Luis González Carvajal-Santabárbara. Dievas yra šeima. Praktinė Švč. Trejybės slėpinio reikšmė

Prof. Luis González Carvajal-Santabárbara, ilgametis Madrido popiežiškojo Comillas universiteto Krikščioniško socialinio mokymo katedros vadovas. Pateikiame ištrauką iš 23-iojo knygos „Toks yra mūsų tikėjimas“ leidimo (į lietuvių kalbą yra išverstas 13-asis knygos leidimas; „Katalikų pasaulio leidiniai“, 2001 m., kuriame šio skyriaus nėra).

Krikščioniškojo Dievo apreiškimo centras yra Trejybės slėpinys. Galima sakyti, kad vieno triasmenio Dievo išpažinimas – savičiausia ir ypatingiausia krikščionybės mokymo dalis: monoteistinis tikėjimas mus jungia su judaizmu ir islamu, tačiau suvokimas, kad vienatinis Dievas yra trejybinis, mus skiria nuo tų dviejų religijų, ir jos tą kuo puikiausiai žino. Pavyzdžiui, Koranas smerkia tikėjimą Trejybe: „Knygos žmonės! Neperdėkite tikėdami (…) ir nesakykite „trys“. Susilaikykite. Taip jums bus geriau. Iš tiesų Alachas yra vienintelis Dievas“ (4, 169).

Tikime į vieną Dievą

Monoteizmas yra per keletą amžių subrendusio izraeliečių tikėjimo rezultatas. XIII a. pr. Kr. Mozė įvedė Jahvės – ir tik Jahvės – kultą. Tačiau tai dar nebuvo monoteizmas, bet monolatrija [čia ir toliau kursyvas autoriaus – vert. past.], tai yra vieno Dievo garbinimas, neklausiant, ar jų esama daugiau. Iš tiesų pirmasis Dekalogo įstatymas – „Neturėsi kitų dievų, tiktai mane“ (Iš 20, 3; Įst 5, 7) – tarsi suponuoja, kad egzistuoja tie kiti dievai, kuriuos draudžiama garbinti.

Ilgą laiką Jahvė buvo tik Izraelio Dievas. Tačiau Jis, nors laikytas vienu iš dievų, niekuomet nebuvo kaip jie. Matome Jį veikiant kitų dievų teritorijoje, nes Jam „priklauso visa žemė“ (Iš 19, 5): Jahvė išveda Abraomą iš Babilonijos ir siunčia jį į Egiptą, palydi Eliezarą (Pr 15, 2; 24) ir Jokūbą į rytus (Pr 28; 29), egiptiečių dievų akyse išvaduoja izraeliečius iš vergijos galingiausioje tų laikų valstybėje. Suvokimas, kad Jahvė viršesnis už visus kitus dievus, žingsnis po žingsnio atvedė prie logiškos išvados, kad jie nėra dievai. Galiausiai Antrasis Izaijas – pranašas, pamokslavęs Babilonijoje 550–538 m. pr. Kr. – užbaigė šią evoliuciją paskelbdamas, kad Jahvė yra absoliučiai vienintelis Dievas: „Nebuvo kito dievo prieš mane ir nebus jo po manęs“ (Iz 43, 10), „aš esu pirmas, aš – paskutinis, kito dievo, be manęs, nėra“ (Iz 44, 6), „aš esu Viešpats ir nėra kito“ (Iz 45, 5–6. 22).

Nuo šio momento judaizmas per visą istoriją išpažino tą patį monoteistinį tikėjimą. Tą nuolat primena izraeliečių kasdien kartojama malda šema: „Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats“ (Įst 6, 4). Vėliau ji perduota krikščionybei (mūsų tikėjimo išpažinimas prasideda žodžiais „Tikiu į vieną Dievą…“) ir islamui („Iš tiesų, mūsų Alachas yra vienintelis Alachas“ – Koranas, 37, 4). Neperdedant galima sakyti, kad monoteizmas yra didi judaizmo dovana žmonijai.

Teiginys, kad Dievas yra vienas, byloja ne apie kiekį, bet apie Jo esmę. Tai nereiškia, kad atsitiktinumui lėmus esama tik vieno, o ne trijų ar keturių dievų. Tačiau du dievai ribotų vienas kitą, todėl, kaip sakė Tertulijonas, „jei Dievas nėra vienas vienintelis, tai Jo nėra“ („Adversus Marcionem“, 1, 3). Žodis „Dievas“ – kaip „Madridas“ – negali turėti daugiskaitos. Daugiskaita „dievai“ ne padaugina vienaskaitą, bet iškreipia žodžio prasmę.

Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia

Naujasis Testamentas išlaiko tvirtą tikėjimą Dievo vienatinumu (žr. Mk 12, 29. 32; Ef 4, 6; 1 Tim 1, 17; 2, 5), iškeldamas jį kaip priešpriešą pagonių politeizmui (Apd 14, 15; Rom 3, 29–30; 1 Kor 8, 4). Tačiau pirmieji krikščionys su nuoširdžiu paprastumu pasakojo savo patirtį: Dievas, nors ir vienas, yra Tėvas, Jis yra Sūnus ir Jis yra Šventoji Dvasia.

Izraelio Dievas imtas išpažinti kaip Viešpaties Jėzaus Tėvas (Rom 15, 6; 1 Kor 1, 3; 2 Kor 11, 31; Ef 3, 14; etc.), ir dėl to dar nekilo problemų. [Tikintiesiems buvo vis] aiškiau, kad Jėzus yra amžinasis Dievo Sūnus, tapęs žmogumi, ir kad Tėvas ir Sūnus – giliai susiję. Tėvas kartojo: „Tu esi mano mylimas Sūnus, kuriuo gėriuosi.“ O Jėzus ne kartą pabrėžė: „Tu esi mano Tėvas, ir atėjau vykdyti Tavo valią.“ Paskui šias dvi Dievo patirtis sekė dar viena: Šventosios Dvasios, Dievo buvimo mumyse, giliausioje mūsų esybėje, išgyvenimas.

Laikui bėgant šis paprastas tikėjimas Trejybe tapo problemiškas. Atrodė absurdiška teigti, jog Dievas tuo pat metu yra vienas ir trejybinis, tad vieni atsisakė monotezimo, o kiti – trejybiškumo.

Lengviausia išsisukti pripažįstant tridievystę – kad Dieve egzistuoja trys nepriklausomos ir autonomiškos tikrovės. Taip atsiranda triada, panaši į teologų skelbtas senovės Egipte (Izidė, Ozyris ir Horas) ar indų mistikoje (Brahma, Višnu ir Šyva). Ši klaidinga samprata niekada labai nepaplito – judėjų ir krikščionių tradicijoje buvo pernelyg tvirtai įsišaknijęs monoteizmas. Kaip tik pernelyg tiesmukas pastarojo supratimas ir atnešė rimčiausius iššūkius.

Modalistai (Sabelijus, Noetas ir kai kurie kiti III a. teologai) pašalino skirtumą tarp trijų Asmenų, teigdami, jog jie tėra skirtingi būdai, kuriais Dievas pasirodo subjektyviam kūrinių supratimui, taigi, neturintys jokio realaus pagrindo Jo prigimtyje. Dievas yra vienas ir vienintelis, tačiau apsireiškia trimis skirtingais būdais: kai kuria ir mums duoda Įstatymą, Dievas vadinamas Tėvu; kai tas pats Dievas mus atperka, Jis vadinamas Sūnumi; o kai mus pašventina ir mums teikia tikrąjį gyvenimą, tas pats Dievas vadinamas Šventąja Dvasia. Taigi, tai yra trys kaukės, už kurių visuomet randame tą patį aktorių.

Bažnyčia atmetė modalizmą kaip griaunantį krikščioniškąjį tikėjimą. Jei „Tėvas“ ir „Sūnus“ tėra du tos pačios tikrovės vardai, beprasmiška sakyti, kad Tėvas „siunčia“ Sūnų ar kad Sūnus „apreiškia“ Tėvą. Be to, jeigu Dievas panoro mums apsireikšti (o ne mus supainioti), vadinasi, Jis ir yra toks, koks pasirodo.

Dar plačiau paplito vadinamasis subordinacijos principas. Aleksandrijos presbiteris Arijus 323 m. pradėjo mokyti, kad Tėvas yra vienintelis tikrasis Dievas, amžinas ir neturintis pradžios. O Sūnus, sakė Arijus, gavo būtį anksčiau už kitus kūrinius, tačiau nėra amžinas, nes jeigu Jis yra Tėvo Sūnus, vadinasi, turi būti vėlesnis. Taip pat negali turėti tos pačios prigimties kaip Tėvas, nes tai būtų nesuderinama su Dievo vienatinumu. Arijus Sūnų laikė tarpine būtybe tarp Dievo ir pasaulio. Tą patį teigė ir apie Šventąją Dvasią. Arijui Sūnus ir Dvasia yra į Dievą panašios būtybės, tačiau jokiu būdu ne Jam lygios. Beveik trečdalis krikščionių priėmė arijonų ereziją atsiskirdami nuo Bažnyčios, ir tarp abiejų stovyklų įsiliepsnojo tokia kova, kad šv. Bazilijus ją palygino su „jūrų mūšiu“ (El Espíritu Santo, 30, 76).

Apsisprendusieji ginti tikrąjį tikėjimą tai darė ne dėl metafizinės užgaidos, bet įsitikinę, kad kilo pavojus pačiai išganymo tikrovei: jeigu Sūnus nėra Dievas, vadinasi, negalėjo mūsų išgelbėti. Todėl Nikėjos (325 m.) ir Konstantinopolio (381 m.) susirinkimai paskelbė, kad „Sūnus yra tos pačios prigimties“ kaip Tėvas, o Šventoji Dvasia – „su Tėvu ir Sūnumi garbinama ir šlovinama“ (Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimas).

Paskelbus tikėjimą Trejybe, kilo poreikis suprasti, į ką tikima. Tačiau jis kilo po to. Trejybės dogma gimė ne iš filosofinio ar teologinio apmąstymo – prie jos prieita paskiausiai ir nelengvai, nes reikėjo protu pagrįsti jau turimą tikėjimo patirtį.

Taip, žinoma – trejybinio bendravimo akivaizdoje turime nutilti. Tačiau nutilsime po to, kai jau būsime pabandę kuo deramiau aptarti šią tikrovę, žinodami, kad niekuomet nepajėgsime jos tinkamai perteikti žodžiais. Jei nutylama pabaigoje, tylėjimas yra kilnus ir šventas. Bet jei tai daroma prieš pabandžius suprasti, tai tėra tingėjimas. Šv. Augustinas manė, kad būtina protauti apie tikėjimą, ir sakė: kaip Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra vienas Dievas, pasistenkime suprasti tam, „kad net ir nepajėgę to suvokti iki galo, bent jau nepasakytume nieko nederamo“ („Traktatas apie Švč. Trejybę“, IX, 1, 1). Šiam tikslui jis pašventė savo gyvenimą: pradėjo rašyti „Traktatą“ 399 m., o užbaigė 422 m. Kaip sako pats šv. Augustinas: „Jį pradėjau jaunas, o paskelbiau jau pasenęs“ („174-as laiškas“).

Trejybė yra slėpinys, bet ne absurdas

Visų pirma, reikia pasakyti, kad mokydama apie Trejybę krikščionybė niekuomet neteigė jai kartais primetamo absurdo, kad 1 = 3. Ji nesako, kad 1 asmuo = 3 asmenys, arba kad 1 dieviška būtybė = 3 dieviškos būtybės. Toks teiginys prieštarautų neprieštaravimo principui (klasikinė logika, isp. principio de no contradicción). Nieko panašaus nedaroma. Trejybė nėra kažkokia „aukštoji teologinė matematika pažengusiems“ (Ignacio Cacho). Iš tiesų teigiame, kad Dieve esama „kažko“, kas yra vienas, ir „kažko“, kas yra trys.

Lotynų Bažnyčios tradicijoje tai, kas Dieve yra viena, paprastai vadiname „prigimtimi“, o žodžiu „asmuo“ – tai, ko yra trys. Senovės Bažnyčia parinko šiuos žodžius po ilgo apmąstymo, ir greičiausiai trejybiniam tikėjimui apibrėžti jie ir yra tinkamiausi, tačiau gali sukelti didelių nesusipratimų. O kaipgi kitaip – juk žmonių kalba visuomet bus netinkama kalbėti apie Dievą.

Sakome, kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra tos pačios prigimties, kai prigimtimi vadinama tai, kas sudaro kiekvieną tikrovę, – tai yra jos esmė. Tačiau negalima įsivaizduoti, kad „dieviškoji prigimtis“ yra bendra ir abstrakti, vėliau pasidauginusi, tapdama reali ir konkreti trijuose „asmenyse“ ar „individuose“, kaip, pavyzdžiui, „žmogiškoji prigimtis“ įgyvendinama ir pasidaugina individuose: Petras, Sniegė, Jonas… Jeigu taip, tuomet kaip Petras, Sniegė ir Jonas yra trys skirtingi žmonės, taip ir Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia būtų trys skirtingi dievai. Todėl jau šv. Jeronimas perspėjo, kad vartojant šias sąvokas į medų įsimaišo ir šiek tiek nuodo („Laiškas“, 15, 4).

Toliau eina kiek sunkiau suprantamas dalykas – įsiskaitykime lėčiau. Dievo prigimtis nėra loginė bendroji sąvoka (isp. universal), taikoma visiems tos pačios rūšies individams – lyg kokia dieviškoji „rūšis“. Tai yra viena vienintelė nedaloma esmė (isp. sustancia), kuri vienodai pasireiškia kiekviename iš trijų Asmenų. Pažvelkime atidžiau į skirtumą tarp pirmojo ir antrojo teiginių. Visi žmonės turime bendrą žmogiškąją prigimtį, tačiau ji nekliudo kiekvienam iš mūsų veikti atskirai, turėti savo valią, savas mintis ir pan. O Dievas yra vienas vienintelis subjektas; kitaip tariant, Jame tėra viena vienintelė sąmonė, viena galia, viena valia, viena meilė, viena laisvė, vienas tikslas, vienas gerumas, etc. Nesakau, kad trijų asmenų valios, veiksmai ir t. t. sutampa, bet kad jos yra viena vienintelė valia, veiksmas… Tuomet kuo gi tarpusavyje skiriasi trys dieviškieji asmenys? Ogi tiktai tuo, kad ėmė egzistuoti trimis skirtingais būdais: Tėvas yra „negimęs“, Sūnus – „gimęs“ iš Tėvo, o Šventoji Dvasia – „kylanti“ iš jų abiejų. Kitaip tariant, Tėvas yra viskuo kaip Sūnus, išskyrus tai, kad vienas yra Tėvas, o kitas – Sūnus. Tą patį galima pasakyti apie Tėvą ir Šventąją Dvasią arba apie Šventąją Dvasią ir Sūnų.

Žodis „asmuo“, kurį pasitelkiame Vakaruose, norėdami pasakyti, kas Dieve yra „trys“, kelia dar daugiau klausimų nei žodis, kuriuo išreiškiame tai, kas Dieve yra „vienas“ (prigimtis). Dar blogiau: šiuo atveju amžiams bėgant abejonių tik padaugėjo.

Tiek lotynų, tiek ispanų kalboje žodis „asmuo“ apima ir subjektyvumo dimensiją. Tai reiškia, kad kalbėdami apie „tris dieviškuosius asmenis“ leidžiamės į itin slidžią temą, nes jau minėjome, kad Dieve yra ne trys, bet viena vienintelė sąmonė. Jau šv. Augustinas prasitarė, kad šios sąvokos jam atrodė labai nepatogios. „Traktate apie Švč. Trejybę“ jis klausė: „Kas yra tie trys?“ Ir atsakė taip: „Tenka pripažinti, kokia didžiai skurdi yra mūsų kalba. Sakome „trys asmenys“ tam, kad netylėtume, o ne tam, kad pasakytume, kas yra Trejybė“ (V, 9). Praėjus keletui amžių šv. Anzelmas netgi sakys: „Trys nežinau kas“ („Monologio“, 78).

Problema dar labiau paaštrėjo, kai naujaisiais laikais pasikeitė antikos ir viduramžių sąvoka „asmuo“. Jo esme imta laikyti tai, kad jis yra atskiras, laisvai veikiantis centras, kuris disponuoja savimi ir yra autonomiškas kitų asmenų atžvilgiu. Prisiminkime Kanto apibrėžimą: „Asmuo yra subjektas, iš kurio galima pareikalauti atsakyti už savo veiksmus“ („Papročių metafizika“). Pritaikius šį apibrėžimą trims dieviškiesiems asmenims, anot ironiškos kažkieno pastabos, Trejybė neišvengiamai virsta „trijų gerai sutariančių individų“ draugija. Kitaip tariant, ji galiausiai išvirsta į paprasčiausią tridievystę.

Ir kai kurie graikų Bažnyčios Tėvai manė, kad būtų pagrįsta atsisakyti šių sąvokų skelbiant tikėjimą Trejybe. Pavyzdžiui, tą ne kartą pabrėžė šv. Grigalius Nazianzietis (IV a.) („Oratio“, 23, 8; 42, 16): kad Dievas yra vienas ir trejybinis, teigia mūsų tikėjimas, bet kad Jis yra viena prigimtis ir trys asmenys, tėra būdas šį tikėjimą išreikšti.

Dievas tiesiog pranoksta mūsų vienumo ir daugumo kategorijas, Jis aukščiau vienaskaitos ir daugiskaitos. Kaip sakė Dantė „Dieviškojoje komedijoje“, Dievas yra „toks vienas ir trejybinis, kad leidžia sakyti ir [Jie] yra, ir [Jis] yra“ („Rojus“, 24).

Kilstelkime paslapties uždangos kraštelį

Sakėme, kad Sūnus yra gimęs iš Tėvo. Tuo norima pasakyti, kad Jis nėra sukurtas „iš nieko“, todėl turi tą pačią prigimtį kaip Tėvas. Taip pat sakėme, kad Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus. Šios „kilties“ nevadiname gimimu, nes tuomet reikėtų kalbėti apie du „Sūnus“.

Galbūt čia ir turėtume sustoti. Leoncijus Bizantietis kaip kirviu nukerta: „Neturime tirti, kaip vienas yra gimęs, o kitas kyla“ („De sectis“, 1). Šv. Grigalius Nazianzietis neslepia pykčio prieš bandančius sužinoti daugiau: „Kaip buvo pagimdytas [Sūnus]? Dar kartą pasipiktinęs sušuksiu tą patį: tebus Dievo gimimas pagerbiamas tyla! Didis dalykas tau yra žinoti, kad gimė. O kaip tai įvyko, to neduota suprasti net angelams, o juo labiau tau. Tačiau tu nori, kad paaiškinčiau kaip? Ogi taip, kaip tą žino Tėvas, kuris gimdo, ir Sūnus, kuris yra gimdomas. O visa kita slepia debesis, ir tai išsprūsta iš silpno tavo regėjimo“ („Oratio“ 29, 8).

Nepaisant to, visgi reikia žengti kiek toliau, kad būtų išvengta kai kurių klaidų. Pasiteisinsiu šv. Hilarijaus, vieno iš didžiųjų tikėjimo liudytojų, žodžiais: „Tai eretikų ir piktžodžiautojų klaidos mus verčia daryti, kas neleistina, ropštis, kur statu, kalbėti apie neišreiškiamybę, ryžtis žengti ten, kur uždrausta“ (Trejybė, 2, 2).

Pavyzdžiui, teologas negali lyg niekur nieko skaityti Džono Miltono „Prarastajame rojuje“, kaip Dievas vieną dieną sukviečia angelus ir jiems sako: „Paklausykite visi, šiandien pagimdžiau Tą, kurį skelbiu savo vieninteliu Sūnumi.“ Kad ir kaip gerbtume poeto vaizduotę, tai pernelyg primena arijonų ereziją (ir dar ją pranoksta, nes Arijus teigė, kad Sūnus pagimdytas anksčiau už visus kitus kūrinius, o Miltonas, regis, mano, kad angelai jau egzistavo, kai Tėvas pagimdė Sūnų).

Kaip matėme, arijonai neigė Sūnų esant tokį pat amžiną kaip Tėvas. Anot jų, vaikai niekuomet nėra to paties amžiaus kaip jų tėvai; tėvas jau gali būti, pavyzdžiui, trisdešimties, kai duoda gyvybę sūnui, ir joks sūnus „neegzistavo prieš jį pagimdant“ (Atanazas Didysis. „Kalbos prieš arijonis“, 2, 34). Akivaizdu, kad arijonai, pamiršę, jog kalbėjimas apie Dievą visuomet remiasi analogijomis, tėvystės ir sūnystės metaforą suprato pernelyg pažodiškai ir taip priartėjo prie pagoniškųjų teologijų.

Jei Sūnus nebūtų visada egzistavęs, tai ir Tėvas nebūtų visada buvęs Tėvas. „Vienas visuomet yra Tėvas, o kitas visuomet yra Sūnus, ir niekuomet nepradėjo būti Sūnus, – sakė šv. Augustinas. – Vienas yra Tėvas ir kitas yra Sūnus amžinai ir nekintamai“ („Traktatas apie Švč. Trejybę“, V, 5, 5). Būti Tėvu reiškia loginį pirmumą, turint galvoje Jame prasidedančių Sūnaus ir Šventosios Dvasios būtį. Tačiau loginis pirmumas nereiškia chronologinio pirmumo: kiekvienas iš dieviškųjų asmenų yra „be pradžios“.

Šis pirmumas nereiškia ir jokios viršenybės. Tėvo ir Sūnaus esmė yra ta pati. Jie skiriasi tik tuo, kad – kaip jau minėjome – sutinka tarpusavyje kaip gimdantis ir pagimdytasis. Šv. Grigalius Nazianzietis sakė: „Tarp trijų visa yra vienoda, išskyrus kilmės santykį“ („Oratio“, 34; 20; 31).

Kalbėdami apie Šventosios Dvasios kilmę, ortodoksai laikosi kitokios nuomonės nei katalikų ir protestantų Bažnyčios: jos kilmės schemą įsivaizduoja kaip tiesę, kai Tėvas pagimdo Sūnų, o per Jį – Šventąją Dvasią. O kitų krikščioniškųjų bažnyčių įsivaizduojama schema yra trikampė: Tėvas pagimdo Sūnų, ir iš Jų abiejų kyla Šventoji Dvasia. Taip pabrėžiama, kad Šventoji Dvasia kyla iš Tėvą ir Sūnų jungiančios meilės.

Praktinės Trejybės pasekmės

Anot išgarsėjusios Kanto nuomonės, „pažodžiui paėmus Trejybės dogmą, iš jos neįmanoma išgauti absoliučiai nieko praktiško“ („Fakultetų ginčas“). Daug kas jam pritaria, bet mes manome priešingai: tikime, kad Trejybės slėpinys nušviečia asmens santykį su visuomene. Aristoteliui santykis yra „atsitiktinė“ būties savybė, vadinasi, atskiriama nuo „esmės“ (substancijos). Tačiau krikščionys žino: jei Dievas, pagal kurio atvaizdą esame sukurti, „nėra tobulas metafizikos vienišius“ (Yves Congar. „El Espiritu Santo“), bet Jame vyksta dialogas, iš to kyla, kad santykis su kitais žmonėmis yra esmiškas, priklausantis asmens sandarai.

Giliausia teologinė žmogaus socialumo arba solidarios kiekvieno asmens būties priežastis slypi pačiame Dieve. Jėzus prašo Tėvą: „Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje“ (Jn 17, 21). Šv. Tomas Akvinietis paaiškino: „Jei esame krikščionys, turime atkartoti tą vienybę, kuri egzistuoja Dieve“ („In Johannem“, 17, 26).

Tą pirmiausia galima pritaikyti šeimoms. Prieš pusšimtį metų itin daug komentuota Karlo Barto tezė, kad Dievo paveikslu žmogus yra savo dvilytiškumu ir visu iš to kylančiu bendravimu ir papildomumu, kaip rodo vyro ir moters paminėjimas Pradžios knygos pirmo skyriaus 27 eilutėje (Karl Barth. „Dogmatique“, III, 1). Iš to matyti, kad šiame pasaulyje Trejybės atvaizdas yra gerai sutarianti šeima. Tuomet tikriausias Dievo atvaizdas yra ne atskirai paimti Adomas ar Ieva, bet Adomas ir Ieva drauge, arba, kaip sakė šv. Grigalius Nazianzietis, Adomas, Ieva ir Setas: trys asmenys ir viena šeima
(„Oratio“ 31, 11).

Nuo pamatinės šeimos galime pereiti prie didžiosios žmonijos šeimynos. XIX amžiuje žodžius „mūsų socialinė programa yra Švč. Trejybė“ ima kartoti įvairių tradicijų teologai: ortodoksas N. Fedorovas, anglikonas F. Denisonas Maurice‘as ir liuteronas N. Grundvigas. Norima pasakyti, kad Dievas mus sukūrė tam, kad taptume viena vienintele šeima, dar daugiau – kad taptume dalimi šeimos, kuri yra Jis pats.

Dievas taip pat yra Motina

Užbaikime prisimindami aktualią temą. Dar IV a. šv. Grigalius Nazianzietis tvirtino, kad Dievas nėra nei vyriškas, nei moteriškas („Oratio“ 31, 7). Tai kodėl Jam priskiriame vyriškus bruožus ir Jį vadiname „Tėvu“, o ne, pavyzdžiui, „Motina“? Neturime pamiršti, kad moteris yra Dievo paveikslas, kaip ir vyras.

Greičiausiai buvo neišvengiama, kad tautos, stačiusios vyrą aukščiau už moterį, priskirtų Dievui vyriškus bruožus. Tačiau toliau taip darant mūsų laikais ne tik žeidžiami daugybės apsišvietusių žmonių jausmai, bet ir sukeliamas nemažos dalies moterų pasipiktinimas.

Kai kurios dėl to paliko krikščioniškąjį tikėjimą ir atsigręžė į moteriškas dievybes – didžiąją Demetrą, Motiną Žemę, Vaisingumą ir t. t. Taip atsirado vadinamasis „Deivės judėjimas“ (Goddess Movement). Tačiau taip palaikomas tas pats manichėjiškas požiūris į tikrovę, tik apverstas aukštyn kojomis: dabar iškeliamas moteriškumas ir demonizuojamas vyriškumas. Anot teologės Rosemary Ruether, „šis „valstybės perversmas“ gali atnešti trumpalaikį pasitenkinimą, bet žvelgiant toliau į ateitį, iš tiesų jis tik pratęsia tą pačią pamatinę patologiją“ (1981).

Mes, save vadinantys krikščioniškais teologais, ir toliau esame įsitikinę, kad Jėzus yra galutinis Dievo apreiškimas, tačiau manome, kad būtina naujai įvertinti daugybę moteriškų ir motiniškų Dievo bruožų Biblijoje.

Pavyzdžiui, Antrasis Izaijas kalba apie Dievą kaip motiną, kurios įsčiose susiformavo Izraelio tauta: „Klausykitės manęs, Jokūbo namai, ir jūs, kas likote gyvi iš Izraelio namų, nuo pat gimimo [isp. tekste „nuo motinos įsčių“ – vert. past.] esate mano našta, išlaikiau jus nuo pat vaikystės“ (Iz 46, 3). Ir kiek toliau: „Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekad neužmiršiu“ (Iz 49, 15).

Tiesa, Naujajame Testamente Jėzus mums apreiškė Dievą kaip Tėvą, tačiau kaip mano Joachimas Jeremijas, vienas žinomiausių Rašto tyrinėtojų ir šios temos žinovas, „žodis tėvas, kreipiantis į Dievą, rytų žmonėms nuo seniausių laikų perteikia kažkiek to, ką mums reiškia žodis motina“ (1981). Tikrai: Jėzaus Dievas yra Tėvas, kuris visą laiką rūpinasi savo vaikų poreikiais, labiau myli silpnesniuosius ir neužduodamas klausimų priima iš namų išėjusį sūnų.

Todėl Jonas Paulius I nedvejodamas pareiškė jau beveik mūsų dienomis: „Dievas yra Tėvas; dar daugiau – Jis yra Motina. Nelinki mums blogio, tik nori daryti gera mums visiems. O sergantys vaikai gali daug labiau tikėtis sulaukti motinos meilės“ („Insegnamenti di Giovanni Paolo I“, 1979). Tai, kad Dievas mums save apreiškė kaip tik tokį, neabejotinai yra gera – Geroji – naujiena.

Parengė Jūratė Micevičiūtė

Žurnalas Kelionė 2021 m. Nr. I