senajame Testamente tokie svarbūs – minimi daugiau nei 800 kartų, o įstatymą geriausiai vykdantis žmogus, kurį mes vadintume „šventuoju“, Biblijoje vadinamas „teisiuoju“.
Naujausias žmogaus atradimas: dėsnių ir įstatymų atskyrimas
Paskelbęs, kad Dievo nėra, žmogus liko stovėti akis į akį priešais tikrovę, kuri ir toliau jį pranoko ir gniuždė nepakeliamu svoriu. Vartai į senosios pagonių išminties rojų liko negrįžtamai uždaryti: paragavę laisvės mes jau nenorėjome tikėti Nemezide. Sutikome, kad, atsitiktinės evoliucijos būdu susiformavę ir autoriaus neturintys gamtos dėsniai yra nepakeičiami – tiesa, viliamės, kad mokslas ir technika padės mums tuos dėsnius kaip nors apeiti – kaip darydavo senovės graikų dievai.
Daug labiau susvyravo žmonių įstatymai: jų nenustatė nei gamta (kaip manė graikai), nei Dievas – juos išleido tokie pat žmonės kaip mes, vadinasi, galime juos keisti. Tą padaryti maga dažnai, nes įstatymai paprastai reikalauja žmogui nemalonių dalykų: suvaržyti savo norus, atiduoti dalį pajamų kitiems ar net rizikuoti gyvybe ginant savo kraštą. Kuo remdamasis įstatymas tiesia nagus į tai, kas mums brangiausia? Paprastai jis tai daro mojuodamas valstybės autoritetu, o tiksliau – Konstitucijoje užrašyta tautos valia: tauta tikrai pranoksta žmogų laike ir erdvėje ne ką menkiau nei graikų Dikė. Tačiau ką daryti, jei tauta paverčiama vėliava, kuria savo įnorius dengia valdžią pasiglemžęs tironas ar saujelė savanaudžių, siekiančių baisų įstatymų mašinos svorį panaudoti saviems tikslams? Kur pabėgti nuo neteisingų įstatymų, kokiam aukštesniam teismui juos apskųsti?
Tikintieji neteisingus įstatymus apskųsdavo prieš dievus – kaip graikų tragedijos Antigonė, ryžusis nepaklusti tironui, kad įvykdytų šventą priesaką palaidoti brolį, – ar prieš Dievą – kaip krikščionys, atsisakę kaip dievus pagerbti romėnų imperatorius. Per visus krikščionybės amžius valdovams buvo nuolat primenamas Jėzaus Kristaus perspėjimas savavaliui, jeigu jis tars „sau: ‚Mano šeimininkas neskuba grįžti‘ ir ims mušti tarnus bei tarnaites, valgyti, gerti ir girtuokliauti, tai to tarno šeimininkas sugrįš vieną gražią dieną, kai jis nelaukia, ir tokią valandą, kurią jis nė manyti nemano. Jis žiauriai nubaus jį“ (Lk 12, 45–46).
Švietimo amžiui „nukėlus“ šį autoritetą Europos valstybėse prasiveržė neregėta žiaurumų banga: jei Dievo nėra, tai viskas galima, kaip po pusantro šimto metų užrašė F. Dostojevskis. Netrukus jo šalyje prasidėjo sąmoninga ir veržli ateizacijos kampanija. Lietuvoje ji „tetruko“ 50 metų, ir seneliai spėjo perduoti tikėjimo estafetę vaikaičiams. Sovietijoje perdavimas nutrūko prieš dvi ar tris žmonių kartas, tai ko stebimės, kad išlaisvintas nuo „religijos pančių“ žmogus, užuot kūręs naują gražų pasaulį (kaip tikėtasi), davė valią savo godumui ryti visus ir viską.
Vakaruose įstatymams pagrįsti ir apriboti „išrasti“ du būdai: pirmiausia, tai žmogaus teisės, išrutuliotos iš seno krikščionybės mokymo apie prigimtinį įstatymą žmoguje. Tiesa, nesiseka susitarti, kokios yra tos konkrečios kiekvieno žmogaus teisės ir kiek toli jos siekia. Antrasis, naujesnis būdas yra XX a. antros pusės išradimas: vadinamosios diskursyvinės arba minimumų etikos, teigiančios, kad darnų bendrabūvį reikia grįsti skirtingų visuomenės grupių susitarimu. Deja, „pamirštama“, jog graži susitarimo idėja ims veikti tik tada, kai… išmoksime gražiai ir pagarbiai tartis, tai yra gerbti visuomenėje tebegyvuojančias tradicines etikas – juk iškilus tikrai rimtai problemai tik anos nepatogios „maksimumų etikos“ turi pakankamai galios pareikalauti iš žmogaus aukos – net gyvybės.
Beje, ir visiems atvejams „gelbėjimosi ratu“ paverstos žmogaus teisės ne mažiau priklauso nuo senųjų tikėjimų, kuriuos mums taip norisi apipilti naftalinu ir nukišti į palėpę. Teisingumas neišvengiamai turi vadovautis kokia nors „samprata, kas yra žmogus ir kokia yra jo prigimtis“ (Josef Pieper. Las virtudes fundamentales. Madrid: 2007, p. 62). Pavyzdžiui, tyrinėtojai, netikintys, kad žmogus be medžiaginių smegenų ląstelių dar turi ir kokybiškai nuo jų skirtingą sielą, gebančią susisieti su pasauliu kaip visuma, imasi perkelti mūsų prisiminimus ir jausmus į dirbtinio intelekto erdves, o kai kurie net visai rimtai kalba apie kompiuterių (dirbtinio intelekto) teisę paveldėti pasaulį – esą, tada jis tapsiąs racionalesnis, geriau sutvarkytas. Manantiems, kad žmogui pasaulyje priklauso ypatinga vieta, belieka šlietis prie tradicijos – rinktis „žaisti už žmonių komandą“, kaip liūdnai pastebėjo Douglasas Rushkoffas (Team human. Norton, 2019).
Adomo pagunda: sukurti geriau sutvarkytą pasaulį
Net ir tvirto tikėjimo krikščionį iš įvairaus dydžio ekranų plūstančios naujienos skatina pareikšti, kad Dievas blogai surikiavo šį pasaulį, ir niežti nagai jį sutvarkyti geriau. Sėdint fotelyje ar prie rašomojo stalo tas tobulas tvarkas įsivaizduoti yra gundančiai lengva: vardan gražaus idealo galima vienu piršto judesiu paaukoti netobulus dalykus ir žmones – nors šie, kitaip nei tas idealas, iš tiesų egzistuoja. Padaryti pasaulį geresnį siekė ir tobulą rasę kūrę naciai, ir tobulą visuomenę be išnaudojimo kūrę komunistai, tobulo teisingumo siekę maoistai, raudonieji khmerai…
Vakarų visuomenėse tapo madinga tai daryti pasitelkiant light versiją, kurią vadiname pozityviąja diskriminacija: sukuriame dirbtines kvotas į geidžiamiausias vietas ar studijas socialiai atstumtų grupių atstovams. Taip siekiame pramušti neteisingo pasaulio jiems primestas „stiklines lubas“, kliudančias siekti platesnių galimybių. Tik, regis, tuo pat metu pramušame ir medines grindis, ant kurių visi stovime: sugriauname pamatinį piliečio pasitikėjimą visuomenės tvarka. Kaipgi pasitikėti, kad gyvenu protingai sutvarkytoje visuomenėje, jei negaliu būti tikra, jog mane pjaustysianti chirurgė gavo į rankas skalpelį ne dėl lyties, bet įrodžiusi išmanymą, ar kad lėktuvu vadinamoje skardinėje dešimties kilometrų aukštyje mane skraidinantis lakūnas pateko į piloto kabiną perėjęs griežtą patikrą, o ne „pamojavęs“ odos spalva?
Romantinis teisingumas pasiduoda pagundai pats kurti gėrį (lot. agere), nors iš tiesų viso labo pajėgia įgyvendinti, įvykdyti jau egzistuojantį gėrį (lot. facere). Štai kodėl Išėjimo knygoje Dievas griežtai perspėja nebandyti gerinti Jo nustatyto teisingumo, o tiesiog jį įvykdyti: „Nebūsi byloje šališkas nei vargšui“ (Iš 23, 3). Kaip pasikeistų pasaulis, jei mes liautumės išradinėti dviratį ir paprasčiausiai įgyvendintume Dievo įsakymus neskirstydami žmonių. Deja, tai ir yra sunkiausioji dalis – nesiekti būti „teisingesniais už Dievą“, kaip anie fariziejai, piktinęsi, kai Jėzus gelbėjo ne tik varguolius, bet ir turčius, kolaborantus ir net okupantus romėnus. Nereikia Dievui ir mūsų advokatų paslaugų, kurias taip veržėsi atlikti jaunasis Elihuas, sakęs Jobui: „Pamokysiu tave (…), pateisinsiu savo Kūrėją“ (Job 37, 24). Pastarasis pasielgė daug sąžiningiau, primindamas, kad kūrinys tokių kompetencijų iš Kūrėjo nėra gavęs: „Jis [Viešpats] tikrai jus išbars, jeigu savo širdyje esate jam šališki“ (Job 13, 10). Taip ir nutiko – Dievas griežtai išbarė gudruolius: „Mane apėmė pyktis ant tavęs ir tavo dviejų bičiulių, nes nekalbėjote apie mane teisingai, kaip darė mano tarnas Jobas“ (Job 42, 7). Žingsniuodamas šia žeme, kūrinys kažkuriuo metu visada atsitrenkia į savo ribotumą: turi pripažinti iki galo nesuprantąs, ką su juo daro Kūrėjas. Šv. Teresė Avilietė tokį proto nuolankumą vadino gyvenimu tiesoje – pastarąjį žodį ji parinko anaiptol ne dėl gražaus skambesio.
Gebėjimas pripažinti Kūrėjo didybę ir kūrinio skolą Jam turi tokią didelę praktinę reikšmę gyvenant šiame pasaulyje, kad net yra vadinamas atskira teisingumo rūšimi – tai religingumas, aštuntoji dorybė (KBK 1807), kuri, kaip ir kitos pagrindinės dorybės, gali ir turi būti ugdoma.
Krikščionybės mokymas: trys teisingumo rūšys
Šv. Tomas Akvinietis, apmąstęs tarp žmonių veikiančią Dievo sukurtą tvarką, sutiko su Aristoteliu, kad ji yra „netobula“ ir nuolat kinta: teisingas teisių ir pareigų, gėrybių ir naštų padalijimas vis taikosi sugriūti, tad teisės sistema privalo jį atstatyti. Apreiškimas patvirtino ir kitą senovės graikų įžvalgą – teisingumo laužytojas patiria didesnę žalą nei jo auka.
Tačiau krikščioniškoji mintis įnešė svarbių pataisų: netgi tuomet, kai žmogų visu svoriu užgriūva, regis, beasmeniai įstatymai, galutinis teisingumo agentas (veikėjas, vykdytojas) visada yra žmogus, nors kartais jis veikia kaip valdžios aparato atstovas.
Be to, nuo Senojo Testamento laikų buvo akivaizdu, kad Dievas (tik Jis vienas) lieka „virš“ teisingumo sistemos, nes, kaip pastebėjo Jobas, „kas gali pašaukti Jį stot į teismą?“ (Job 9, 19).
Žmonių santykiuose šv. Tomas Akvinietis išskyrė tris teisingumo formas:
– komutatyvus (atitaisomasis), veikiantis „horizontaliai“ – santykiuose tarp asmenų,
– distributyvus (skirstomasis), veikiantis „vertikaliai“ – visumos (grupės) santykyje su jos dalimi,
– bendrasis (teisinis), irgi veikiantis „vertikaliai“ – dalies santykyje su visuma.
Tik visos trys veikdamos drauge pajėgia sukurti visavertę tvarką žmonių visuomenėje. Tai nepatinka individualistams, pripažįstantiems tik horizontalius santykius, kuriuos žmonės sukuria tarpusavio susitarimais; nepatinka ir kolektyvistams, „matantiems“ žmogų tik kaip visuomenės – kolektyvo – sraigtelį.
Kiekviena iš šių trijų formų teisingumą įgyvendina savitai. Kai tą pamiršę purkštaujame dėl kokios nors „neteisybės“, dažnai iš tiesų reikalaujame, kad obelis vestų kriaušes. Teisingumas visada reiškia „atiduoti kitam kas priklauso“, bet kiekvienoje iš trijų jo formų skiriasi ir tasai „kitas“, ir principas, pagal kurį toji „priklausanti dalis“ atrėžiama.
Horizontalusis teisingumas svarsto santykius tarp lygių, tad jame geriausiai veikia matematinis lygybės principas. Tačiau dėl to užduotis netampa „lengvesnė“: lygybės pusiausvyra vis taikosi išsiderinti ir turi būti atitaisyta (lot. restitutio). Šv. Tomas Akvinietis čia pavartojo reiklesnį žodį nei senovės graikai: ne tiesiog atiduoti kitam kas priklauso, bet atstatyti prieš tai egzistavusią jo teisę. Pavyzdžiui, kalbant apie karo pabėgėlius, teisingumas reikalauja „atstatyti“ daug daugiau dalykų, prie kurių vietinis yra taip pripratęs, kad nė nesuvokia, kiek „apsauginių tinklų“ sergsti jo žingsnius: juk išbadėjusiajam duonos paduos net vien iš matymo pažįstamas laiptinės kaimynas, o ką jau kalbėti apie penktos eilės tetą ir tai, kad jis pažįsta vietą (žino, kur nueiti) ir moka kalbą, kuria gali tos duonos paprašyti… Horizontalusis teisingumas reikalauja pirmiausia išlyginti santykį – pakylėti kitą iki savęs. Dievas rodo pavyzdį, kai siųsdamas savo Tarną vykdyti teisingumo pasaulyje, liepia žmones ne teisti, bausti ar smerkti, bet įgalinti: „Apgaubiau jį savo dvasia, kad neštų tautoms teisingumą. (…) Net palaužtos nendrės nelauš nei blėstančio dagčio negesins. Jis tikrą neš teisingumą. (…) tave padariau (…), kad neregių akis atvertum, belaisvius iš kalėjimo išvestum…“ (Iz 42, 1–3).
Dėl vertikaliojo – skirstomojo teisingumo išlietos dar gausesnės marios rašalo ir kraujo. Jis daug keblesnis, nes čia susiduriančios pusės visuomet nelygios: atskiras asmuo – gėrybių ir naštų (mokesčių, prievolių) gavėjas ir jį pranokstanti organizuota žmonių grupė – jų skirstytojas. Asmeniui priklauso dalis tame, kas priklauso visiems, tačiau kokia bus toji dalis, sprendžia ne jis, bet tą visumą atstovaujantis valdytojas. Tik šis – o ne atskiras gavėjas, protestuojantis dėl gaunamos išmokos ar uždedamo mokesčio dydžio – mato visą pyragą ir kiek ir kokių valgytojų sėdi prie stalo, tad pajėgia nuspręsti, į kokio dydžio gabalus tą esamą pyragą supjaustyti, o dar anksčiau – kaip iškepti jį tokio didumo, kad pakaktų visiems, šaukštais daužantiems stalą. Dar daugiau: skirstytojas privalo atsižvelgti, kokiam asmeniui atpjauna dalį, ir silpnesniam atrėžti daugiau – kad išlygintų pusiausvyrą tarp dalių.
Nors sprendimai „nusileidžia“ iš miglotų valdžios viršūnių, atsakomybė už juos galiausiai vis tiek tenka konkrečiam žmogui – valdovui, valdytojui, ministrui (ar dar prisimename, kad šis žodis reiškia „tarną“?). Tačiau kur baigiasi valdančiojo atsakomybė ir prasideda asmeninė? Jau ne vieną šimtmetį svarstoma, kiek kaltas tironas, liepęs kariui šauti, ir pats karys, nuspaudęs gaiduką. Mūsų laikais atsakyti dar sunkiau: žudantis dažniausiai nė nepažvelgia į aukos akis – „tik“ paspaudžia sistemos mygtuką. Žinoma, net ir užspeistas į kampą žmogus gali pasirinkti nepaspausti gaiduko ir galbūt pats užimti aukos vietą. Tik ar galime smerkti pasirinkusius gelbėti savo gyvybę mes, nepatyrę tokio išbandymo: kaip patys elgtumėmės jo vietoje?
Tai – tik vienas iš daugybės klausimų, kuriuos svarsto ši teisingumo rūšis, ir dažniausiai neegzistuoja vienas akivaizdžiai teisingas sprendimas. Ne veltui psalmėse taip dažnai prašoma Dievo išminties valdovui, turinčiam priimti tokius sprendimus, o šv. Tomas Akvinietis tiesiai pareiškia, kad neteisingas valdovas yra didžiausia nelaimė, galinti ištikti visuomenę. Paprasčiausiai neįmanoma sukurti teisinių priemonių, galinčių priversti valdovą elgtis teisingai – pavaldiniai gali tik nepaklusti ir narsiai rizikuoti savo galva apskųsdami valdovą… jam pačiam.
Demokratija apribojo valdančiųjų galią, bet problemos nepašalino – tik nukėlė toliau ir paslėpė po įmantria skirtingų galių sampyna. Be to, atstovaujamoji demokratija turi savų bėdų, iš kurių didžiausia yra ši: rinkimuose varžosi partijų keliami kandidatai, tad ir atėję prie valdžios jie toliau atstovauja ne visumai, bet partijai – taigi, „daliai“, kaip nurodo pats žodis „partija“. Kokiu būdu dalis (partija), privalanti atsiskaityti savo rinkėjams, įgyvendins visiems bendrą gėrį?
Tačiau kas yra tas bendrasis gėris? Žinome tik bendrąjį nacionalinį produktą, kuriuo matuojama, kiek kyla ar smunka skirtingų kraštų gerovė, tačiau… Šis burtažodis, gražiai veikiantis popieriuje, pastatytas ant žemės subyra it kortų namelis – dalinant tą „produktą“ tikrovėje kyla visa puokštė problemų, ir ne vien skirstytojų, bet ir gavėjų pusėje. Šie klausimai priklauso trečiajai teisingumo rūšiai – vertikaliam bendrajam teisingumui. Jis tarp mūsų yra toks sunykęs, kad šv. Pauliaus priesakas gerbti žemiškąją valdžią mums mažų mažiausiai sukelia alergiją. Tad apie jį plačiau pasvarstysime kitame numeryje.
Teisingumo ribos
Dievo teisusis pripažįsta, kad gyvena neteisingame pasaulyje ir kad pats yra prie tos neteisybės prisidėjęs kaip žmonijos dalis. Svarbiausias skirtumas: jis „įsisąmonina neteisybę – svetimą ir savą – ir ją šluoja iš pasaulio“ (J. Pieper, op. cit., p. 90). Tai ypač aktualu mūsų laikais, kai vis painesnis darbo pasidalijimas „paslepia“, kiek savo rankų darbu, vartojimo įpročiais ar net idėjomis esame prisidėję prie siaubingų neteisybių: kiek mažytę mikroschemą gaminantis žmogus atsako už mirtis, kurias atneš jos vedama raketa? Kiek prisidedame prie Konge vykstančių žudynių, kai perkame mobilų telefoną su afrikietiško ličio baterija? Kiek niokojame indžių ir kinių sveikatą, kai perkame vis naujus pigius džinsus ar marškinėlius?.. Regis, žodžiai, kad visi esame kalti dėl kiekvienos tragedijos, šiandien jau nėra tik abstraktus metafizinis teiginys.
Teisingumas – griežta dorybė, kurios nereikėtų painioti su meile: jis reikalauja kitam duoti ne mažiau, bet ir ne daugiau nei priklauso. Kaip perspėjo viduramžių išminčius, „dažnai pamaldumas suklysta, nes vadovaujasi netvarkingu gailestingumu ir galbūt iš tingumo dovanoja tai, ko neturėtų dovanoti. <…> Netvarkingas pamaldumas, atleisdamas laike, veda į ugnį amžinybėje. Todėl tam, kad pamaldumas būtų teisingas ir tvarkingas, reikia duoti jam mokslo, kad jis žinotų, ką turi taisyti ir bausti pasiremdamas teisingumu, o ką – gailestingai atleisti“ (Beatas Liebanietis, cit. J. Micevičiūtė. 4 keliai prie Gyvybės medžio. Aštuntoji diena, 2021, p. 63). Kaip priminė šv. Tomas Akvinietis, „teisingumas be gailestingumo yra žiaurus, o gailestingumas be teisingumo – palaidumo motina“ (In Matth., 5, 2, cit. J. Pieper, op. cit., p. 116). Teisingumas yra pirmesnis, ir gailestingumas gali būti tvirtai pastatytas tik ant jo: krikščioniškai atleisti įmanoma tik tada, kai suvokiama, už ką atleidžiama, o dosni meilė iš tiesų praturtina, o ne prislegia ar išpaikina tik tuomet, kai pažįsta ir gerbia teisingą dalykų tvarką. Jėzus perspėjo: „Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“ (Mt 19, 17). Iš žmogaus to reikalaujama, nes jis sukurtas pajėgus tai daryti – ypač Jėzui Kristui nuėmus nuopuolio jam užmestus pančius. O žengti dar vieną žingsnį toliau ir parodyti gailestingumą žmogus gali tik gavęs iš Dievo šią dorybę kaip dovaną.
Kol gyvename šitame netobulame pasaulyje, pasiryžimas nuolat atstatinėti Dievo tvarką – teisingumo dorybė – yra būtinas. Psalmėje pripažįstame šios tvarkos svarbą: „Teisumas ir teisingumas tavo sosto pamatas“, ir tik po to priduriame: „gerumas ir tiesa tau tarnauja“ (Ps 89, 15). Tuo pasakoma, kad pasaulį tvarko ne beasmenė nepermaldaujama dalia (graikų Dikė), bet Autorius – tai yra geroji Senosios sandoros naujiena. Tačiau Naujosios sandoros atneštoji žinia ją pralenkė, kai atskleidė, kad tasai Autorius yra mums palankus – šališkas. Kitaip tariant, teisingumas yra viena iš Dievo savybių, bet ne Jo titulas: „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8). Ne atsitiktinai XX ir XXI a. sandūroje stebėdamas nepaprastai išvešėjusį susirūpinimą teisingumu šv. Jonas Paulius II pabrėžė, kad „visas trečiasis tūkstantmetis turi eiti Gailestingumo keliu, (…) kad gailestingumas yra paskutinė atrama prieš visą pasaulio blogį (…), tai meilė ir gailestingumas parodo, kaip mes, krikščionys, tiesą įgyvendiname“ (cit. kard. Audrys Bačkis. Taip, laimingas. Aidai, 2016, p. 440, 519).