„Kelionė“ 2023 m. Nr. III (27)
Saulėlydis. Įvairiomis spalvomis mirguliuoja Raibenio ežero paviršius, prie lieptelio pririšta savo kelionės ramiai laukia valtis, o pakrantėje tarsi pasakų namelis stovi žaliai raudona sodyba, pavadinimu „Toli“. Dar einant keliu pasitinka Indrės Gruodienės pasodintas visų Lietuvoje augančių medžių parkas, kuriame ji ketina vesti edukacijas vaikams, o įėjus į namus – laikrodis besikeičiančias valandas praneša skirtingų paukščių balsais.
Indrė Gruodienė (g. 1963 m.) – Ignalinos mero patarėja, „Europe Direct Visaginas“ vadovė, Naujojo Daugėliškio (Ignalinos r.) bendruomenės pirmininkė, ekologė, poetė, dainų kūrėja, pedagogė, žurnalistė, mama… Nenusakomos gyvenimo ir kūrybinės energijos žmogus, kaip niekas kitas primenantis Juozo Tumo-Vaižganto išsakytas mintis apie deimančiukų ieškojimą, gyvenimą visada tekinom ir niekada žingsniu ir savo laimės atradimą, jos trokštant kitiems.
I. Gruodienė į Ignalinos rajoną atvyko ankstyvoje jaunystėje, devintojo dešimtmečio pabaigoje, kuomet didžioji dalis Lietuvos gyventojų dar intensyviai judėjo priešinga kryptimi – iš kaimo į miestą. Vaikystėje pamilusi gyvenimo gamtoje idėją, Indrė niekuomet nesigailėjo savo pasirinkimo. Ji tvirtina, jog gyvenimą visada jautė kaip tam tikrą žaidimą arba meno kūrinį. Šiuo metu I. Gruodienė buria aplink save ir įkvepia vietos bendruomenę, daro begalę dalykų – nuo gamtos, darbo ar architektūros paveldo puoselėjimo iki vietos muziejaus įkūrimo, muzikos festivalių organizavimo, naminės duonos kepimo, edukacijų mokiniams, dainų ir poezijos rašymo…
Naujojo Daugėliškio bendruomenės nariai puoselėja Oninių šventės tradicijas, renka kraštotyrinę informaciją, kurią pristato tiek leidiniuose, tiek per įvairius renginius. Bendruomenės iniciatyva restauruotas XIX a. namas miestelio centre, kuriame įkurtas krašto muziejus, bendruomenės centras.
Pokalbio metu Indrė dalijasi tiek savo neįtikėtinai turtingo gyvenimo istorija, tiek gvildena tam tikras Lietuvos regionų problemas.
Norėčiau pradėti nuo neeilinės Jūsų gyvenimo istorijos ir netipiškų pasirinkimų. Šiandien iš miesto keltis į kaimą tampa gan madingu reiškiniu, bet tada, kai išvykote Jūs, kaip pati esate minėjusi, daugumai tai buvo absoliučiai nesuprantama. Gal galėtumėte papasakoti, kas lėmė šį norą ir pasirinkimą?
Manau, kad užuomazgos gimė vaikystėje – dėl pirmos kaimo patirties. Teko beveik penkerius metus dėl ligos būti visiškai uždarytai ligoninėje, sanatorijoje. Po to mane atvežė į kaimą. Žvelgiant šių dienų akimis, tai buvo visiška egzotika: name jokios elektros, asla, tvarte knibžda paukščiai, paršai, karvės, veši sodai, esi visiškai laisvas stebėti gamtą. Dabar tai vadiname tvariu gyvenimu.
Tikriausiai šis kontrastas – iš palatos į kaimą – prilygo pirmos meilės potyriui. Atvira širdimi įsimylėjau šį gyvenimą – tai buvo mano pasaulis, fantazijos, žaidimai. Vėliau kaimas pamažu ėmė panašėti į miestelį, jame radosi civilizacijos elementų.
Labai domėjausi gamtos pasauliu, rinkau drugelių, plunksnų kolekcijas, kūriau gamtinius žodynus, skaičiau knygas. Gyvenimas tekėjo savo vaga, bet šios vaikystės svajonės viena po kitos ėmė tiesiog natūraliai pildytis.
Baigiau biologijos mokslus, septynerius metus dirbau tuometiniame Zoologijos ir parazitologijos institute. Tyrinėjau pelinius graužikus, buvau laborante, dirbau šalia mokslininkų. Vėliau išsipildė ir antroji svajonė – apsigyventi kaime. Tapau meilės emigrante, sutikau iš šių kraštų kilusį žmogų. Tuomet buvau laiminga, nes jaučiau, kad išsipildys visas mano vaikystės svajonių paveikslas.
Iš tų metų liko labai gilūs įgūdžiai – sužinojau, kaip melžiamos karvės, gaminamos dešros, pjaunama kiaulė, kaip spaudžiami sūriai. Galiu pasakyti, kad tiesiog žaidžiau gyvenimą kaime, jaučiau pasimėgavimą. Būdavo keista, kad kaimo žmonės, gyvenantys ūkininkavimo rutinoje, bet kokia kaina nori vaikus išleisti į miestą, kad tik šie nematytų vargo. Bet aš atvažiavau visai ne vargti, o džiaugtis.
Ar visą laiką jautėte džiugesį, ar sunkesniais momentais imdavo ir kiek kitaip atrodyti?
Džiugesio jausmas lydėjo visada. Pats procesas ir buvo tikslas, nesitikėjau jokio galutinio rezultato. Suvokiau, kad būna ir negandų, ir nesėkmių, kažkas neužauga, numiršta, suserga, bet viską pavykdavo išspręsti. Neigiamos emocijos ar prisiminimai niekuomet manyje giliai neįsišaknija. Žinau juos kaip faktus, bet emocinio išgyvenimo nesinešu į ateitį. Jis būna tik momentinis. Net patyrusi tam tikrų nesėkmių ūkyje, visuomet būdavau labai laiminga, jog mano vaikai gali basi bėgioti per pievas. Šįmet, kai dukra sveikino su Motinos diena, padėkojo už tai, kad suteikiau galimybę augti gamtoje.
Tiesa, vienu metu, dar pirmaisiais gyvenimo kaime metais, beauginant vaikus, buvau šiek tiek įsukta į rutiną. Tuomet nusprendžiau ieškotis kokio darbelio. Besiimdama atsitiktinių darbų, susipažinau su viena moterimi, kuri tuo metu dirbo Seimo nario Kęstučio Trapiko padėjėja. Ji man paskambino po savaitės ir paklausė, ar noriu dirbti vietoje jos. Iš nuostabos nutilau ir po akimirkos sakau: „Noriu.“ Ji atsakė: „Gerai, jis po penkiolikos minučių atvažiuos, susitarsite.“ Tespėjau tvirtai pasakyti, kad jis nevažiuotų, buvau visiškai nepasiruošusi, norėjau susitarti telefonu.
Tada vaikams sakiau: „Ramiai, tylos, sėdėkite prie telefono.“ Pati išėjau ravėti braškių. Kai galiausiai susitarėme susitikti Vilniuje, atsidariau spintą – visi drabužiai persismelkę pelėsių kvapu. Neįsivaizduoju, ką rengtis. Nuvažiavau pas mamą į Vilnių, į Žvėryno mikrorajoną. Pasakiau, kad atvykau darbintis, būsiu Seimo nario padėjėja. Ji manimi nepatikėjo. Paprastai, kai atvažiuodavau, mama visada liepdavo tą pačią sekundę nusirengti ir mesti visus rūbus į skalbimo mašiną.
Taigi, susitikome prie Seimo. Be proto jaudinausi. K. Trapikas ateina ir sako: „Labas. Einame formintis. Ką tu baigusi? O kas tavo runkelius ravės?“ Drebančiu balsu išlemenu: „V-v-yyy-rr-a-ss.“ Mane įsiveda į Seimą. Jaučiuosi kaip visai kitame pasaulyje. Jis su visais sveikinasi, viską rodo, o man tiesiog sukasi galva.
Padėjėja dirbau 1996–2000 m., du kartus per savaitę priiminėdavau žmones. Jie kreipdavosi įvairiais klausimais. Skambindavau į visokias institucijas, prisistatydavau, keldavau klausimus. Iš karto sulaukdavau atsakymo maloniu balsu: „Gerai, tegu ateina, viską padarysime.“ Taip pamačiau išvirkščią realybės pusę: norėdamas gauti patį paprasčiausią dalyką, turi turėti statusą.
Taigi, jaučiau didžiulį kontrastą: vos pakilusi iš braškių lysvės staiga vėl integravausi į visuomenę ir tapau reikalinga.
Labai įsiminė Jūsų frazė, kad svarbu nepasiduoti pesimistams, galbūt net neprisileisti jų, kai ruošiesi kokiai nors avantiūrai. Jei gyvenime susidūrėte su aplinkos skepsiu, kaip pavyko jį įveikti?
Mano optimizmas kai kam gali atrodyti perdėtas, su tam tikru naivumo potėpiu. Net ir draugai pastebi, kad manęs klausantis, viskas atrodo ypatinga – sutikti žmonės, gyvūnai, aplinka. Kurdavausi visokias istorijas ir viskuo gėrėdavausi, grožėdavausi. Jaučiausi tarsi menininkė, kurianti savo gyvenimą, įsileidžianti į jį įvairiausius atspalvius. Ėmiau sau sakyti: „Niekada neik prieš save, daryk taip, kaip jauti.“ Net ir mano kardinalus išvykimas į kaimą jaunystėje, ilgai augintas, brandintas vaikystėje, paskui prislopintas, glūdėjęs pasąmonėje.
Vėliau staiga tarsi augalui man atsirado palanki dirva, ėmiau augti, stiebtis, tapo nesunku tarsi nušluoti kitų primestas moralines normas. Įvairių žmonių moralus atsimenu tik kaip faktus. Man jie atrodė nereikšmingi, nes būtent aš gyvenu, žinau, jaučiu. Visada turėjau stiprią intuiciją, savarankiškumą, tikėjimą.
Gyvenimas yra tarsi sistema nesistemoje. Įvairios svajonės, veiklos, norai, įgyvendinimai, nelaimės, kai joms ateina laikas, sueina į vieną tašką ir viskas savaime išsisprendžia. Jaučiuosi tarsi sėdėčiau prie konvejerio, o ant jo viskas padėta: karvė, mašina, vaikai, džiaugsmas, kelionė, nelaimė, mirtis… Visa, ką turiu. O aš sėdžiu ir žiūriu: dabar dar mašinos nenoriu, dar neužsidirbau, ateis laikas. Matau vaikus, namelį. Intuityviai užsinoriu kokio daikto, ir jis atsiranda. Daug ko negaliu savo mąstymo dėžutėje pati paaiškinti.
Labai stebina ir Jūsų kūrybinė, gyvenimo energija, ugnis. Pati esate bendruomenės pirmininkė, generuojate idėjas, kaip turėtų vystytis vietos gyvenimas, gebate įkvėpti žmones. Ar nuo pat pradžių Jūsų idėjos būdavo sutinkamos palankiai?
Nesakau, kad ir dabar jos sutinkamos palankiai. Idėjos gimsta iš mano asmens, tuomet tarsi nenoromis imu jas diktuoti. Kartais pavyksta uždegti, sudominti žmones, o kartais tenka tapti savotišku „diktatoriumi“, įgyvendinti idėjas vienai, jei tikiu, kad tai svarbu. Natūralu, jog visi žmonės yra skirtingo mąstymo, turi skirtingas vertybes. Jaučiu, kad kartais ne visi spėja su mano idėjomis, kartais jaučiu graužatį, kad viena darau, tarsi to reikėtų tik man. Ne visada pavyksta kiekvienam žmogui jo kalba išaiškinti, kodėl vienas ar kitas dalykas svarbus. Tikiu, kad geriausias idėjų atpildas ir vertintojas yra laikas.
Aš dalinuosi savo mintimis, žmonės tiki, bet kartais dėl minties greičio ne viską sugebu paaiškinti, pateikti, kaip kiti įpratę. Dabar toleruojame lėtą gyvenimą, kaime juo mėgaujamės, bet kaip sustabdyti minties lėkimą?
Kiek teko važinėti po tolimesnius Lietuvos regionus, gyvenimas šiame krašte yra vienas labiau džiuginančių. Tiek iš pirmo žvilgsnio, kai matai, kaip dirbami laukai, prižiūrimos sodybos, tiek pažįstant šiek tiek giliau, matant, kad vyksta įvairios iniciatyvos, rūpinamasi žmonėmis. Kitur esu mačiusi daug daugiau namų, užkaltais langais, liūdnų žmonių veidų, daug daugiau pesimizmo, nusivylimo gyvenimu. Ko, jūsų manymu, reikia regionams, kad juose virtų gyvenimas?
Aplink save buriame panašius žmones. Net ir atvykę į naują vietą, natūraliai juos pritraukiame. Tuomet ir atrodo, kad viskas šaunu, nes sutampa vertybės, užsikreti pozityvumu: visi kažko siekia, kažką daro.
Ko trūksta regionuose? Gal nuskambės keistai, bet – lyderių, kaimo šviesuolių. Ne kiekvienas žmogus apdovanotas iniciatyviu įžvalgiu protu, autoritetu. Ne aklu troškimu pakeisti senų sodybų langus plastikiniais, ne siekiu viską užkloti trinkelėmis. Važiuodami dažnai pamatysit senas trobas, kurių akys tarsi iššaudytos. Mąstant apie ateitį, reikia lyderystės, drąsos koncentruotis į tvarius dalykus, kurių rezultato iš karto nepamatysi.
Šiuo metu man labai rūpi senieji sodai. Dažnai miesto žmonės svajoja grįžti į gamtą, nusiperka sodybą kaime, bet labai myli „tvarką“, bijo erkių, tad be gailesčio išpjauna obelis, nors tie medžiai galėtų gyventi dar penkiasdešimt ar šešiasdešimt metų. Išpjauna visą buvusį gyvenimą.
Norėčiau aktualizuoti senųjų sodų saugojimą, šviesti žmones šia tema, sutelkti tam paramą. Lietuvoje yra net kelios nacionalinės obelų veislės: antaniniai, renetai, pepinai, rudens dryžuotieji. Kokios galingos senosios obelys!
Socialiniuose tinkluose esu subūrusi grupę „Medžio širdis“. Siekiame saugoti pavienius, galingus medžius, už kurių slypi žmonių istorijos, tarsi Grainio liepa. Norėtųsi juos suinventorinti, tas istorijas užfiksuoti. Norėtųsi prie jų įsmeigti informacinius kuoliukus, kad atėjęs pasigrožėti žmogus turėtų galimybę susipažinti su medžio istorija. Kai įkūriau šią grupę, tiek sulaukiau įdomių, jautrių pasakojimų, kad net gimė mintis išleisti knygą. Per medį skleidžiasi žmogaus ir gamtos ryšys, istorija, prisiminimai.
Tačiau šnekant tiek apie gamtos, tiek apie architektūros ar darbo tradicijų paveldą, atrodo, jog pagrindinė problema, kad didžiajai mūsų visuomenės daliai trūksta sąmoningumo. Kažkuriuo metu liovėmės natūraliai iš vyresnės kartos perimti žinias, tradicijas. Gal tai susiję su sovietmečiu?
Dažnai tiesiog nebenorime to, kas buvo. Tiesa, jog anksčiau žmogus buvo gerokai mažiau mobilus, nebuvo tokių technologijų. Iš tiesų, visi esame kilę nuo žagrės. Protai, išėję iš kaimo, kuriuos išleisdavo ugdytis, kilti aukščiau, kūrė technikos amžių, stengėsi, kad būtų patogiau kaime vargstantiems artimiesiems.
Taip gimė tam tikras paradoksas: fizinių, mechaninių technologijų amžius praeina, naujos kartos gręžiasi į tvarumą, grįžta į kaimą. Be abejo, dar nežinome, ką mums atneš skaitmeninės technologijos, dirbtinis intelektas. Vis dėlto sovietų išauginta karta labai veržėsi į miestą, į civilizaciją, nebenorėjo to, kas buvo. Aš irgi nenorėjau gyventi mieste, nes jame buvau praleidusi visą gyvenimą, tačiau tuo metu tokių buvo vienetai, mano pasirinkimas nebuvo madingas. Gal esame linkę bėgti nuo rutinos? Vargti reikia visur, niekur neišvengsi rūpesčio. Greičiausiai žmogus iš esmės trokšta pokyčio.
Vis dėlto tiek tūkstantmečių žmogui buvo natūralu turėti savo erdvę, žemės lopinėlį, o sugrūdimas į miestus, į daugiabučius, kur žmogus prisispaudęs prie žmogaus, palyginti nesenas, turbūt siekiantis Pramonės perversmą. Gal tai, kaip gyvename šiandien, žmogui nėra natūralu?
Iš kaimo išėjusią kartą stulbino daugiabučiai, juose veikiantis vandentiekis, centrinis šildymas. Jie visa tai matė kaip geresnį gyvenimą – žavėjosi, jog dieną atidirbę fabrike, vakare gali tiesiog ilsėtis, gauti talonų baldams, automobiliui. Tačiau žmonės labai greitai vėl ėmė važinėti į kaimą – net ir maisto atsivežti. Kaime išliko genetiškai stiprūs žmonės, pas kuriuos visi grįžta.
Nežinau, koks likimas laukia dabartinės miestų struktūros. Net ir renovuoti daugiabučiai gyvuos ne ilgiau kaip dvidešimt metų. Manau, kad žmonės, laikui bėgant, paliks miestus ir keliaus į kaimą. Miestas pamažu tampa tam tikra pramogos erdve – ten daug meninės, kūrybinės visiems skoniams tinkamos pasiūlos.
Norėčiau grįžti prie Jūsų minčių apie lyderystę ir jos trūkumą. Man kilo klausimas, kaip natūraliai šį reikalą spręsti. Manau, kad žmonėms priimtina tik iš vidaus, iš jų pačių terpės kylanti lyderystė. Turbūt iš šalies atėjęs žmogus vargiai galėtų tapti lyderiu, galbūt tam reikėtų labai daug laiko…
Taip, ir aš, atvykusi iš Vilniaus, tarmiškai esu vadinama atėjuoniu. Turėjau užauginti vaikų kartą, kad galėčiau dalintis savo idėjomis ir jomis būtų tikima. Tačiau tuo pat metu pastebėjau, jog daugiausiai kaimuose pozityvių pokyčių atneša būtent atvykę žmonės. Vietos gyventojai galbūt verda savo sultyse ir nustoja matyti galimą potencialą. Atrodo, kad jie mąsto logiškai, tačiau tuo pat metu tai gan primityvu. Kai siekėme įrengti tinklinio aikštelę jaunimui, visi ėmė argumentuoti, jog tuoj uždarys mokyklą, greitai nebeliks jaunimo, neverta švaistyti pinigų. Tokiomis akimirkomis mane ima pyktis, nes jei nieko nedarysi dėl jaunimo, jis dar labiau manys, kad yra nevertinamas.
Kalbant apie lyderystę, vienas man artimiausių pavyzdžių – Vaižgantas, vadinamas deimančiukų ieškotoju. Jis rasdavo, pastūmėdavo vadinamuosius kaimo lyderius. Pati stengiuosi ir manau, kad kartais pavyksta rasti tų deimančiukų. Man kiekvienas žmogus yra įdomus, pasineriu į jo pasaulį. Kiekvienas kažką daro, bet pats negeba to viešinti, drąsiai apie tai kalbėti. Įsivaizduoja, jog tai niekam neįdomu.
Manau, kad turėtų būti rengiami lyderystės mokymai, ypač reikia skatinti jaunimą. Pati daug išmokau per kadaise švedų ūkininkų organizuotus mokymus. Vėliau šią patirtį pasiūliau dar keliams ūkininkams iš savo krašto – visi kažką įdomaus padarę, pasiekę, užkrėtę savo pavyzdžiu kitus.
Vis dėlto dabar žmonės mažiau nori mokytis. Paradoksas – pinigų yra, bet trūksta natūraliai motyvuotų žmonių.
Man labai didelį įspūdį paliko mažytės šio regiono bibliotekos, kurios visiškai kitokios nei miestų ar labiau prakutusių miestelių. Pasidalinsiu kontroversiška patirtimi: į vieno miestelio puikiai renovuotą biblioteką su kolega buvome pakviesti diskusijai su vietos gyventojais. Sumišusi bibliotekininkė sako: „Na, tai kalbėkite.“ Mes sutrikę – ką kalbėti? Kolega susiorientavo, spontaniškai pradėjo kalbinti žmones ir susitikimas visai neblogai pavyko. Štai čia pamačiau kontrastą: Grybėnų bibliotekėlė labai kukli, šildoma kokline krosnimi, neturi vandentiekio, bet ten vyksta vietos dailininko paroda, žmonės nuoširdžiai apie tai diskutuoja, bibliotekininkė paruošusi rimtus klausimus. Kilo mintis, kad kol tokios bibliotekėlės gyvos, tol gyvas ir vietos dvasinis gyvenimas, identitetas.
Išgirdau patvirtinimą, kad pinigai gadina žmones. Be abejo, jų reikia, tačiau jie turėtų būti skiriami tai grandžiai, kuri gebėtų spręsti ilgalaikes problemas. Lyderiams sugalvojus gražią idėją, ši tarsi užstringa, nes tolimesnės grandys negeba jos išpildyti. Žmonės nesupranta, kad tai neturi būti trumpalaikis dalykas. Lietuvoje rastume daug pavyzdžių, kaip žmonės, gavę nurodymą įsisavinti lėšas, tiesiog užsideda pliusus.
Grybėnų bibliotekėlė ir kitos – bendruomeniniai židiniai, kurie turėtų išlikti. Jie gyvens, kol bus ginami vietos bendruomenės. Įvairiose seniūnijose gyvenimas vyksta skirtingai, bet dažnai biblioteka kartu būna ir kultūros namai. Ten vyksta įvairios veiklos, kiekvienas žmogus turi galimybę pasirinkti, kas jam labiausiai tinkama. Tik šiek tiek gaila, kad tikrojo bendruomeniškumo, o ne priedangos tik įsisavinti pinigus, pas mus labai mažėja.
Vėlgi manau, kad trūksta tinkamų lyderių. O koks turėtų būti lyderis? Jis turėtų pasižymėti žmogiškosiomis savybėmis, traukti kitus, uždegti. Būti tarsi mama – globojanti ir puoselėjanti.
Reikia labai daug universalių gebėjimų. Buvo tiesiog neįtikėtina, kai pokalbio pradžioje paminėjote Vaižgantą, nes eidama pas Jus, apie jį mąsčiau. Prisiminiau du svarbius jo sakinius: „Visada tekinom, niekada žingsniu“; „Kitiems ieškojau laimės, sau radau“. Fenomenalu, kad save dalindamas kitiems – tarnaudamas kaip kunigas, būdamas bendruomenės žmogus, visada lėkdamas bėgte ir dėl visų – sugebėjo save realizuoti ir kaip talentingas rašytojas. Norėčiau pakalbėti apie Jūsų asmeninę kūrybą – eilėraščius, dainas… Įsivaizduoju, kad tam stabtelėjimui būna skirtos tik akimirkos. Turbūt, kai esi labai veiklus žmogus, kūryba yra tarsi nuo kažko kito atplėštas laikas, kai pagaliau turi galimybę pabūti su savimi.
Manęs dažnai klausdavo, kodėl tai darai… Kiekvienas žmogus turi sau išsigryninti, ką jis geba. Moku siūti, bendrauti su žmonėmis, groti, dainuoti, iškepti pyragą… Tuo reikia dalintis. Gyvensime, mirsime ir nusinešime savo gebėjimą, tad svarbu išdrįsti dalintis. Jei matau, kad galiu, tiesiog dalinuosi.
Mano kūryba spontaniška, net nežinau, ar dažniau gimsta dėl šviesių, ar dėl skaudžių emocijų. Tai – sielos išsisakymas. Gyvenime iš viso gal tik vieną žaismingą tekstą esu parašiusi, visa kita ateina per nelengvus išgyvenimus ir yra tikras atsivėrimas. Atrodau esanti stipruolė, kovojanti su negandomis, viską spėjanti, o mano dainos liūdnos, išmąstytos – apie meilę, apie jausmus kalbama per gamtą.
Gal per kūrybą lengviau išsisakyti ir netgi sau pačiam pasakyti kažką, ko nesinori įvardyti…
Taip, tu apsinuogini. Ši forma tam labai patogi. Apsinuogini, tampi pažeidžiamas, tarsi atlieki išpažintį. Juk iš tikrųjų išsakai visą savo sielą, o gal gyvenime kitiems rodaisi kitoks.
Kartą, kai man buvo aštuoniolika, jaučiausi sukūrusi brandų eilėraštį. Tuo metu dirbau Ekologijos institute, kur mokslininkas Jonas Tauginas labai įdomiai organizuodavo Jonines laukinėje gamtoje. Mano pirmuosius poetinius bandymus įkvėpė šie potyriai. Pas tėvus kartais lankydavosi rašytoja Vidmantė Jasukaitytė ir jai nusprendžiau parodyti šį tekstą. Rašytoja į mano darbą pasižiūrėjo skeptiškai, po to labai ilgai nebekūriau.
Vėl pabandžiau rašyti jau apsigyvenusi kaime, augindama keturis vaikus. Pamenu, buvo žiemos pabaiga, tuoj turėjo pradėti tirpti varvekliai. Parašiusi eilėraštį, slapta nuvežiau į paštą, išsiunčiau vietos laikraščiui. Man tada buvo apie trisdešimt. Prenumeravau laikraštį, praverčiau naują jo numerį ir išvydau savo tekstą. Tiesiog šiurpas perėjo per kūną. Tai man tada davė tokius sparnus, pradėjau vėl kurti.
Baigiant mūsų pokalbį, norėčiau paklausti apie Jūsų sodybos pavadinimą „Toli“. Jis atrodo gan paradoksalus, nes visas Jūsų gyvenimas, veikla labiau kalba apie žodį Arti. Esate arti žmonių rūpesčių, įvairių savo miestelio reikalų, problemų, save dalinate. Ar galėtumėte pasakyti, ką reiškia šis „Toli“?
Kiekvienas žmogus turi turėti mažą savo erdvelę, kurioje pasikrauna gyvenimui, darbams, idėjų įgyvendinimui, tampa pajėgus būti stiprus šalia kitų žmonių. Žodis „Toli“ neturi ribų. Jis nenusako jokio atstumo, tai labai individualu. „Toli“ daugiau reiškia pabuvimą su savimi.
Tiesa, šis pavadinimas gimė labai įdomiai. Kai čia dar nieko nebuvo, kviečiausi profesionalą konsultuotis dėl statybų. Šis, sulaukęs telefono skambučio, į klausimą „Kur esi?“ atsakė: „Nežinau, kažkur toli.“ Taip ir svečiai, vos atvažiavę, dažnai ištaria: „O Dieve, kaip tu toli…“ Pamaniau, kad tai būtų puikus pavadinimas.
Kas gyvenime toli, visada gali virsti arti. Ir neaišku, kas yra pirmas, kaip višta ir kiaušinis. Ar tu pirma esi arti žmonių, arti savo idėjų, o paskui toli važiuoji pasisemti jėgų, o gal pirma turi šviežių jėgų ir važiuoji būti arti žmonių. Ir mano valties pavadinimas – „Toli… Arti…“ Dažnai sakau, kad tai, kas yra toli, visada gali tapti arti.
Kalbino Vaiva Monika Lanskoronskytė