„Kelionė“ 2023 m. Nr. III (27)
Susipažinkite. Audrius Skačkauskas. Trijų autobiografinių novelių rinkinių „Neleisk angelui nukristi nuo peties“ autorius. Mylintis literatūrą vyras sako, jog tikrieji rašytojai kuria išgalvodami istorijas ir personažus. Audrius pasakoja, kas jam nutiko, kokius išgyvenimus patyrė. Būta tokių vėjuotų, audringų, tamsių gyvenimo periodų, kad kyla nuostaba, kaip jo angelas nenukrito, o jis pats nepražuvo. Galbūt abu juos išgelbėjo laiku išgirstas vienuolio patarimas…
Pokalbis, pirmiausiai prasidėjęs XFM radijo studijoje (laida „Mano vardas Meilė“, ved. Asta Stašaitytė), toliau tęsiasi „Kelionės“ puslapiuose.
Audriau, stebint tavo kūrybą, darbus, mintis socialiniuose tinkluose, ryškiai matomas tavo asmenybės pokytis. Ką atsakytumei tiems, kurie teigia, jog žmogus nesikeičia?
Kai buvau 25-erių, galvojau, kad jau viską pasiekiau, viską supratau apie gyvenimą ir, pagyvenęs iki 45-erių, galėsiu mirti. Dabar man 54-eri ir kuo toliau, tuo didesnį jaučiu norą gyventi.
Net dabar negaliu pasakyti, kad jau esu toks, koks norėčiau būti. Stengiuosi būti žmogumi.
Pastarieji devyneri metai – pokyčių laikas, kai atsikračiau priklausomybių. Man atrodo, kad labai pasikeičiau. Kartais bijau susitikti senuosius savo draugus, bijau, kad neturėsime, apie ką kalbėti arba jie nesupras manęs tokio, kitokio. Pakeičiau požiūrį į gyvenimą, į meilę, į Dievą, į viską, kas yra aplinkui mane. Tad žinau, kad galima keistis.
Ar galėtum papasakoti, kokia buvo tavo vaikystė?
Jei lyginčiau save su dabartiniais vaikais, sakyčiau, sunki, o jei su mano kiemo vaikais – normali. Tik tėvo trūko. Augau su mama, bet ji dažnai būdavo komandiruotėse, tad daug laiko leidau pas prosenelius, kurie ir mano mamą augino.
Tavo mamą augino ne tėvai, o seneliai?
Taip. Baisi istorija. Mano senelei sužadėtinis iškėlė sąlygą: būsiu su tavimi, jei atsisakysi dukters – mano mamos. Tad proseneliai pasisiūlė auginti ją, o kad jaunikis tikrai sutiktų, dar ir kiaulę pridėjo.
Mano mama turi bipolinį sutrikimą. Kai kalbėjau su jos gydytojais, pasakojau šią istoriją. Medikų teigimu, tokios vaikystės traumos nepraeina be pėdsako…
Galbūt todėl ir man vaikystėje trūko dėmesio, vis stengdavausi jį išsikovoti. Būdavo, tai padegu ką, tai susprogdinu, tai pinigų stengiuosi išlošti.
O tėčio su tavimi nebuvo nuo pat gimimo?
Maždaug nuo ketverių, bet jo beveik nepamenu. Turiu tik vieną ryškų prisiminimą. Buvo žiema, mudu labai girtą tėtį vedėme namo, jis vis griuvo ir griuvo, kol mama pasakė: „Paliekam.“ Pamenu, labai jaudinausi, kad sušals, bet ar parėjo, nepamenu…
Dar prisimenu, kad geras buvo. Ypač po stiprių išgertuvių. Tuomet mamai ką nors nupirkdavo ir man – kokį brangų žaislą. Taip man ir įstrigo, kad girtas žmogus – geras žmogus. Alkoholizmas man asocijavosi su dovanomis.
Kokie tavo pomėgiai ryškėjo vaikystėje?
Labiau ryškėjo mano priklausomybės. Pamenu, man buvo 13 metų, kai pirmą kartą kortomis pralošiau 40 rublių, o mamos mėnesio alga buvo 70. Norėjau turėti pinigų, nes namie jų nuolat trūko. Norėjau kažką nusipirkti, gal ką skaniau suvalgyti, nes kol mama dirbo žuvies bazėje, tik žuvį ir valgėme… Nuolat kieme žaidžiau iš pinigų, tuomet maniau, kad esu labai azartiškas, o dabar suprantu, kad jau tada tiesiog negalėdavau sustoti. Mačiau, kad man nesiseka, bet tikėjau, kad kažkada pasiseks. Taip ir nepasisekė.
Nebuvau stiprus fiziškai, nemokėjau nei futbolo, nei krepšinio žaisti, tai ieškojau žaidimų, kuriuose galėčiau laimėti, nugalėti.
Tiesa, gerai sekėsi dramos būrelyje. Berniukų ten buvo mažai, jaučiausi žvaigžde.
Ar būtent todėl tuometinės Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose nusprendei studijuoti režisūrą?
Taip. Lyg ir norėjau būti aktoriumi, bet neišdrįsau pamėginti, tad nusprendžiau mokytis saviveiklinio teatro režisūros. Buvo didelis konkursas, bet įstojau. Bestudijuodamas pamačiau, kad vaidinti man tikrai pavyksta, o režisieriaus iš manęs nebus.
Tuomet po tarnybos armijoje perėjau į renginių režisūrą. Tai man buvo artima, nes tuo metu jau vedžiau diskotekas. Vėliau gavau kvietimą dirbti televizijoje. Buvo smagu: tuo metu kūrėsi pirmosios komercinės televizijos, visko mokėmės bedirbdami.
Kartu mokėmės, Audriau. Ir fakultetuose, ir televizijoje. Iš tų laikų pamenu tave kaip labai linksmą vyruką. Visi žinojome – jei bus Skačka, bus smagu. O pats save kaip prisimeni?
Dabar jau moku blaiviai linksmintis, kvailioti ir atsipalaiduoti, bet to reikėjo mokytis. O su alkoholiu nieko mokytis nereikia… Visada prieš renginį ar diskoteką išgerdavau 50 gramų. Laikui bėgant alkoholis ėmė viršų: vėliau reikėdavo jau 100, 150 gramų, o prieš pradėdamas gydytis per parą jau išgerdavau ir 2 litrus degtinės. Toks buvo mano dugnas. Ilgai iki jo ėjau, seniai žinojau, kad turiu problemų, bet nenorėjau pripažinti.
Tik tada, kai supratau, kad visko netenku, nebeturiu jokių talentų, visus išdaviau, apgavau, atsiprašant, apšikau visą pasaulį, viską pragėriau, pralošiau, praniuchinau, o sustoti negaliu, užsinorėjau išeit iš šio pasaulio. Dabar manau, kad ne mirti aš norėjau, greičiau tai buvo mano – alkoholiko, narkomano, lošėjo – pagalbos šauksmas. Prisirijau tablečių, bet žinojau, kad kitame kambaryje yra mylimas žmogus, turbūt tikėjausi, kad kažkaip ištrauks.
Ligoninėje supratau, kad turiu kažką daryti.
Mylimas žmogus, iškvietęs tau greitąją pagalbą, buvo tavo vaikystės meilė, dabartinė žmona Aušra?
Taip. Aušrytė…
O kiek jūs laiko vaikystėje, paauglystėje draugavot?
Nedraugavom! Ne! Tai aš mintyse draugavau ir buvau įsimylėjęs iki ausų. Ji manęs nepripažino, laikė piemeniu, kuris dramos būrelyje vilką vaidina, o pati buvo įsimylėjusi normalų aktorių iš dabartinio Miltinio teatro, kuris normalius vaidmenis vaidino.
Įdomu, kaip po 24-erių metų viskas apsivertė. Būdama 39-erių ji labai stipriai mane įsimylėjo, o aš tuomet atsargiai į tuos santykius žiūrėjau. Bet buvau labai vienišas, ir po truputį grįžo vaikystės meilė.
Tuo metu jau stipriai gėrei. Kaip manai, kodėl Aušra ryžosi būti kartu su tavimi?
Išties po pirmųjų dviejų jos vyrų alkoholikų pasirinkti trečią priklausomą žmogų – jokios logikos. Kaip bebūtų keista, ji sako, kad nuo pat pradžių su manimi jautėsi saugi. Taip sutapo, kad visuomet, kai ji turėdavo rūpesčių su sveikata ar jos sūnui kas nors atsitikdavo, būdavau šalia, pasirūpindavau, nuveždavau į ligoninę. Niekuomet nesu jos palikęs, išdavęs ar gėręs tą momentą, kai manęs reikėjo. Taigi, įsimylėjo. O meilė daro didžiausias nesąmones ir stebuklus.
Audriau, kaip laikui bėgant keitėsi tavo meilės samprata?
Jaunystėje labai greitai įsimylėdavau. Trumpai mylėdavau, trumpai draugaudavau, man vis nesisekdavo tęsti draugysčių. Buvau labai vėjavaikiškas, truputį chuliganiškas, tarsi mėtantis savo jausmus: kur papūsdavo, ten jie ir nukrisdavo.
Dabar galiu pasakyti, kad mano meilė yra branda ir atsakomybė. Mano meilė yra žmogus, už kurį galiu padėti galvą. Tai nebe tie įsimylėjimai, pliūpsniai, išprotėjimai, o kažkas daugiau. Negaliu įvardinti, bet tai yra labai gera. Gera turėti žmogų, kuris ne tik supranta, padeda, yra ne tik draugas, bet tikrai yra antroji pusė. Pavyzdžiui, neseniai žmona buvo išvažiavusi kelioms dienoms, ir aš tas dvi tris dienas buvau kone depresijoje, nebemokėjau gyventi. Ir ne todėl, kad valgio nemoku pasigaminti…
Ko trūksta labiausiai, kai jos nėra šalia?
Trūksta pusės manęs, pusiausvyros. Kai Aušra namie, galime nekalbėti, ji kitame kambaryje mezga, klausosi muzikos, degina žvakes, aš žiūriu televizorių, bet man ramu. Štai dabar galiu pasakyti, kad dabartinė mano meilė yra ramybė.
Mūsų santykiuose yra didelė dalis draugystės, ogi nelaimėje pažinsi draugą. Kai susirgau onkologine liga, pamačiau, kad be mamos, kuri melsdavosi už mane, turiu dar vieną žmogų, kuris dėl manęs labai išgyvena ir netgi sako: „Geriau tai būtų skirta man, o ne tau“… Mudu tapome vienu kūnu. Jai priimti tą ligą buvo net sunkiau nei man.
Ar teisingai supratau, kad viena iš meilės spalvų – noras perimti artimo skausmą?
Taip. Aukščiausias jausmas – trokšti pasiimti artimo kančią.
Esi labai aktyvus socialiniuose tinkluose, daliniesi dienos įvykiais, atradimais, skausmu ir džiaugsmu. Turbūt tavo pasirinkimai jau yra sąmoningi, tad galiu sakyti, kad esi nusprendęs būti atviras. Kodėl?
Beveik 20 metų dirbau žurnalistu. O lengvabūdiškas gyvenimas – alkoholio, narkotikų vartojimas, azartiniai žaidimai – mane privedė iki labai didelio cinizmo kitų žmonių, gyvenimo, netgi Dievo atžvilgiu.
Prieš devynerius metus nustojau vartoti. Žinoma, atsisakiau priklausomybių mane mylinčių žmonių ir, aišku, Aukštesnės Jėgos pagalba, nes pats bandžiau tai daug kartų, bet man nepavyko. Taigi, tuomet keitėsi ir mano požiūris į gyvenimą.
Dvylikos žingsnių programoje daug kalbama apie sąžiningumą, tad noras būti blaiviam man labai siejasi su tuo. Norėjau būti sąžiningas, bet manyje dar virė žurnalistas, norėjosi reikštis viešai, turėjau ir kvietimų grįžti į žurnalistiką, bet supratau, kad nebegalėsiu dirbti to darbo. Tad susiradau feisbuką ir pradėjau bandyti rašyti, ką jaučiu.
Pastebėjau, kad vyrai nemėgsta reikšti jausmų, nekalba apie skausmą, nes tai nevyriška, vyrai neverkia, viešai nekalba apie meilę, nors daug vyrų dovanoja gėles ir dauguma jų tikrai myli savo moteris. Taigi, pabandžiau rašyti šia tema ir sulaukiau daug atgarsių, atgalinio ryšio ne tik iš moterų, bet ir iš vyrų.
Gal juos net padrąsinai?
Kartais man sako, kad esu Panevėžio, mūsų nedidelio miesto influenceris (nuomonės formuotojas – red. past.), bet tuomet aš sakau „NE“, nes tai būtų susiję su įtakos darymu žmogui, o jos nenoriu daryti. Pasakoju tik apie save, savo jausmus, savo moteris, savo gyvūnus ir man patinka būti nuoširdžiam. Pastebėjau, kad kuo nuoširdesnis esu, tuo nuoširdesnis ir mane supančių žmonių ratas. Man labai gera ir patogu gyventi ramybėje su Aukštesne Jėga ir mylinčiais žmonėmis.
Apie gyvenimą su mylinčiais žmonėmis dažnai rašai feisbuke. Surinkus ketverių metų pasidalinimus viešoje erdvėje, gimė pirmoji tavo knyga. Pirmas tekstas joje prasideda taip: „Prie bažnyčios atvažiavau pusvalandžiu anksčiau…“ Pakalbėkim apie Bažnyčią ir tikėjimą.
Esu krikštytas, bet į bažnyčią eidavau tik tuomet, kai probobutė ir seneliai liepdavo. O tikėjimas atsirado tada, kai mano gyvenime viskas buvo labai blogai. Kaip aš darydavau? Prisigerdavau, ateidavau į bažnyčią, atsisėsdavau, verkdavau ir sakydavau: „Dieve, už ką tu mane taip baudi? Sustabdyk, kad nebegerčiau, nebevartočiau narkotikų ir t. t.“ Vis prašydavau. Kol supratau, kad iš Dievo man reikia tik tiek, kad parodytų kelią, o visa kita galiu padaryti pats.
Kai nerandu problemų sprendimų, kai susijaukia gyvenimas ir mintys, žinau, su kuo galiu pasikalbėti, kur gauti dangiškos meilės ir stiprybės.
Kai būdavo labai sunku, eidavau aplink penkiaaukštį ir melsdavausi. Gal nuo tų maldų dingdavo blogos mintys, bet po to visada rasdavau išeitį, sprendimą. Dievas visada yra su manimi ir dėl to jaučiausi ramus net tada, kai sužinojau, kad sergu vėžiu.
Kelios sunkios ligos – priklausomybės, cukrinis diabetas, vėžys. Ar tebeturi prieštaravimų ir savigailos? Ar išmokai su tuo gyventi ir priimti?
Visiškai priimti turbūt neįmanoma. Būna trumpų silpnumo akimirkų, šiandien džiaugiuosi, kad esu gyvas. Po tokio linksmo keturiasdešimties metų gyvenimo juk turėjo kažkas keistis, o gal aš tiesiog turiu už tai sumokėti… Manau, kad pasaulyje yra pusiausvyra. Keturiasdešimt metų linksmai pragyvenęs, kitus keturiasdešimt turiu gyventi visai kitaip.
Audriau, pokalbio pradžioje pasakojai apie savo vaikystės siekį laimėti, nugalėti. Ką dabar laikai pergale?
Dabar aš niekam nieko nenoriu įrodinėti, nieko nesiekiu laimėti, su niekuo nebekovoju. Man nieko gyvenime nebereikia.
Tai dėl ko tuomet gyveni? Kam čia esi?
Kai mano vėžio tyrimai vis blogėjo, prasidėjo depresija, nesupratau, kam turiu keltis ryte, kankino klausimas, dėl ko išvis esu. Pradėjau ieškoti atsakymo. Nuvažiavau į Šv. Pranciškaus onkologijos centrą Klaipėdoje ir paprašiau, kad kuris nors vienuolis skirtų man laiko. Daug ką jam apie save papasakojau ir pasiguodžiau praradęs gyvenimo prasmę.
Vienuolis pakvietė įsivaizduoti, kad Rojus – mano jaunystės laikų diskoteka, kurioje Dievas muziką groja. Tie, kas arti, girdi kokybišką garsą, jiems linksma ir gera, o tiems, kurie nutolę, nei jauku, nei smagu. Aš, žinoma, pasakiau, kad noriu būti kuo arčiau, neprošal būtų ir pagrot kartu. „Nori arti Jo, turi daryti gerus darbus, kitiems padėti“, – pasakė vienuolis. Viskas iškart stojo į savo vietas. Dabar kartais ieškau, kam reikia pagalbos, kartais žmonės patys mane susiranda. Ratas užsisuko. Jaučiuosi reikalingas.
Ratas taip stipriai užsisuko, kad kartais pripažįsti pervargęs ir neprivalantis visiems padėti. Kaip nusprendi, kiek savęs atiduoti kitiems, kiek pataupyti artimiausiems, o kas priklauso tik tau?
Man niekas nepriklauso. Aš nevaldau gyvenimo. Yra Dievas ir yra Jo planas, susijęs su manimi ir pasauliu.
Žinoma, pirmiausia reikia pasirūpinti artimiausiais. Buvo periodas, kai buvau per daug paniręs į pagalbą priklausomiems žmonėms. Pradėjau pastebėti, kad dėl to nukenčia Aušrytė. Nebeskyriau jai dėmesio, laiko, nebedovanojau gėlių. Galop pradėjau pykti ant tų priklausomų žmonių, norėjau, kad jie darytų tiksliai tai, ką jiems sakau, o tai jau nebe pagalba, tai – noras kontroliuoti. Pervargimas, perdegimas yra pavojingas. Reikia išlaikyti pusiausvyrą.
Kraštutinumai būdingi daugeliui priklausomų žmonių. Ar įžvelgi sąsajų tarp menininkų ir priklausomybių?
Anksčiau maniau, kad menininkai dažniau serga priklausomybėmis dėl to, kad yra jautresni, bet po dešimties bendravimo su priklausomais žmonėmis metų, manau, kad tų sąsajų nėra. Serga įvairiausių profesijų žmonės. Tiesiog menininkai yra labiau matomi. Pasitaiko, kad pavartoję psichoaktyvių medžiagų, jie atpalaiduoja savo pasąmonę, sukuria ryškių darbų ir išgarsėja. Kaip, pavyzdžiui, Salvadoras Dali. O kai žinomas menininkas žlunga, jis ir suskamba garsiau nei prasigėręs statybininkas ar inžinierius. Per visus blaivybės metus sutikau šimtus priklausomų žmonių, tačiau tarp jų buvo tik keli menininkai. Nebūna taip, kad patekęs į priklausomų žmonių susirinkimą, sutinku devyniasdešimt devynis menininkus ir tik vieną šaltkalvį, gaisrininką ar gydytoją.
Pamenu, man irgi smagu buvo spekuliuoti savo jautrumu. Toks jautrus, kad net tris priklausomybes susirinkau! Net čia lindo mano puikybė. Dabar jau suprantu, kad tai – sunki liga. Kaip niekuo nesiskiria diabetu sergantis statybininkas nuo diabetininko menininko, taip ir alkoholizmu sergantys žmonės niekuo nesiskiria.
Vienas neseniai tavo viešai talpintų tekstų baigėsi taip: „Man dar tik 54 metai, bet aš nebeieškau autoritetų.“ Audriau, kas tave išlaisvino nuo būtinybės kabintis į konkrečius žmones?
Dievas. Jei pasaulį valdo Jis, mes esame tik būtybės, įvairių sričių specialistai, gavę iš aukščiau talentus, bet visažinių nėra. Autoritetas, į kurį lygiuojiesi, labai greitai gali nuvilti, sudužti. Baisiausias dalykas – sudievinti žmogų, nes gali paaiškėti, kad garbinamas kažkokios srities specialistas namie muša žmoną. Su Dievu taip neatsitiks. Jis – vienintelis autoritetas. Bet tai nereiškia, kad neklausau vyresnių ar išmintingesnių žmonių. Klausau, bet nekalbu jų lūpomis. Pats mąstau, ieškau ir klystu. Nesislepiu už kitų. Stengiuosi dalintis tik tuo, ką pats išgyvenau, ką jaučiu, ką galiu išsakyti per žodelį „aš“. Kad tik niekam netapčiau autoritetu. Juk vieną dieną pats galiu suklupti.
Vis rašai. Ar kaupi tekstus ketvirtai knygai?
Pirmoji sulaukė didelio populiarumo. Ji net finansiškai man padėjo atsigauti. Tai mane skatino leisti antrąją knygą, bet dar didesnė paskata buvo noras viešai papasakoti savo, alkoholiko, istoriją. Pasakodavau ją ligoninėse, priklausomybių centruose, bet norėjosi išrašyti taip, kad suvibruotų nors vienam dėl tos pačios ligos kenčiančiam žmogui.
Tekstai ir toliau kaupėsi, bet trečios knygos neplanavau leisti, kol susitikimų su skaitytojais metu natūraliai išryškėjo poreikis, kad Aušrytė papasakotų savąją istorijos versiją. Tad, trečiąją knygą parašėme mudu abu. Ketvirtai tekstų turiu, bet argumentų, kodėl reiktų spausdinti – ne.
Aušrytei esu davęs rekomendacijas, ką su mano tekstais daryti, jei anksčiau iškeliaučiau. Jai tai būtų ir veikla, ir finansinė atspara. Mirusių muzikantų kūrinius kelis mėnesius noriai klauso, rašytojų knygas – skaito, prisimena, tad tikiu, kad knygą išpirktų.
Vienu metu buvo stipriai sustreikavusi sveikata, supratau, kad mirti bijau, nesu pasiruošęs. Tiesa, feisbuke man kartais ateina kvietimai draugauti su karstų gamintojais…
Taip ramiai su švelnia ironija kalbi apie mirtį. O svajonių, planų, norų gyvenimui turi?
Ne. Neturiu ir nenoriu turėti. Dievas man davė labai daug. Aš viską gavau. Užsimaniau būti televizijoje, vadovauti radijui, net ir tai gavau. Gavau ir viską prašvaisčiau. Nebeturiu moralinės teisės dar ko nors norėti.
Aušrytė vis mėgsta pasvajoti, pavyzdžiui, apie gražesnius namus. Išmokau klausyti, linksėti galva, bet pats nekurti jokių planų. Taip lengviau gyventi, džiaugtis šia diena ir niekuo nenusivilti.
Bet tai anaiptol nereiškia, kad mes nedarysim remonto!
Kalbino Asta Stašaitytė