Laisvydava. Toks lyg miestelis, lyg kaimas. Jį išvydę žmonės tik kraipo galvas – tokioj vietovėj pagal pavadinimą turėtų mažų mažiausiai stovėti kokia nors garbinga pilis, senosios karalystės vizijas menanti sostinė ar bent koks megapolio priemiestis, kurį su centru jungia Laisvės prospektas ar panašiai.
O čia… Dvi gatvelės, viena – asfaltuota, kita – pusiau. Trys dviaukščiai, išdidžiai pavadinti daugiabučiais… Na, ir tas naujosios nepriklausomybės kompleksas – nedideliu atstumu per gatvę išsidėstę – parduotuvė, priešais ją – stotelė, o už jos – į autobuso ženklu žymėtą stulpą beveik remiasi ružavai dažyta trobos siena – tai baro pastatas. Tarp šių taškų ir juda laisvieji Laisvydavos gyventojai. Reklamos kūrėjai prieš daugel per televizorius garsiai reikalavo „Laisvės Joninėms“, štai ir turi dabar visi laisvą dieną mūsų krašte. Nors gal tai nelabai aktualu…
Daugelis ir taip laisvi ir nuo bet kokio darbo – buvo dvi bendrovės, bankrutavo. Dar šiek tiek kruta sraigių, grybų ir uogų supirkimo verslas. Bet jį palaiko daugiau moterys, kartais prie mėlynių paakiuos priderindamos melsvus pirštų galiukus. Vadinasi, jau iššukavo uogienojus greta esančiame miške. Savaitgalį atvyksiantiems rinkėjams liks nedaug – galės sau ūbauti šile, gąsdins prisnūdusias pelėdas.
Bažnyčios šiame miestely niekad nebuvo, bent nepamena niekas. Artimiausia – už keleto kilometrų. Varpo skambesio nesigirdi, sugeria medžių laja. Gal dėl to niekas ten neskuba. Jau geriau prie tvenkinių šventadienį. Kadaise juose buvo auginamos žuvys, dabar tie ichtusai daugiau palikti laisvai rinktis, ant kieno kabliuko užkibt. Dažniausiai žvejojama pasitelkiant batono viliones. Sliekus retai kas pakasa. Kaip ten bebūtų, viską anksčiau ar vėliau užgoš vešlūs nuo kranto į tuos tvenkinius brendantys, besigrūdantys žolių atvašynai. Panirti į vandenį visi mėgsta. Ypač vasarą. Ypač, kai Joninės karštos. Kai nėra Jordano upės, tinka ir tie bevardžiai tvenkiniai, kurie kadaise brėžiniuose buvo vadinami tiesiog Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3…
Laisvydavos centre gana ilgai stovėjo stendas-transparantas, kuriame buvo dviem kalbom įrašyta, ką šlovinti ir kam dėkoti už laisvę. Bet čia dar iki Eurekos Masytės dainų ir iki Justino Marcinkevičiaus žodžių skambėjimo epochos. Kaip ten bebūtų, užrašus nuskalbė liūtys, o metalinę konstrukciją gan vikriai supjaustę gabalais ištampė judresni vietiniai laisvieji valstiečiai. Dabar gyvenvietėje nėra jokių ypatingų užrašų, tik asfaltuotosios gatvės pradžioje kabo pakrypusi lentelė „Laisvydavos g-vė“ ir skaičius „2“ ant pirmojo daugiabučio. Kiti numeraciją kažkur pametė. Gal iškeliavo laisvųjų valstiečių plynlaukiais į metalo supirktuves, kas žino?..
Tiksliai turbūt niekas negalėtų pasakyti ir gyventojų skaičiaus. Keletas šimtų, ko gero. Vaikų nedaug. Pagyvenusių žmonių daugiau. Stipriai pagyvenusių, todėl nelabai turinčių sveikatos. Kiti gi… Kas galėjo, persikėlė arčiau savo veiklų ir darbų. Na, galų gale – pasirinkimo laisvė – svarbi. Ne tik kaip krikščioniškom vertybėm grindžiama etikos būtinybė, bet tiesiog kaip galimybė išlikti šios vietovės pavadinimo vertais gyventojais. Net jei to pasirinkimo ne tiek jau daug.
Čia nėra Laisvės gynėjų gatvės. Vienintelė gynyba – nuo lietaus, saulės, uodų… Tiesa, dar kai valdžia apsimetanti valdžia bandė uždaru paversti vieną valdišką kiemą ir užtverti keliuką link tų pačių tvenkinių rieduliais, keliolika gyventojų išsirikiavo su akmenimis rankose prieš atriedėjusį traktorių ir pažadėjo ne tik žibintus ir vienintelį sveiką priekinį stiklą sugurinti… Technika atatupsta pasitraukė. Ir vėl ramu daugel metų.
Tokios tos kovos. Dėl atminties čia nekariaujama, bent viešai. Nediskutuojama apie pokarį, apie praeitį. Apie ateitį, tiesą sakant, irgi…
Per rinkimus niekas į gretimą bažnytkaimį beveik nevažiuoja. Tvenkiniai, tegu ir pusiau užakę, vis tiek stipriau traukia.
Kai kas nors pakalbina, paklausia, kaip čia gyvenasi, kodėl neaktyvūs jie, laisvydaviškiai… Žmonės tik gūžteli pečiais, panašiai, kaip tas atvykėlis, pirmąsyk išvydęs šį lyg miestelį, lyg kaimą. Vietiniai jaučia turį vidinės stiprybės neatsakyti. Tai tokia vidinė laisvė. Neįsitraukti į pašnekesius su iš svetur atvykusiais. Ar bent neklausti panašaus lygmens klausimų. Kai gyveni tokioje vietovėje, ko gero, nėra prasmės diskutuoti su tais lengvai šnekančiais apie bet ką, nėra reikalo atsakinėti priklausomiems nuo tariamo dialogo.
Nebent linktelėti į sveikinimą. Savo povyza tarsi tariant: „Nežinau, kas yra laisvė. Bet jaučiu, jog ir tu nežinai. Čia to supratimo neieškok. Gyvenk. Tiesiog gyvenk ir nekliudyk gyventi mums.“
Laisvydava. Jaučiančiųjų laisvę lyg miestelis, lyg kaimas. Už jo driekiasi dar didesnės nesupratusių, kaip joje gyventi, kapinės.
Taip, šito nepaminėjau. Sakote, verta?..
Žurnalas Kelionė 2021 m. Nr. III