„Kelionė“ 2023 m. Nr. III (27)
Vengrijoje nacių okupacijos metu gimęs Kanados šeimos gydytojas Gabor Maté, žinomas knygų autorius, itin giliai nagrinėjantis priklausomybių, traumų psichologijos, kūno ir dvasios vienovės temas, savo naujausioje knygoje „Normalumo mitas“ aptaria ryšį tarp toksiškos vartotojiškos Vakarų kultūros ir didėjančio lėtinių susirgimų skaičiaus. Pasak autoriaus, mūsų kūnas ir protas yra itin glaudžiai susiję, ir patirtų traumų pėdsakai atsispindi mūsų sveikatos būklėje, mūsų kūnuose. Tik stoję akistaton su skaudžiais savo patyrimais, supratę, kad tai, kas vartotojiškoje visuomenėje laikoma sveikintina ir teisinga, nebūtinai yra sveika ir naudinga mums. Dalinamės Gabor Maté požiūriu į traumas, šiuolaikinę Vakarų kultūrą ir galimybes sveikti.
Traumos čiuptuvai
Su trauma dažniausiai siejame katastrofiškus įvykius, pavyzdžiui, cunamį, karą, mirtį, seksualinę, fizinę ar emocinę prievartą. Šie įvykiai yra traumuojantys, bet ne jie patys yra trauma. Trauma nėra kažkas, kas mums nutinka, ji įvyksta mūsų vidiniuose koridoriuose. Trauma – psichinė ir sielos žaizda, daranti poveikį visam likusiam gyvenimui.
Trauma gali būti ir vienas dramatiškas įvykis – artimųjų mirtis, didžiulė netektis, baisus sprogimas. Tačiau daugybę žmonių trauma paliečia kur kas klastingiau ir lėčiau. Pavyzdžiui, tam tikros vaikų auklėjimo praktikos, teigiančios, kad reikia nekreipti dėmesio, kai vaikas verkia, ar versti vaiką miegoti, kai jis tam priešinasi. Šie patyrimai ilgainiui yra taip pat traumuojantys, tačiau juos sunkiau atpažinti, nes jie, rodos, visai įprasti ir neatrodo dramatiški. Tačiau vėliau gyvenime jie pasireiškia įvairiais disfunkciniais modeliais.
Pirmiausia svarbu pripažinti, kad esame patyrę mūsų gyvenimus veikiančių traumų, ir su užuojauta ir jautrumu sau, gilindamiesi į jų priežastis, galime jas atskleisti.
Dažnai pabundame tik gavę įspėjamąjį skambutį – ligą, santykių griūtį ar kitą iššūkį. Tik tada atmerkę akis pradedame ieškoti atsakymų į klausimus: Kas lėmė tokį mano elgesį? Kodėl visada spausdavau save darbe taip, tarsi nuo to priklausytų mano gyvybė? Kodėl buvau toks griežtas savo vaikams? Dėl ko jaučiausi tokia įskaudinta, kai draugas manęs nepasitiko oro uoste? Nagrinėdami savo gyvenimo istoriją suprantame, kodėl elgiamės vienaip ar kitaip ir kaip praeities patyrimai mus veikia šiandien. Užčiuopdami savo elgesio modelius, galime su jais dirbti ir galiausiai paleisti. Tyrinėjant save ir keliant klausimus: Kas lemia, kad gyvenu taip, kaip gyvenu? Ir kodėl tai man nepadeda? – galima iš tiesų gyti.
Atidžiai ir jautriai analizuojant savo vidinius patyrimus, galima rasti tvarią išeitį ir keliauti sveikimo keliu. Trauma nėra gyvenimą apibrėžiantis dalykas, bet negalima nuo jos gniaužtų išsivaduoti ją ignoruojant ar manant, kad esi atsparus jos poveikiui. Kai patyrusius traumas žmones izoliuojame, gėdiname, verčiame jaustis kaltais ar silpnais dėl savo ligos ir liepiame įveikti traumas valios pastangomis, dar labiau įtvirtiname traumos įspaudą. Žmonėms reikia saugumo, bendrystės, užuojautos, supratingumo, idant jie galėtų įveikti turimas traumas ir gyventi visavertiškai.
Normalumo mitas
COVID-19 pandemija atskleidė, kokia nuodinga buvo mūsų normalumo samprata, parodė, kaip mums visiems reikia žmogiškojo ryšio. Tačiau mūsų kultūroje jau seniai gaji vienišumo, atskirties problema. Globali pandemija galėjo būti šios kultūros pabudimo skambutis, bet esame nepaprastai atsparūs ir linkę priešintis socialinei transformacijai.
Tai, ką šiais laikais vadiname normalumu, jau seniai yra toksiškas normalumas. Tai, ką šioje visuomenėje laikome norma, iš tikrųjų nėra nei natūralu, nei sveika. Tai – daugelio žmonių psichinių ir fizinių patologijų priežastis. Žmonių patologijos, kurias vadiname nenormalumais, nesvarbu, ar tai būtų psichinės, ar fizinės ligos, iš tiesų yra normalus atsakas į nenormalią kultūrą.
Šiuolaikiniame pasaulyje nuolat kartojama, kad jūsų nepakanka, kad nesate pakankamai geras, kad nepakankamai gerai atrodote, nepakankamai turite, nepakankamai pasiekėte. Tai sukuria begalinės tuštumos jausmą, kuris veikia it kuras, skatinantis vartotojiškumą. Turite turėti vis daugiau ir daugiau. Tai kultūra, kuri maitinasi žmonių priklausomybėmis, kad gautų pelną.
Mūsų visuomenėje psichologinės žaizdos yra labai paplitusios, todėl manyti, kad vieni žmonės yra traumuoti, o kiti – visai ne, yra iliuzija. Egzistuoja tam tikras traumų spektras, kuris apima visus sluoksnius ir visus visuomenės segmentus. Iš tikrųjų visi esame savotiškai sužeisti, o tai turi didelę įtaką mūsų tarpusavio santykiams ir sveikatai.
Kūno ir dvasios vienovė
JAV beveik pusė gyventojų turi lėtinių sveikatos sutrikimų, pavyzdžiui, aukštą kraujospūdį ar diabetą. Sparčiai auga skaičius jaunų žmonių, turinčių nerimo sutrikimą. Vis daugiau sergančiųjų astma, autoimuninėmis ligomis, įvairiomis priklausomybėmis ir depresija. Daugėja savižudybių tarp jaunų žmonių.
Dirbdamas medicinos srityje pastebėjau, kad psichologinė trauma yra daugelio susirgimų– autoimuninių ligų, vėžio ar įvairių psichikos sveikatos sutrikimų – pagrindas.
Pavyzdžiui, tyrimai rodo, kad kuo daugiau rasizmo patiria juodaodės amerikietės, tuo didesnė rizika joms susirgti astma. Kitaip tariant, kvėpavimo takų susiaurėjimas ir kvėpavimo takų uždegimas yra fiziologinis socialinio nepritekliaus produktas. Kieno čia patologija? Visuomenės ar individo? Ar apskritai galime juos atskirti? Socialinis stresas ir trauma atsispindi individo fiziologijoje. Negalima atskirti proto nuo kūno. Negalima atskirti individo nuo aplinkos.
Kiekvienas žmogus turi tikrą, autentišką savastį. Trauma – tai atsiskyrimas nuo jos, o išgijimas – susijungimas atgal. Patyrę traumą mes „atsijungiame“ nuo savęs, nes būti savimi pasidaro per daug skausminga. Žmonės yra daug vienišesni ir labiau izoliuoti nei anksčiau. Trauminė patirtis sukelia uždegimą organizme ir slopina imuninę sistemą.
Iš daugelio tyrimų žinome, kad kuo daugiau traumų ir prievartos patyrėte vaikystėje, tuo didesnė autoimuninių ligų ar piktybinių navikų rizika laukia vėliau. Taigi, pavyzdžiui, seksualinę prievartą patyrusios jaunos mergaitės daug dažniau serga endometrioze, kuri yra gimdos vėžio rizikos veiksnys. Iš neseniai Harvardo universitete atlikto tyrimo paaiškėjo, kad moteris, turinti daugiau potrauminio streso sutrikimo simptomų, patiria didesnę kiaušidžių vėžio riziką.
Neretai visiškai nepagydomų lėtinių ligų(pvz., reumatoidinio artrito ar išsėtinės sklerozės) atveju ligos eiga ženkliai palengvėja, kai pacientai atsigręžia į savo psichologines būsenas, gyvenimo tempą ir praeityje patirtas traumas. Ligos nėra atsitiktinumas, jos to, kas užspausta mumyse, apraiška. Kūnas ir protas – ne dvi atskiros, bet labai glaudžiai susijusios mūsų dalys. Gydant fizinę ligą, negalima pamiršti vidinio pasaulio žaizdų.
Gijimo galimybė
Gijimas yra judėjimas mūsų vientisumo link. Jei trauma yra atsiskyrimas nuo savęs, ryšio praradimas su savo kūnu, tai gijimas yra „susijungimas“ su savimi. O tai, kad trauma nėra baisūs dalykai, kurie mums nutiko, bet veikiau žaizda, kurią patyrėme ir nešiojamės, yra labai pozityvi žinia, nes tai reiškia, kad tą žaizdą galima išgydyti, nors negalime pakeisti praeities įvykių.
Kelias į pilnatvę yra gijimo prasmė. Yra daugybė skirtingų kelių ir nėra vieno tinkamo visiems. Reikia pradėti nuo pripažinimo, kad tai, kaip gyvename ir kaip bendraujame su savimi ir kitais, nėra sveika. Galbūt tai yra šios kultūros norma, bet tai nėra nei sveika, nei natūralu.
Turime keisti savo gyvenimo kultūrą. Turime leisti sau nusivilti vartotojiškos kultūros idealais. Ar mieliau žiūrėtume į pasaulį pro rožinius akinius, nematydami to, kas yra priešais mus, ar geriau susidurtume su realybe tokia, kokia ji yra? Tam, kad galėtume gydyti žaizdas, pirmiausia reikia pripažinti, kad jas turime.
Parengė Dominyka Navickaitė