Šį kartą „Kelionėje“ norime dalintis susitikimo su paskutiniu Varėnos krašto Dainavos apygardos partizanu Juozu Jakavoniu-Tigru patirtimi. Juozas, sulaukęs jau garbaus amžiaus, pasitiko mus vilkėdamas partizano uniforma. Šis žmogus, nepaisant metų naštos, išsaugojęs giedrą žvilgsnį, kukliai romiai dalijosi savo gyvenimo liudijimu. Jis, dar neturėdamas dvidešimties, leidosi į partizaninę kovą, slėpėsi viename bunkeryje su Adolfu Ramanausku-Vanagu, o suėmus po ilgų žiaurių tardymų buvo nuteistas ir išvežtas į Tolimųjų Rytų lagerius. Sugrįžęs į Lietuvą ir sulaukęs jos Nepriklausomybės, dar ir dabar gimtoje savo sodyboje kiekvieną vasarą jis priima gausybę svečių, aprodo savo bunkerį ir pasakoja apie kovas už laisvę. Kaip ir su kiekvienu jį aplankančiu, su mumis partizanas dosniai dalijosi kovų už laisvę, kančios, kalinimo, tremties ir stebuklų, dėl kurių liko gyvas, istorija.
Partizaninio kelio pradžia
Kasčiūnų kaimo partizanais: Vytautu Pačkausku-Sausiu,
Vaclovu Rimša-Viesulu, Vladu Baranausku-Taugirdu
Pradėjau slapstytis ir partizanaut 1945 m., o baigiau 1946 m. gruodžio 8 d., kai buvau suimtas. Mūsų krašte buvo kunigas Petras Celiešius ir mokytojas Teodoras Daukantas – caro laikų generolas. Į Norulių kaime esantį Šaulių namą kiekvieną sekmadienį iš Merkinės atvažiuodavo kunigas Petras ir aukodavo Mišias, po jų jaunimui vykdavo šokiai, o Daukantas tuomet sakydavo patriotines kalbas. Jis suorganizavo Lietuvos laisvės armiją, į kurią aš užsirašiau. Daukantas kalbėjo, kad nereikia bėgti su vokiečiais, kad frontas jau netoli, jau griaudi patrankos, kad Lietuva turi būti laisva kaip 1918 m., ir kad užsienis netylės. Bet jis kaip tylėjo, taip tylėjo, o mums reikėjo surūdijusiais ginklais pakariaut… Vėliau tikrai atrodė, kad tuoj nusileis lėktuvas ir mums padės amerikiečiai. Kai prieš keletą metų lankėmės Amerikoje, sužinojom, jog kažkiek batalionų išties buvo mokinti lietuvių kalbos, kad galėtų padėti lietuviams, bet kažkodėl tas planas nutrūko ir likome be pagalbos.
Užėjus rusams, antroj dienoj gavau šaukimą į sovietų kariuomenę. Mano tėvas buvo daug matęs ir daug suprato politikoj, jis man sakė: „Neik į armiją. Neišsilaikys nei rusai, nei vokiečiai.“ Taigi, jis neprieštaravo, kad slapstyčiausi. Nesakė eit vienam, juk vienas, kaip sakoma, ne karys… Tačiau iš mūsų krašto buvo nemažai einančių į partizanus. Taip prasidėjo slapstymasis. Apie partizanų judėjimą jau šiek tiek buvo žinoma, nes panašus judėjimas vyko Ukrainoje.
Sugautus partizanus daugiausiai nušaudavo, visos pakelės būdavo pilnos partizanų kūnų. O žmonės juk gyvena aplink, mato. Tai matydami vyrai dar labiau nėjo į kariuomenę, o sovietai su partizanais ėmė dar žiauriau elgtis. Klepočių kaimai buvo sudeginti per pačias Kūčias. Net už 25 km matėsi liepsnų debesys. Daugybę žmonių sovietai iššaudė. Uždegė ir mano mamos dėdės namus. Jis bandė pasakyti enkavedistams, kad jo sūnus tarnauja armijoje, Karaliaučiaus srityje, bet jiems buvo nesvarbu, vienas ruskis tik paukšt jį ir nušovė. Mažai liko žmonių iš to kaimo. Mamos, močiutės giminių namai sudegė. Šeši kaimai buvo sudeginti, 33 žmonės žuvo.
ėjęs 1945–1952 m.
Vis matydavom, kaip ką nors iš mūsų draugų, pažįstamų nušauna. Paima, išsivaro prie kelio, sušaudo. Girininkas iš gretimo kaimo buvo sugrįžęs karvių pardavęs ir staiga jį sulaiko, patikrina, o motina žiūro per langą, kaip sūnų jos nušovė… Pinigus paėmė už tų karvių, apiplėšė ir dar nušovė. O girininkas juk valdiškas žmogus. Toks barbariškas buvo tas genocidas.
Kai išėjau į partizanus, man buvo beveik 20 metų. Pamenu, sykį parėjau namo, mama verkia. Buvo atėję penki enkavedistai. Nedaug ką rado paimt, bet šį tą paėmė. Jau grasino, kad tėvą nušaus, bet mama pradėjo verkti, rėkti, ir pasigailėjo. Dėl to, kai parėjau, jie išsigando, kad mane gali nušauti, o aš jau buvau nusipirkęs naują lenkišką šautuvą ir norėjau bėgti kur toliau, bet tėvas sakė: „Ką tu vienas padarysi?“ Todėl su aplinkinių kaimų vyrais slėpėmės pelkėtuose miškuose, netoli namų.
Gyvenimas bunkeryje
Bunkeris buvo mūsų kieme. Dažnai vyko kratos. Vieną kartą net 60 kareivių kratė. Bet taip Dievas davė, kad nesugavo. Tėvelio parvežtos kartys buvo netoli to bunkerio sudėtos, jas paėmė kareiviai ir sumetė ant bunkerio, nes manė, kad po tomis kartim partizanai slepiasi, ir ten ieškojo, badė žemę. Bunkerį užmaskavau ir, nubėgęs prie Merkio, valty patrepsėjau, paskui pasislėpiau mažam vienviečiam bunkeriuky. O mūsų kieme esančiam bunkery tuo metu buvo pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Bronius Čaplikas-Strazdas. Kelias valandas vyko krata. Kai viskas nurimo, ir jau atidariau tą bunkerį, partizanai jau buvo pritroškę, labai trūko oro. Jie jau negalvojo, kad gyvi liks. Tai buvo stebuklas.
Ir stribai, ir partizanai iš tų pačių kaimų buvo. Mūsų labai tolimas giminaitis irgi buvo stribas. Toks Julius, kuris buvo garsus siuvėjas, Smetonos laikais eidavo pas žmones. Jį ir brolį išsivedė draugai, kad pasirašytų būti „liaudies gynėjais“, mat šie turėjo ryšį su partizanais. Stribams buvo geras gyvenimas: ateina pas žmones, randa pavalgyt, išgert, – ko čia jais nebūt? O paskui pradėjo brolis brolį šaudyt – vienas partizanuose, kitas stribuose.
Buvo vienas studentas partizanas, kuris kasė mūsų bunkerį, jis jau dirbo štabe. Sykį Vanago pasiprašė, kad galėtų nueiti į namus. Ir prasidėjo: vieną dieną nueina, duoda ten išgert, kitą kartą nueina… Pradėjo visko išdarinėt. Tada jam buvo karo lauko teismas, nuteisė, bet partizanai nespėjo jo sušaudyt. Taip pasitaikė, kad jis kelyje susitiko su stribais, tie pamatę jį su ginklu, nušovė. Karo lauko teismas vykdavo po trijų įspėjimų, jei nusikaltęs nesitaisydavo. Bausdavo už tokius nusikaltimus kaip išprievartavimai, apiplėšimai. O partizanai, kai ateidavo pas žmones, viską surašydavo, ką iš ko paima. Galvojo, kai iškovos laisvę, grąžins. Būdavo kvitai ir žmonėms palikdavo šaknelę.
Man davė Tigro slapyvardį, nes Marcinkonių apylinkėse buvo partizanas Tigras, bet jis žuvo ar pabėgo. Vanagas juokais ar ne juokais pasakė, kad būsiu Tigras, tad ir prisiėmiau tą vardą.
Bunkery spausdinom „Laisvės varpą“, buvo tamsu, šalta. Nebuvo jokio šildymo, kai susirinkdavo keli žmonės, trūkdavo deguonies, bet vis tiek dirbom. Vienu metu buvo išspausdinta 2–3 tūkst. laikraštėlių. Aš buvau rotatorius – dauginau, o spausdino Kazimieraitis. Jis mokėjo prancūzų, vokiečių kalbas, klausydavo žinias. Vanagas spausdino mašinėle per matricą. Reikėjo partizanų daliniams, žmonėms išdalyt. „Laisvės varpas“ taip pasiekdavo kitus miestus. Daugiausiai mums kunigai padėdavo – duok jiems, Dieve, dangų. Kunigas Zigmas Neciunskas padėjo, daugiau paskui atsirado. Kunigai daugiau pažinojo žmones, o taip siūlydamas laikraštėlį bet kam, galėjai įkliūti NKVD.
Vienas partizanas iš mūsų štabo išgirdo, kad Vilniuje yra generalinis [partizanų] štabas, kad ten visi dirba pogrindyje, išduoda dokumentus, duoda kambarius gyventi… O tai buvo NKVD klasta. Enkavedistai organizavo partizanų būrius, kad jie patys suvažiuotų į Vilnių ir iš čia neva vadovautų tiems durnesniems – gyvenantiems kaime. Jų sumanymas buvo vykęs – nemažai partizanų atvyko. Taigi, tas partizanas taip pat išvažiavo ir, kol iš jo neištraukė, kur gyvena partizanai, kiek jų, kaip gyvena, nepaleido. O kadangi jisai jau žinojo mano slapyvardį, šis tapo žinomas rusams. Vanagas buvo atsargesnis, į Vilnių neskubėjo.
Kalinimas ir tremtis
1948 m. gruodžio 8 d. – Marijos dieną – mane areštavo ir išvežė į Varėną. Varėnoj iš to piktumo iškart „užmušdavo“, kad prarasdavau sąmonę. Taip kankino visą mėnesį. Kai „užmuša“, atrodo, kad pievos žydi, nieko neskauda, tik „bumbt“ girdėti iš tolo… Taip tardymuose mane kankino keturis mėnesius, bet Dievas davė jėgų nieko neišduot. Kai mušdavo, sakydavau: „Dieve, tik neduok tapt išdaviku.“
Sumušimai būdavo tokie baisūs, kad atrodė, jog greitai mirsiu, bet taip Dievas suklostė, kad su manimi kalėjo kun. Zigmas Neciunskas. Didžiausia prieglauda man buvo jo žodžiai ir darbai. Tas kunigas kažkokiu būdu gaudavo siuntinėlius ir juose – grietinės. Kartą, kai jis mane sumuštą ta grietinėle pamaitino, net akyse prašviesėjo. Savo knygoj tą parašiau ir daugybei žmonių pasakoju, kad jo dėka likau gyvas. Kai grįžau iš Sibiro, norėjau važiuot jam padėkot, bet bijojau – žinojau, kad mane seka. Dukart namuose darė kratas… Žinojau, kas mane „saugoja“, bet jei mane jau „saugoja“, tai tą kunigą – dar labiau. Bet toks jų darbas – „saugoti“.
Matė, kad neišduosiu, tada išvežė į Vilnių, laikė KGB rūsiuose. Ten mane kankino tie patys, kurie tardė ir Vanagą. Ten irgi daužė, bet taip „kultūringai“.
Paskui kovo mėnesį išvežė mane traukiniu į Tolimųjų Rytų lagerį – 14 tūkst. kilometrų, arti Japonijos, prie Ramiojo Vandenyno. Netoli buvo raupsuotųjų lageris, apie kurį mažai žinoma. Dienomis dirbt reikėjo, o vakare mokino karinės disciplinos. Buvo, kad lagerio viršininkas visus, o mūsų buvo 2000, iššaukė ir pasakė: „Šiandien jūs kaliniai, o rytoj gal būsit soldatai – kareiviai.“ Darbavausi Kolymos, Zyrinakos lageriuose, dirbau šachtose, kasiau rūdas, kurios labai kenksmingos sveikatai, nes viskas susėda ant plaučių. Nuo alinančio darbo, šalčio, kenksmingų sąlygų vieną dieną nualpau, atsidūriau ligoninėje. Pasveikus mane pakvietė dirbti ligoninėje, iš pradžių buvau sanitaras, paskui dirbau ambulatorijoje. Reikėdavo pildyti ligonių korteles po gydytojo apžiūros. Kadangi dirbau šachtose, teistumo laiką sumažino 3 metais, tad buvau tik 7-erius. Bet ir tam laikui pasibaigus išvažiuoti negalėjau, taigi, likau ir tą patį dirbau, bet jau su šautuvu paskui nesekiojo, jau savarankiškai gyvenau, lengviau buvo. Paskui išvažiavau pas tėvelį, kuris buvo ištremtas Krasnojarsko krašte.
Su šeimos suėmimu buvo taip: kai tėvelį suėmė, seserys pabėgo, pasislėpė, o motina nualpo. Stribai galvojo, kad ji negyva, tai įmetė duobėn, apkrovė šakom. O ji nuo kratų pradėjo nuomariu kritinėt. Po dviejų valandų vėsiam ore atsigavo. Pasakojo: „Atmerkiu akis, matau dangų, šakas ir galvoju – gyva aš ar mirus.“ Nesuprato, kur yra, tad atsikėlė ir bėgo, kur akys mato. Pribėgusi Merkį suprato, kur esanti. O vėliau tie [stribai] atvažiavo pažiūrėt mamos kūno ir jo nerado, o tiktai kaip Kristaus guolis: ten tuščia – prisikėlė! Jie sargybavo prie mūsų namų ir po kelių dienų pamatė, kad kitoje Merkio pusėje pareina mano motina ir dar bernukas toks, Antanėlis. Liepė stot. O motina apsisukus ėmė bėgt Puvočių kaimo link. Trys kulkos į ją buvo paleistos, bet jau buvo pamokyta zigzagu bėgt, ir tos kulkos jos nekliudė, tik per suknutę… Mama sakė: „Mane kaip angelas nešė.“ Ji turėjo dusulį, astmą, o tada bėgo ir nieko nejautė… Pabėgo, slapstėsi. Visi žmonės bijojo ją priimti. Bernukui peršovė ranką.
Namuose vištos buvo likę dvi. Stribai bandė sugauti, nesugavo. O motina atėjo, kai jau buvo saugu, pakvietė, ir jos suprato, kad šeimininkė grįžo, pas ją atėjo. Mama sakė, tada net ašara jai ištryško. Tas višteles sugaudė ir nunešė 12 km pas dukrą, o žentas sako: „Motul, paimk tas vištas, nes man bus galas, kai ateis tie stribai ir jas pamatys.“ Visi bijojo.
Tremtyje sukūręs šeimą
Žmoną sutikau tremtyje, kai parvažiavau pas tėvelį. Jis tuomet buvo ištremtas netoli Mongolijos, Tanzibėjuje. Ten buvo daug lietuvių iš Alytaus, Merkinės krašto. Tremty mudu ir susituokėm. Atvažiavo kunigas iš Irkutsko, kuris irgi buvo ištremtas. Tada vienu metu vyko šešerios ar septynerios vestuvės, dar krikštijo vaikus. Iš tų šeimų nė viena neišsiskyrė.
O pirmąkart žmoną Zosę pamačiau dar prieš tremtį, partizanaudamas. Su draugu nuėjome už Marcinkonių, į jos gimtinę. Buvo trys seserys. Draugo paklausiau, kaip jos vardas. Sako – Levusia. Taip ją ir užkalbinau, o ji labai supyko, nes tą vardą draugas tik juokais pasakė.
Žmonos šeima labai nukentėjo nuo rusų. Areštavo tėvą, vėliau nuteisė brolį Kęstutį. Tėvas priklausė Šv. Kazimiero draugijai ir Marcinkonyse pastatė kryžių. Nudažė Lietuvos vėliavos spalvom ir iškėlė. Atvažiavo vyskupas iš Lenkijos, pašventino, o kai palijo, pasirodė Lietuvos vėliava. Tada rusai liepė nupjaut ir atsirado vienas pijokas, kuris nupjovė tą kryžių… Tada mano uošvis su broliais vėl jį pastatė. Kai buvo susirinkimas kaime, visi kalbėjo lietuviškai, o seniūnas, nors pats buvo lietuvis, su kitais lietuviais kalbėjo rusiškai. Tada uošvis sakė: „Visų kalbą supratau, tik tavo, Pilypai, ne.“ Tasai atsakė: „Tu labai greitai tą kalbą išmoksi.“ Atėjo vakare, išsivedė ir išsivedė…
Mano žmona iki pat mirties poterius kalbėjo ir dainas dainavo patriotiškas. 62-ejus metus net nesusiginčiję išgyvenom.
Pagalba iš Dangaus
Mūsų šeima buvo labai religinga, močiutė rožančiaus dieną naktį nepaleido. Kartą močiutė iš Amerikos parvežė škaplierių ir medalikėlių, man užkabino vieną sakydama: „Meldžiuos, anūkėli, kad tavęs kulkos neliestų.“ Taip, kaip sykis, ir įvyko. Man uždėjo tą medalikėlį, kai jau partizanavau, ir kartą vyko susišaudymas su stribais. Atsiguliau, stribai šaudo… ir man panoro šokti ir stačiom kovoti. O tuo laiku tik žiūriu, kad prie mano kojų žemę staiga kas nuarė. Jei būčiau ilgiau pagulėjęs, ta kulka būtų pagavus drabužius ir mane kliudžius.
A. Ramanauską-Vanagą. Faustinos Andrulytės, SF nuotrauka
Kai mane tardė, tardytojas prašė nusirengt ir pamatė, kad ant kaklo kabo medalikėlis. Priėjo, patraukė, ir trūko tas siūlelis. Jis metė medalikėlį ant stalo. Apsirengiau. Tardytojas dar paklausė: „Dievu tiki?“ Sakau: „O kas man daryt, jei bobutė ir tėvas, ir mama buvo tikintys?“ Tada jis nustojo rašęs, pakėlė galvą ir žiūri į lubas. Matyt, kai pasakiau apie močiutę, jis ką prisiminė, juk rusų irgi buvo pamaldžių. Ir tų medalikėlį man liepė paimt. Greitai rengiausi ir jį įdėjau į kelnių kišenę. Mane nuvarė kambarin, uždarė, su kunigu Neciunsku sėdėjau vienoj kameroj. Tai jam pasakojau, kad atidavė man medalikėlį. „O tai čia galybė Dievo mums padeda, – taip kunigas sakė. – Sukalbėsiu prie medalikėlio poterius.“ Ėmiau ieškot ir neradau… Tas medalikėlis dingo.
Mūs namuos būdavo gegužinės ir Marijos litanija man taip įaugo į atmintį. Kada reikėdavo kameroj ją kalbėt, kunigas Šauklys, su kuriuo kartu kalėjom, sakė, kad atmintinai visos nemoka, tai aš vesdavau, o jis atsakinėdavo.
Be to, dar likęs kryželis, močiutės parvežtas iš Amerikos. Vanagas šituo kryželiu, kai ženinosi, jau partizanaudamas, buvo palaimintas. Ten prie bunkerio buvo suolas pastatytas, tai mano tėvelis ir mama atsisėdo, Vanagas atsiklaupė, ir šituo kryželiu jį palaimino. Juk jo tėvai buvo toli…
Juozo Jakavonio-Tigro dukra Angelė Jakavonytė dalijasi, kad tą dieną, kai buvo paskelbta apie Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų suradimą, jiedu su tėveliu kaip tik nusileido Amerikoje (Niujorke), nes atvyko čia dalyvauti renginyje, skirtame pagerbti būtent Vanagą ir kitus partizanus. Prisimindamas kelionę į Ameriką, partizanas Juozas pasakojo, kad ten išsipildė jo svajonė aplankyti „Amerikos balso“ studiją ir ne tik aplankyti, bet ir kalbėti per radiją: „Kai išgirdau tą muziką ir paskelbė, kad kalbėsiu, net nežinau, iš kur tos ašaros, bet verkiau… Nusišluostęs ašaras ėmiau pasakoti…“
Prieš atsisveikinant Juozas padovanojo mums knygą „Šalia mirties“, kurioje jautriai ir labai paprastai pasakoja savo gyvenimo ir kančių dėl Lietuvos laisvės istoriją. Partizanas atsidūsta: „Tuoj man bus 96-eri, bet Dievas laiko protą, kad dar papasakočiau, nes daug istorijos atsimenu, o rašyti jau negaliu…“
Straipsnis iliustruotas J. Jakavonio-Tigro asmeninio archyvo nuotraukomis
Kalbino kun. Kęstutis Dvareckas ir Faustina Elena Andrulytė, SF
Žurnalas Kelionė 2021 m. Nr. III