„Kelionė“ 2023 m. Nr. III (27)
Sveiki, Dievo numylėtiniai! Čia aš. Susipažinkime artimiau. Mus, žinoma, jau ne kartą esate sutikę, o dar daugiau girdėję: dieną, vakarą, mažiau naktį, o labiausiai ankstų rytą. Paprastai nesame įkyrūs ar tuo labiau piktybiški, dažnai baukštūs, o tiksliau – apdairūs, kaip ir jūs – eiliniai šios žemės gyventojai.
Mūsų kasdienybė labai įprasta: jaukūs namai medžių šakose, uolų plyšiuose ar upių pakrantėse; vis pagausėjanti šeima, o su ja – ir didesni rūpesčiai; bet svarbiausia: nuolatinis judėjimas ir keliavimas, nes toks mūsų gyvenimo būdas, toks darbas, tiksliau – pašaukimas. Diena iš dienos kažko ieškome ir ieškome, ir, atrodo, randame. Noriai priimame pagalbą, vengiame pavojų. Jei viskas gerai, galime taip ir sukti šį ratą, o gal trikampį ar kitokią geometrinę figūrą. Diena iš dienos, kartais net nesusimąstę, dėl ko visa tai.
O jei kartais kažkas kliūna tame cikle, tai – ženklas, kad reikia priimti iššūkį, būti kūrybingiems, ieškoti naujų gyvenimo būdų, vietų ir išteklių. Per daug nenusimename, nes mūsų dangiškasis Tėvas juk visuomet mumis pasirūpina, nors nei sėjam, nei pjaunam, nei į kluonus kraunam, o vis tiek esame verti gyventi Jo akyse ir pasaulyje.
Visgi kitų dėmesį patraukiam savo nuostabiais ir įvairiais balsais, o kartais ir išraiškingomis spalvomis, bet dažiausiai – stulbinamu sugebėjimu nardyti ore taip, kaip jūros gyventojai nardo vandenyje. Mums praskridus nelieka jokio ženklo – skystas oras, užgaunamas sparnų kirčiais ir praplėšiamas veržlia skrydžio jėga, plasnojant sparnais tiesiog perskrendamas.
Mokame ir suerzinti, ypač kai pulku apninkame jūsų ką tik išbertas sėjai sėklas, tas, palei kelią. Kartais netyčia, o gal ir tyčia, nutinka, kad nelyg taikliu šūviu paženkliname kieno nors petį nuolankumo ordinu. Kaip tyčia, kai jam nesiseka. Gal tokia mūsų misija, kad prabustų gyvenimui? Toks galėtų būti mūsų moto: gyvenimas – daugiau nei kasdieninė rutina, tad žvelk į dangų ir dvasios sparnus ištiesęs kilk aukštyn, išlaisvink savo balsą giesmei Dievo garbei.
Jei jau užsiminiau apie Dievą, tai žinokite, Jis mus ir dar visokiausių kitų rūšių atstovus sukūrė ketvirtą dieną po sutvėrimo žemės ir visų dangaus šviesulių, kurių skliautą mūsų žinion atidavė. Tik mums panorėjus, naudodamiesi savo sparnais ir ištverme, galime skrieti dangaus skliautu ir pasiekti pasaulio pakraščius, nešti žinią žemei ir žmogui nuo Rytų iki Vakarų, nuo Šiaurės iki Pietų.
Kol žmonės dar nebuvo sukurti (priminsiu, tai įvyko šeštą dieną), mes buvome patys dvasingiausi. Ir Dievas matė, kad tai buvo gera. Jeigu Dievas žmogų kūrė pagal savo paveikslą ir panašumą, tai mus sukūrė pagal savo visur sklandančios Dvasios panašumą.
Mūsų sparnai taip patiko dvasinėms būtybėms, kad šios juos pasiskolino, norėdamos parodyti savo dvasinę prigimtį. Ne tik angelai – nuo paprasčiausių angelų sargų iki sparnuotų serafimų ir cherubinų – bet ir įvairių tautų, ir religijų dieviškos būtybės mielai mūsų sparnus pasimatuoja, kai… reikia apsireikšti. Štai kodėl graikų deivė Iridė sparnais pasiekia tolimiausius pakraščius, o Hermis greitai visur atneša žinią; Nikė skuba nugalėti, o Erosas toks kaprizingas su savo sparnais; Tanato sparnų šešėlyje visi numiršta; štai Egipte dangaus deivė Nuta sparnais juosia dangų, o Izidė ir Neftidė tais pačiais sparnais magiškai saugo; Horas rodo savo dieviškumą, karališkumą ir jėgą. O demonai! Ir tie sparnų nevengia, kad dvasingai atrodytų ir tokiomis klastomis žmones suviliotų. Taip kone kiekviename krašte ir religijoje.
Net pačiam mūsų Kūrėjui sparnai labai patiko. Jis ne kartą prasitarė, kad irgi juos turi. Juk savo žmones Jis gelbėjo išskleisdamas sparnus virš jų, o po to taip lengvai juos nešdamas ant tų pačių sparnų. Visada Jis yra pasirengęs po savo sparnais žmones saugoti, globoti ir ginti, sparnų plunksnomis uždengti ir suteikti ištikimą prieglaudą kaip savo mylimiems mažyliams.
Po mūsų sukūrimo Dievas pristatė mus žmogui Adomui kaip naujam šeimininkui ir liepė mus įvertinti ir vardais pavadinti, kad savo galimybėmis pasidalintume su žmogumi, o jis mus valdytų kaip geras ganytojas. Taip Dievas mums įsakė savo nuostabiomis savybėmis atspindėti visiems kūriniams Jo dvasią, o už tai iškilmingai prisiekė: vieną dieną Jis pats asmeniškai mus aplankys. Nuo tos dienos pasijutome dar vertingesni, stengiamės grakščiai skraidyti, skardžiai ir išraiškingai giedoti, savo plunksnas visaip sklaidyti ir laikas nuo laiko vis dirsčioti į dangų – galbūt būtent dabar Jis mus aplankys. O koks bus džiaugsmas! Todėl reikia būti visuomet pasiruošus.
Bėgant amžiams mūsų išminčiai Dievo pažadą įskaitė pranašo Izaijo paskelbtoje pranašystėje: „Aš nuvesiu į savo šventąjį kalną ir savo maldos namuose juos pradžiuginsiu. <…> Nes manieji Namai bus vadinami maldos namais visoms tautoms.“ Spėkit: ko griebėsi patys gudriausi? Taip! Ėmė stengtis įsikurti šventykloje, Dievo namuose, kuo arčiau altoriaus. Kokie laimingi tie, kurie gyvena Dievo Namuose, visad Jį šlovindami giesme!
O kai buvo iškilmingai paskelbta, kad aukos iš mūsų neklastingųjų labai tinkamos vargšų aukoms, džiaugsmui nebuvo galo. Mes taip arti viso, kas dieviška, ir gyvenimu, ir po jo. Bet kada gi išsipildys tas Dievo pažadas?
Senoliai pasakojo, kad Jis jau buvo atėjęs į savo šventyklą, tiksliau, atneštas, nes buvo mažas kūdikis. Nors mūsiškiai šventyklos sargai Jo sparnų neįžvelgė, bet aiškiai matė Jo motiną Mariją ir tėtį Juozapą, tarsi įskriejančius į šventyklą. O ir šventyklos vidus pakito: senoliai pranašai Simeonas ir Ona atgijo ir pilni Šventosios Dvasios aplinkui plevėsavo tarsi vieno iš mūsiškių sparnais, o visų balsai čiulbėjo Dievui džiaugsmą ir garbę. Ir savo auką būtent iš mūsų, o ne tų žolėdžių pasirinko.
Kiti sakė, kad matė Jį vėliau prie Jordano. Jis ypatingai į dangų žvalgėsi ir liudijo apie visų Tėvą Danguje ir kreipė žvilgsnius į ten, Aukštai. Šventoji Dvasia nusileido ant Jo su savo sparnais, o paskui velnias, užskraidinęs ant šventyklos, ragino Jį skristi. Savo mokymuose Jis pasakojo apie mus su džiaugsmu ir rodė kaip sektiną pavyzdį.
Bet grįžkime prie pranašystės pažado. Tą lemtingą dieną lyg kažką nujausdamas nenorom ruošiausi kilti ir vykti savo duonos ieškoti. Kaip įprasta šiuo metų laiku, ruošiausi sukurpti ilgoką kelią, bet vos už posūkio, žiū, geltonuoja grūdai, tarsi ant lėkštutės padėti, gražiai kažkokia virvele apjuosti. Argi ne Dievo duotas ženklas? Tik imk ir valgyk! Na, mano smagumui, pagalvojau, šiandien nereikės taip toli lėkti. Bet nespėjau nė vienu grūdeliu pasiskonėti, kai staiga užsinėrė kilpa – patekau į medžiotojo žabangus. Pagavo mane nesėkmės, staiga mane užklupo! Dar akimirka, ir aš narve. Garsus juokas tarytum džiaugsmas grobį dalinant. Pasirodo, mano nelaisvė kažką pradžiugino!
Narvas uždengiamas audeklu. Tamsa ir dvasios naktis prasideda. Ilgas kelias į nežinią. Štai esu jau kitur, sakyčiau, šventykloje, bet ne šventykloje, tiksliau – turguje. Audeklas atidengiamas: šviesa, smarvė ir triukšmas. Pasipila įkyrūs, tiriami žvilgsniai, vartymas, kratymas, įvertinimai ir didelis noras kuo pigiau mane nusipirkti… Ir visa tai kilniam tikslui – auka Dievui! Negi čia galas? Ar aš jau pragare? Ar gali kas būti baisiau? „O, kad turėčiau laisvus sparnus, – sakau, – skrisčiau toli ir rasčiau ramybę!“
To dar negana: kitą akimirką pasipila dar ir keiksmai bei klyksmai, čaižantys rimbo smūgiai, visų varymas lauk, pritariantis avių ir jaučių bliovimas, ant grindinio byrančių pinigų žvangėjimas, stalų vartymas ir lūžimas, giminaičių klyksmas. Viskas tik didėja, auga, artėja link mūsų. Atrodo, bus galas.
Tačiau pasigirsta tvirtas, ryžtingas, bet drauge toks švelnus balsas: „Pasiimkite savo paukščius ir iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!“ Ašaros… malda… gailestis… dėkojimas… Dar akimirka ir narvo durys atsiveria, saulė suspindi dar stipriau. Kojos atsispiria, sparnai suplasnoja, vėl esu laisvas.
Kas čia buvo? Tik viena jaučiu, tiksliau, žinau – esu kitoks. Naujas gyvenimas, nauja pradžia. Viskas, kas vyko – Dievo dovana. Reikėjo gi man papulti į bėdą. Reikėjo išgyventi šį siaubą. Reikėjo atsidurti šventyklos turguje. Kad būčiau Jo aplankytas!