„Kelionė“ 2022 m. Nr. III (23)
„Kelionės“ skaitytojams Mackelos pavardė jau tapusi sava – keletą metų skiltyje „Į gilumą“ publikuojami teologo Valdo Mackelos (1972–2017) straipsniai, parengti pagal jo skaitytas paskaitas. Tačiau šiandien turime galimybę susitikti su dar vienu tos pačios šeimos sūnumi – Daliumi Mackela (g. 1976), kuris savo pašaukimu įvardija policininko tarnystę. Jo kelias į policiją nebuvo lengvas: paauglystėje Dalius pats ne sykį susidūręs su šia instancija, tik… visai iš kitos pusės. Pasak būsimo policininko, jam rimtai grėsė kelias į nepilnamečių koloniją, tačiau, matyt, Viešpats turėjęs kitą planą ir stebuklingai išgelbėjo per… brolio modeliavimo žurnalus.
Šiandien Dalius yra vienas iš labiausiai pažįstamų policijos veidų, šeimos tėtis, aktyviai dalyvaujantis Bažnyčios bei visuomenės gyvenime. Jis ne tik ruošia būsimus policininkus, bet ir laisvalaikį dovanoja jaunimo ugdymui.
Jaukiam pokalbiui su Daliumi susitinkame jo tėvų namuose, kuriuose jis augo, kur net ir sienose tarytum įsirašiusi Daliaus gyvenimo istorija: čia išgyventa audringa paauglystė, padaužiškas kiemo gyvenimas, čia daužyti visai šalia esančios mokyklos, iš kurios buvo išmestas, langai, čia prasidėjo ir visa perkeitusi tikėjimo kelionė.
Daliau, esi žinomas policijos veidas. Dažnai daliniesi savo istorija, duodi interviu, kalbi viešai…
Tenka tai daryti, bet man tas labai nepatinka. Yra žmonės, sutverti kalbėti, mokyti, o aš savo tėvelių dėka esu sutvertas daryti. Kiekvienas liudijimas, kiekviena istorija turi savo spalvų paletę, o manoji prasideda nuo spalvos daryti, o ne kalbėti.
Vis dėlto galimybių kalbėti, kvietimų būna nemažai. Dažnai stengiuosi atsisakyti, nes turiu savo tiesioginę pareigą – profesiją, pašaukimą, kitus darbus, visuomeninę veiklą. Bet visur būti negali, nes išsitaškysi. Kokia tuomet bus nauda iš mano kalbėjimo?
Sakai, kad polinkis veikti atsirado tėvelių dėka. Kaip tai nutiko?
Pamenu, kai ėjau į pirmą klasę, mane tėvai veždavosi darbuotis į sodą, pavyzdžiui, obuolių skinti, o brolio Valdo, kuris tuo metu buvo penktokas, nesiveždavo. Klausiu: „O brolis?“ Sako: „Jis dabar penktoj klasėj, jam labai reikia mokytis, tegu lieka skaityti.“ Po kelerių metų aš jau penktoj klasėj, brolis devintoj, tačiau niekas nesikeičia. Veikiausiai tėvai matė, kad brolis labiau linkęs į mokslus, jis sugebėdavo per naktį po antklode pasišviesdamas žibintuvėliu perskaityti visą knygą, o aš buvau daugiau linkęs į veiklą. Man niekad nebuvo baisūs ūkio darbai, sodas. Dabar, žiūrėdamas į savo sūnų ir versdamas kartu važiuoti į sodą, galiu savo tėvams pasakyti ačiū, kad vežėsi mane į gamtą, pratino prie darbo, nebijojo, kad išsitepliosiu. Galvoju, gal ir mano sūnus kada nors bus toks. Taigi, nuo vaikystės mano gyvenime daugiau labora negu ora…
Vis dėlto Tavo darbas tiesiogiai susijęs su kalbėjimu – dėstai būsimiems policininkams. Ar galėtum daugiau papasakoti apie šią savo tarnybą?
Dirbu su besiruošiančiais tapti pareigūnais, taip pat su pareigūnais, kurie yra specialiosios paskirties būriuose, ir su taktikos instruktoriais. Tiems, kurie ruošiasi tapti pareigūnais, dėstau taktiką. Tai labai platus spektras: nuo bendravimo pagrindų iki sudėtingų situacijų sprendimo – paskutinio atodūsio, šūvio… Pareigūnams vedu kvalifikacijos mokymus, specialiosios paskirties būriams – irgi tam tikrus mokymus.
Taigi, tapai pedagogu, kaip ir Tavo mama Janina, kuri yra lituanistė…
Taip, būdamas ugdytojas, dėstytojas, esu šioks toks pedagogas. Matyt, tokia buvo mamos svajonė. Kai pradėjau dėstyti, ji taip didžiavosi: „Dabar abu mano vaikai dėstytojai“ [Valdas Mackela buvo teologijos dėstytojas – red. past.]. Bandžiau paaiškinti: „Mama, aš tik policijos dėstytojas.“ Vis dėlto, kuo toliau, tuo labiau matau, kad tos ribos prasiplečia ir ne tik apie specialybę tenka kalbėti. Būna, ateina tas vaikas, būsimas policininkas, ir supranti, kad ne apie policiją – pirmiausiai apie gyvenimą jam reikia pasakoti. Visų pirma, apie gyvenimą, o po to apie profesiją…
Programos kartais labai apriboja dėstytojus, ar turi pakankamai erdvės kalbėti apie gyvenimą?
Aš be rėmų varau… Neturiu ko prarasti! Dirbu policijoje jau 25-erius metus ir jei kam nors nepatinka, kaip tą darau, galiu nebedaryti. (Juokiasi.) Taip, rizikuoji, kai bandai kokias naujoves, nežinai, ar tai pasiteisins, tačiau man svarbu kasmet sugalvoti kažką naujo, kas praturtintų mokymosi procesą. Ir dėl savęs tai darau: naujovės verčia pasitempti, išmokti, pasiruošti… Jei taikysi tą pačią schemą metai iš metų – atbuksi. Be to, aš tiesiog negaliu dirbti monotoniško darbo. Darbas policijoje yra kūrybingas, turi daug ką naujai susiplanuoti, išpildyti, na, o kai gauni grįžtamąjį ryšį, supranti – viskas gerai… Per paskutinę pamoką kursantams (paprastai jų būna 50–100) duodu parašyti apie įsimintiniausią dieną Policijos mokykloje. Tiesą pasakius, 95 proc. jų parašo tai, ko ir tikėjausi.
O kokie tie įsimintiniausi dalykai, nutikimai?
Iš tiesų, įsimena tie dalykai, kur įdedi daugiausiai pastangų. Pavyzdžiui, kartą pasiūliau kursantams daryti naktinius mokymus. Kolegos abejojo: „Negi dieną neužtenka mokytis?“ Paaiškinau, kad mokantis reikia tam tikrų sąlygų: nakties, nuovargio, šiokios tokios įtampos, streso. Taigi, pradėjom daryti naktinius mokymus. Buvo iššūkis jiems pasiruošti, bet paskui supranti, kiek daug tai duoda.
Dabar mums į pagalbą, rengiant naktinius mokymus, atvyksta 80–90 pareigūnų, buvusių mūsų kursantų. Ką tai reiškia? Kad jiems gera sugrįžti. Jie žino, dėl ko sugrįžta, ir palydi į realybę būsimus savo kolegas. Išgyvename tikrą bendrystę: vyresni policininkai, kurie mokome, tie, kurie policijoje dirba 5–6 metus ir būsimi policininkai – mes visi atsiduriame viename traukinyje.
Jaunimas atsimena ne tik situacijas, kurios vyko, jų realumą, bet labiausiai – tai, kad buvę kursantai dėl jų aukojo savo laisvalaikį, naktis, po kurių kartais tenka vykti tiesiai į tarnybą. Kursantai klausia: „Negi mes tokie ypatingi? Gal jiems šaibas mokat, kad atvažiavo čia ir pasakoja mums tą patį, ką jūs visus metus?“ Per tuos mokymus kursantai išgirsta, kad mūsų absolventai kalba tą patį, ką jie girdi mokymuose, tik jau iš praktikos. Tai priverčia besimokančius patikėti, kad gyvenimas ir yra toks, kaip mes pasakojam.
Kiek laiko trunka Tavo minėti mokymai, policijos pareigūnų rengimas?
Mes turim labai mažai laiko paruošti pareigūnus: formaliai metus, o realiai – 10 mėnesių, bet per juos dar praktika, šventės… O jei ateina žmogus, turintis aukštąjį išsilavinimą, jam užtenka mokytis 6 savaites. Aš pas kirpėją, kuri baigusi tik šešių savaičių kursą, nenorėčiau eiti, o ar šešios savaitės pareigūno paruošimui yra pakankama?
Gerai jaučiuosi ir Bažnyčioje, ir policijoje, tad galiu taikyti tam tikras analogijas. Yra tokia žmonių kategorija, kuriuos traukia ir Bažnyčia, ir policija – tai labai sužeisti asmenys. Matau, kaip į policiją ateina daug sužeistų žmonių, kurie čia slepiasi, ir juos, prieš paleidžiant į tarnybą, turi pagydyti. Kita analogija: ar galima parapijos klebonu skirti žmogų su aukštuoju išsilavinimu, tačiau baigusį vos šešių savaičių teologijos kursą? Arba pamėginkim įsivaizduoti: skaistaus veido jaunuolis mokosi parengiamajame kurse seminarijoje, o po dešimties mėnesių jau aukoja šv. Mišias. Panaši situacija yra su policija.
Į policijos pareigūno profesiją žiūriu su labai didele pagarba. Juk mes gaunam didžiulius įgaliojimus. Esi įgaliotas ne kalėdoti, ne džiuginti žmones, bet 99 proc. atvejų važiuoti ten, kur skausmas, mirtys, netektys, ašaros ir visa, kas susiję su negatyvumu. Atvykęs visą tą tamsumą turi pakeisti į baltą spalvą ar bent jau bandyti nuspalvinti šviesiau. Į mūsų rankas atiduoti dideli įgaliojimai: tai, ką pasakysim, ką padarysim, gali pakeisti kitų žmonių likimus. Ko nepasakysim ir ko nepadarysim dėl kompetencijos stokos, lygiai taip pat keičia žmonių gyvenimus. Į tavo rankas atiduodami policijos resursai, priemonės, ginklai. Visa tai turėdamas dažniausiai privalai sprendimus priimti vienas, su niekuo nepasitaręs. Taigi, aš su didele pagarba žiūriu į tą instanciją, kuri sukurta ypatingai artimo meilei.
Apie policiją kalbi kaip apie ypatingą pašaukimą…
Kai tik atsiverčiau, galvojau, kad tikintis žmogus privalo būti arba vienuolis, arba kunigas, arba misionierius. Tik dabar išsigryninu, kad tikras pašaukimas – išeiti iš komforto zonos. Pasirodo, visai nereikia vykti į kokias nors tolimas salas atvertinėti aborigenų… Užtenka gyventi šioje visuomenėje ir savo darbu liudyti meilę žmonėms, kas, žinoma, yra labai sunku. Sunku, bet tikėjimas keičia tavo žvilgsnį į situacijas. Tikintis nėra nemąstantis, tikintis – tas, kuris iš kiekvienos bėdos gali išsikapstyti ir iškapstyti kitus. Jeigu tik tiki tuo, ką darai.
Ką tikėjimas reiškia Tavo, kaip policininko, tarnystėje?
Dabar jau galvoju, kad tai yra viskas. Laikas pripažinti, kad nebegali sakyti: „Tai mano asmeninės savybės, charakteris, formavimas.“ Žvelgi atgalios ir galvoji: „O kas aš buvau…“ Štai pro šio kambario langą matosi mano mokykla, iš kurios mane išmetė…
O už ką išmetė?
Pamenu, sėdėjau pamokoje, atėjo auklėtoja ir sako: „Mackela, aš dabar su tavim darysiu, ką noriu!!!“ Aš jai: „Nieko tu nepadarysi!“ – ir išėjau iš klasės. Koridoriuje sutikau direktorių, apsižodžiavom, jis norėjo mane sulaikyti, čiupo už plaukų, ėmiau muistytis ir gindamasis jam susmūgiavau. Stovim: direktoriaus skruostas raudonas, man – plaukai išpešti… Dar kišenes iškraustė, rado šaukimą į policiją.
Kaip supratau, jau buvai toje kompanijoje, kur rimtai prisidirbdavot?
O taip. Jei ne vyresnio brolio pomėgiai ir jo kruopštumas, tikrai į koloniją būčiau pakliuvęs… Prisimenu, paniškai bijodavau kiekvieno policijos automobilio, jei tik pasirodydavo prie namų, galvodavau – pas mane. Tiek priveikęs buvau. Pavyzdžiui, eidavom vogti į tą pačią parduotuvę kas antrą dieną, galvodami, kad mūsų neatpažins, o dar muštynės…
Taigi, atvažiuoja policija, žiūriu – eina į mano laiptinę. „Buvo įvykis, pildysim dokumentus.“ Tėvai namie, jiems liepė pabūti kitame kambaryje. Policininkas klausia: „Žinai dėl ko?“ Na, o kaip man žinoti, už kurį įvykį, daug jų buvo… Sakau – ne. Pareigūnas pradėjo pildyti dokumentus, rašydamas į tokį raudoną aplanką. Buvo aišku, kad gresia nepilnamečių kolonija, juk kone visi mano draugai jau ten… Man tada buvo šešiolika.
Kambaryje stovėjo spinta. Pareigūnas pakėlė akis ir sako: „Kieno čia?“ Pasirodo, jis buvo modeliavimo žurnalų maniakas, tų, kur reikia iškarpyti ir sudėlioti modelius: laivo, tanko… Tai buvo brangus žurnalas, tačiau mano brolis Valdas užsisakydavo jį, nors ne visuomet per mėnesį spėdavo sudėlioti. Policininkas klausia: „A girdi, tavo?“ „Ne mano, brolio…“ „O turi gruodžio–spalio numerį?“ Atsidarau stalčiuką – yra. „Va – turiu.“ „Galiu paimt?“ „Imkit, dėde.“ Pasiėmė ir įsidėjo į tą patį raudoną aplanką, kuriame pildė protokolus. Susirinko ir išvažiavo. Taigi, Valdo pomėgis išgelbėjo mane nuo nepilnamečių kolonijos.
Ar tai buvo lūžio taškas, nuo kurio Tavo gyvenimas pasikeitė?
Tai buvo vienas iš sukrėtimų. Tuo metu mano draugai vienas po kito važiavo į koloniją. Galiu vardint vardais, o šiandien jie jau – amžinatilsį… Šitam kambary žaisdavom… Vienas draugas pasikorė, kitą peršovė, paskui jis užsimušė, du perdozavo, dar vieną peiliu nudūrė – visa tai vyko mano aplinkoje. Kas man buvo baisiausia? Bijojau mirti. Matant draugų mirtis, atsirado mirties baimė. Taip, mumis kieme labai žavėjosi, atrodėm nepagaunamieji, neliečiamieji, bet tai – tik paradinė šlovės pusė, kiti nematė mus ėdančios baimės, panikos, nerimo ir neramybės – visko, kas kankina, kai negyveni tiesoje. Taigi, stengėmės dėl publikos, dėl atrodymo…
Dėl įvaizdžio?
O ką tu galvoji! Mums reikėjo ne tik treningų su žydrom juostom… Kai mama man tokius nupirko, tėtis vos avarijos nepadarė. Sakiau mamai: „Man reikia Adidas kelnių su juostomis.“ Tais laikais jos kainavo šimtą rublių, o mamos atlyginimas buvo 210. Jai pasakiau, kad būsiu geras, jei nupirks. Aišku, jau pirkdama jas turėjo įtarti, kad nieko čia gero nebus… Atsimenu, tėtis vairuodamas vos į stulpą neatsitrenkė, išgirdęs, kiek mano kelnės kainavo.
Taigi, įvaizdis ir noras kitiems patikti kainavo daug. Mano draugams tai kainavo sveikatą, kai kuriems – gyvybę, o visiems – laisvę: suvaržymai, apribojimai… Mūsų auklėtoja tiesiai sakydavo: „Tavo dantys auga kalėjimo duonai valgyti.“ Įdomiausia, kad mano draugai tą girdėdami patikėjo ir taip gyveno. O daužėm tą mūsų mokyklą… Visus langus vienoj pusėj išdaužėm, paskui unitazus… Tėvams vis aiškintis… Jie žinojo apie mano nuotykius tik tiek, kiek išgirsdavo per tėvų susirinkimus mokykloje, tai man būdavo baisiausia diena pasaulyje. Arba kai atsiversdavo mano pažymių knygelę, kurioje – vien dvejetai ir pastabos. Iš jos ir brolis juokdavosi, kad ten pritrūkdavo lapų pastaboms, tai auklėtoja priklijuodavo papildomų. Žiūrėdamas į savo pažymių knygelę galvodavau: tai ko aš vertas? Ką reiškia gauti tris dvejetus per vieną dieną?! Aišku, norėjau būti blogiuku, nes tai patinka mergaitėms, bet paskui supratau, kad joms nusišikt ant tavo blogumo, tik tam kartui tu buvai klounas…
O tėvai tokie mylintys, labai daug dėl manęs stengėsi, niekada nieko man negailėjo… Kartą, atsimenu, grįžtu namo – naujo daikto kvapas. Įeinu į kambarį ir tikrai – naujas dviratis! Su stabdžiais, lempa… Kadangi nebuvo įprasta turėti tokių naujų daiktų, tai aš nuėmiau tas lempas, su izoliacija apvyniojau špykius. Įėjo tėtis ir tik atsiduso pamatęs, kad padovanojo man naują daiktą, o aš iš jo vis tiek seną padariau… Ir tai dėl įvaizdžio! Juk jei esi su naujomis kelnėmis, tvarkingai susišukavęs ir turi naują dviratį, vadinasi, lopas, mamyčiukas. O aš nenorėjau toks būti.
Jei sugrįžtume prie to pokyčio Tavo gyvenime, kas labiausiai nulėmė tą pasikeitimą, kai nusprendei nebesivaikyt blogiuko įvaizdžio?
Didžiausią įtaką darė sąžinės graužatis. Labai stipriai graužė, nors ir nenužudžiau nė vieno žmogaus. Tiesa, sąžinė negrauždavo, kai mama mane vesdavo atsiprašyt pas tuos, kuriuos būdavau primušęs. Bet kokia bausmė būdavo! Turiu atsiprašyt, o žinau, kad ir vėl primušiu vien dėl to, kad turėjau jo atsiprašyt… (Juokiasi.) Bet labiausiai sąžinė graužė matant kenčiančius tuos, kurie manimi rūpinasi ir labai mane myli. Mama, tėtis, Valdas… Jis, vargšiukas, eidavo manęs ieškoti, nors kieme nelabai su kuo bendravo – visi buvo mano chebra. Mama pašaukdavo mane per balkoną, bet kur ten prišauksi, tada Valdas eidavo per visą rajoną patamsy manęs ieškoti, kol rasdavo. Buvom mes labai skirtingi, bet artimi. Niekad vienas į kitą nesikreipdavom vardu – „Valdai“, „Daliau“, visą laiką – „broli“. Tad ir dėl brolio rūpesčio augo ta sąžinės graužatis.
Tik vėliau supranti, iš kur tie Evangelijos palyginimai apie avis, piemenį… Juk tik savo piemens balso klausys avys – į kitą balsą jos net nereaguoja. Sąžinės balsas ir buvo many tas piemens šauksmas. Kita vertus, jaučiau ir tai, kad turiu laisvą valią rinktis – atsiliepti ar ne. Taigi, many pamažu viskas dėliojosi, bet buvo labai sunku perlipti tokią vyrišką gėdą.
Pamažu vykstant tam vidiniam pokyčiui prasidėjo ir Tavo tikėjimo kelionė?
Viskas prasidėjo nuo to, kad kieme draugai man pradėjo sakyti: „Tavo broliui stogas nuvažiavo. Matėm jį Laisvės alėjoj – gitara groja ir šlovina kažkokį Jėzų rankas iškėlęs.“ Pirmosios evangelizacijos vyko gatvėse, tuomet su gitaromis į bažnyčias dar nepriimdavo. Pradėjau klausinėti Valdo, kas čia vyksta, – visas kiemas kalba, tada jis davė man paklausyt kasetę – vieną iš pirmųjų Gyvųjų akmenų bendruomenės įrašų. Klausau – fainai visai, toks neblogas fonas. Tada užsinorėjau pamatyt tuos, kurie taip meldžiasi. Sužinojau, kada Valdas neis į susirinkimą – juk gėda eiti kartu – ir nuėjau vienas. Ten sako: „Kas atėjot pirmąkart, pakelkit rankas.“ Galvoju: „Vis tiek mato, kad aš pirmąkart“, – ir pakėliau ranką. Bet kai pakvietė tuos, kurie nori, kad už juos pasimelstų, ateiti į priekį, sprukau pro duris.
Vis dėlto po kurio laiko atėjau vėl. Nieko nesupratau, kas ten vyko – kažkoks mažas žmogelis su Biblija rankoj mojuodamas šaukia, bet… buvo taip ramu. Žiūriu į tuos žmones, į jų ramybę, paprastumą ir suprantu, kad neturiu to, ką jie turi. Matau: paprastai apsirengęs žmogus, bet laimingas. Kaip taip gali būti? Neuždirba daug, bet laimingas… Kas čia yra? Ką jis turi? Per vieną susirinkimą prie manęs priėjo mergina, sako: „Labas, koks tavo vardas?“ Oi, galvoju, kaip mandagiai čia elgiasi, aš taip nepratęs… Palietė tas asmeninis santykis, nedirbtinumas, pajautimas, kad esi matomas.
Kartą sekiau Valdą, einantį į maldos grupelę, žiūrėjau pro langą. Paskui jam prasitariau, kad buvau atėjęs. Sako: „Ar norėtum kartu?“ Nuėjau. Pasirodo, pro langą ne viską pamačiau. Galvojau, kad prasmegsiu žemėn – trys pažįstamos mergaitės: viena iš mano namo pirmojo aukšto, kažkada jos balkoną buvom padegę, kitos mergaitės brolį buvau sumušęs… Dar kitas vaikinas, su kuriuo mušėmės… Kur aš papuoliau, kokia gėda! Labai norėtųsi ateiti ten, kur niekas apie tave nieko nežino, ir sakyti: „Garbė Jėzui Kristui!“ O čia…
Vėliau kažkas sakė: „Kai Dalius Mackela atsivertė, pusė Kalniečių rajono pradėjo lengviau kvėpuot.“ Taigi, reikėjo perlipt per tą gėdą… Bet nuostabiausia buvo tai, kad tikintys žmonės priėmė mane tokį, koks esu, neatstūmė, nesakė: „Tik ne šitas.“
Taigi, iš karto papuolei į charizminę bendruomenę…
Pradžioje patyriau tą charizminį polėkį, daug emocijų… Buvo ir atkritimų. Atsimenu, Valdas kambary turėjo maldos vietelę ir sako: „Ateik, pasimelskim.“ Sakau: „Eik tu sau…“ Tada jis pradėjo vienas giedoti: „Dieve, arčiau Tavęs“. Visai necharizminė, bet taip užkabino ta giesmelė…
Dar atsimenu, kaip brolis mane pirmą kartą atsivežė į atlaidus Šiluvoje. Sakė, bus labai fainai. Po to jam pasakiau: „Su visa pagarba Šiluvai: ėjau keliais apie tą akmenį, kaip tu man ir liepei, bet gyvenime daugiau čia kojos nekelsiu. Babos, valerijonais trenkiančios, mane stumdo, ant kojų lipa…“ Išties masė žmonių ten buvo, ilgos Mišios, nieko nesimatė… Sakiau – daugiau niekada į Šiluvą. O dabar Šiluvoje nusipirkau sodybą.
Labai daug kartų broliui teko reanimuoti mane, keliaujant tikėjimo keliu. Bet kartais ir su juo buvo nelengva… Kaip pavyzdį prisimenu mūsų kelionę į Taizé jaunimo susitikimą Vengrijoje. Valdas organizavo šią išvyką. Kelionė buvo tragiška: žiemą keliavom nešildomu traukiniu į Ukrainą. Tame traukinyje man suėjo septyniolika metų. Taigi, sutikau savo gimtadienį su mamos obuolių pyragu, kuris buvo pats skaniausias pasaulyje, nes… neturėjom ką valgyti. Nuvažiavom į Lvovą. Priėjom prie pasienio posto, aš, kaip nepilnametis, lydimas brolio, kuris turi pasą, praėjau. Tada – dvi mergaitės, pasirodo, nepasiėmė pasų. Valdas dar bandė spręsti situaciją, bet nepavyko, tada pasakė: „Broli, nepyk, iki.“ Likau vienas su svetimais žmonėmis, pažinojau tik tas merginas, kurių nepraleido, ir Valdą. 2000 km nuo namų, jokio ryšio su tėvais ir broliu… Bet tose Taizé pamaldose meldžiausi nuo dūšios, kad tik broliui viskas būtų gerai, kad nepražūtų. Toks kvailas įvykis manyje pažadino maldą.
Vėliau nemažai laiko esi praleidęs vienuolyne Belgijoje. Ar gali papasakoti apie tą laikotarpį?
Viskas prasidėjo nuo pažinties su Tiberiados broliais, kurie atvyko į Lietuvą. Tada dar nebuvo daug jaunimo maldos grupių, judėjimų – tik tiek, kiek Gyvieji akmenys buvo išjudinę. Taigi, broliai surengė stovyklą jaunimui. Nuvažiavau, patiko. Tada sako: „Atvažiuok į Belgiją metams.“ Nustebau, nesutikau iškart metams, tada pasiūlė atvykti trims mėnesiams. Tokia galimybė – išvažiuoti į užsienį! Vykom ten trise, kad pamatytume brolių aplinką ir grįžę galėtume bent šiek tiek perteikti tą dvasingumą Lietuvoje. Po trijų mėnesių sugrįžau ir tuomet apsisprendžiau vykti ten kiek daugiau nei metams. Tiesą pasakius, nelabai turėjau kur eiti baigęs mokslus: po to, kai mane išmetė iš mokyklos, baigiau profesinę mokyklą, turėjau staliaus profesiją, tačiau niekur daugiau manęs nepriėmė.
Taigi, išvažiavau į Belgiją. Ten gavau trečią tikėjimo injekciją. Pirmoji buvo charizminė, antroji – maldos šauksmas Taizé susitikime, o trečioji – Tiberiada, kur man puikiai tiko rankų darbas, disciplina. Svarsčiau ir apie pašaukimą, bet pagavau save galvojant, kad norėčiau tapti broliu dėl gražaus abito ir gero įvaizdžio – pirmas brolis lietuvis… Laimei, jau draugavau su būsima žmona Milda, ir Dievas davė protelio suprasti, kad vienuolio kelias – ne man. Būdamas Tiberiados vienuolyne atradau sau brangų šventąjį – Šarlį de Fuko. Jis sakė, kad Nazaretas yra visur, reiškia, savo pašaukimą gali realizuoti ten, kur esi.
Taigi, po metų grįžai į Lietuvą be abito. Ar iškart supratai, kad nori rinktis policininko tarnystę?
Grįžęs iš vienuolyno dar stojau į teologijos studijas. Kurgi neįstosiu! Nors ir buvo keturi kandidatai į vieną vietą. Mane pakvietė, sako: „Įstojai. Kretinga, Religijos studijų institutas.“ Nesupratau?! Juk į Teologijos fakultetą Kaune stojau. Pasirodo, konkursinis balas mažas dėl mokyklos vidurkio – ten dugnas… O komisijoje sėdėjo brolio draugai, sakau jiems: „Derinkit ką nors.“ „Ne, taip turi būti.“ Supykau: „Patys ir mokinkitės, nereikia Bažnyčiai gero žmogaus, žinokitės.“ Paskui ėmiau svarstyti: netoli jūros… Persigalvojau ir išvažiavau. Ten brolis Gediminas Numgaudis pasiūlė eiti į Pranciškoniškojo jaunimo tarybą, sutikau. Vienam kabinete įrengiau sporto klubą. Atėjo dėstytojai ir sako: „Daliau, ką tu padarei?“ O aš toj salėj buvau hieroglifų prikabinęs. Sakau: „Jūs nežinot, ką jie reiškia.“ Kai Belgijoje mokiausi prancūzų kalbos, drauge besimokiusio korėjiečio paprašiau, kad savo kalba parašytų „Jėzus Kristus yra Viešpats“. Paaiškinau, kas čia per hieroglifai, tai visi lengviau atsiduso.
Besimokydamas Kretingoje suorganizavau pirmą gatvės vaikų stovyklą. Parašiau projektą, gavom finansavimą, kvietėm vaikus iš nepilnamečių kolonijos. Man policija sakė: „Vos tik nusiveši juos į Varėną, visi pabėgs.“ Bet nepabėgo net tuomet, kai pritrūkom maisto – buvom neapskaičiavę, kiek jo reikės. Mes, savanoriai, nieko nemokėjom, bet stovykla pavyko puikiai: vaikai nenorėjo važiuoti namo.
Čia gavau ir pirmą postūmį dėl darbo policijoje. Atsimenu, privažiavo policijos mašina, išlipo du stori besikeikiantys policininkai ir pradėjo šaukti ant tų vaikų: „Ko jūs čia visi pliki!..“ Tuomet pagalvojau: „Jeigu aš būčiau policijos pareigūnas, niekada taip nekalbėčiau.“ Gatvėje išmokau konkuruoti ir dėl to galvojau: „Būsiu geresnis negu tu…“
Paskui kieme sutikau vieną draugą, paklausiau, ką veikia. Sako: „Galvoju, gal į mentūrą eit…“ Toks antras postūmis. Paskui ėmiau svarstyti, tai dariau atsakingai, galvojau, ar tikrai sugebėsiu. Taigi, po metų išėjau iš Religijos studijų instituto ir stojau į policiją. Įstojau. Tiesa, psichologinio testo iš karto neišlaikiau. Šimtas klausimų. Vienas: „Ar tu nori padėti žmonėms?“ Atsakiau: „Taip, aš labai noriu padėti žmonėms.“ O man sako: „Ne, mūsų darbas ne apie tai.“ Gavau antrą testą. Kadangi esu krikščionis, tai neatsakiau taip, kaip jiems patogu, be taip, kaip galvoju. „Laikaisi to paties? Ai, tiek to, eik…“ – padėjo parašą.
Atėjęs į policiją supratau, kad čia tikrai nieko bendro su instancija, kuri ruošiasi padėti žmonėms. 1997-ieji metai: tas laikas, kai Lietuvos gatvėse kas trečią dieną kas nors nužudomas – laukiniai vakarai! Santykis su kolegomis savotiškas, daug nepagarbos. O apie pagalbą žmonėms ir artimo meilę nebuvo net kalbos. Tas laikas labai gerai užgrūdino.
Regis, Tavo gyvenime įvyko didžiulis šuolis – iš kiemo chuligano į policiją. Kaip aplinkiniai, tavo kiemo draugai reagavo į apsisprendimą tapti policininku?
Tais metais, kai stojau į policiją, trys mano draugai važiavo atimti iš kito draugo pinigų, bet nepavyko to padaryti, tad nušovė jį ir dar du žmones. Savo darbo kabinete laikau tų draugų nuotraukas, kad prisiminčiau, kaip Dievas pakeitė mano gyvenimą – juk galėjau kartu važiuoti…
Tais pačiais metais kitas mano draugas padarė avariją – atsitrenkė į policijos automobilį, vienas policininkas žuvo. Tai, ką jis patyrė suimtas, buvo siaubinga, paskui jį pasodino į koloniją. Iš jos išėjo visai kitas žmogus: pilnas neapykantos ir keršto troškimo, tapo nusikalstamo pasaulio žmogumi… Prieš man stojant į policiją, su juo ir kitais draugais buvom susitikę kavinėje. Kažkas paklausė, ką veiksiu gyvenime, pasakiau, kad eisiu į policiją. Visi išsižiojo, o tas bičiulis, kuris pražudė policininką, nieko nesakė, tik atsistojo ir išėjo. Vis dėlto, nors kiti draugai pasirinko nusikalstamą pasaulį, nė vienas iš jų dėl mano pasirinkimo nepasakė jokio blogo žodžio.
Papasakok apie savo tarnybos policijoje pradžią.
Pradžioje tikrai svajojau gelbėti pasaulį, tačiau pirma užduotis, kurią gavau policijoje, buvo patruliuoti po gimtąjį savo rajoną, o aš norėjau į spec. būrį. Jaučiau gėdą, kad tik tiek pasiekiau… Vis dėlto patruliuodamas patyriau visapusišką ugdymąsi, ypač galėjau ugdytis kantrybę. Patruliavimas – tai savotiška piligrimystė. Kadangi man sekėsi dirbti, paskui patekau į ekipažą ir net gavau naują tarnybinį automobilį. Kai jį pasiėmiau, užvažiavau į Rumšiškes, kad pažįstamas kunigas pašventintų. Na, ir kai kiti tos kartos automobiliai jau nebevažiavo, mūsiškis tarnavo dar dvejus metus.
Minėjai, kad pradžioje policija nelabai turėjo ką bendro su pagalba žmonėms. O pats atėjai čia būtent dėl to. Laikui bėgant, matei, kaip keičiasi policijos veidas, ir pats galėjai būti to pokyčio dalimi…
Tikrai mačiau, bet kurgi būsi tuo pokyčiu….
Vis dėlto tapai tarytum reklaminiu policijos veidu. Esi puikiai pažįstamas televizijos žiūrovams iš laidos „Farai“, nevengi dalintis savo istorija…
Su „Farais“ buvo taip: ateinu į darbą, rūkomajam sėdi du keistai apsirengę bičai. Vienas pažįstamas, kuris dirbo Katalikų televizijos studijoje. Klausiu: „Ką tu čia?“ Sako: „Toks projektas, laida „Farai“. Mums žadėjo, kad sėsim į policijos ekipažą ir galėsim pafilmuoti policininkų darbą.“ Viskas vyko prieš 18–19 metų. Tuo metu atrodė neįmanoma, kad policininkai sutiktų, jog šalia sėdėtų pašalinis asmuo ir tave filmuotų… „Tai niekas jūsų nepriima?“ „Nelabai…“ Tuomet sutikau. Vieni sakė: „Daliau, tu filmuojiesi, nes tau reikia reklamos“, kiti: „Praradai savo asmeninį gyvenimą. Ir dėl ko? Juk nieko neuždirbai, tik aukojaisi, stengeisi ir praradai savo privatumą.“ Bet aš apie tai visai negalvojau, tiesiog tie vyrai, kurie atėjo filmuoti, buvo man savi žmonės, mano brolio draugai. Vėliau juos drąsiau priėmė ir mano kolegos.
Per šią laidą žmones pagaliau pasiekė žinia apie tai, ką policija daro – pasirodo, policininkai dirba, stengiasi, ne tik stovi ir rūko, be to, jų darbas sunkus… Visuomenė pamatė, kad pareigūnai yra pagal savo pašaukimą, pagal savo profesiją dirbantys žmonės. „Farų“ laida buvo pirmoji medija, kuri leido visuomenei priartėti prie policijos, stipriai jautėsi, kaip tirpo ledai. Tai vyko visų, kurie išdrįso eiti į eterį, dėka. Žmonės pamažu net su pagarba pradėjo žiūrėti į policiją, kas dabar jau atrodo norma. Čia, manau, policija turi sakyti „ačiū“ visuomenei, kad juos pagaliau priėmė. Nes mes gi tarnai…
Ar savo tarnystėje dažnai tenka liudyti tikėjimą?
Žinok, tenka. Ir tiesiai šviesiai kalbėti apie tikėjimą, ypač beviltiškiausiose situacijose, kai vienu du kalbi… Paskutinį atvejį atsimenu, kai vieno jaunuolio visai beviltiškoje situacijoje paklausiau: „Ar tu meldiesi?“, atsakė: „Ne, bet mama moka melstis.“
Niekada nesigėdijau savo tikėjimo. Vis dėlto man atrodo, kad žmogus daugiau girdi ne ką sakai, o kaip tu sakai. Jeigu skiri laiko žmogui, greičiausiai situacija išsispręs gerai. Bet jeigu būsi tik formalus pareigos atlikėjas, veikiausiai nieko nebus.
Darbe niekas nekritikuoja manęs dėl tikėjimo – nedrįsta. Tikintis yra tas, kuris yra mąstantis, gebantis ir nepasiduodantis.
Kuo Tu gyveni šiandien?
Drąsa nebijoti liudyti, kas esu ir kuo gyvenu, ar profesinėje, ar užklasinėje veikloje. O jos yra daug, gal net per daug. Visiems atrodo, kad aš visuomenininkas… Manau, kad svarbu kasmet peržiūrėti savo veiklas: kas duoda vaisių, kas neduoda, ką palikti, ko ne. Tai padeda išsigryninti.
Šiandien labai džiaugiuosi nuostabiais tėvais, mane mylinčia ir pakenčiančia šeima. Neseniai manęs paklausė: „Ką veiktum dabar, jei galėtum veikti ką tik nori?“ Pasakiau: „Atsiprašyčiau savo šeimos ir dar kartą eičiau į policiją.“ Policijoje ir kitose statutinėse struktūrose tu atsisakai savęs ir tikrai priverti labai daug aukoti artimuosius. Juk nedirbi nuo aštuonių iki penkių. Įtampa, stresas, pavojus, nuovargis… Buvo taip, kad kaip tėtis nuėjau į Rudenėlio šventę mokykloje ir užmigau. Kūčios, Kalėdos, Naujieji metai, valstybinės šventės – be tėčio. Vis atlieki pareigą. Todėl galvoju: jeigu tokią didelę kainą moku, tai aš tą pareigą atliksiu gerai, nes kitaip būtų labai liūdna.
Kalbino Faustina Elena Andrulytė, SF.