Vieną rytą Vilniuje išgirdau keistą muziką. Ji priminė dūdmaišių orkestrą. Ir… Santiago de Kompostelos katedros prieigose piligrimus sveikinančius garsus. (Tiesa, tai buvo ūkininkų streikas Gedimino prospekte.) Atsiliepiau. Tyliai atsiliepiau į kvietimą. Taip tyliai ir iškeliavau. Ruošiausi. Treniravausi. Bet galiausiai žinojau, kad tai, ar pasieksiu tikslą, priklausys tik nuo Jo.
Iškeliavau, kai visi Camino forumai sakė nedaryti to. Kovą Ispanijoje dar žiema. Šalta. Daug purvo. Lietaus. Gali kliūti ir sniego. Bet… Pagąsdinsi čia lietuvaitę.
Skrendant į Astūrijos oro uostą netoli Ovjedo pradeda busti jaudulys. Mano Kelias. Leidžiantis matau, kaip tolumoje boluoja snieguotos kalnų viršūnės. Mano kaimynė, visą kelionę skaičiusi lenkišką knygą savo skaityklėje, ją uždaro ir su vaikiška šypsena žvelgia į kalnus. Pro vieną langą, pro kitą. Rodo man tuos snieguotus pūpsikus ir juokiasi. Matydama jos žygiavimui tinkamą aprangą ir reakciją leidžiantis nebeiškentus paklausiu: „Gal ir jūs piligrimė? Primitivo?“ – „Ne, aš čia gyvenu.“ OK. Pirmasis susitikimas dar ne čia. Būk kantri.
***
Ovjedas. Autobusas stotyje sustoja 19.50 val., o 20.00 artimiausioje bažnyčioje – šv. Mišios. Norisi pradėti piligrimystę maldingai. Skubu. Spėju. Šilta. Nusivelku striukutę. Visas Mišias stebeilijuosi į virš pagrindinio altoriaus nutapytą gan modernią freską – Adomas ir Ieva, paskendę žydinčioje pievoje, o aplink juos – daugybė ryškiausių žvaigždžių. Mintyse ima skambėti seniai klausytos dainos eilutė: „Visą naktį mes žaidėm žvaigždėm lyg šachmatais…“ Veju ją šalin.
Išėjus laukan prie manęs ima skubėti vietinės močiutės, klausinėdamos, ar aš piligrimė, bučiuoja mano skruostus ir linki gero kelio – ispaniškai buen camino, kurį girdėsiu čia gan dažnai. Viena, kalbanti angliškai, pasisiūlo palydėti iki artimiausios sporto prekių parduotuvės, kur ketinau įsigyti ėjimo lazdas. Pakeliui išsiaiškina, kad esu sesuo ir paprašo maldos už savo dukteris. Padovanoju jai Gailestingojo Jėzaus paveikslėlį su malda ispanų kalba (keletą gavau Piligrimų centre Vilniuje neabejodama, kad prireiks). Atsibučiuojam kaip geriausios draugės.
Einu albergo – piligrimų nakvynės namų – link pasišokinėdama. Dar oro uoste gavau žinelę iš administratorės, kad šią naktį ten būsiu vienintelė moteris, tad man skirs atskirą kambariuką vietoj lovelės bendrame. Palepino. Kol pasiekiu tą begalinio jaukumo mažutį albergutį, įsikūrusį prie pat Ovjedo katedros, einu per parką. O ten… mane sustabdo (ir ilgam!) neįtikėtino didumo kamelijų krūmai, nusėti įspūdingais žiedais. Ką tik buvau šalčio dar sustingdytoje Lietuvoje, o šią akimirką glostau nuostabiausius žiedus. Tamsoje ėjau nuo krūmo prie krūmo ir glosčiau, skonėjausi, fotografavau. Gėriau į save pavasarį. Pilnais plaučiais. Visa savimi. Kaip tiedu iš freskos rojaus sode. Trūksta tik žvaigždžių. Sužibs, kur jos dėsis…
***
Kelias prasideda. Aušta. Vos išėjus iš Ovjedo vėl pamatau tolumoje boluojančias snieguotas viršūnes ir suprantu, kad sniego šiame kelyje tikrai klius – teks verstis per kalnus. Nieko, aš pasiruošusi. Esu įsidėjusi netgi mažučius batų apkaustus. Bet kol kas – pavasaris! Einu negrįstais takučiais per laukus, miškelius, sekdama geltonomis rodyklėmis. Visa skamba nuo paukščių giesmių. Visa žydi. Dar mieste – slyvos, abrikosai, magnolijos… Vėliau – balti laukiniai narcizai, pienės, žibutės (ir jos čia baltos!), šalpusniai ir kitos pavasario gėlės. Lenkiuosi prie kiekvieno žiedelio. Dėkoju.
Gal dešimtį kilometrų ėjau visiškai apspangus nuo pavasario. Sušilus. Besimėgaudama saule. Ak, toji Teresė. Parapijietė meteorologė dar iš vakaro atsiuntė vos ne grasinamą žinutę apie mano kelionės orus – bus šalta, pirmas dienas gausi lietaus, stipraus vėjo, tikrai ne į tropikus važiuoji… Maždaug: vaikeli, ko tu ten?.. O čia: saulė, paukščiai, žydėjimas. Be to, mano kuprinė lengvutė, batai lengvučiai, sijonas – siūtas specialiai žygiui. Esu puikiai pasiruošusi piligrimė (po skaudžių ankstesnių patirčių, žinoma). Ir visa Ispanija kvepia pavasariu!
***
Užsuku į pakeliui stovinčią koplytėlę. Čia galima užsidėti antspaudą į piligrimo pasą. Pailsėti prisėdus ant suolelio. Ilsiuosi. Staiga pamatau – ateina. Piligrimas. Susipažįstam. Ispanas, taip pat ką tik pradėjęs savo kelią. Kone dešimtmetį apie jį svajojęs. Kuprinė didelė, o žmogelis – ne iš milžinų. „Kiek neši?“ – „12 kg“ – „Daugoka!“ Pasimaivau su savo ne daugiau kaip 5 kg kuprinėle.
Einam kartu. Vargsta tas piligrimas, į kalnelius vos užpūškuoja. O aš šalia – tartum stirna. Kalbamės. Jis varo ispaniškai su angliškais intarpais. Ispaniškai nesuprantu, tad belieka su viskuo sutikti. Mažam kaimelyje sustojam prie vandens stotelės. Pro šalį einančių vietinių ispanas kažko paklausia. Aiškiai apsidžiaugia atsakymu. „Gavai kokios naudingos informacijos apie kelią?“ – „O taip, dabar jau nebereiks kilti į kalną, iki pat Grado leisimės.“ Netrukus abu suvokiame, kad vietiniai… šiek tiek pamelavo. Kalneliai darosi vis statesni, ir mano kolega pukši vis sunkiau. Tikras kuprinės kankinys.
Netrukus prieinam dar vieną koplytėlę. Prie jos sėdi piligrimė. „Iš kur tu?“ – klausia manęs angliškai. „Iš Lietuvos“, – atsakau, pasiruošusi paaiškinti, kas tai yra. „Tikraaaiiii?!!!! Aš irgi!!!!“ Juokiamės ir abi negalim patikėti. Tiesa, jau daugelį metų Raimonda gyvena Mančesteryje. Bet… Sutikti lietuvę Ispanijos šiaurėje kovo mėnesį, kai per dieną du piligrimus ir tesutinki Kelyje…
Einam trise. Su Raimonda pačiauškam lietuviškai. Vis persijungiam į anglų ir bandom pokalbin įtraukti ispaną. Bet jis vis tylesnis ir tylesnis. Galiausiai atsisėda ant žemės ir prašo, kad jo nebelauktume. Kiek neramu, bet paliekam. „Nors imk ir panešk tą jo kuprinę“, – sako Raimonda. Tačiau jai ir savos užtenka – 9 kg irgi per daug. Sutariam nakvynės vietoje drauge peržiūrėti, kas nebūtino pateko į kuprinę.
Nučiauškam iki pat albergo. Raimonda giria mano sijoną. „Jau koks sexy! Būčiau vyras, ieškočiau progų, kaip numaut!..“ Gerai, kad nežino, kas aš. Nejuokautų taip. Neišsiduodu. Ir šią dieną, ir antrą, ir trečią… Pasijaučiu tokia normali, tokia paprasta mergiotė. Be jokių etikečių. Skoniuosi tuo buvimu. Panašiai kaip pavasariu.
***
Gyvūnai – kitas mano susidomėjimo objektas. Aviganiai čia tokie geri milžinai. Einam. Vienas jų guli avių ganykloje. Miega. Nubudo, vartosi. Atrodo juokingai. Fotografuojam. Raimonda prieina arčiau tvoros. Staiga riksmas. Atsigręžiu: šuo pribėgęs artyn. Negi užpuolė? Ne… Raimonda gavo elektros, o šis bėgo gelbėti… Pasirodo, elektrinis piemuo pavojingesnis.
Ar tą pačią dieną sutikom Jėzų? Veikiausiai. Bet dar reikia nukeliauti į rytmetį Grado mieste. Be dviejų lietuvių merginų alberge miegojo dar trys piligrimai. Du ispanai: vienas, sunkiai nešęs savo kup-ri-nę ir galiausiai likusius šešis kilometrus važiavęs taksi – jau pažįstamas, o antrasis į mus visai nekreipė dėmesio. Trečiasis – italas, žygiuojantis atvirkščiai – nuo Santiago de Kompostelos iki Ovjedo. Ką gi. Mieliausias čia buvo albergo prižiūrėtojas savanoris Pako. Net jei ir nekalbėjo angliškai. Vyriškis baltutėliais plaukais, panašus į Kalėdų Senelį. Turintis kažkokio nepaaiškinamo švelnumo.
Rytą po pusryčių Pako kiekvieną apdovanoja mažučiais Camino suvenyrais, Raimonda kažką rašo į svečių knygą, ispanai aunasi batus. Staiga Pako sušunka: „Piligrimų palaiminimas!“ Šitą suprantu net ispaniškai. Ir ima skaityti maldą. Pajuntu, kaip albergo vestibiulis akimirksniu virsta šventove. Stoviu priešais langą, akinama ką tik patekėjusios saulės spindulių, o palaiminimas plūsta iš Pako lūpų. „Amen“, – atsakau garsiai jam baigus. Pako apkabina mudvi išlydėdamas. Jau nebe Kalėdų Senelis, jau Tėvas mums švelniai šypsosi ir palydi į Kelią. Laukia nuostabi diena!
Ir ar gali būti kitaip, kai… imi ir sutinki Jėzų. Kaip tai nutiko? „Žiūrėk, Jėzus. Toks pats, kokį vakar matėm bažnyčioje!“ – sušuko Raimonda, prisiminusi įspūdingą Jėzaus, nešančio kryžių, statulą. Ir tikrai. Pro šalį važiuoja šiukšlių surinkimo mašina, priekyje sėdi du vyrukai, vienas iš jų – rusvais ilgais plaukais, su barzduke – tikras Jėzus. Mums šypsosi ir mojuoja. Pamojuojam ir mes. Čia ne šiaip, galvoju, ne šiaip…
Einam toliau. Ima lyti. Lyja ilgai. Šalta. O ką daro piligrimai, kai lyja? Eina toliau! Einam. Kiek atsilieku. Užsukus į vieną miestelį randu nuorodą į vienuolyną, kurį norėjosi aplankyti. Tiesa, pastatas restauruojamas. Ateinu ir sustingstu iš nuostabos – Jėzus su kitu darbininku vienuolyno kieme kilnoja didžiules sijas. Jėzus restauruoja vienuolyną. Ei, bet rytinis juk vežė šiukšles?..
***
Vos nubudus visa širdimi jaučiau, kad nakvoti numatytam miestely nereikia. Turėsiu judėti toliau iki albergo vidury laukų. Mėginau ginčytis: bet 25 km bus nueiti… Negi dar 7. Be to, miestelyje vyks šv. Mišios… yra albergų… Galiausiai gerą pusdienį lis. Visą dieną vyksta vidinė kova.
Atėjus ant bažnyčios durų randu užrašą, kad Mišių šiandien nebus. OK. Tada bent jau į prekybos centrą, nes skrandukai tušti… Nusiperkam sriubos pakeliuose – norisi ko nors šilto – ir tuno pyrago. Pasišildysim alberge. Keliaujam į pigiausią – valstybinį. O tas, pasirodo, uždarytas.
Sėdim ant suoliuko priešais neveikiantį albergą ir rankomis laužom tuno pyragą. Taip ir jaučiau, kad nelaukia… Na, jei ne valstybinis, gal yra privačių. Į vieną pabandom. Uždaryta. Taip, taip, ne sezonas, žinojau… Į antrą – uždaryta, nors programėlė ir rašo, kad veikia. Randam dar vieną. Eidamos prie jo žiūrim – tykusis ispanas sėdi miestelio aikštėje nusiavęs batus ir tepa pėdas vazelinu. „Kur nakvosi?“ Patrūkčioja pečiais. Irgi nežino. Pakviečiam ieškoti albergo kartu. Uždarytas ir trečias. Tada iškilmingai pranešu, kad už septynių kilometrų yra veikiantis, tik reikia paskambinti. Skambina ispanas, susitaria, mus priims. Valio! Einam toliau visi trys.
Gustavas – vidutinio ūgio tamsaus gymio vyrukas, maždaug keturiasdešimties. Angliškai kalba geriau negu aš ispaniškai, bet ne kažką. Visai ne šnekutis, bet toli gražu ir ne nedraugiškas, kaip pasirodė iš pradžių. Tiesiog drovus žmogus. Jis turi normalaus dydžio kuprinę, su ja puikiai susitvarko, ir paprastą lazdą – medinį pagalį, su kuriuo rankoje atrodo tarsi piemuo.
Einam kone mišku. Vakarėja. Nesišnekam. Jeigu ką reikia, pasakom žvilgsniu, mimika. To visiškai užtenka. Radę ką įdomaus, sustojam pažiūrėti. Šitaip eiti jauku.
***
Albergo šeimininkas Nikolas pats įkūrė šiuos nakvynės namus vidury niekur. Nei miestelio, nei miesto. Laukai, slėniai, kalnai ir miškai aplinkui. Namukas žavingas. Vidus jaukiai įrengtas. Sinda – šuns vardą atsimenu, o štai Nikolo mylimosios – jau ne. Ši vieną dieną atėjo čia kaip piligrimė ir liko. Kelias pilnas istorijų. Visokiausių.
Esam vieninteliai piligrimai. Gustavas gauna atskirą kambarį. O mudvi su Raimonda dvivietį. Vakarieniaudami kalbamės apie kelią, piligrimystę, būsimą pasirinkimą, kai teks kirsti kalnus – Hospitales (senasis „Ligoninės“ kelias veda per viršūnę, juo patariama eiti tik esant geroms oro sąlygoms), o kitas kelias – per slėnį – lengvesnis, bet kiek ilgesnis.
„Hospitales tikrai dar bus sniego, – perspėja Nikolas. – Bet dviem lietuvėms ir kantabrui (mūsų ispanas iš Kantabrijos regiono Šiaurės Ispanijoje) gal ne taip ir baisu. Šie žodžiai nusėda kažkur gilumoj.
***
Taip mūsų kelias ir tęsiasi. Dvi lietuvės ir kantabras. Vis daugiau tylos Kelyje. Einam nesusitarę, kad eisim kartu. Kiekvienas laisvas eiti kada nori, kaip nori ir kiek nori. Bet jei jau tie norai sutampa… Vis mąstau, koks keistas sutvėrimas tas žmogus. Išėjom po vieną, o vis tiek norisi burtis bendruomenėn.
Oras nelepina. Išėjus iš jaukiojo Nikolo albergo rytą labai šalta. Be to, įsismarkauja mano sloga. Jau atvykau kiek peršalus, o dar ta ispaniška „šilumėlė“… Vos už poros kilometrų mūsų laukia didesnis miestelis, savo kompanijai pasakau, kad lendu į artimiausią kavinukę arbatos. Jiedu nusprendžia eiti toliau. Tegu, susitiksim kad ir vakare. Nosinės baigėsi. Kavinėje pasivagiu tualetinio popieriaus, bet paskui miestelyje randu parduotuvę ir nusiperku visą vienkartinių nosinių bloką. Gal ir daugoka, bet su mažesniais kiekiais niekas čia nežaidžia (tiesa, po kurio laiko nusipirkau dar vieną. Tikras drambliukas).
Išėjus iš parduotuvės žiūriu – minia piligrimų prie autobuso. Ak taip, šeštadienis, savaitgalio piligrimai, panašūs į trečiojo amžiaus universiteto studentus. Tikiuosi, kad ne į tą patį miestelį keliauja kur ir aš. Bet jie dar tik ruošiasi. Aplenksiu ir eisiu viena išsvajotoj ramybėj. Einu. Rytas pasakiškas. Klausausi liepsnelės. Fotografuoju. Lėtai tursenu siauru miško keliuku, kuris kylant aukštyn nuolat pavirsta nedideliu upeliūkščiu. Nuo akmens ant akmens… Lėtapėdžiauju. „Buenos dias!“ – ups, mane aplenkė vienas iš autobuso piligrimų. Atsigręžiu – dar penkiasdešimt garbių, bet sparčių damų su nedidelėmis kuprinėlėmis man už nugaros… Net nežinau kodėl, bet… aš tiesiog dėjau į kojas. Kaip nugąsdinta stirna iš visų jėgų šuoliavau kokį puskilometrį, širdyje juokdamasi, kad bėgu nuo močiučių, ir kaip būtų absurdiška, jei dabar kur užkliūčiau, prisitrėkščiau ir dėl to turėčiau baigti savo camino…
***
Nakvynė Bores kaimelyje. Vėjų košiamas albergėlis ryškiai rožinėmis sienomis. Čia tik lovos ir dušai. Nieko daugiau. Net virdulio. Laimei, į kaimuką spėjom ateiti likus pusvalandžiui iki užsidarant barui. Čia išgeriu tris puodelius ramunėlių arbatos… Mažam bariuke, be mūsų, sėdi du šnekūs pusamžiai meksikiečiai ir viena jauna amerikietė. Visi piligrimai.
Kartu dar puskilometrį žingsniuojam į albergą. Aš tyliu. Raimonda čiauška su Keite, kuri dabar gyvena Madride, vasaras leidžia Aliaskoje, o pati yra iš Ohajo. Alberge dar vienas piligrimas – neįtikėtino lieknumo portugalas. Vėliau papasakos, kad… neturi skrandžio, bet vis vien leidosi į Kelią. Ir jau antrąkart, nes pirmąjį, nors buvo pavasaris, Kelią teko baigti dėl čia siautusių siaubingų gaisrų. Kitą dieną eidami matėme didžiulius plotus išdegusių medžių…
Prieš miegą gerieji dėdulės meksikiečiai prisipažįsta, kad naktį knarks ir iš anksto atsiprašo. Gražu, bet nepadeda. Knarkė visą naktį. Sinchroniškai. O smarkus vėjas košė albergiuko sienas. Bet baisiausias supratimas – rytą nebus kur išgerti arbatos, baras sekmadienį atidaromas tik nuo 11 val., o kelias laukia ilgas, sunkus…
***
Rytą šovė išganinga mintis – vanduo duše neįtikėtinai karštas. Toks karštas, kad galbūt net… Tuoj pabandau. Pirmas buteliukas – juodos arbatos su sojos milteliais. Puikiausia angliška arbata! Užsiplikau dar vieną – vaisinės. Dar niekad vandens buteliuky neplikiau arbatos… vandeniu iš čiaupo. Nuotaika giedresnė.
Portugalas, meksikiečiai ir amerikietė išėjo aiškiai žinodami, kad nesirinks Hospitales. Žmonės protingi. O štai mes su Raimonda ir Gustavu ėjom nesusitarę. Galiausiai sustojom kryžkelėje, kur išsiskiria abu keliai. Lietus nieko gero nežadėjo. „Gal einant anuo keliu dar pavyktų pataikyt į Mišias… Sekmadienis… O čia tik kalnai ir jokios civilizacijos“, – mintiju. „Aš noriu eiti. Jei nenueisiu šito kelio, visą gyvenimą gailėsiuos! – sušunka Raimonda. – Gustavai, o tu?“ Šis patrauko pečiais, paskui linkteli – maždaug: galim eiti, jei nori. Tai negi nepasirašysiu ir aš…
To kelio nebūčiau nuėjus, jeigu ne bendražygių atkaklumas. Viena veikiausiai būčiau supanikavus, išsigandus, kad vėjas mane nuneš, ir dėjus atgal į šaltibarščių spalvos albergą laukų vidury. Meluoju: nežinau, ar būčiau pajėgusi sugrįžti.
Iš vakaro įsigytos šiltos slidinėjimo pirštinės greitai peršlapo, rankos sustingo. Net norėdama vėliau negalėjau išsitraukti telefono. Galiausiai jis išvis išsijungė turbūt neatlaikęs drėgmės.
„Tai sakei man kalbėsi!“ – sakau siųsdama savo priekaištingą šūksnį Aukščiausiajam. „Sakei man kalbėsi ant kalno. Aš čia. Klausau.“ Tik rėkiantis vėjas. Šlapdriba. Visiški tyrai. Nei paukščių, nei žirgų, nei žmonių. Vien tik vėjas. Pasijuntu kaip Elijas, išlindęs iš savo olos. Tik ir tos pasislėpti čia nėra. „Sakei, kad kalbėsi!“ – šaukiu savo širdyje net uždusus. „Sakei, kad atsakysi į mano klausimus, kai užlipsiu ant kalno. Kad viską suprasiu. Juk dėl to esu čia. Trenkiausi per visą Europą. Šitą pavasarį, kai Ispanijoj dar žiema. Tai kalbėk. Kalbėk. Aš klausau…“ Vėjas. Kaukiantis, košiantis vėjas. Debesys skrenda neįtikėtinu greičiu, saulė pasirodo ir dingsta.
Jau seniai nebematau vaivorykščių po kojomis, kurios džiugino dienos pradžioje. Svajoju apie albergą. Karštą dušą. Arbatą…
Eidama matau begalinio grožio geltonus narcizus sniege. Negaliu nufotografuoti. Nei sustot paglostyt žiedų. Negaliu pasiimt tos akimirkos. Vaduoji mane nuo godumo? Leidi šią akimirką visko netekt? Nieko negalėt pasiimti? Turiu tik kuprinę, kurios turinys jau turbūt visas šlapias. Sumuštinį, kurio negaliu išsiimti kad ir kokia alkana būčiau. Išalkus, sušalus, sustingus, šlapia nuo galvos iki kojų, besiirianti per pažliugusį sniegą, kurio vietomis iki kelių, kai kur dar daugiau… Akimirką pajaučiu, kaip per nugarą bėga srovelė vandens.
Užlipam į pačią viršūnę. Staiga suprantu, kad atsidūrėm debesyje. Nebelyja. Nebepučia vėjas. Tyla. Tirštas debesis švelniai paglosto man skruostą. Ir… o stebukle – jis šiltas!
Po akimirkos – vėjas, lietus, šlapdriba, saulė, debesys, vėjas, lietus… Bet Viešpaties nebuvo vėjyje.
***
Ilgai stovėjau karštame duše. Rankos ir kojos pamažu atitirpo. Suvalgiau sprangų sumuštinį viešbučio kambarėlyje. Pasiėmėm kambarį su Raimonda dviese, norėdamos išsidžiovinti čia drabužius. Planas pavyko. Radiatoriai karštut karštutėliai.
Įsijungiu telefoną. Randu bičiulio, anksčiau ėjusio Primitivo, žinutę: „Ar debesys jau po tavo kojomis?“ Kokie dar debesys, po kokiom kojom… Neturiu ką pasakyt, tad nusiunčiu porą nuotraukų su sniegynais ir krintu į lovą. Čia viena po kitos ant pagalvės ima papsėti savigailos ašaros. Už visą dieną.
***
Po Hospitales Kelias ėmė darytis švelnesnis. Lijo mažiau. Temperatūra pamažėle kilo. Nusileidimai ir pakilimai nieko nereiškė lyginant su šalčiu. Kad tik galėčiau judint pirštus. Laisvai išsišnypšti nosį. Pati atplėšt užkandžio pakuotę. Išsiimt iš kišenės piligrimo pasą. Tokie paprasti dalykai gali teikti tiek džiaugsmo!.. Taigi jo vis daugiau ir daugiau.
Prie mūsų kompanijos prisijungė Keitė. Einam jau keturiese. Merginos vis smarkiau čiauška, o aš vis daugiau atsilieku. Einu žvelgdama į tolumoje boluojančią lazdą Gustavo rankose, kuria jis kaskart pabarškina įvairius paviršius ir pamatuoja balų bei upelių, per kuriuos brendame, gylį.
Kol oro sąlygos buvo ekstremalios, nebuvo kada imtis to, ko čia atvykau, tiesa, tik intuityviai nujausdama šį savo poreikį. Dabar – jau laikas. Jau galima vis giliau ir giliau leistis savin. Kartais atrodydavo, kad nusileidžiu taip giliai, kad galiu susitikti savo vienatvę. Skonėtis ja tartum pelynų arbata su medum. Gerti tą saldžią kartybę. Veikiausiai tik tai ir yra vien tik mano. Saldžios kartybės vienatvė, kurios niekam neatiduotum. Nė už ką. Mano dalis, kurion niekas, be Kūrėjo, negali įžengti. Net pati – ne visuomet. Ir reikia lietaus, šalčio, speigo, nuovargio… Reikia visa užmiršti, apleisti, tam tikra prasme prarasti, kad galėtum skonėtis. Kelias tai žino.
***
Kelias man pasidarė švelnus. Tai patyriau, kai baltas žirgas prisiartino prie savo aptvaro. Persisvėrė per jį ir įsistebeilijo į mane vandenyno gilumo akimis. Blakstienos baltos, tankios, akys tamsios. „Labas“, – sakau. Švelniai palytėjau jo galvą. Leidau save apuostyti. Paglosčiau. Atsargiai, tykiai. O jis stovėjo ir žvelgė taip tarsi būtų visą gyvenimą šios akimirkos laukęs. Įsidrąsinau. Priglaudžiau savąją kaktą prie jo kaktos, paskui skruostą. Stovėjom susiglaudę. Rodės, sutikau patį Švelnumą.
Ar Kelias gali glaustis prie piligrimo? Glaustis debesiu? Glaustis žirgu? Ar Kelias yra švelnumas? Švelnumas ar kartėlis?.. Saulė ar lietus? Medus ar pelynai?.. Kas Tu esi pagaliau?..
***
Oras tampa vasariškas. Saulė šildo. Vieną rytą nustebina liepsnojantis mimozos krūmas. Tokio ryškumo žiedai, šitoks medis. Nusiskinu šakelę ir užsikišu už juosmens diržo. Kvepia. Net per slogą užuodžiu.
Mimoza man priminė Šventąją Žemę – šiomis dienomis turėjau būti ten. Esu camino tik dėl to, kad prieš pusmetį gavau dovanų kelionę į Jeruzalę. Ją suplanavus po poros savaičių ten paaštrėjo karinis Izraelio ir Palestinos konfliktas. Tada netikėtai išgirdau dūdmaišių muziką primenančius garsus ir supratau – camino laukia manęs. Mano kelionė per dykumą ir tęsėsi čia – su Elijo klausimais ir degančiu krūmu.
Vis svarstau, kas buvo pirmieji piligrimai? Mozė ir Išrinktoji tauta, keliavę Pažadėtosios Žemės link? O gal pats Abraomas, patikėjęs pažadu apie žvaigždes ir išėjęs į Kelią? Faustina, o kodėl Primitivo? Nes… Dievas kalba ant kalno. Net jei tai tebūtų palytėjimas debesiu.
***
Ateinam į Lugo – tai didelis miestas galingomis sienomis ir įstabia Katedra. Įsikuriam alberge ir, o stebukle – čia sutinkam savo draugus meksikiečius! Vienam susuko nugarą ir turėjo pavažiuoti autobusu, kitam skauda koją. Kurgi. Vyrukai juk visiškai nepasiruošę žygiui… Ir džiaugsmas, kad susitikom, ir… stengiuosi įsitaisyti kitame kambario kampe, prisimindama jų sinchronišką nakties muzikavimą. Gero nelauk.
Po trisdešimties nueitų kilometrų tįsau savo gulte. Meksikiečiai pakviečia drauge apžiūrėti Lugo katedrą. „Ačiū, vėliau eisim ten į Mišias su Raimonda.“ Dar patįsojus šliaužiu parduotuvėn. Nesusilaikau ir nusiperku tuno pyragą. Vienai bus per daug, bet ką nors pavaišinsiu.
Sutikus meksikiečius pakviečiu į albergo virtuvę pyrago, taip pat ir Raimondą. Sakau: „Na, kadangi mes piligrimai, gal pasimelskim prieš valgį?“ Arturas imasi iniciatyvos ir pradeda maldą ispaniškai. Akimirksniu mažučiukė albergo virtuvėlė virsta šventove. Visa savimi jaučiu Jo buvimą.
Dalinamės pyragą, spraginam kukurūzus mikrobangų krosnelėje ir valgom užgerdami apelsinų sultimis. Daug juokaujam, kalbamės, čiauškam. Arturas rodo savo namų ant vandenyno kranto Meksikoje nuotraukas. „Galiu matyti ir saulėtekius, ir saulėlydžius“, – sako. Pastebėjęs mano susižavėjusį žvilgsnį Karlas juokais perspėja: „Nieko negalvok, jis jau vedęs!“ – „Kad ir aš jau ištekėjusi…“ – atsiliepiu rodydama auksinį žiedą ant dešiniosios. Mano bičiuliai apsidžiaugia, sveikina. Laimei, nieko neklausia apie vyrą.
Meksikiečiai apgailestauja, kad tuojau turi išvykti į Chichoną ir čia nenakvos. Pratęs žygį po poros dienų, kai kiek pailsės. Tada mane pervėrė mintis: turbūt paskutinįkart juos matai, negi taip ir liksi apsimelavus… Turėjau dar porą paveikslėlių su Gailestinguoju Jėzumi. Abiem atskirai padaviau prieš išeinant ir prisipažinau, kad tai čia mano sutuoktinis, o aš hermana – sesuo. Meksikiečiai netikėtai nudžiugo. Vienas pažadėjo dažniau lankytis bažnyčioje, o kitas… Mačiau ašaras jo akyse. „Dievas man padarė tiek stebuklų, kada nors būtinai tau papasakosiu…“
Nuėjom į Mišias. Prieš Žodžio liturgiją iškilminga Vakarinė. „Kas čia vyksta?“ – klausia Raimonda. „Vakarinė malda, skaito psalmes“, – sakau, tuoj pakišdama jai po nosim tekstus telefone. „Iš kur tu taip viską žinai?“ – „Šiaip tai aš vienuolė.“ – „A, supratau“, – tepasakė. Ir vėlei lyg niekur nieko. Neužlipdė jokios etiketės. Negi pati rastum geresnę bendrakeleivę?!
***
Į Santiago de Kompostelą įžengėme septyniese. Prisidėjo ispanų porelė, kuriems Kelyje pasidarė per vieniša, todėl panoro jungtis prie mūsų (o aš buvau tikra, kad jiedviem vienas kito pakanka) ir vokietis su… 24 kg svorio kuprine. Jis ėjo Prancūzišką kelią ir neretai nakvodavo lauke, tad buvo rimtai apsirūpinęs. Šalia jo mūsų kuprinės atrodė kaip rankinukai…
Dūdmaišiai, Katedra, pažymėjimai Piligrimų centre ir, žinoma, šventiniai pietūs dalijantis įspūdingiausiais kelionės momentais.
Vakare piligrimų Mišios. Ilgokai pasimeldžiau prie šv. Jokūbo kapo. Turėjau jam ką pasakyti. Tiek daug, kad pakilus neberadau bendražygių. Vokietis dar stovėjo lauke, atsisveikinom. Tada išvydau tolėliau bevaikštinėjantį Gustavą. „Vakarienė“, – pasakė jis. „Ką tu, juk ką tik valgėm pietus!“ – nustebusi atsakiau žvilgsniu. Tylėdami ėmėm sukti ratus apie Katedrą. Įsižiebė žvaigždės. Ne be reikalo Kompostela ir reiškia „žvaigždžių laukas“.
Spoksau tai į žvaigždes, tai į vitrinas. Einam kartu tarsi iš inercijos. Galiausiai Gustavas pakartoja: „Vakarienė.“ – „Parduotuvė, albergas“, – atsiliepiu. Keliai išsiskirs. Pagalvojau: „Su tavim eičiau iki žemės pakraščių, nes tavo buvimas šalia pilnas ramybės, tylos ir saugumo. Nesikėsini į mano vienatvę. Be to, su savo lazda primeni šventąjį Juozapą. O gal ir esi…“ Juk buvo kovo 19-osios išvakarės. „Ačiū“, – tepasakiau atsisveikinant.
***
Daugelis kitą rytą išvažiavo prie vandenyno į Fisterą. Raimondos vakarop laukė autobusas į Santanderą, tad ji nusprendė ramiai pabūti mieste. Ir aš norėjau iš pat ryto leistis prie jūros, bet širdy pajutau – nevažiuok.
Apiepiet sėdėjom priešais Katedrą ir stebėjom, kaip čia džiaugsmingai finišuoja piligrimai, aikštė kupina klegesio. „Žiūrėk – mūsų meksikiečiai!“ – sušuko Raimonda. Ir išties! Jie atėjo. Vienas skaudama nugara, kitas koja, bet… jie čia! Ir atrodo, kad visa aikštė juos pažįsta, bėga sveikintis. Kiekvieną piligrimą jie vadina vardu, su visais spėję susidraugauti. Vis dėlto mudvi su Raimonda laimim dienos pietų su šiomis piligrimų žvaigždėmis konkursą. Kalbam, dalijamės įspūdžiais.
Pasidaro ramu. „Jau žinau, ką šiandien darysiu. Palydėsiu Raimondą į autobusą, o pati sėsiu į traukinį ir važiuosiu pažiūrėti saulėlydžio. Laiko turiu…“ „Mums tinka!“ – netikėtai atsiliepia meksikiečiai ir… drauge keliaujam prie vandenyno. Tuomet išgirstu Arturo istoriją. Dar 1987-aisiais jis pradėjo lankyti maldos grupę vienos moters namuose. Ten pirmą kartą pamatė Gailestingojo Jėzaus paveikslą. Meldžiant Dievo Gailestingumo, jo gyvenime pradėjo vykti neįtikėtini dalykai. Liudijimai vėrėsi vienas po kito. Pati pasakojau savo istoriją – apie susitikimą Gailestingumo šventovėje, iš esmės apvertusį mano kasdienybę, apie kelią pas seses, ir visa tai – mano pašaukimo dienos išvakarėse.
Saulė nusileido mums bevažiuojant traukiniu. Nuėję prie vandenyno matėme tik jos gaisus. Bet tai nebebuvo svarbu. Netrukus suspindo mėnuo ir žvaigždės. Nusiaviau batus ir įbridau į jūrą. Ėjom pakrante tylėdami. Galiausiai išlipau iš vandens, atsisėdau ant smėlio, vyriškiai liko stovėti man iš šonų it kokie asmens sargybiniai, o gal angelai. Drauge tylėdami žvelgėm į vakaro dangų ir vandenyną. Visa savimi pajutau – esu laiminga. Kraštutinai, kaip mėgsta sakyti ta pati meteorologė, grasinusi man blogu oru.
