Rubrikoje „Į gilumą“ toliau dalinamės teologo dr. Valdo Mackelos (1972–2017) dvasiniu paveldu. Šį kartą kviečiame drauge su juo įsižiūrėti į Švč. Jėzaus Širdies slėpinį. Straipsnis parengtas pagal 2010 m. Paštuvos Basosioms karmelitėms skaitytą paskaitą.
Liaudies pamaldume daug dėmesio skiriama Jėzaus Širdžiai: birželį, ypač kaimuose, mėgstama rengti birželines pamaldas. Liturgijoje gerai žinoma Jėzaus Širdies litanija, kurioje gerai skleidžiasi liaudiška teologija, Švč. Jėzaus Širdžiai dedikuotos gražiausios šventovės, pavyzdžiui, geriausiai žinoma Jėzaus Širdies katedra Paryžiuje, kuri, galima sakyti, yra dvasinė Prancūzijos širdis. Be to, veikiausiai kiekvienas iš vaikystės prisimename Jėzaus Širdies paveikslą. Tiesą pasakius, anuomet net su baime žvelgdavau į paveikslėlį, kuriame buvo pavaizduota erškėčiais vainikuota Jėzaus Širdis, tačiau kartu žvelgdamas į jį patirdavau ir Dievo artumą. Taigi, iš kur kyla pamaldumas Švč. Jėzaus Širdžiai?
Jau Bažnyčios Tėvų raštuose galima rasti užuominų apie šį pamaldumą, ypač Kristaus nukryžiavimo scenos iš Evangelijos pagal Joną komentaruose. Veikiausiai Bažnyčios Tėvai ir padėjo pagrindus viduramžiuose išpopuliarėjusiam pamaldumui. Svarbu paminėti, kad maždaug XII a. kilo maldingumas Jėzaus Žaizdoms. Be abejo, šį pamaldumą įkvėpė ir šventieji, gavę stigmas: šv. Pranciškus Asyžietis ir šv. Kotryna Sienietė, kuri, beje, nemažai prisidėjo prie maldingumo Jėzaus Širdžiai. Dar viena šventoji, turėjusi stigmas – šv. Gertrūda, gyvenusi Vokietijoje. Ji aprašė momentą, kai atsivėrus stigmoms, ji pajautė, kaip širdį perveria iš Kristaus Širdies sklindanti šviesa.
Pamaldumas Jėzaus Širdžiai taip pat susijęs su viduramžiais paplitusiu Kristaus Kančios kultu, tai yra dėmesiu kenčiančiam Kristui. Iki XII a. katalikiška tradicija buvo labai panaši į bizantišką, kai netgi ant kryžiaus dažniausiai būdavo vaizduojamas šlovingas prisikėlęs Kristus. Tik nuo XII a. lotyniškoji Vakarų tradicija pradėjo labiau akcentuoti kenčiantį Kristų, tuomet keitėsi ir Jėzaus vaizdavimas bei maldingumo praktikos. Iš čia kyla ir katalikiškos bei Rytų mistikos skirtumas: jei Rytų mistika yra Taboro kalno šviesos mistika, Kristaus dieviškumo išgyvenimas ir Jo šlovės patyrimas dar šiame pasaulyje, tai Vakaruose dauguma mistikų ypatingai išgyveno Kristaus kančią.
Viduramžiais buvo itin pabrėžiamas pervertos Kristaus Širdies vaidmuo, ir daugelis šventųjų mistikų medituodavo šį vaizdinį kaip pasaulio nuodėmės, sužeidžiančios Dievo Sūnų, simbolį. Be to, ši Širdis yra gailestingumo šaltinis. Drauge su pamaldumu Jėzaus Širdžiai išplito ir tam tikras Jėzaus vaizdavimas. Jeigu nuvyksime į Žemaičių Kalvarijos atlaidus, pamatysime prekiautojų paveiksliukais, kuriuose dažnai vaizduojama būtent Jėzaus Širdis – veikiausiai toks Kristaus vaizdavimo būdas atlaiduose yra dažniausiai sutinkamas.
Taigi, šis maldingumas labai liaudiškas, tačiau yra ir mistinis jo matmuo. Galima kelti klausimą: kodėl susitelkiama būtent į Jėzaus Širdį, kodėl negalima melstis tiesiog Jėzui? Galiausiai kyla klausimas: o ką reiškia žodis „širdis“?
Nuo Širdies prie Asmens
Dažnai vartojame žodį „širdis“ visai ne kūniška prasme. Pavyzdžiui, pasakymas „skauda širdį“ paprastai reiškia ne sušlubavusią sveikatą, bet emocinius išgyvenimus ar dvasinius sukrėtimus. Drauge širdis simbolizuoja meilę, ir pats maldingumas Jėzaus Širdžiai yra Kristaus meilės, kuri myli netgi kentėdama dėl nevertinančių jos kančios, akcentavimas. Toks motyvas labai dažnai pasitaiko tarp mistikų, kurie kalbėjo apie Kristaus Širdį, sakydami, kad žmonės nėra pajėgūs atsakyti į dievišką meilę, ir šis netolygumas tarp to, kaip myli Dievas ir kaip myli žmogus, atsispindi pervertoje Kristaus Širdyje: žmogus nuolatos žeidžia, o Dievas vis viena jį myli. Šv. Pranciškus yra pasakęs, kad meilė nėra mylima. Tas pasakymas paskui atsikartojo daugelio šventųjų išgyvenimuose, regėjimuose. Veikiausiai mistinis suvokimas, kokie esame menki, neverti ir nesugebantys mylėti dieviškos meilės akivaizdoje, ir yra tikras Dievo meilės patyrimas.
Taigi, šis pamaldumas, jeigu yra ne paviršutiniškas, o tikras ir gilus, nuo mylinčios Širdies veda prie artimesnio Jėzaus atradimo – nuo mylinčios Širdies prie Jo meilės. Lietuvių kalboje medis turi šerdį, o žmogus – širdį. Tai, kas yra centre, reiškia pačią esmę, todėl, jeigu artėjame prie Jėzaus Širdies, artėjame ir prie suvokimo, kas Jis iš tikrųjų yra, artėjame prie pačios esmės. Be to, lietuvių kalboje panašiai skamba žodžiai „asmuo“ ir „esmė“. Taigi, Jėzaus Širdis atskleidžia dieviškąjį Jėzaus asmenį. Pagal katalikų teologiją Jėzus turi žmogišką ir dievišką prigimtis, bet asmuo yra vienas – dieviškas. Nors dėl Jėzaus žmogiškumo dieviškasis asmuo nėra regimas, Jėzaus Širdis yra tas dieviškasis asmuo, prie kurio galime bent truputėlį priartėti.
„Taip mylėjo žmones“
Prie maldingumo Jėzaus Širdžiai puoselėjimo labiausiai prisidėjo vienuolė šv. Marija Margarita Alakok, gyvenusi Prancūzijoje XVII a. Tuo barokiniu laikotarpiu buvo vertinamas apčiuopiamas dvasingumas, o katalikai buvo itin linkę į tokią mistiką. Mistiką, kuriai būdingas ne tuštumos ir šviesos pajautimas, kuri yra neapčiuopiama ar nesuvokiama, bet priešingai: baroko metu mistika turėjo būti konkreti, susijusi su daiktais, šventųjų relikvijomis bei tam tikrais vaizdiniais. Visa tai atsispindi šv. Margaritos M. Alakok regėjimuose ir pamaldume Jėzaus Širdžiai, kuris vėliau išplito po visą katalikišką pasaulį.
Pagrindinė žinia, kuria pasidalino ši šventoji, buvo išgyvenimas, kad mes teikiame Jėzui skausmą, kad Jo perverta Širdis kenčia dėl mūsų, o ne dėl to, kad Ją pervėrė romėnų kareivis, norėdamas patikrinti, ar Jėzus jau miręs. Jėzaus Širdis nuolatos perveriama mūsų nuodėmių, netobulumų, širdies kietumo…
Vis dėlto 1674 m., per apreiškimą Marijai Margaritai, Švč. Širdis buvo parodyta liepsnose, akinanti labiau už saulę ir skaidri kaip krištolas, su garbinama žaizda. Širdį juosė erškėčių vainikas, simbolizavęs žmonių nuodėmių sukeltas kančias, o ant Širdies uždėtas kryžius reiškė, jog nuo pat pirmosios Įsikūnijimo akimirkos, nuo tos akimirkos, kai susiformavo Švč. Širdis, ant jos buvo uždėtas Kryžius. Šis Kryžius žymi, kad Jėzaus kančia yra ne paprasta kančia, kylanti dėl to, kad mes skaudiname Jėzų, bet atperkamoji kančia. Juk kryžius simbolizuoja vertikalę ir horizontalę, kryžius sujungia Dievą su žmonėmis ir žmones tarpusavyje. Pagal šią viziją Marija Margarita nupiešė atvaizdą, kurį Bažnyčia kanonizavo ir naudoja šiandien – liepsną, erškėčių vainiką ir Kryžių.
Nors pamaldumas Jėzaus Širdžiai, rodėsi, yra skirtas tik tam laikotarpiui, jis buvo toliau plėtojamas: praėjus keliems šimtams metų žmonės vienaip ar kitaip vis dar atranda Švč. Jėzaus Širdį, kuri, anot Marijos Margaritos, „taip mylėjo žmones“.
Be abejo, šv. Faustinos regėjimai ir pagal juos nutapytas paveikslas priklauso tai pačiai pamaldumo tradicijai. Tai – maldingumas atvertai Jėzaus Širdžiai kaip tyram šaltiniui, iš kurio plaukia paguoda palaužtai sielai, o drauge ir gailestingumo patyrimas.
Šv. Faustina regėjimuose matė šviesą, sklindančią iš Jėzaus Širdies, spindulius, simbolizuojančius kraują ir vandenį, bet ji nebuvo pirmoji su tuo susidūrusi. Panašu, kad mistiniam šv. Faustinos patyrimui įtaką padarė jau kelis šimtus metų besitęsiančios maldingumo praktikos – tai nebuvo apsireiškimas „tuščioje vietoje“. Reikia pastebėti, kad šventųjų regėjimuose yra ir žmogiškumo dalis, kuri atspindi jų gyvenimo laikmetį, tad kai kurie šiandien neįprasti dalykai gali mus stebinti.
Kalbant apie maldingumo tradicijas, Bažnyčiai būdingas dvejopas judėjimas: iš viršaus į apačią – kai Bažnyčia moko, aiškina Šventąjį Raštą, skelbia dogmas, ir iš apačios į viršų – kai tikėjimo praktikos atsiranda tarp paprastų žmonių, vienuolyno celėse, kaimo bendruomenėse ir tik vėliau pasiekia Romą. Būtent taip nutiko su maldingumu Jėzaus Širdžiai: iš pradžių tai buvo liaudiškas pamaldumas, kuris tik po kelių šimtų metų pasiekė Romą. XVIII a. oficialiai patvirtinta speciali liturgija bei Jėzaus Širdies Mišios. Reikia paminėti, kad ši tradicija labiausiai paplito Prancūzijoje ir Lenkijoje. Lietuvoje ji taip pat itin stipri dėl kaimynės Lenkijos įtakos – mūsų tradicijos labai panašios.
Taigi, 1833 m. buvo pirmą kartą švenčiamas Švč. Jėzaus Širdies mėnuo, vėliau popiežiai paskelbė Jėzaus Širdies šventę aukštesnio rango švente, o popiežius Pijus IX paragino katalikus pasišvęsti Jėzaus Širdžiai. Dar daugiau: popiežius Leonas XIII visą birželį paskatino skirti šiam maldingumui ir visą pasaulį pašvęsti Jėzaus Širdžiai. Šis popiežius labai rūpinosi pasauliu, kuris, rodėsi, ritasi į pražūtį. XIX a. pabaigoje Leonas XIII jau atpažino tendencijas, kurios XX a. žmoniją atvedė prie dviejų Pasaulinių karų ir daugybės prarastų gyvybių. Tai suprasdamas, jis ragino visus katalikus aukoti pasaulį Švč. Jėzaus Širdžiai. Be to, šį kasmetinį paaukojimą atnaujino popiežius Pijus X, o Pijus XI nurodė tai atlikti per Kristaus Karaliaus šventę.
Bedugnė širdis
Kalbant apie maldingumą Jėzaus Širdžiai, svarbu aptarti, ką širdis reiškia Biblijoje, dvasinėje kelionėje ir dvasinėje patirtyje. Graikų kalboje širdis yra kardia, iš čia mums žinomi žodžiai: „kardiologija“, „miokardas“, „kardiograma“. Mažiau žinomas hebrajiškas žodis, reiškiantis širdį, – leb. Tačiau graikiška Naujojo Testamento „širdies“ samprata yra paremta būtent hebrajiškąja leb samprata, ir šiuo atveju „širdis“ reiškia labai daug.
Dažnai širdį siejame tik su jausmais, populiariojoje kultūroje „širdis“ dažniausiai simbolizuoja jausmingumą arba žmogaus emocinę pusę ir yra dažnai supriešinama mąstymui, intelektualumui. Biblijoje to nėra – valia, jausmai ir suvokimas sudaro visumą. Širdis reiškia ir jausmus bei emocijas, pavyzdžiui, liūdesį (Ps 34, 19: „širdis lūžta“, 1 Sam 1, 8: „širdis nerimsta“), džiaugsmą (1 Sam 2, 1: „mano širdis džiaugiasi“), ryžtą, ištikimybę, neapykantą (Kun 19, 17: „tu neturi nekęsti“, žodis „širdis“ čia neišverstas į liet. k.). Širdis yra sprendimų šaltinis, be to, ji nurodo vietą, kur slypi žmogaus išmintis: kai protas nusileidžia į širdį, žmogus įgyja išmintį. Nuostabu, kad žmogus Senajame Testamente, jei yra tikrai išmintingas, mąsto širdimi ir sprendimus priima širdyje.
Žmogus yra vientisas, dėl to kalbėdami apie širdį, kalbame apie visą žmogų ir apie pačią žmogaus esmę – visą esybę, kuri yra jo protinės ir emocinės veiklos centras. Taigi, nors šiandien širdis priešinama protui, Senojo Testamento širdies samprata reiškia, kad žmogus yra vientisas ir pati žmogaus esmė yra vientisa. Kitaip tariant, žmogus nėra padalintas tarp proto ir jausmų, bet turi esmę, pranokstančią tiek protą, tiek jausmus. Tai, galima numanyti, yra dvasinė žmogaus esmė, kuri priima Dievo žodį, o jis paliečia būtent žmogaus širdį ir joje įvyksta pasikeitimas, atsivertimas – gr. metanoia. Žinoma, žmogus gali „užkietinti“ širdį („Bet aš užkietinsiu jo širdį, ir jis neleis tautai išeiti“, – Iš 4, 21), gali nutolti nuo Dievo („Kadangi ši tauta tik liežuviu tesiartina prie manęs, vien tik lūpomis tegarbina mane, – jos širdis yra nutolusi nuo manęs“, – Iz 29, 13), bet Dievas savo žodžiu siekia atverti, atnaujinti žmogaus širdį, kaip sakoma 51 psalmėje (12 eil.): „Padaryk manyje, o Dieve, skaisčią širdį“. Taigi, širdis yra mūsų santykio su Dievu „organas“. Dievas kreipiasi į mūsų širdį ir ją atveria.
Be to, galima sakyti, kad širdis yra vidinis žmogus. Ji nėra paprastai matoma, perregima. Tik Jėzus turėjo dovaną matyti, kas yra žmogaus širdyje, jam dar neprabilus. Toje širdyje: mintys, troškimai ir atmintis… Žmogus mato tik išorinius dalykus, dėl to yra linkęs spręsti pagal išorę, tačiau tik Dievas gali būti teisėjas – Jis vienintelis mato žmogaus širdį. Jėzus sako: „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami“ (Lk 6, 37). Daugybė šventųjų, Bažnyčios Tėvų, dykumos Tėvų primena, jog negalima spręsti apie žmogų iš išorės, nes galime suklysti. Mūsų vertinimas visuomet yra labai ribotas.
Žmogaus širdis yra begalinis pasaulis, kaip sako Biblija: „Žmogus – gelmė, o širdis jo – bedugnė“ (plg. Ps 64, 7). Tačiau tuo nenorima pasakyti, kad žmogus yra labai gilus, nes bedugnė iš tiesų yra chaosas, kuris buvo pačioje Pradžioje, ir Dievo Dvasia skrajojo virš jo. Chaosas – tai mumyse esanti gūduma: geismai, sumanymai, siekiai, apgailestavimai, kurie vienas kitam prieštarauja ir kovoja tarpusavyje. Šioje gelmėje, bedugnėje yra labai daug galimybių: chaosas gali taip ir likti chaosu, kai mūsų troškimai, mintys, begalė visokiausių norų, troškimų lieka nesuvaldyti. Tačiau Dievo Dvasia gali nukreipti tą chaosą į kosmosą ir tai, kas pinasi žmoguje, sutvarkyti.
Chaosas, ta gelmė arba bedugnė, nėra blogis, nes tai yra medžiaga, iš kurios Dievas kuria, panašiai kaip iš molio. Vaikystėje buvau pamišęs dėl lipdymo iš molio ir žiedimo: kadangi mano mama dirbo Taikomosios dailės mokykloje, būdamas dešimties priprašiau, kad mane pasodintų prie žiedimo rato, ir tada žiedžiau pirmą savo puodynę. Aišku, pirmąkart molis visiškai nepakluso, bet iš antro trečio karto pavyko visai neblogai. Molis, iš kurio žiedžiama, iš pradžių būna netvarkingas, panašiai ir žmogaus širdis – kaip tas molio gabalas, kurį Dievas paima į savo rankas ir iš jo padaro kūrinį. Juk atėjęs į dirbtuves matai, kiek ten visokiausių nuostabių puodynių, bet kiekviena jų pradžioje buvo tik žemės gabalas. Pasirodo, iš to žemės gabalo galima padaryti labai daug ką. Tad ir visi dalykai, kurie yra žmoguje: mintys, norai, troškimai – nėra blogai, tiesiog tai turi būti atiduota į Dievo rankas ir nukreipta tinkama linkme, kitaip viduje susipjaus katės ir įvairūs norai ims draskytis tarpusavyje, o žmogus taip ir liks toje tuštumoje ir bedugnėje.
Dvasinis viduramžių rašytojas vienuolis kartūzas Gvigonas, savo dvasinę širdies būklę lygina su žeme, kurią Dievas gali prikelti gyvenimui. Savo sielą jis nusako kaip tamsybėse skendinčią bedugnę: „Tokia yra mano siela, Dieve mano, tokia mano siela. Dyka ir tuščia žemė, neįžvelgiama ir padrika, ir tamsybės virš bedugnės. Bet mano dvasios bedugnė Tavęs šaukiasi, Viešpatie, kad Tu ir iš manęs sukurtum naują dangų ir naują žemę“ (Gvigonas II. Meditacijos, V). Taigi, naujas dangus ir nauja žemė, apie kuriuos kalbama Apreiškime Jonui, nėra kur nors toli, kitose planetose, bet pačioje žmogaus širdyje. Naujas dangus yra nauja dvasinė ir fizinė tikrovė.
„Tad mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis“ (Mk 12, 30). Šis įsakymas yra labai svarbus tekstas, kalbantis apie širdį, randamas ir Senajame, ir Naujajame Testamente. Čia paminimos svarbiausios žmogaus galios: širdis, siela, protas ir visos jėgos. Šis išvardijimas yra stilistinė priemonė, kuria norima nedviprasmiškai paaiškinti: visas žmogus kviečiamas mylėti Dievą – viskuo, kas yra su juo susiję, be jokių išimčių, absoliučiai. Esame linkę skirstyti žmogų ir galvoti, kad jis yra kaip tortas: sluoksnis proto, sluoksnis jausmų, dar kokių razinų arba vaisių pridėta… Vis dėlto, pagal Biblijos sampratą, nors žmogus turi daug įvairių gebėjimų, širdis nusako gebėjimą atsiliepti, sakyti Dievui „taip“. Širdis yra žmogaus centras: širdimi žmogus tiki, širdimi myli, ne emocine, bet giliąja prasme, širdyje žmogus gali būti ištikimas.
Tikrasis Gralis
Viena iš pirmųjų Naujojo Testamento užuominų į maldingumą Jėzaus Širdžiai, yra eilutė iš Evangelijos pagal Joną: „Vienas mokinys, kurį Jėzus mylėjo, buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės“ (Jn 13, 23). Nors Šventajame Rašte širdis ne visuomet įvardijama kaip širdis – kartais kalbama apie krūtinę ar net žmogaus vidurius, – bet visuomet suvokiama, kad tokiais atvejais kalbama ne apie fizinę širdį, bet apie vidinį žmogų, vidinį mūsų „aš“ – tą, kuris iš vidaus žvelgia į pasaulį.
Labai svarbi ir kita Evangelijos vieta: „Kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens“ (Jn 19, 34). Jonas čia stabteli ir skliausteliuose parašo, kad matęs tai liudija ir jo liudijimas yra tikras: tai reiškia, kad jis ne tik pasakoja įvykius, bet drauge pabrėžia, kad įvyko kai kas labai svarbaus. Bažnyčios Tėvai ir teologai pastebėjo, kad tai nėra paprastas pasakojimas, bet buvo labai reikšminga užuomina – juk kraujas ir vanduo, žymintys Krikštą ir Eucharistiją, yra tai, iš ko gimsta Bažnyčia. Pasak Bažnyčios Tėvų, kaip Ieva gimė iš Adomo šonkaulio, taip Bažnyčia gimsta iš Kristaus šono – iš kraujo ir vandens.
Vėlesniais laikais, kai suintensyvėjo relikvijų garbinimas, pasirodė, kad žmonės yra linkę nukrypti nuo esmės, nuo širdies prie išorinių dalykų. Vėliau pasidarė labai svarbu, kuris kareivis perdūrė Jėzaus širdį (pagal tradiciją sakoma, kad tai Lionginas, kuris vėliau atsivertė, pasakęs: „Tikrai tas buvo Dievo Sūnus“), pasidarė svarbi ir Jėzaus Širdį pervėrusi ietis, ir taurė, į kurią pagal tradiciją buvo surinktas Kristaus kraujas. Ši taurė laikoma Šventuoju Graliu, kurio paieškomis pažymėti visi viduramžiai. Nors šiuolaikiniai psichologai sako, kad iš riterių romanų atėjęs Gralio ieškojimas reiškia širdies ieškojimą, iš tikrųjų Gralis esame mes patys, nes priimame iš Jėzaus Širdies išbėgusį kraują. Jėzaus kraujas yra ne tik Kraujas, kuris mus atperka, jis yra dvasinė gyvybė, dvasinė tikrovė. Mes esame tie indai, kurie priima Jėzaus kraują, ir mumyse per tą kraują apsigyvena Jo dvasinė tikrovė, Jo gyvybė. Taigi, istorija apie Gralį iš tiesų yra giliai simbolinė, nors dažnai suvokiama labai išoriškai – kaip konkrečios relikvinės taurės paieškos.
Svarbu atkreipti dėmesį į dar vieną Biblijos eilutę: „Kas mane tiki iš jo vidaus plūs gyvojo vandens srovės“ (Jn 7, 38). Čia, kalbant apie Šventąją Dvasią, kurią gaus mokiniai, žodis „vidus“ yra netiesioginė nuoroda į širdį. Vidus, iš kurio plūs gyvo vandens srovės, nurodo į širdį, priėmusią tą dvasinę tikrovę, dvasinę gyvybę. Plūstantis vanduo greičiausiai yra Dvasios simbolis.
Širdis, dvasia ir siela
Siela yra viena svarbiausių ir dažniausiai vartojamų sąvokų Biblijoje; ji apibūdina visą žmogų. Hebrajų kalba žodis „siela“ (nefeš) Senajame Testamente aptinkamas maždaug 800 kartų, jį atitinkantis graikų kalbos žodis psyche Naujajame Testamente – apie 100. Abiejų žodžių pagrindinė reikšmė yra: gerklė, kvėpavimas, oro dvelktelėjimas, dvelksmas, gyvybės alsavimas.
Senajame Testamente žodis „siela“ pirmiausiai apibūdina visą žmogų kaip gyvą būtybę. Čia pastebime glaudų ryšį su pagrindine hebrajiškojo žodžio reikšme. Gyvybė tiesiogiai siejasi su kvėpavimu – kas nekvėpuoja, tas miršta. Jeigu iš kūno nebeišeina joks oro dvelktelėjimas, žmogus daugiau nebėra gyva siela. Be to, siela visuomet įvardija ne gyvybę apskritai, o atskiro žmogaus gyvybę.
Yra įvairių bandymų kalbėti apie tai, kaip širdis siejasi su siela ir dvasia, tačiau tai galime suvokti tik atsigręžę į save. Skirtumas tarp sielos ir dvasios nusako vieną iš esminių krikščioniško tikėjimo suvokimų. Siela ir kraujas žymi fizinę gyvybę. Psalmėse dažnai skamba labai asmeniški žodžiai: „mano siela yra labai nusigandusi“ (Ps 6, 4) arba „džiūgaudavo mano siela“ (Ps 16, 9). Taigi, tiek širdis, tiek siela gali būti išsigandusi, gali džiaugtis, vis dėlto žmogus, be to, kad yra siela, yra kažkas daugiau. Tas virsmas į kažką daugiau žymi širdies pasikeitimą, tapimą gyva, dvasine, tai perėjimas iš sielos į dvasinį lygmenį.
Kartais sakoma, kad Biblijoje širdis yra sinonimas dvasiai: kalbant apie Dievą vartojamas žodis „dvasia“, o kalbant apie žmogų – „širdis“. Būtent dvasioje arba širdyje yra įmanomas santykis, ryšys su Dievu.
Apaštalas Paulius stebėtinai griežtai atskiria dvasią ir sielą, sakydamas, kad Dvasinis žmogus Dievą pažįsta, juslinis žmogus – ne (plg. 1 Kor 2, 14–15). Juslinis žmogus graikų kalboje reiškia vidinį (sielos) žmogų. Gal Paulius iškart paverčia sielą neigiamu dalyku? Ne, jis tik išplečia žinomą „vaizdą“: dvasia – kai kalbama apie žmogų, turintį ryšį su Dievu, siela – kai turima galvoje atskiras žmogus, juslinis asmuo. Paulius dar papildo: asmuo, neturintis ryšio su Dievu, savarankiškas, orientuotas į tai, kas žemiška, nuodėminga ir t. t. Apaštalas kalba norėdamas parodyti, jog siekiant ryšio su Dievu nebūna neutralios pozicijos. Jeigu nesivadovausime Dievo Dvasia, vadovausimės „pasaulio dvasia“. Arba gyvename dvasiškai ir orientuojamės į Dievą, arba gyvename „sielos gyvenimą“ ir orientuojamės tik į šį pasaulį.
Taigi, sieliškas žmogus yra užsidaręs savo žmogiškoje tikrovėje ir neturi santykio su Dievu, nėra įsileidęs Dievo ir dėl to patiria pavojų sutapatinti savo mintis ir jausmus su dvasia arba širdimi. Čia išryškėja skirtumas tarp emocinės širdies, tai yra jausmų plotmės, ir dvasinės prigimties. Labai dažnai šie dalykai yra sumišę, bet dvasinėje brandoje jie ima ryškėti: nuskaidrėja mūsų jausmai, norai, troškimai ir tuomet aiškiau suvokiame, kas kyla nebe iš juslinio žmogaus, bet iš gelmės – dvasinio žmogaus. Keičiantis mūsų suvokimui ir juslinis arba sielos žmogus ima pamažu tirpti. Anksčiau tapatindavomės su savo mintimis, prisiminimais, pasaulio suvokimu ir galvodavome, kad esame tai, ką mąstom ir jaučiam. Vis dėlto po kiek laiko ima ryškėti: aš esu kažkas daugiau, kažkas, kas slypi už viso to. Net jeigu neliktų mano minčių, troškimų, netgi jausmų, aš tebebūčiau aš. Žinoma daugybė istorijų apie žmones, praradusius atmintį: nors nieko neprisimena, nebepažįsta, nebeturi visos buvusios patirties ir yra tarsi tabula rasa, jie vis dar tebėra jie.
Taigi, mūsų dvasinė esmė yra giliau negu mūsų mintys ar troškimai. Dvasinė tikrovė, visų pirma, yra meilė. Galima dėti lygybės ženklą tarp: „Dievas yra dvasia“ ir „Dievas yra meilė“. Labai lengva atpažinti, kad Dievas savo dvasia yra mūsų širdyje: Jo buvimas nepasireiškia niekaip kitaip, kaip tik meile: kiek myliu, tiek ir gyvenu su Dievu. Žinoma, didžiausia problema – suvokti, ką reiškia mylėti taip, kaip Dievas. Pamaldumas Jėzaus Širdžiai gali padėti, leisti, kad Dievas mumyse mylėtų taip, kaip Jis myli Jėzuje Kristuje. Taip mūsų širdis gali darytis panaši į Jėzaus Širdį. Kaip sakoma toje trumpoje maldoje: „Jėzau, padaryk mano širdį panašią į savo Širdį.“
Uragano ramybė
Kalbant apie Jėzaus Širdį, svarbu paminėti „širdies maldą“, kuri taip pat labai daug pasako apie tai, kas yra mūsų širdis. Vienas pirmųjų mano vertimų (tiesa, taip ir nebaigiau versti) yra Jeano Lafrance‘o knyga „Širdies malda“ apie hesichastinę tradiciją. Autorius savo knygą pradeda tokiais žodžiais: „Ar jau esate užklupę besimeldžiančią savo širdį?“ Paradoksalu: nors širdis esame mes, bet mūsų širdis gali melstis be mūsų.
Pati mūsų dvasinė esmė šaukiasi Dievo, nes panašus traukia panašų: širdies gelmėje yra Dievo Dvasia, kuri šaukiasi Dievo. Tik ar mes girdime, kaip mūsų širdis nori melstis? Ar leidžiame, kad mūsų širdis išsilietų Dievui? Be abejo, tai padaryti nėra taip paprasta, dėl to yra daugybė įvairių maldos, meditacijos praktikų, kurios skirtos išlaisvinti žmogaus širdį. Mes turime ne prisiversti melstis, bet netrukdyti savo širdžiai melstis.
J. Lafrance‘as sako: „Palaipsniui pasiekęs širdį, kurioje gyvena dieviškoji energija [šio žodžio nereikia išsigąsti – Rytuose energijomis vadinami Dievo veikimai, tai yra Dievas, kuris veikia žmoguje, pasaulyje yra vadinamas energeia (gr.) – V. M.], žmogus pasiekia ir savo vienovę.“ Pasak autoriaus, kartodamas Jėzaus maldą, o širdies malda yra susijusi su Jėzaus malda, asmuo nusileidžia į savo esybės gelmes. Todėl kartojamosios maldos esmė yra nusileisti į savo esybės gelmę, į savo širdį. Kaip sako J. Lafrance‘as, „Jėzaus vardas išlaisvina ten įkalintą Dvasios dinamizmą“, – Dvasia tiesiog išsiveržia.
Taigi, lūpų maldos (brevijorius, rožinis ir kt.) skirtos tam, kad būtų išsprogdinti kapo akmenys ir Kristus galėtų prisikelti, o mes nusileistume į savo širdies gelmę. Kaip sakoma knygoje „Širdies malda“, „Prisikėlusiojo Šlovė gali užlieti visą būtybę ir apšviesti ją iki pat kūno gelmių.“ Tas pasikeitimas, prasiveržimas yra labai įspūdingas: Bažnyčios Tėvai apie tai kalba, naudodami „šviesos“, „šilumos“, „ugnies“, „švelnumo“ terminus – ne veltui Jėzaus Širdis vaizduojama liepsnojanti.
Panašiai atsitinka ir su šventaisiais: pavyzdžiui, kai šv. Serafimas buvo paprašytas parodyti krikščioniško gyvenimo tikslą, jo paklausęs išgirdo ne žodžius, bet pajuto šviesą, šilumą, ugnį – tą Dievo prisilietimą, kuris išsprogdina mūsų širdį ir ji atsiveria kaip Kristaus kapas. O ten ir yra Kristus. „Žmogus, perkeistas Prisikėlusiojo šlovės, – kaip sako šv. Izaokas Siras, – pasaulyje ir savo brolių širdyse įžvelgia degančio krūmo prasmę.“ Tas, kuris atranda savo širdį ir Kristų savyje, atranda Jį ir kitame: jis mato, kad Kristus ir Prisikėlusiojo šlovė yra kiekviename, netgi tame, kuris labiausiai užkietinęs savo širdį, atpažįsta Dvasios buvimą ir sugeba jį pažadinti, prisibelsti iš išorės. Dykumos Tėvai, asketai vadina tai degančio krūmo patirtimi: Mozė Dievo ugnį sutiko išorėje, bet ta ugnis yra ir kiekviename iš mūsų. Ne veltui Mergelė Marija taip pat tituluojama degančiu krūmu: joje, kaip krikščioniško gyvenimo pavyzdyje, apsireiškė dieviškoji ugnis.
Žmogus yra tarp dviejų pasaulių: tarp kūno ir dvasios, tarp to, kas regima, ir to, kas neregima, žmogus yra ir sieliškas, ir dvasiškas. Netgi triukšmuose, sumaištyje žmogaus širdis turi galimybę… Šv. Izaokas Siras sako: „Kurdamas žmogų, Dievas įdėjo į jį kažką dieviška – tarsi šviesią ir šiltą kibirkštį, mintį, kuri apšviečia protą ir parodo, kas yra gera, o kas bloga. Tai vadinama sąžine, ir tai yra prigimtinis įstatymas <…>. Tačiau, kai per nuopuolį žmogus uždengė ir pamynė sąžinę, atsirado būtinybė naujai įžiebti šią palaidotą kibirkštį.“
Širdies malda veda į širdies tylą, o širdies tyla reiškia, kad chaosas tampa Naujuoju dangumi ir Naująja žeme. Įrankis, kuriuo naujai uždegama kibirkštis, yra dėmesingumas. Jis leidžia išlaisvinti protą nuo mus blaškančių pojūčių ir daugybės jų sukeliamų minčių. O kai jos nurimsta ir ateina tyla, ramybė (tai galima vadinti ir Dievo regėjimu, ir beaistriškumu), patiriamas nuščiuvimas, tarytum būtum uragano centre. Kartą mačiau laidą apie uraganus: jie griauna viską aplink, bet pačiam sūkurio viduje, jo širdyje, yra visiška ramybė. Iš esmės širdies tyla yra patekimas į tą uragano centrą. Ne veltui Atono kalno vienuoliai žvelgia į banguojančią jūrą: pasaulis aplink mus yra tarsi nerami jūra, bet mūsų tikslas – atsidurti uragano centre, kur mūsų ramybės niekas negali sudrumsti. Kas beatsitiktų, jeigu esame širdies centre, išliksime toje ramybėje. Niekas, jokia kančia ar nelaimės, negalės jos sudrumsti. Be abejo, mes toliau mąstome, jaučiame, kenčiame ir džiaugiamės, bet giliai širdyje yra tyla.
Medituojant Jėzaus Širdį, kartojant litanijos žodžius, galime artėti link širdies tylos centro – turbūt tai ir yra visų maldingumų prasmė.
Parengė Dalia Mackelienė ir Faustina Elena Andrulytė, SF