Laura Sintija Černiauskaitė (g. 1976) mums pažįstama kaip rašytoja, prozininkė, o drauge – savo tikėjimą liudijanti Kristaus tikinčioji. „Daugybę metų tai buvo paslėpta mano misija, o dabar tą galiu daryti atvirai!“ – sako rašytoja, kalbėdama apie naujausią savo knygą „Džiaugsmynas“, kurios bent dalį autorystės ji priskiria… Šventajai Dvasiai.
Kviečiame drauge su Laura Sintija pakeliauti jos keliais, prisiliesti prie vaikystės „dėžutės“ sovietiniame bute, laisvės atradimo knygose ir pratęsiamose istorijose, prie pirmosios pamokos apie autorines teises, sunkaus ir maištingo etapo mokykloje, bene dvidešimt metų besitęsusio filologijos studijų laiko, menininkės pasaulio, visuomet besiilginčio erdvės ir laisvės, o svarbiausia – stabtelėti prie Dievo Dvasios dvelktelėjimų, kurie nuveda pačiomis netikėčiausiomis kryptimis.
Laura Sintija, mūsų pokalbį norisi pradėti nuo klausimo apie laisvę. Augote Vilniuje, esat miesto vaikas, tačiau Jūsų tekstai tiesiog pulsuoja laisvės pajautimu. Laisvės, kuri man primena manojo kaimo laukus – beribius, plačius… Natūraliai kyla klausimas – šis skonis kūryboje yra laisvės patyrimo vaikystėje ar kaip tik jos ilgesio atspindys?
Iš tiesų, kaip dabar atrodo, augau nelaisvėj. Keturiese gyvenom sovietiniam dviejų kambarių bute. Mama išeidavo į darbą, o tėtis dirbo namie. Tam, kad jis galėtų mus auginti ir dirbti, namuose buvo laikomasi griežtos dienotvarkės. Be to, kiekvienas turėjom savo pareigas, pavyzdžiui, aš kasdien, grįžusi iš mokyklos, po pietų turėjau suplauti indus, išvesti jaunesnę sesę į lauką, kai tuo metu mano draugės linksmai dūkdavo kieme, nueiti į parduotuvę, priduoti tuščią tarą ir nupirkti vakarinių naujienų laikraštį tėčiui. Už tai iš jo gaudavau pinigų ledams.
Gyvenamosios erdvės suspaustumas, griežtų pareigų turėjimas, gan griežtas auklėjimas, kai tave pastebi tik tada, kai padarai ką nors blogai, o kas gera – atrodydavo savaime suprantama, tai buvo mano nelaisvė. Bet kai mane išleisdavo į lauką jau be sesutės, patirdavau laisvę.
Sovietmečiu kiemuose knibždėte knibždėjo vaikų, o mašinų tais laikais dar būdavo mažai, taigi, jausdavomės saugūs. Eidavom kaip tarakonai per tuos kiemus. Ten kunkuliuodavo gyvenimas! Draugystės, žaidimai ir kovos. Prisimenu, didžiausia bausmė būdavo, jei tėvai neišleisdavo į kiemą. Matyt, žmogaus prigimčiai nėra natūralu gyventi dėžutėje. Jam reikia erdvės, gamtos, žaidimų ir darbų gryname ore. Juk mes kilę iš Rojaus sodo, kuriame gyvenome po atviru dangumi! Esu tikra, kad stogo virš galvos ir saugančių sienų poreikis žmogui atsirado jau po nuopuolio, kaip jo pasekmė – išgyvenant nuolatinį egzistencinį nesaugumą.
O vasarą mane išveždavo pas senelius į Gaidės kaimą, kurį paskui iš naujo atradau sulaukusi maždaug trisdešimties metų amžiaus ir jau pažinodama savo vyrą Regimantą. Vaikystėje močiutė išleisdavo mane žaisti su draugėmis kad ir visą dieną, galėdavau sugrįžti tik pavalgyti. Bet turėjau nesivedžioti draugių į namus, kad neprineštų purvo – taip ji sakydavo. Buvo bibliotekininkė, inteligentė, kukli ir romi, kaime su niekuo per daug artimai nedraugavo ir, matyt, bodėjosi kaimietiška buitimi, nors laikė gyvulius, prižiūrėjo daržus. Tad ir švara jai buvo labai svarbi.
Atsimenu ten savo draugę latviukę, ji buvo ilgų šviesių plaukų, strazdanotos odos, riesta nosyte, šviesių akių – visiems atrodė labai graži. Pas ją žaisdavom tvarte, prie nutrijų, prie paršų, ant šieno. Tikra oazė!
Laisvė yra tai, ko man trūko ir visą gyvenimą trūksta. Laisvės ir erdvės.
Tarytum likęs tas dėžutės jausmas?
Taip, jis yra. Namuose man dažnai trūksta oro. Seniau manydavau, kad tai fiziologinis dalykas, dabar jau galvoju, kad psichosomatinis. Jei negaliu išeiti pasivaikščioti, vis atsidarau langą ir pakvėpuoju. Visą laiką trūksta erdvės, gryno oro, gamtos, man bloga mieste. Be to, labai svarbus vaizdas pro langą. Būtent jis yra vienas iš gyvenimo vietos pasirinkimo kriterijų, dėl kurio galima aukoti erdvę viduje.
Užsiminėt apie Gaidės atradimą po trisdešimties metų. Ar galėtumėt papasakoti, kaip įvyko tas sugrįžimas į vaikystės laisvės erdvę? Kaip suprantu, ir dabar Gaidė yra daugiau buvimo, dvasinio poilsio, o ne pomidorų auginimo vieta.
Į Gaidę sugrįžau per sutuoktinį Regimantą. Seneliai jau buvo mirę, sodyba niekas nesirūpino. Šviesų vaikystės laiką ten jau buvau pamiršus, o paauglystėje, kai į Gaidę mane tiesiog ištremdavo, nebenorėjau ten būti. Mano draugės čia nebeatvažiuodavo, likau tarp kaimo močiučių, nuolat skaitydavau ir laukdavau, kol mane pasiims į Vilnių. Be to, mačiau, kad seneliai nebuvo laimingi. Manau, kad močiutė sirgo depresija, bet tais laikais tokios ligos juk nebuvo. Jausdavau, kaip persiimu jos būsenomis. Paauglystėje Gaidė man liovėsi būti rojumi ir ėmė atrodyti kaip pasaulio pakraštys, pelkynas…
Vieną karštą vasaros dieną papasakojau Regimantui apie kaimą su tokia neigiama konotacija. O jis pasiūlė nuvažiuoti pasižiūrėti. Pasiėmėm mano sūnelį Herkų ir nuvažiavom. Regimantui ten iš karto patiko, veikiausiai todėl, kad Gaidė jam priminė prarastą jo paties tėviškę Žemaitijoje – net ir reljefas jų panašus, banguojantis. Iš tiesų kaimas gražus, anksčiau buvo laikomas etnografiniu, su ilga istorija, nukeliaujančia iki Vytauto Didžiojo.
Taigi, Regimantas susirado dalgį ir nušienavo kiemą. Pradėjom čia važinėti. Tiesa, užtruko, kol ta vieta tapo mūsų vasaros namais, iš pradžių ji dar atrodė slogi, prisigėrusi senelių nelaimingumo. Bet dabar ten tikrai gera. Būdama Gaidėje jaučiu palaiminimą iš dangaus ir ypatingą Motinos Marijos buvimą. Didžiulę laisvę. Kaip juokaudama sakau: kasmet atvažiuojame į Gaidę dviejų mėnesių vasaros rekolekcijoms.
Galima sakyti, kad nukeliauta visa dvasinė kelionė. Neužtenka atvažiuoti ir susitvarkyti tam tikros vietos, užtrunka, kol namai tampa namais.
Taip, turi įsisunkti, įsigerti, įsišaknyti. Tai – procesas. Bet kurią vietą reikia apgyvendinti, prisijaukinti.
Minėjot, kad vasaromis būdama pas močiutę nuolat skaitydavot. Ar tuomet ir įvyko pirminis susitikimas su literatūros pasauliu, ar skaitėt jau tėvų namuose?
Pirmiausia namuose. Tėtis turėjo biblioteką, buvo skaitantis, prijaučiantis menui ir labai gabus žmogus, turintis auksines rankas ir auksinę galvą. Jaunystėje norėjo tapti lėktuvo pilotu, bet negalėjo to padaryti dėl sveikatos. Dar besimokydamas vidurinėje pats savo rankomis pasigamino vandens dviratį ir juo plaukiojo ežere. Be to, nuo jaunystės mezgė, verpė, nėrė vąšeliu, siuvo. Tėtis daugybę metų išlaikė šeimą siūdamas pagal užsakymus, nors turėjo ekonomisto išsilavinimą.
Taigi, mano tėtis – inteligentas, mylintis meną, jaunystėje draugavęs su dailininkais, muzikantais, aktoriais, režisieriais… Jo klientai, atėję pas mus, stebėdavosi pamatę biblioteką. Sovietmečiu galėjome nusipirkti kone visą grožinę literatūrą. Tėtis viską pirko, o aš skaičiau. Močiutė, kaip jau minėjau, buvo kaimo bibliotekininkė. Tad knygos mane supo nuo vaikystės.
Nuo mažens ne tik skaitėt, bet ir pati pradėjot kurti, rašyti. Tiesa, istorija apie pirmąjį bandymą kiek komiška. Ar galėtumėt papasakoti apie savo pirmą eilėraštį, kurį iš tiesų… pavogėt?
Tikrai pavogiau, rodos, iš Salomėjos Nėries. (Juokiasi.) Tai buvo eilėraštis iš pirmos klasės elementoriaus, susigundžiau prie jo prirašyti dar vieną posmą ir pateikti kaip savo.
Susirinkom į šventę pas močiutę, mano tėčio mamą, Vievyje. Tėtis ar mama iškilmingai perskaitė tą mano sukurtą eilėraštį, visi ploja… O pusseserė, mano bendraamžė, pasižiūrėjo į mane ir sako: „Einam pakalbėt.“ Nusivedė į šaltąjį kambarėlį (taip močiutė vadino atokų nešildomą kambarį, kuriame laikė siūlus ir švarią patalynę), atsinešė tą elementorių, atvertė eilėraštį ir klausia: „Kas čia?“ Ji niekam nesakė apie mano vagystę, bet po to nuolat mane šantažuodavo! O aš visiems laikams gavau pamoką apie autorines teises! (Juokiasi.)
Paskui žiūrėdavau multikus ir sąsiuvinyje tiesiog pratęsinėdavau siužetus. Matyta istorija tave tarsi sužadina, yra veikėjai, su kuriais norisi gyventi toliau, o filmukas jau pasibaigė… Tad tiesiog pratęsdavau istorijas. Paskui pati pradėjau fantazuoti, užsirašinėti. Manau, kad šią kūrybą skatino užsidarymas, fizinė nelaisvė.
Rašymas buvo mano noras ištrūkti iš dėžutės. Juk rašydamas esi absoliučiai vienvaldis, gali prisikurti, ko tik širdis geidžia. Vaizduotei nėra ribų, ji yra tas langelis, per kurį gali ištrūkti į begalybę. Tą labai anksti supratau.
Beje, pirmąją savo knygą parašėt irgi nepaprastai anksti – dar mokykloje.
Pirmoji knygelė – keturi maži apsakymukai, parašyti vienuoliktoje klasėje. Dvyliktos klasės pavasarį su jais dalyvavau Jaunųjų filologų konkurse ir tuo pačiu metu – Pirmosios knygos konkurse. Apie tuos konkursus man papasakojo lietuvių kalbos mokytoja Rima Mackevičienė ir paakino juose dalyvauti. Laimėjau ir vieną, ir kitą, be to, tuomet dar gavau ir Mariaus Katiliškio premiją.
Aš visuomet buvau rašančioji, tai – ne klausimas, ne pasirinkimas, o prigimtinė mano savastis. Dabar kartais, kai nuvažiuoju į susitikimus su mokiniais, koks penktokėlis užduoda klausimą: „O ką jūs patartumėt norinčiam daryti rašytojo karjerą?“ (Juokiasi.) Kaip paaiškinti, kad tai – visai neteisingas požiūris į rašymą, o karjerą reiktų daryti ten, kur ji darosi… Net ir dėl to, kad iš rašymo juk nepragyvensi…
Dvylikta klasė, kurioje laimėjau tuos konkursus, man buvo sunki. Reikėjo galvoti, kur stosiu, o tuomet dar nebuvo supratimo, kaip dabar, kad baigęs mokyklą žmogus gali padirbėti, pakeliauti, pasavanoriauti, susivokti, kur jo tikroji vieta. Tai man būtų buvę sveika, juk baigiau mokyklą vos septyniolikos. Tačiau anais laikais buvo priimta – po mokyklos iš karto stoji studijuoti, ir tai apsprendžia visą likusį tavo gyvenimą. Mane tas gąsdino, atrodė kaip prievartavimas. Nuo vaikystės žinojau tik viena – kad rašau ir rašysiu. Bet ar tai – profesija? Ar iš to įmanoma pragyventi? Ne.
Į pirmą klasę nuėjau šešerių. Dabar manau, kad nebuvau subrendusi mokyklai, ir tai sutraumavo. Visą gyvenimą nekenčiau mokytis. Tik dabar, kai brandžia galva galiu pasirinkti, ko ir kam man mokytis, atrandu mokymosi džiaugsmą. Anksčiau jis man siejosi tik su klaikia prievarta, kai tave vis guldo ir guldo į Prokrusto lovelę, o tu, bezliepyčia, vis neišsitenki ir neišsitenki. Tuomet pradedi maištauti ir visiems tampi it dagys po uodega…
Į universitetą, baigusi dvylika klasių, nuėjot būtent su tokia patirtimi?
Paskutinėse klasėse buvau visiškai nusivažiavusi. Turėjau vieną sąsiuvinį, į kurį paprastai ką nors piešdavau ir rašinėdavau. Kalbant apie tiksliuosius mokslus, trimestro pabaigoje man vis išeidavo dvejetų – kiekvienais metais. Bet lietuvių kalbos mokytoja Rima buvo mane pastebėjusi ir kovodavo už mane. Tik baigus mokyklą pasakė: „Kiekvieno trimestro pabaigoje eidavau pas fizikę, matematikę, chemikę ir melsdavau, kad leistų Černiauskaitei baigti dvylika klasių. Sakiau – pamatysit, iš jos kažkas bus.“ (Juokiasi.) Buvau visiškai nemotyvuota mokinė.
Mano paauglystė buvo sunki. Nenorėčiau į ją sugrįžti ir dabar nuoširdžiai užjaučiu visus paauglius – kiekvienas laikas pasiūlo jiems savo iššūkių, o kiekvienas, išgyvenęs paauglystę ir nesužlugęs, turėtų gauti medalį! Visais laikais buvo ir yra natūrų, kurioms tiesiog sunkiau prisitaikyti prie sistemos. Šiandien man labai gaila mano vaikų, kuriems reikia eiti į mokyklą. Jei dabar turėčiau kasdien išsėdėti penkiose–septyniose pamokose, kas 45 min. keičiant profilį, pertraukas leidžiant triukšminguose koridoriuose, kuriuose galioja džiunglių įstatymai – kai kurios mokyklos net neišleidžia vaikų į kiemą, – o grįžus dar ruošti pamokas kitai dienai, eiti į būrelius, į muzikos mokyklą – nežinau, kaip sektųsi. Tai – žiaurus krūvis. Ir nelaisvė. Vaikus išgelbsti tik tai, kad jie jauni ir turi daug energijos.
Be to, mokslai – tik viena dalis. Vaikams kelia įtampą ir buvimas mokyklos, klasės sociume su jo rašytomis ir nerašytomis taisyklėmis, kuriame turi pritapti, susirasti bendraminčių, susikurti reputaciją, konkuruoti ar net kovoti su „priešininkais“, įtikti ar neįtikti mokytojams ir t.t. Matau, kaip mano vaikai pavargsta nuo tų socialinių vaidmenų.
Baigusi pirmiausia stojot į režisūrą, bet ir čia ilgai neužsibuvot. Kodėl?
Scena manęs netraukė, bet mano baigimo vidurkis buvo gerokai per žemas, kad įstočiau net į filologiją. Nors, kaip laimėjusi iš karto du literatūros konkursus, už lietuvių kalbos egzaminą automatiškai gavau dešimtuką. Ir ačiū Dievui, nes nebūčiau jo išlaikiusi, juk neskaičiau privalomų lietuvių autorių knygų, vietoje jų skaičiau M. Proustą, V. Foulknerį, F. Dostojevskį ir daugelį kitų užsienio klasikos autorių iš tėčio bibliotekos. Ir nė nesivargindavau rašyti rašinius. Vietoje jų rašydavau į sąsiuvinius mokytojai laiškus… Ir gaudavau jos atsakymus…
Taigi, į režisūrą stojau ant durniaus – ten buvo svarbu stojamieji egzaminai, o ne mokyklos pažymiai. Įstojau. O kas toliau? Buvau septyniolikos, visai nebrandi… Žinojau, kad rašysiu, bet tai negali būti mano profesija. Kuo man būti? Iš ko pragyventi? Šie klausimai siaubingai slėgė.
Taip, režisūros studijose susirinko puikus kursas, puikūs dėstytojai, praleidau su jais vienus mokslo metus, nors jau po mėnesio supratau, kad režisiere nebūsiu. Norėjau šeimos, o scena – pavydi konkurentė, laiko ir jėgų šeimai ji beveik nepalieka.
Ėmė trūkti oro nuo nuolatinių repeticijų dulkėtose auditorijose ir trynimosi su tais pačiais keliolika žmonių. Supratau, kad penkerius studijų metus, o paskui – visą likusį gyvenimą – taip neištversiu… Nemyliu teatro, jis man – kalėjimas, dėžutė.
Be to, studijuodama režisūrą galutinai supratau, kad kurti galiu tik viena, tuomet veikia visos mano kūrybinės sistemos. O jei dirbu su kitais, nusileidžiu, pasiduodu ir tampu pėstininkė, vykdytoja, mano kūrybiškumas užsiveria.
Supratot, kad esat vieniša kūrėja ir teatras – ne Jūsų kelias. Po to labai greitai perstojot į lietuvių kalbos filologiją.
Taip, išėjusi stojau į filologiją, bet tuomet neįstojau. Už pirmą egzaminą gavau prastą pažymį, labai nusivyliau ir su drauge nuvažiavau prie jūros skandintis. Tai buvo ant rimtumo ribos! Bet nusprendžiau: šiemet dar nesiskandinsiu (juokiasi). Paskui paaiškėjo, kad tais metais į filologijos studijas priėmė visus, net su prasčiausiais pažymiais. Man tereikėjo nueiti į antrą egzaminą. (Juokiasi.)
Įstojau dar kitais metais, bet tada prasidėjo šeimos gyvenimas, pagimdžiau pirmą vaiką. Tiesa, su jo tėvu greit išsiskirstėm, tad man reikėjo nuomotis butą ir išlaikyti vaiką, ėmiau akademines atostogas, dirbau. Turiu pasakyti, kad filologiją su didžiulėm akademinėm pertraukom studijavau bemaž 20 metų. Grįždavau kokiam pusmečiui, o paskui vėl dingdavau keleriems metams – gimdžiau vaikus, rašiau knygas…
Bestudijuodama susitikot ir Regimantą Tamošaitį, su kuriuo sukūrėt šeimą?
Regimantas man dėstė vieną pusmetį, tada jį įsidėmėjau, buvau net lengvai įsimylėjusi. Paskui susitikom po keleto metų, kai į žurnalo „Metai“ redakciją atnešiau savo apsakymus. Tada Regimantas išėjo manęs nufotografuoti, nes reikėjo nuotraukos prie publikacijos. Nufotografavo ir eina kartu. Pakvietė arbatos. Gerai. Apsikeitėm telefono numeriais. Vėl kviečia arbatos. Taip ir prisiarbatavom. Atrodo, gražu, bet tuo metu jis buvo vedęs – dėl manęs paliko šeimą. Taigi, visai nekrikščioniška… O ir atsivertimą patyrėm jau gyvendami kartu.
Suprantu, kad iki atsivertimo į Kristų, jūsų abiejų istorijose buvo įvairių ieškojimų kitose religijose, ypač Rytų. Kaip kartu beieškodami susitikot Kristų?
Kristus visuomet buvo su mumis, juk mes krikštyti… Tiesa, mane pakrikštijo jau penkiolikmetę, kartu su jaunesnesniais pusbroliais ir pusseserėm, atvežė bažnytėlėn pulkelį giminės vaikų ir vienu ypu „sutvarkė“. Ačiū Dievui, kad prigriebė ir mane! (Juokiasi.) Bet aš visą gyvenimą ieškojau Dievo, nuo pat ankstyvos paauglystės prasmės klausimas man buvo pats svarbiausias, jis mane tiesiog kamuodavo: kodėl aš esu? Kodėl turiu gyventi taip, kaip liepia tėvai? Kur yra mano vieta? Kaip man būti? Skaitydama knygas supratau, kad kelti tuos klausimus yra žmogiška.
Be to, tas tikrumo, erdvės ir laisvės ilgesys. Kas gi tai? Dievo Dvasios komponentai, kurie mane traukė. Kaip ir Regimantą, kuris taip pat turi daug mąstymo laisvės.
O iki Kristaus ieškojimų buvo. Visokių praktikų, kvėpavimų. Per Rytų praktikas, skaitymus sąmoningai stengiausi apmarinti savo ego. Kodėl? Nes jei žmogus apskritai yra egocentriškas, tai menininkas – egocentriškas kvadratu, kaip niekad neužaugantis vaikas. Tai įrašyta mūsų prigimtyje, ir nežinau, kodėl Viešpats tai davė. Su tuo savo egocentriškumu turi kvadratu ir kovoti. Čia ypač padeda visokie sunkūs išbandymai.
Toks ir ištiko, kai vyriausiajam sūnui Herkui gydytojai įtarė onkologinę ligą. Tada atėjau į bažnyčią ieškoti paguodos ir nusiraminimo – nebežinojau, kur daugiau eiti. Jau buvau išmankštinta, tarsi suminkytas molis Jo rankose. Atėjusi čia su viskuo sutikau.
Tokia maištinga, neįspraudžiama į rėmus asmenybė, atėjot į Bažnyčią ir su viskuo sutikot?
Čia gavau taisykles, kurių man reikėjo. Juk pasaulio sąranga laikosi ant tvarkos, tiesos. Geros, žmogui pritaikytos taisyklės yra gėris. Vienas dalykas – ateiti į mokyklos sistemą, kurią kuria žmogus, ir kitas – ateiti į Bažnyčią, kuri turi šimtmečių, tūkstantmečių mokymą ir dogmas, pritaikytas žmogui „iš viršaus“. Dabar galvoju, kad jų laikytis yra sveika, o tada nesupratau, tik pajutau ir sugėriau į save.
Tuomet iš kun. Arūno Peškaičio gavom nuostabiai įdomią, intelektualią katechezę, ko vėliau Bažnyčioje man labai trūko. Buvo nepaprastai įdomu, gavau atsakymus į kirbėjusius klausimus…
Aš nesu užaugusi krikščioniško išpažinimo tradicijoje. Tiesą sakant, net nežinau, kaip būtų buvę, jei vaikystėje mane būtų vertę eiti į bažnyčią. Galėjau taip stipriai sumaištauti, kad per amžius nebūčiau čia atėjusi, o dabar atėjau kaip baltas popieriaus lapas, be jokių vaikystės nuoskaudų.
O Dievo Dvasią jaučiau nuo pat vaikystės – Jis visuomet buvo su manim. Dar kai nemokėjau šnekėti ir niekas nesakė, kad tai, ką jaučiu, yra Dievas. Maniau, kad visi jaučia Jį, Jo globą, Jo buvimą. Net tai, kad priėjus prie sankryžos iš karto užsidega žalia šviesa, man buvo Jo buvimo įrodymas. Visuomet matydavau tas smulkmenas ir jausdavau, kad mane globoja. Gal dėl to, kad esu labai trapi, man buvo tartum leista gyventi palengvintomis sąlygomis: nepaisant patiriamų sunkumų, visą laiką jaučiausi globojama.
Visuomet jautėt Viešpatį kaip Tėvą, jautėt Jo Dvasią, bet nuo atsivertimo ėmė ryškėti ir Kristaus paveikslas?
Dar iki atsivertimo daugybę metų eidavau pasėdėti į cerkvę. Atrodė, kad ten būnant visas mano vidus maitindavosi, jausdavau Šventosios Dvasios dvelksmą.
O Kristaus veidas mano sąmonėje ir maldose ryškėjo labai pamažu. Nors ir anksčiau Dievą tikėjau, iki atsivertimo Jis man dar nebuvo Kristus, nepažinojau ir Mamos Marijos – ją priėmiau paskutinę, nors esu tikra, kad ji mane lydi visą gyvenimą. Dabar mano malda dažnai yra buvimas su Marija, žinau, kad per ją esu su Kristumi.
Naujausia Jūsų knyga „Džiaugsmynas“, galima sakyti, yra ir tam tikras tikėjimo liudijimas. Paėmęs ją į rankas gali skaityti nuostabias patirtis, pasakojančias apie gyvenimo kasdienybėje esantį ir veikiantį Dievą. Puikus dvasinis skaitinys!
Liudijimas – mano žanras, nieko daugiau nemoku (juokiasi). Dėl to drąsiau kalbu apie šią knygą nei apie ankstesnes. Dėl Jo – ne dėl savęs. Dėl kitų savo knygų reklamos stengdavausi nenoriai, nors, žinoma, po atsivertimo kiekvieną kartą kalbėdama apie kūrybą, liudydavau. Sakydavau: „Viešpatie, aš važiuoju su Tavo Dvasia, vežu Tavo Dvasią, tad ir spindėk per mane, dvelk taip, kaip nori.“ Daugybę metų tai buvo paslėpta mano misija, o dabar tą galiu daryti atvirai! Tai man didelis džiaugsmas!
Norisi klausti, kaip priimama ši Jūsų knyga? Juk ji nėra skirta tik giliai tikintiems, bažnytinei bendruomenei priklausantiems žmonėms.
Prieš leisdama „Džiaugsmyną“ klausiau savęs, ar pakelsiu tą pasipriešinimą, nepasitenkinimą, kuris gali kilti. Juk ir anksčiau girdėdavau tokių atsiliepimų: „Vėl ta Černiauskaitė apie savo Dievą…“ (Juokiasi.) Bet supratau, kad „Džiaugsmynas“ yra liudijimas ir juo reikia dalintis.
Kita vertus, dabar į susitikimus ateina arba tie, kurie pažįsta mane kaip rašytoją ir „atleidžia“ man mano tikėjimą, arba nauji, tikintys žmonės, taigi, prasiplėtė ir skaitytojų ratas.
„Džiaugsmynas“ surinktas iš vadinamųjų Jūsų esukų, trumpų pasakojimų, kur kalbate savo balsu…
Anksčiau labai nemėgau kalbėti savo balsu, daug įdomiau buvo išgalvoti personažus, siužetą. Mane net erzindavo, kai kas nors klausdavo: „Ar tikrai taip gyvenime buvo? Gal yra gyvų prototipų?“ To nesuprasdavau. Jei norit, kad būtų kaip gyvenime, tai skaitykit Delfi! O kalbėti savo balsu anksčiau atrodė neįdomu.
Paprašyta Juliaus Sasnausko, daug metų labai nenoromis rašydavau esukus „Mažajai studijai“. Taip pamažu atsirado įgūdis rašyti savo balsu, ir tai netgi pradėjo patikti. Vienu metu ėmiau rašyti esukus jau ne Juliui, o tiesiog todėl, kad užeina įkvėpimo banga. Kaip ir rašant eilėraščius – tave tiesiog „prarauna“. Užsirašai ir pamiršti. Vieną akimirką supratau – yra knyga.
Jau rašydama romaną „Šulinys“ žinojau, kad išsirašiau kaip beletristė. Nebeįdomu skaityti ir rašyti išgalvotas istorijas. Norisi tikrumo. Rašydama „Šulinį“ galvojau, kad tai apskritai paskutinė mano knyga. Jutau, jog noriu keisti profilį, daryti ką nors prasmingesnio. Pagalvojau: užteks rašinėti tas knygeles! Šitiek rašytojų, tiek knygų. Kam to reikia? Ir kai supratau, kad manęs niekas neverčia rašyti, taip palengvėjo… Viskas. Išleisiu „Šulinį“, atsisveikinsiu… O po to pamažu atėjo „Džiaugsmynas“.
Kartais galvoju, kad visos vienuolika ankstesnių mano knygų iki šios yra lyg mažieji manevrai, kad atsirastų „Džiaugsmynas“ ir visos knygos po jo. Kol kas atrodo, kad nuo šiol, jei apskritai rašysiu, tai rašysiu tik tokio žanro – liudijimo – knygas.
Suprantu, kad žanrai žymi tam tikrus gyvenimo etapus: apsakymai, romanai, esukai… O kokią vietą užima poezija? Ar eilėraščiai kažkaip išsprūsta?
Eilėraščiai… jie tiesiog pasirašo. Visiškai įkvėpiminiai. Jų nesureikšminu. Eilėraščių knygutė išėjo dėl to, kad tekstų tiesiog prisikaupė. Kaupėsi, kaupėsi, galvoju, reiktų išleisti. Bet ar tai – tikrai poezija? Viktoras Rudžianskas pasakė, kad taip. Nors, tiesą pasakius, jo atsakymas buvo: „Aš leisiu.“ Jokių refleksijų! (Juokiasi.)
Esate naujame etape – su esukais, „Džiaugsmynu“. Užsiminėt, kad ir tikėjimo kelionėje, santykyje su Bažnyčia išgyvenate naują laiką. Kuo jis kitoks, ypatingas?
Kaip ir sakiau, tuos penkiolika metų po atsivertimo daug ką priėmiau patikliai kaip vaikas, kuris nė neabejoja savo tėvų autoritetu. Natūralu, kad po penkiolikos metų Bažnyčioje man prasidėjo tikėjimo „paauglystė“. Į daug ką imu žiūrėti laisviau ir paprasčiau, su kai kuo nesutinku, bet nedarau iš to problemų. Dievas pats nusileidžia į materijos „rėmelį“, vien kai pagalvoju, kas yra Jo atėjimas į Ostijos paplotėlį, stogą rauna, nes Jis – Visagalis – ir nusižemina iki mūsų kaip Visagalis. Dabar į Bažnyčią ateinu tik todėl, kad į ją ateina Viešpats. Nebeturiu jokių šalutinių priežasčių. Jeigu Jis, būdamas Beribis ir Visagalis, mato reikalą sutilpti į kreivą šleivą žmogaus jam suręstą buveinę – kas aš tokia, kad ją atmesčiau? Mokausi iš Jo šito dieviško nuolankumo, jis jaudina mane iki sukrėtimo…
Su kiekvienais savo gyvenimo metais vis giliau įaugu į Viešpaties gyvenimą ir vis labiau Juo vienu tepasitikiu, o žmogumi – ir savimi, žmogeliuke, – vis mažiau ir mažiau. Savimi ir kitais gal net visiškai nepasitikiu. Ir jei žiūrėčiau į kitus tik iš paviršiaus, tai į Bažnyčią turbūt nė nebevaikščiočiau. Fizinė Bažnyčia su visa apeigų ir liturgijos tradicija – tai išorė, karkasas, pilnas žmogiškų grožybių ir ribotumų, kurių neišvengsi. Tačiau kitos neturime ir neturėsime.
Pačią Bažnyčią dabar suvokiu labiausiai kaip neregimą mistinį Kristaus kūną, kuriame gyvename dvasiniu būdu. Ji yra tikroji ir svarbiausia, tai ją įsteigė Kristus. Ir aš tokia laiminga, kad Jis pašaukė mane vardu ir išsivedė į savo Tėvo ganyklas kartu su kitomis savo avelėmis, sudarančiomis Jo mistinį kūną ir keliaujančiomis tamsiais žemės slėniais į Dangiškuosius Tėvo namus. Pati dažnai pamirštu, kad čia, žemėje, egzistuoja tik Keliaujančioji Bažnyčia – taigi nuolat judanti, nuolat procese, nepritekliuje, nes kelionė – visada šioks toks apsimarinimas, joje visada išgyveni trūkumą, joje trūksta namų pilnatvės. Ir Šventoji Šeima, ir pats Jėzus Kristus daug keliavo savo žemiškojo gyvenimo laikotarpiu. Išbandymų metu stengiuosi apie tai galvoti…
Į tai, kas priklauso nuo žmogaus, kartais sunku žiūrėti rimtai, tačiau matai, kad Dievo Dvasia švilpia virš Bažnyčios „modeliuko“ ir padeda jam išsilaikyti, tam smėlio nameliui, kuris to net nesupranta… Anksčiau labai stengdavausi pataikyti į rėmus, o dabar jaučiu didesnę laisvę apmąstyti tradiciją, ją kvestionuoti, abejoti. Kodėl gi ne? Tai – naujas Kryžiaus atspalvis. Kryžius – matyti savo Bažnytėlę kreivą šleivą ir būti jos dalimi, ir, kai reikia, ginti ją nuo ciniško sekuliaraus pasaulio.
Kalbant apie laisvę Bažnyčioje, man labai imponuoja šveicarų mistikas Maurice‘as Zundelis. Jis man panašiausias į šiuolaikinį šventąjį. Tas plotis ir gylis, kurie matyti jo įžvalgose, yra gyvybiškai reikalingi Bažnyčiai, antraip kyla grėsmė atstumti paskutinius galinčius čia ateiti… Reikalingas ne liberalumas, o mąstymo platumas, Dievo laisvė, Jo veikimo gelmė. O tai pasiekiama ne tik per raidę, o per kiekvieno krikščionies asmeninį santykį su Viešpačiu ir Jo Dvasios įsileidimą, kad Ji pagaliau gautų laisvę mumyse veikti maksimaliai, o ne tik po truputį, po lašelį… Be šito maksimalumo, bijau, viskas eis tik sekuliaryn ir sekuliaryn… Pasaulis išgyvena labai radikalių pokyčių laiką, vidudienio demonas klesti, jis įsisukęs ir užleidęs letargą daugelyje mūsų gyvenimo sričių, o tai iš Kristaus žmogaus reikalauja dvasinio radikalumo. Šiems laikams kaip niekad reikia šventųjų, Šventoji Dvasia tik laukia, kad galėtų mus šventinti, šventinti, šventinti… Tik kur mes?
Dievas manyje gali daryti viską, jeigu Jam leidžiu. Antraip Jis sustos, nes gerbia mano laisvę. Tad problema slypi mumyse pačiuose.
Aš irgi, regis, galiu tik gėrėtis, žavėtis, bet priimu, kad manasis indelis yra kitokios talpos…
Bet tuos indelius svarbu realizuoti maksimaliai! Bažnyčiai labai reikia laisvės. Tačiau problema – laisvės sąvokoje. Šis laikmetis išprievartauja sąvokas pagal savo sugedimo laipsnį. Laisvė kyla iš Dievo ir Jo pažinimo. Kuo daugiau pažįsti, tuo daugiau laisvės tavyje. Kai mažai pažįsti, lieka tik taisyklėlės.
Esat minėjusi, kad „Džiaugsmyno“ bendraautorė yra Šventoji Dvasia. Ar galėtumėt papasakoti, kaip pažinote šį Švč. Trejybės asmenį? Kaip įvyko tas susitikimas?
Esu išgyvenusi labai stiprų Šventosios Dvasios krikštą. Tą patirtį galiu palyginti nebent tik su pirmuoju gimdymu.
Visas mano kūnas degė kaip naujametinė liepsnelė. Atrodė, kad kiekviena ląstelė apsivalo. Pajutau, kad nebenustovėsiu ant kojų, paėjau toliau ir atsiguliau ant žolės. „Viešpatie, daryk su manim ką nori. Jei nori, kad mirčiau, gerai, jei nori, kad išeičiau iš proto – tebūnie, tik noriu likti Tavo akivaizdoje.“
Manau, kad tuomet patyriau Dievo Tėvo žvilgsnį į mane, tiksliau – Jo būties nukreiptumą į mane. Nuo to Jo žvilgsnio manyje viskas degė. Savo žvilgsniu Jis mane apvalė. Vėliau supratau, kad Jėzus mus uždengia nuo šito Tėvo žvilgsnio, antraip jo nepakeltume, sudegtume, neatlaikytume. Tai tokia tyra būtis, kad negali joje išbūti. Dabar suprantu, kodėl žydai negalėjo atlaikyti Dievo akivaizdos. O mes galim – per Jėzų. Nes Jis mums ir duotas tam, kad su mumis, murziais, terliotųsi, mums „sauskelnes keistų“, kad būtume Jo dėka ir su Jo nuolatine pagalba nutyrinti ir po mirties galėtume egzistuoti vienoje tikrovėje su tyriausia Trejybės Būtimi. Kitaip tiesiog nepraeisime dieviškosios švaros standartų ir mums nebus Dangaus. Tą pamažu supratau po Šventosios Dvasios Krikšto.
Tuomet buvau pripildyta Dievo baimės. Ir dabar, kai išgirstu žmones sakant „Dievuliukas“, „Dievulis“, suprantu, kad jie visiškai nesuvokia, su kuo turi reikalą… Jis nėra Dievuliukas, toli gražu…
Neseniai baigėte Religinio švietimo magistrantūros studijas. Sakykit, kaip filologė, rašytoja atsidūrė Katalikų teologijos fakultete?
Turbūt vėl į galvą driokstelėjo Šventoji Dvasia! Manyje, visai nemylinčioje mokyklinės sistemos, atrodo, sukirbėjo tikybos mokytojos pašaukimas. Ir ką su tuo daryti? (Juokiasi.) Mane, maištininkę, vos baigusią mokyklą, veda pas vaikus… Visą gyvenimą kovoju su tuo, ką primeta pasaulis: su nerimastingumu, perfekcionizmu, visokiais iš piršto laužtais reikalavimais, kuriuos norisi savo kailiu patikrinti – ar tikrai jie visi taip svarbūs? Esu buvimo žmogus, man norisi pamatyti šiuolaikinius vaikus ir labiausiai būti su jais Dievo Dvasioje taip, kaip būnasi. Gal net nebūtinai daug apie Jį kalbant… Nežinau. Kol kas niekur neskubu, tas pašaukimas manyje tik atsiranda, kažko dar laukiu.
O studijų laikas buvo be galo palaimintas, bet sunkus, nes vos pradėjus studijuoti mūsų šeimą užgriuvo netikėti ir rimti sunkumai, tarytum atitraukiantys mane nuo šio kelio. Tačiau patys mokslai slydo lengvai, šviesiai ir įdomiai, jie buvo man tiesiog atgaiva nuo to, ką tuo metu teko išgyventi. Regis, esi parklupdyta visose gyvenimo srityse, bet kai reikia, pavyksta susikaupti ir mokytis. Iš to suprantu, kad šios studijos – Jo vedimas.
Kančios ir džiaugsmo temos neišvengiamai reflektuojamos tiek „Džiaugsmyne“, tiek Jūsų magistro darbe, kur pasirinkote kalbėti apie krikščionišką džiaugsmą ir jo praktikavimą kasdienybėje. Kaip pati išgyvenate šių dviejų priešybių – džiaugsmo ir kančios – brolystę, bendrakeleivystę?
Iš pradžių galvojau, kad baigiamąjį darbą rašysiu apie motinystę, bet vieną dieną važiuojant autobusu staiga atėjo mintis: „Turi rašyti apie džiaugsmą.“ Iš karto tuo patikėjau ir ėmiau ieškoti šaltinių, kurių nėra daug.
Krikščioniškas džiaugsmas neatsiejamas nuo Kristaus. O kas yra kristiškas džiaugsmas? Paskutinės Vakarienės metu Jėzus sakė, jog išeina, kad mūsų džiaugsmui nieko netrūktų. Būtent džiaugsmui.
O žmogaus gyvenime daug kas susiję su kančia. Kitaip – nė žingsnio. Pradedant nuo to, kad ryte sunku keltis iš lovos. Tad plačiąja prasme gyvenimas – nuolatinis galynėjimasis su įvairiausiomis kančios formomis! Vis dėlto dar iki gimtosios nuodėmės buvom sukurti būti tobuloje vienybėje vienas su kitu ir su Dievu. Ką tai reiškia? Kad žmogaus būsena iki nuopuolio buvo nuolatinis šlovinimas. Mes paveldėjom ne tik gimtąją nuodėmę ir jos pasekmes, nors paprastai susikoncentruojame į tai, nes kasdienė kančia tiesiog traukia į tai koncentruotis. Bet mumyse yra ir džiaugsmo genas.
Kodėl taip norim būti laimingi? Dėl to, kad džiaugsmo genas mumyse reikalauja laimės. O kas ta prarasta laimė? Tai buvimo su Viešpačiu, vienybės su Juo laimė. Žmogus, kuris neturi tikėjimo, to nežino, todėl ieško laimės pakaitaluose. Bet mes, Kristaus žmonės, tą žinom! Ir jeigu siekiu jungties su Dievu, džiaugsmas sugrįžta. Mano kančelė niekur nedingsta, nes mes vis dar žemėje, bet gyvenant su Kristumi ir didžiausiuose suspaudimuose galima patirti džiaugsmą.
Galima klausti: koks tu – laimingas ar nelaimingas? Viskas vienu metu! Dėl to rašant magistro darbą man buvo labai įdomu, o kaip šventieji išgyveno džiaugsmą? Šv. Kryžiaus Jonui bekalint kone išvietėj ateina nuostabiosios poemos įkvėpimas. Šv. Pranciškus Asyžietis, gulėdamas lūšnelėj, apniktas pelių, pusaklis, sušalęs, su trukdančiomis judėti stigmomis parašo „Saulės giesmę“, kuri iki šiol yra mūsų malda. Štai apie ką yra džiaugsmas! Slėpinys. Apie džiaugsmą mažai ką galima pasakyti, juo reiktų gyventi ir spinduliuoti. Tai ir būtų geriausias liudijimas.
Kalbino Faustina Elena Andrulytė, SF