Tėvas Grigalius (Gregory Casprini, g. 1949 m.), gimęs ir augęs Amerikoje, jaunystėje daugybe būdų intensyviai ieškojo gyvenimo prasmės. Nukeliavęs įspūdingą kelionę nuo vaikystės svajonių tapti Jahovos liudytoju misionieriumi, vėliau įsitraukimo į hipių judėjimą ir rytietiško dvasingumo paieškų bei scientologijos, širdies ramybę atrado kontempliatyviame benediktinų vienuolyne. Šis Solemo (Solesmes, Prancūzija) abatijos vienuolis, turintis lietuviškų šaknų, savo mamos mirties dieną sužinojo apie paskyrimą vykti į Lietuvą ir čia drauge su broliais kurti vienuolyną Palendriuose. „Dabar arba niekada“, – tuomet nusprendė t. Grigalius ir ryžosi vykti į savo močiutės gimtinę, išmoko kalbėti lietuviškai ir džiaugiasi galėdamas tarnauti Lietuvos žmonėms savo malda ir palydėjimu.
Tėve Grigaliau, gimėte ir iki pat įstojimo į vienuolyną gyvenote Amerikoje, tačiau turite ir lietuviškų šaknų. Papasakokite apie savo šeimos istoriją ir jos kelią į Ameriką.
Pats gimiau Niujorke, mano mama ir tėtis taip pat gimė Amerikoje, bet visi seneliai buvo europiečiai. Tėčio tėvai buvo italai, senelis iš Florencijos, močiutė iš Sienos, todėl ir mano pavardė itališka – Casprini. Mamos seneliai – lietuviai. Senelis kilęs iš Žemaitijos, Platelių, o močiutė – iš Suvalkijos, Veiverių. Ji 1911 m. drauge su savo seserimi atvyko į Ameriką, kur jau buvo atkeliavęs mano prosenelis. Močiutė ten ištekėjo už lietuvio, su seneliu jiedu susipažino lietuvių parapijoje. Vis dėlto mano senelių tikėjimo kelyje įvyko labai įdomus vingis – jie buvo krikštyti ir auginti kaip katalikai, bet Amerikoje tapo Jahovos liudytojais. Dažnai nutinka taip, kad lietuviai, emigravę į kitą šalį, praranda savo kultūrą, savo tapatybę, taip nutiko ir mano seneliams. Jahovos liudytojams itin būdingas prozelitizmas, kai siekiama kuo labiau kitus patraukti į savo tikėjimą, tai nulėmė, jog šis judėjimas, susikūręs tik XIX a., labai greitai išplito. Taigi, mano mama jau buvo auklėjama kaip Jahovos liudytoja, o tėvelis – katalikas, tačiau nepraktikuojantis.
O kaip tuomet buvo ugdomas Jūsų tikėjimas?
Vaikystėje mano religingumą daugiausia ugdė teta, prisidėjo ir močiutė, kurios, kaip jau minėjau, buvo Jahovos liudytojos. Vienu metu netgi pats užsidegiau tapti misionieriumi ir keliauti, skelbiant tikėjimą. Laimei, tėvelis, pats būdamas netikintis, mane uoliai atkalbinėjo nuo šios minties, sakydamas, kad neverta… Be to, besimokydamas mokykloje pajutau konfliktą tarp to, ko mokausi per pamokas ir to, ką teigia Jahovos liudytojai, kurių mokymas itin fundamentalistiškas. Pavyzdžiui, jie neigia evoliucijos teoriją, sakydami, kad viskas sukurta būtent taip, kaip parašyta šventraštyje. Taigi, dar paauglystėje atmečiau savo mamos religinį kelią ir iki 21-erių nesitapatinau nė su viena religija.
Bet šiame etape neapsieita be dvasinių ieškojimų?
Nors iš pradžių atsisakiau savo mamos tikėjimo ir laikiau save ateistu ar bent jau agnostiku, vis tik dvasingumo ir savojo kelio paieškos mane traukė ir neišvengiamai kirbėjo klausimas: kokia mano gyvenimo prasmė? Taigi, tuomet ėmiau domėtis Rytų religijomis – induizmu bei budizmu. Tuo metu Amerikoje buvo itin populiarus hipių judėjimas, į kurį gausiai įsitraukė jaunimas. Jie manė, kad pasitelkus lengvus narkotikus – marihuaną ir LSD, galima patirti nirvaną. Ieškodamas dvasinių patirčių, išbandžiau ir tai. Pamenu, jog tuo metu net svajojau tapti budistų vienuoliu ir išvykti kur nors į Aziją.
Šie ieškojimai mano gyvenime truko nuo 18 iki 22-ejų, be dvasinių dar prisidėjo ir politiniai. Kai pradėjau studijuoti ir apsigyvenau bendrabutyje, ėmiau domėtis politika ir drauge su kitais studentais, kurie prieštaravo karui Vietname, linkau į marksizmo pusę. Dabar suprantu, jog toji politinė veikla man buvo reikalinga, kad galėčiau daugiau bendrauti su kitais, jaustis tam tikros bendruomenės, grupės dalimi. Tai man buvo itin svarbu, nes jaunesnėse klasėse jaučiausi atstumtas kitų savo amžiaus berniukų ir daugiau bendraudavau su mergaitėmis ar vyresniais vaikais. Galbūt dėl to, kad negalėjau sportuoti, nes turėjau problemų su regėjimu. Prisimenu, kaip negalėdamas matyti skrendančio kamuolio, tiesiog pabėgau iš aikštelės, o visi vaikai ėmė šaipytis…
Per atostogas beveik kasmet tėvelis siųsdavo mane į Prancūziją, kur atostogaudavau jo bičiulių šeimoje. Gerai sutariau su tos šeimos vaikais, ypač savo bendraamže Patricija, su kuria ir dabar vis dar palaikome ryšį. Pastebėjau, kad Prancūzijoje man buvo lengviau kurti santykį su bendraamžiais. Amerikoje jaučiausi kitoks, nes domėjausi klasikine muzika, kultūra, o mano klasiokams tai nebuvo įdomu. Prancūzijoje vaikai kultūringesni, jiems buvo įdomi literatūra, muzika, tad lengviau rasdavome bendrą kalbą.
Taigi, ankstyvoje jaunystėje pradėjau daugiau bendrauti su kairuoliškų pažiūrų intelektualais, nešiojome ilgus plaukus kaip hipiai, bet iš tiesų buvome labiau marksistai, pasisakantys prieš tuo metu Amerikoje populiarias vertybes.
Kaip Jūsų tėveliai reagavo į Jūsų savo kelio, tikėjimo, dvasinių patirčių ieškojimus?
Pradžioje skatino mane skaityti, ieškoti, domėtis, davė man visišką laisvę. Vėliau truputį išsigando, kai ėmiau vartoti narkotikus. O rimtai sunerimo man pakliuvus į scientologų sektą. Vis dėlto net ir dalyvavimas joje išėjo į gera, nes ten buvo reikalaujama nebevartoti narkotikų. Ir čia Dievo Apvaizda! (Juokiasi.) Tačiau scientologijos studijos man kainavo labai brangiai: tuo metu jau dirbau – grojau pianinu baleto mokykloje, bet visas mano atlygis atitekdavo šiai sektai. Pradžioje visa buvo panašu į psichoterapiją – grįžimas į vaikystę ir pan., bet po to jau buvo siekiama grįžti ir į „praeitus gyvenimus“. Tai labai artima mokslinei fantastikai. Scientologų pradininkas sakydavo, jog jis pats yra atvykęs į Žemę iš kitos planetos ir čia įsikūnijęs. Šios sektos nariai tikėjo, kad grįžus į savo ankstesnius gyvenimus, galima patirti vis didesnį išsilaisvinimą. Galų gale supratau, kad visa tai – tik iliuzija, o tikrasis scientologų tikslas – pasipelnyti.
Bet iki katalikybės ir vienuolyno kelionė dar užtruko?..
O taip. Baleto mokykloje, kurioje grojau, sutikau Juozapą, tapusį labai artimu mano bičiuliu. Juozapas buvo katalikas, bet labai dažnai grodavo vargonais anglikonų bažnyčiose. Jis sakydavo, kad anglikonų muzikos programos tuo metu buvo geresnės. Suprantama, po Vatikano II susirinkimo katalikų bažnyčiose dažniau skambėjo gitaros ir pop muzika, o Juozapas turėjo labai gerą muzikinį išsilavinimą, jis buvo tiesiog vargonų muzikos profesionalas.
Šis bičiulis pasiūlė man apsilankyti anglikonų bažnyčioje, kuri savo teologija labai artima katalikų, be to, jis ėmė man pasakoti apie tikėjimą, apie Kristų. Būtent Juozapas ir paskatino mane nustoti domėtis scientologija, nors išeiti iš šios sektos nebuvo lengva – jie vis skambindavo, reikalavo didelių pinigų…
Kartą su Juozapu nuvykome atostogauti į Prancūziją. Mano tėvelis dirbo aviacijos linijose, taigi, turėjau galimybę paskraidyti. Kai lankėmės Paryžiuje, bičiulis paklausė: „Ar norėtum pamatyti benediktinų vienuolyną? Jie gražiai gieda choralą.“ Iki tol nebuvau girdėjęs grigališkojo choralo, man pasirodė įdomu. Taigi, nuvykome į Solemą ir ten praleidome kelias dienas.
Dar iki šios kelionės buvau sutaręs su vienu anglikonų bažnyčios pastoriumi, kad pradėsim mokytis katekizmo ir pradėsiu ruoštis Krikštui. Be to, jis man jau buvo liepęs skaityti Bibliją ir C. S. Lewiso „Tiesiog krikščionybę“, „Narnijos kronikas“ bei Tolkieno knygas. Po tokio pasiruošimo 1972 m., būdamas 22-ejų, per Velyknaktį priėmiau Krikštą anglikonų bažnyčioje. Juozapas tapo mano krikšto tėčiu, o viena baleto mokyklos mokytoja – krikšto mama (juokiasi).
Apsilankymą Soleme galima laikyti Jūsų pašaukimo kelionės pradžia?
Po Krikšto pradėjau galvoti apie tai, kad norėčiau, jog mano gyvenimas visiškai pasikeistų, jaučiau, kad man negana lankyti bažnyčią sekmadieniais, bet trokštu kažko daugiau. Ėmiau svarstyti apie vienuolyną. Solemo benediktinų vienuolynas buvo vienintelis, kurį ligtol buvau matęs, be to, mane labai žavėjo Prancūzija ir troškau ten gyventi.
Tuo metu su Juozapu labai daug kalbėdavom apie vienuolystę, jis taip pat turėjo troškimą tapti vienuoliu. Po Krikšto praėjus pusmečiui, nuvykau į Solemą ir pasakiau vyresniajam, kad domiuosi vienuoliniu gyvenimu, tuomet jis paklausė, kur priėmiau Krikštą. „Anglikonų bažnyčioje“, – atsakiau. „Ką gi, jei nori stoti į vienuolyną, turi tapti kataliku.“ Bet problemų dėl to man nekilo, nes anglikonai tiki visa, ką ir katalikai, tik nepripažįsta popiežiaus autoriteto. Taigi, grįžęs į Ameriką nuėjau pas anglikonų kunigą ir pasakiau: „Ruošiuosi stoti į benediktinų vienuolyną ir turėčiau tapti kataliku.“ Jis į tai pažiūrėjo labai paprastai: tuoj pat paskambino savo draugui katalikų kunigui ir suorganizavo mums susitikimą. Krikštas buvo galiojantis, tačiau turėjau susipažinti su katalikišku katekizmu, o paskui drauge su kunigu bažnyčioje kalbėjau Tikėjimo išpažinimą, vėliau priėmiau Sutvirtinimo sakramentą. Taip tapau kataliku.
Norėdamas ką nors radikaliai pakeisti gyvenime, nebūtinai turėjote stoti į vienuolyną. Kuo Jus patraukė būtent vienuolinis gyvenimas?
Mane žavėjo lotyniška liturgija, kurią atradau vienuolyne, ir maldos gyvenimas. Kai pirmąkart dalyvavau toje maldoje, pasijutau lyg kitame pasaulyje, tai buvo visiškai nauja sakralumo patirtis. Buvo įspūdinga matyti krikščionišką kontempliatyvų vienuolinį gyvenimą, nes ligi tol buvau domėjęsis tik budistų vienuoliais. Be to, kaip jau minėjau, man buvo labai artima Prancūzija.
Soleme buvo įspūdinga matyti krikščionišką kontempliatyvų vienuolinį gyvenimą,
nes ligi tol buvau domėjęsis tik budistų vienuoliais.
Vis dėlto benediktinai sakė, kad tapęs kataliku, pirmiausia turėčiau ieškoti vienuolyno Amerikoje, jei nieko nerasiu – galėsiu bandyti Soleme. Domėjausi, lankiausi benediktinų vienuolynuose Amerikoje, bet ten jie gyvena aktyvesnį gyvenimą, turi mokyklas, universitetus, be to, liturgijoje jie vartojo nebe lotynų, o anglų kalbą, grojo gitaromis… Tai manęs netraukė, tad nutariau stoti į vienuolyną Prancūzijoje. Taigi, praėjus metams po Krikšto, įstojome kartu su Juozapu.
Žinoma, prieš stojant reikėjo šiek tiek laiko pasiruošti: išeiti iš darbo, atsikratyti savo daiktų, net buto… Aplinkiniai, matydami mus su Juozapu taip ruošiantis, sakė, kad visai išprotėjom (juokiasi).
O kaip tėveliai reagavo į žinią, kad stojate į vienuolyną?
Iš pradžių jiems net nepasakojau, kad išvažiuoju visam laikui. Sakiau: „Važiuoju į vienuolyną studijuoti, pagyventi su broliais.“ Na, ir galvojau, kad jie suprato… Po įvilktuvių nusiunčiau tėveliams nuotrauką, kurioje aš jau su abitu. Kai mama ją pamatė, patyrė didelį šoką (juokiasi). Nors pati man to ir nepasakojo… Bet pamažu tėveliai priėmė tą žinią. Jie matė, kad esu savo vietoje, kad esu laimingas. Kai buvau pašventintas kunigu, dalyvavo mano šventimuose, taip pat ir įžaduose. Po dešimties metų, praleistų vienuolyne, kai jau baigiau teologijos studijas ir gavau kunigystės šventimus, pirmą kartą sugrįžau į Ameriką ir aplankiau tėvus.
į Solemą. Amerika, apie 1976 m.
Jums reikėjo palikti savo gimtą kraštą – Ameriką, savo artimuosius, visa, ką turėjote. Nebuvo sunku?
Tuo metu – visiškai ne. Būdamas novicijus, vieną naktį sapnavau, kad grįžau į Ameriką, ir tai man buvo tikras košmaras! Prabudęs tik atsikvėpiau – kaip gerai, aš vienuolyne! (Juokiasi.) Žinoma, tėvai manęs ilgėdavosi, bet kiekvienais metais per atostogas atskirsdavo manęs aplankyti.
Nuo pradžios jaučiau, kad čia – mano vieta, vieta, kur išties galėjau skleistis. Be to, mano dvasios tėvas, novicijų magistras, labai gerai mane suprato ir palaikė. Bendruomenėje taip pat patyriau daug palaikymo. Man labai patiko liturgija, choralas, teologija, todėl benediktiniškame pašaukime galėjau pilnai išsiskleisti.
Na, o mano bičiulis Juozapas, su kuriuo drauge įstojome, kiek paragavęs vienuolinio gyvenimo, drauge su abatu atpažino, kad tai – ne jo kelias, ir sugrįžo į Ameriką.
Vėliau Juozapas kiekvienais metais atskrisdavo mūsų aplankyti ir, būdamas pasaulietis, net tapo vienuolyno oblatu. Jis buvo puikus muzikantas ir iki pat mirties (2006 m.) per didžiąsias šventes atvykdavo pas mus groti vargonais. Iki šios dienos esu jam dėkingas už tai, kad palydėjo mane pašaukimo kelionėje.
Stodamas į vienuolyną jautėte ir pašaukimą kunigystei ar jis atsirado jau gyvenant bendruomenėje?
Iš pradžių apie kunigystę negalvojau, šis pašaukimas subrendo gyvenant vienuolinį gyvenimą. Broliai, kurie studijavo teologiją, buvo raginami siekti kunigystės. Choro vienuoliai, vadovaujantys liturgijai, paprastai būdavo ir kunigai.
Prieš įstojant į vienuolyną, vienuolinis gyvenimas dažnai atrodo vienaip, o įstojus pasirodo visai kitoks nei atrodė ar buvo įsivaizduota, gyvenant bendruomenėje neišvengiami sunkumai ir krizės. Ar teko patirti krizę savo pašaukime?
Pašaukime jaučiausi tvirtai ir niekad neabejojau, kad turiu būti vienuolis. Pirmieji dešimt metų Soleme buvo tikras rojus. Vis dėto po dešimties metų jau buvau perėjęs formaciją, įveikęs teologijos studijas ir įšventintas kunigu. Atrodė, tarsi nebėra, kur eiti toliau, ko siekti. Tai man buvo išbandymas, kai turi labai prisirišti prie paties dvasinio gyvenimo ir atsižadėti tokio žmogiško troškimo kuo daugiau nuveikti.
Dar vienas iššūkis – pradėti groti vargonais. Nors buvau pianistas, vargonais negrojau. Kad išmokčiau tai daryti, turėjau lankyti muzikos mokyklą Prancūzijoje. Sunkiausia buvo dėl to, kad iš tiesų labiau norėjau tęsti teologijos studijas, rinktis magistrantūrą, doktorantūrą, bet abatas pasiūlė groti vargonais, nes tuometinis vienuolyno vargonininkas jau buvo garbaus amžiaus ir reikėjo ruošti kitą. Labai bijojau groti bažnyčioje, kai jaučiau, kad nebuvau pakankamai pasirengęs, o mūsų vargonininkas buvo silpnos sveikatos ir kartais paskutinę akimirką manęs prašydavo: „Žinai, prastai jaučiuosi, negalėsiu groti per šią šventę, pagrok vietoj manęs.“ Prieš Velykų šventes jis kasdien repetuodavo visą gavėnią, o likus porai dienų – „nebegaliu, pagrok už mane!“ O man – didelis stresas (juokiasi).
Kartą vienuolyną aplankė Marie Claire Alain – pasaulinio garso vargonininkė, įrašiusi daugiausiai klasikinės muzikos kūrinių. Nutiko taip, kad dėl to, jog buvo moteris, ji negalėjo patekti prie vargonų – būtų reikėję eiti per klauzūrą, o tuo metu moterims tai buvo neleidžiama. Tada Marie dalyvavo šv. Mišiose, o man reikėjo groti (juokiasi). Buvo tikras iššūkis groti vargonais, kai tavęs klausosi pasaulinio lygio žvaigždė!
Na, o rimtesnę krizę patyriau, kai vienu metu ėmiau galvoti, kad galbūt reikėtų eiti į kitą benediktinų vienuolyną Prancūzijoje. Ten buvo įstoję daug amerikiečių, ir aš ėmiau svarstyti apie tokią galimybę. Tas vienuolynas buvo žymiai griežtesnis, konservatyvesnis, liturgija – senoji, priešvatikaninė. Būtent tai mane ėmė traukti, tačiau dvasios tėvas man sakė: „Tai – ne tau, labai kentėtum būdamas tokioje konservatyvioje bendruomenėje.“ Nors iš pradžių nesupratau, vėliau buvau jam dėkingas už patarimą, nes suvokiau, kad iš tiesų nebūčiau laimingas kitame vienuolyne.
Gimėte ir augote Amerikoje. Kaip atsidūrėte Lietuvoje, Palendriuose?
1997 m. buvo nuspręsta steigti benediktinų vienuolyną Lietuvoje ir galvojama, kas iš mūsų brolių važiuos į Lietuvą. Tą dieną kaip tik sužinojau, kad mirė mano mama, tad verkdamas nuėjau pas abatą, o jis man pasakė: „Turiu tau paguodos žodį: jei nori, gali važiuoti į Lietuvą.“ Labai įdomu, kad tuo metu gavau ir kitą pasiūlymą. Tas griežtesnis vienuolynas, apie kurį pasakojau, ėmė kurtis Amerikoje ir jo abatas pasiūlė man vykti drauge ten steigti vienuolyno… Taigi, galėjau rinktis: Lietuva arba Amerika. Pasirinkau Lietuvą.
Kodėl? Kuo Jus traukė Lietuva?
Pirmiausia, visai nebenorėjau eiti į konservatyvią benediktinų bendruomenės atšaką, kuri planavo steigtis Amerikoje. O Solemo bendruomenė buvo sava, į Lietuvą galėjau vykti jau su savais, pažįstamais broliais. Lietuviai ėmė lankytis mūsų vienuolyne nuo 1991 m., dalyvaudavau tuose susitikimuose, lietuviams vesdavau konferencijas apie liturgiją, dvasingumą, žinoma, dar anglų kalba.
Šeimoje jau nekalbėjome lietuviškai, tad šios kalbos išmokau tik atvykęs į Lietuvą. Tiesa, atsimenu vieną epizodą: kai vaikystėje reikėdavo eiti miegoti, močiutė sakydavo lietuviškai: „Eik gulti, mano paršiuk“ (juokiasi).
Nemenkas iššūkis – viską palikti ir vykti į Lietuvą. Čia juk nieko nebuvo – visiškai nuo pradžių reikėjo kurti vienuolyną, bendruomenę…
Žiūrėjau į tai kaip į avantiūrą. Tuomet pagalvojau: man jau 49-eri, kada, jei ne dabar? (Juokiasi.)
Ką radot atvykęs į Lietuvą? Juk atvažiavot ne tik į šalį, kurioje nebuvot lankęsis, nors čia Jūsų šaknys, bet į visišką Lietuvos kaimą – Palendrius. Koks įspūdis čia atvykus?
Buvau sužavėtas – iki tol niekada negyvenau tikrame kaime. Net ir Solemo vienuolynas buvo miestelyje, o prieš tai – Niujorkas. Palendriuose pajutau didesnį ryšį su gamta.
Kai tik atvykome, mūsų kaimynė buvo senutė Elena, ji laikė gyvulių, turėjo vištų, karvę… Pamenu, tą dieną, kai ji mums aprodė savo ūkį, turėjau pačią geriausią lietuvių kalbos pamoką gyvenime: „karvė“, „kiaulė“… (Juokiasi.)
Buvo įdomu susipažinti su lietuviais, o ypač – čia atrasti savo gimines. Kai močiutė išvyko į Ameriką, prieš Pirmąjį pasaulinį karą, Lietuvoje liko du jos broliai, ir po Antrojo pasaulinio karo jau nebeturėjo jokių žinių apie juos. Kai atvykome į Lietuvą, susiradau savo gimines, nes žinojau, jog jie buvo iš Veiverių – kreipiausi į tos parapijos kleboną, ir jis puikiai suprato, ko aš ieškau. Tada, kai aplankiau giminaičius Veiveriuose, užėjęs į namus ant stalo pamačiau savo močiutės jaunystės nuotrauką, tą pačią, kokią buvau matęs jos nuotraukų albume.
Papasakokit apie savo meilę grigališkajam choralui. Labai gražu, kad ir Jūsų vardas yra Grigalius, o su šiuo vardu siejama choralo muzika.
Oi, tai visiškas sutapimas. Mano vardas Gregory – Grigalius – yra duotas tėvų. Kai atėjau į vienuolyną, nebuvo tradicijos visiems broliams keisti vardus, o į kunigus būdavo kreipiamasi pavarde – pavyzdžiui, tėvas Casprini.
Barzdžiaus nuotrauka
Vienuolyne mokiausi giedoti choralą tiesiog… giedodamas drauge. Neturėjau daug ypatingų pamokų. Be to, reikėjo laiko, kol atradau savo balsą. Kai tik atėjau, tai buvo labai sunku, galbūt dėl to, kad buvau nemažai rūkęs… Soleme daugiau grodavau vargonais, bet giedojau ir chore – buvau tarp tų dvylikos vienuolių, kurie pamaldų metu gieda centre, tačiau niekad nebuvau solistas. O kai mane paskyrė į Lietuvą, supratau, kad tarp brolių būsiu vienintelis, galintis diriguoti chorui, ir buvau paskirtas choro vadovu. Soleme, nors labai mylėjau šį maldos būdą, neturėjau ypatingos atsakomybės, kokią gavau Palendriuose. Taigi, reikėjo dar daugiau gilintis, mokytis, ir dar labiau pamilau šią muziką.
Įprasta, kad bažnytinė muzika gana įmantri: keli balsai, instrumentika. Choralo muzika yra visai kitokia – sudėtinga, bet drauge ir paprasta…
Choralas giedamas vienu balsu. Giedant itin svarbu atrasti vienybę tarp brolių, vienas kito klausytis. Kitas svarbus dalykas, kalbant apie choralą – sakralinis tekstas. Muzikos ornamentika padeda atskleisti sakralinio teksto prasmę, pabrėžiant tam tikras frazes. Taigi, muzika ir tekstas sujungiamas į vieningą maldą.
Galima sakyti, kad pagrindinė mūsų veikla yra liturginių valandų, kuriose svarbiausia dalis – psalmių giedojimas. Psalmynas, žinoma, yra Biblijos knyga, o visa Biblija yra Dievo apreiškimas, Jo laiškas žmogui, kaip sakė šv. Augustinas. Psalmėse randame pavyzdžius, kaip galime atsakyti į Dievo kalbinimą: šlovinimas, dėkojimas, savojo skausmo išreiškimas. Kristus sakė, kad visos pranašystės, randamos Įstatyme, pranašų raštuose ir psalmėse, turi išsipildyti Jame. Jis norėjo prisiimti visas žmogiškas patirtis, žmogaus troškimus, jo skausmą ir baimę. Visa tai išreikšta psalmėse. Kiekvienoje jų galime atpažinti vienokį ar kitokį maldos būdą.
Taigi, grigališkasis choralas pirmiausia yra būdas rečituoti, prisiminti ir medituoti psalmes. Dėl to mūsų tradicijoje labai svarbu žvelgti į grigališkąjį giedojimą kaip į tekstų deklamaciją. Čia svarbiausia tekstas ir nereikia, kad būtų daug papildomų muzikinių elementų. Svarbu ir tai, kad meldžiamės lotyniškai, o lotynų kalboje ritmas susijęs su teksto kirčiavimu.
Regis, galima tik skaityti tą patį Dievo žodį, bet giedamas jis tampa kitoks…
Melodija, ypač antifonų, pabrėžia tam tikrą prasmę. Pavyzdžiui, Didžiosios savaitės antifonose skamba Kristaus malda, prieš Jam žengiant kentėti. Giedodami tas antifonas, susivienijame su Kristumi, besimeldžiančiu šiais žodžiais. Be to, yra keletas būdų, kaip galima pagiedoti tą patį tekstą, tą pačią giesmę. Gali giedoti apskritai Dievui, Trejybei, bet dažniausiai giedame Tėvui vienydamiesi su Kristumi Šventojoje Dvasioje.
Giedant svarbu stengtis, kad toje maldos upėje
išsilietų ir mūsų jausmai, mūsų emocijos.
Šioje muzikoje meninis lygmuo nėra toks svarbus, psalmių giedojimas neturi tapti koncertu – grigališkasis giedojimas yra mūsų malda, kuri trykšta iš širdies.
Kartais besimeldžiant liturgines valandas atrodo, kad kartoji tą patį per tą patį. Rodos, melsdamasi uždedi dienotvarkėj pliusiuką ir viskas. O Jūs renkatės maldai septynis kartus per dieną. Kaip pavyksta išlaikyti dėmesį Dievo žodžiui?
Kartais ši malda išties atrodo monotoniška, bet apie psalmes svarbu galvoti kaip apie tekančią upę. Čia nereikia visko sąmoningai apmąstyti, kartais tik viena ar kita frazė palies mano širdį. Svarbu būti atidžiam Dievui, prisiminti, jog esi Jo akivaizdoje. Bet to, svarbu ir pasiruošti maldai: ne liturgijos metu apmąstyti psalmes, gilintis į jų prasmę, atnaujinti savo teologines žinias.
Vis dėlto svarbiausia – būti Dievo akivaizdoje ir Jam giedoti psalmes. Kaip šv. Teresėlė, kuri nemokėjo lotynų kalbos ir skaitydama lotyniškas psalmes sakė: „Nesuprantu, ką skaitau, bet skaitau Dievui, ir esu tikra, kad tai Jam patinka.“ (Juokiasi.)
Taip pat svarbu stengtis, kad toje maldos upėje išsilietų ir mūsų jausmai, mūsų emocijos. Kai meldiesi psalmėmis, paskui natūraliai dienos metu viena ar kita frazė ateina į galvą, ir gali ją kartoti, su ja būti.
Susierzinus veikiausiai ima skambėti eilutės apie puolančius priešus…
O taip. (Juokiasi.) Iš tiesų mes meldžiamės pilnas psalmes, o Romos brevijoriuje tos baugios eilutės yra išimtos. Bet jos irgi svarbios, juk čia kalbama apie dvasinę kovą. Tik svarbu prisiminti, kad mūsų kova yra nukreipta ne prieš žmones, o prieš save, prieš savo ydas ir piktąjį. Taigi, psalmės yra ginklai, kurie padeda kovoti dvasinę kovą. Pavyzdžiui, vienoje psalmėje sakoma, kad Babilono vaikus reikia imti ir mesti į uolas. Šv. Benediktas aiškina, kad tie „vaikai“ yra blogos mūsų mintys, kurias, joms atėjus ir dar neįsišaknijus, reikia skubiai mesti ant Kristaus – uolos, kad jos sudužtų. Antraip šios mintys išaugs ir ims mus valdyti.
Eugenijaus Barzdžiaus nuotrauka
Svarbus benediktiniško dvasingumo dėmuo – svetingumas, kuris labai jaučiamas atvykus paviešėti į Palendrius. Galima sakyti, kad tai – Jūsų charizmos dalis?
Taip. Mūsų apaštalavimas pasireiškia dviem būdais – per liturgiją ir per svetingumą. Mes neiname pas žmones, bet žmonės gali atvykti pas mus ir, būdami čia, duodame jiems tai, ką galime.
Esate vienuolis, nesukūrėte savo šeimos, tam tikra prasme atsisakėte galimybės tapti tėvu. Tačiau dvasininkai yra pašaukti išgyventi savo tėvystę dvasiniu būdu, palydėdami žmones tikėjimo kelionėje. Kaip Jūs išgyvenate savo dvasinę tėvystę?
Iš tiesų, išgyvenu, kad mano pašaukimas labai stipriai skleidžiasi dvasinėje tėvystėje. Pamenu, kaip vienuolinio gyvenimo pradžioje dvasios tėvas man sakė: „Tavo ištikimybė gali duoti daug vaisių kitų žmonių gyvenimuose.“ Tik vėliau supratau šių žodžių prasmę. Pirmiausia, žinoma, svarbi mano maldos tarnystė, toji neregima, kai net nežinai, kam gali padėti per maldą. Bet taip pat yra žmonių, kuriuos labai konkrečiai palydžiu dvasiniame gyvenime. Vienas iš tokių sūnų gyvena Amerikoje. Jis man parašė laišką, kai buvau dar neseniai pašventintas kunigu, o jam tebuvo šešiolika. Tas vaikinas domėjosi vienuoliniu gyvenimu ir norėjo daugiau apie mus sužinoti, bet gavęs išsamų mano atsakymą, suprato, kad gali pasitikėti ir papasakojo savo istoriją: šis jaunas žmogus išgyveno skaudžią netektį ir nemažų sunkumų šeimoje. Nuo tada jau daugelį metų kartą per savaitę susiskambiname per skype. Šiame santykyje labai stipriai išgyvenu savo tėvystę. Žinoma, kai tapau kunigu, ėmiau klausyti išpažinčių, susitikti su žmonėmis dvasiniams pokalbiams, dvasinių vaikų bei dvasinių draugysčių ėmė rastis vis daugiau. Šis įsipareigojimas man yra labai svarbus.
Kartais atrodo, kad broliai gyvena vienumoje, bet Palendriai yra tikras dvasinės traukos centras – daugybė žmonių atvyksta čia, ieškodami vienumos, tylos, maldos erdvės, dvasinio palydėjimo…
Taip, žmonės į vienuolyną atvyksta kaip į degalinę ir labai svarbu jų nepasisavinti, nebėgti paskui ir neklausti: „Kodėl taip ilgai neatvažiuojate?“ Žinoma, kartais nutinka taip, kad santykis tarp palydimojo ir palydėtojo tampa draugyste. Man atrodo, kad draugystė yra dvasinio palydėjimo dėmuo, tik čia labai svarbu išlaikyti laisvę, kad kitas asmuo netaptų nuo tavęs priklausomas.
Gyvenate labai intensyvų bendruomeninį gyvenimą. Kokie jo džiaugsmai ir sunkumai?
Gyvenimas drauge yra tam tikra pagalba – juk nesi ir neturi būti visiškai savarankiškas. Bendruomenėje gali padėti kitam ir pats gali prašyti pagalbos. Taip pat svarbus bičiulystės momentas. Žinoma, visi esame skirtingų charakterių, tad neišvengiama ir trintis. Choras taip pat yra vieta, kurioje nelengva, – juk jei vienas brolis gieda ne taip, kaip reikėtų, tai jau tampa išbandymu kitiems.
Šv. Benediktas 72-ame savo Regulos skyriuje sako, jog reikia kuo kantriausiai pakelti savo ir brolių silpnumą. Tas žmogiškas mūsų silpnumas dažnai tampa galimybe atsiprašyti ir susitaikyti.
Kalbino s. Faustina Elena Andrulytė, SF
Žurnalas Kelionė 2021 m. Nr. II