Tęsiame dr. Valdo Mackelos (1972–2017) tekstų apie Giesmių giesmę ciklą, parengtą pagal šio teologo paskaitas, skaitytas Paštuvos basosioms karmelitėms. Apmąstydami penkioliktąją Giesmių giesmės eilutę, esame kviečiami pasinerti į grožio teologiją.
Ak, kokia tu graži, mano mylimoji,
ak, kokia graži esi, tavo akys kaip balandžių! Gg 1, 15
Pažodžiui verčiant iš hebrajų kalbos ši eilutė skambėtų taip: „Štai tu! Kokia graži esi, mano meile! Štai tu! Kokia graži esi! Таvo akys – balandžiai!“ Vienas svarbiausių žodžių čia yra hinneh, kuris reiškia „štai“. „Štai tu“ yra ne tik kreipimasis, bet ir šūksnis. Mylimojo lūpose tai – aidas meilės ir susižavėjimo, kurį savo žodžiuose išsakė pirmasis vyras, pamatęs iš jo šonkaulio sukurtą moterį. Žmogus ištarė: „Ši pagaliau yra kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno“ (Pr 2, 23) „Ši pagaliau“- tas pats hinneh. Tai paralelė tarp Sukūrimo pasakojimo ir Giesmių giesmės. Pabudęs Adomas pamato kažką neregėto ir nuostabaus. „Ak, kokia tu graži“, – sako Sužadėtinis. Giesmių giesmėje Kristus yra Sužadėtinis, tad ir Naujasis Adomas, kuris, žvelgdamas į sužadėtinę, pakartoja: „Ak, kokia tu graži.“ Šis pakartojimas tarytum pranoksta tai, kas jau yra buvę.. Yra pirmasis Sukūrimas, kai žmogus tapo gyva būtybe, ir antrasis, kai per Kristų tampame gyvi Dvasia. Antrasis Kūrimas yra nepalyginamai prakilnesnis ir didingesnis. Ne veltui velykinėje šv. Mišių liturgijoje sakoma: felix culpa – palaiminta kaltė, kuri mums davė tokį Išganytoją. Tai, į ką veda Kristus, yra daug didesnis grožis ir daug didesnis gėris negu tai, kas buvo pačioje pradžioje. Be to, ką pasako Naujasis Adomas Kristus, yra daugiau, nei galėjo pasakyti pirmasis Adomas.
Šv. Bernardas pastebi, kad pasakymas „Ak, kokia graži“ nėra tik pakartojimas. Tai meilės patvirtinimas, užantspaudavimas. Hebrajų poezijoje pakartojimai yra labai svarbūs, jie suteikia stiprumo arba skambesio kartojamiems žodžiams. Giesmių giesmė yra atsikartojimų arba sąskambių giesmė. Atsikartojimas – tarsi tam tikra liturgija. Netgi pats žodis „ritualas“ žymi tam tikrų veiksmų, žodžių pakartojimą.
Kai muzikai kuria savo kūrinius, jie paima kokią nors pagrindinę temą, kuri atsikartoja kiekvieną kartą vis kitaip. Tie atsikartojimai, vadinami variacijomis, suteikia muzikiniam kūriniui grožį. Man pats gražiausias muzikos kūrinys – Johanno Pachelbelo „Canon in D major“. Jame yra tik vienas labai paprastas motyvas, kuris prasideda labai tyliai, o paskui įsijungia vis daugiau instrumentų, nuo piano pakylama iki forte. Tuomet jau viskas griaudžia, skamba – didingas skambesys. Giesmių giesmė yra tokia poema, kur nuolatos grįžtama prie tų pačių temų ir žodžių, bet kiekvieną kartą pakartojama nebe taip pat. Meilė irgi nori grįžti prie tų pačių natų, prie tos pačios temos. Poezija ir meilės kalba ypatinga tuo, kad pakartojimai nėra nuobodūs, priešingai: tie patys žodžiai kiekvieną kartą skamba vis kitaip. Giesmių giesmėje sužadėtinei 15 kartų pasakoma, kad ji yra graži, 9 kartus tai pasako jos Sužadėtinis.
Grožio teologija
Sužadėtinio kalbėjime galima girdėti aidą tų žodžių, kuriuos Dievas pasakė šeštąją kūrimo dieną: „Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera“ (Pr 1, 31). Tiesa, Pradžios knygoje vartojamas kitas žodis tov, reiškiantis esminį gerumą, o žodis yafe, kurį dažnai taria Sužadėtinis ar sužadėtinė, reiškia tobulumą.
Jei įdėmiai skaitytume Pradžios knygą, matytume, kad Dievas sako: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą“ (Pr 1, 26). Kitoje eilutėje sakoma, kad Dievas žmogų padarė pagal savo paveikslą, bet panašumas nėra paminėtas. Tai reiškia, jog žmogus sukurtas kaip Dievo atvaizdas, bet jis dar nėra tobulas, tad turime galimybę tobulėti.
Dievo kūryba vyksta ne tik atskiriant dangų nuo žemės, vandenis nuo sausumos, bet ir puošiant. Egzegetai pastebi labai svarbų momentą: Dievas nepasitenkina vien padaręs dangų ir žemę, bet papuošia dangų šviesuliais, o žemę – įvairiais sutvėrimais.
Teologai dažnai pamiršdavo, kad kalbant apie Dievą labai svarbus ir grožio supratimas. Neretai teologija apsiribodavo samprata, kad Dievas yra tiesa. Moralinėje teologijoje teigiama, kad Dievas yra gėris, tad ir mes turime būti geri. Nors Bažnyčios Tėvai, ypač šv. Augustinas, nemažai kalbėjo apie grožį, vėlesniais laikais estetikos tema buvo primiršta. Ji perėjo į visai kitas sritis – į meno istoriją, dailę, tarsi grožis nebūtų susijęs su teologija ir Dievo samprata.
Hansas Ursas von Balthasaras, vienas iš XX a. teologų, prikėlė grožio teologiją. Esu išsivertęs ir dar ranka užrašęs visą jo traktatą apie estetiką teologijoje. Man buvo didžiulis atradimas, kad galima kalbėti apie Dievą, kaip apie grožį..Hansas Ursas von Balthasaras sako: „Giesmių giesmė yra ta knyga Šventajame Rašte, kurioje žodis gražus, yafe, yra dažniausiai žmogui apibūdinti taikomas būdvardis“ (La gloire et la croix). Dievas sukūrė žmogų ne tik gerą, bet ir gražų. Dvasinėmis akimis žvelgdami į dvasinį veidrodį, galime matyti dvasinį Dievo paveikslą, grožį ir Jo panašumą. Apie tai kalba daugelis Bažnyčios mistikų ir šventųjų, pradedant nuo Tertuliono, kuris sakė, kad siela iš esmės yra dieviška, ir žvelgdami į savo sielą galime matyti Dievo paveikslą ir panašumą.
Dievo šlovės atspindžiai
Dievas yra pirmasis, kuris žavėjosi žmogaus grožiu. Tai galima matyti ne tik Giesmių giesmėje, bet ir psalmėse. Aštuntoje psalmėje kalbama apie žmogui dovanotą garbę, kuri yra Dievo garbės ir didybės atspindys: „Kai pasižiūriu į tavo dangų, – tavo pirštų darbą, – į mėnulį ir žvaigždes, kuriuos tu pritvirtinai, – kas yra žmogus, kad jį atsimeni, kas yra mirtingasis, kad juo rūpiniesi? Tu padarei jį tik truputį žemesnį už save ir apvainikavai jį garbe ir didybe.“
Visa kūrinija turi šlovinti ir garbinti Dievą. Visa kūrinija atspindi Jo garbę ir šlovę. Taip pat Dievu galima žavėtis žvelgiant į Jo darbus išganymo istorijoje: pradedant nuo Adomo ir Ievos ir per visą žydų tautos istoriją. Labai dažnai kalbant apie Dievo darbus sakoma, kad Viešpats savo ženklais ir stebuklais išvadavo žmones ir išvedė į laisvę. Tas pats žodis „stebuklas“ nurodo į „stebėtis“, „žavėtis“, „gėrėtis“. Tad Dievo veikimas yra gražus ne tik kūrinijoje, Jo šlovė atsiskleidžia išganymo istorijoje.
Kaip vandens lašeliai atspindi saulės spindulius,
taip šis pasaulis atspindi neprilygstamą Dievo šlovę,
Žmogus yra aukščiausias iš Dievo kūrinių, ypatingai apdovanotas Dievo garbe bei šlove, nors kartu yra ir daugiausiai rūpesčių Dievui sukėlęs kūrinys, jis gali pakilti arčiausiai Dievo ir tapti Jo šlovės, didybės ir garbės atspindžiu. Pagal H. U. von Balthasaro teologiją, kūrinijos ir išganymo istorijos suvokimas leidžia priartėti prie Dievo šlovės (doxa). Joje apsireiškia tas grožio pirmavaizdis, kuris mums tampa matomas daugybėje sukurtojo grožio pavidalų. Tad žmogus yra ne tik grožio atspindys, bet pajėgia suvokti, matyti tą grožį netgi tuomet, kai Dievo šlovė ir garbė yra sužalota arba užtemdyta, nematoma arba kai tas grožis per Kryžių atrodo sunaikintas.
Darnos, grožio ir meno patyrimas yra… Šventosios Dvasios patyrimas. Tuomet, kai iš tikrųjų matome kažką labai gražaus, išgyvename Dievo veikimą, nes Šventoji Dvasia leidžia matyti tą grožį. Be to, kai kas nors Viešpaties duota galia sukuria gražų kūrinį, per tai atsiskleidžia Dievo kūryba ir Jo šlovė. Žmogaus arba kūrinijos tikrovė atspindi Dievo šlovę taip pat, kaip vandens paviršius atspindi saulės šviesą. Kaip vandens lašeliai atspindi saulės spindulius, taip šis pasaulis atspindi neprilygstamą Dievo šlovę, kuri yra mums nepasiekiama, nepažini, kuri yra daug daugiau negu mes. Vis dėlto galime matyti pėdsakus, atspindžius, juos „gaudydami“ savo kūryba arba žavėjimusi, šlovinimu.
Sužadėtinės vardas
Kitas svarbus žodis yra ra’eyah, kuris reiškia „bičiulė“, kaip Dievas vadina Giesmių giesmės Sužadėtinę. Į klausimą, kas yra žmogus, šv. Grigalius Nysietis atsako žodžiais, kuriuos įdeda į paties Dievo lūpas: „Tu atėjai pas mane… Todėl tu tapai gražus, tas, kuris atspindi mano paveikslą ir panašumą… Tu esi gražus, nes esi mano šviesoje ir todėl esi apdovanotas grožiu“ (In Canticum Canticorum). Kitas iš Bažnyčios Tėvų – Irenėjus Lionietis sakė, kad „Dievo garbė yra gyvas žmogus“. Daugybė knygų parašyta, bandant atsakyti į klausimą, kaip gyvas žmogus yra regima Dievo garbė.
Taigi, mylimoji arba Sužadėtinė šioje eilutėje yra vadinama bičiule (hebrajiškai ra’eyah, ra’eyati). Sužadėtinė, tiesiogiai kreipdamasi į Sužadėtinį, Jį vadina „mano Mylimasis“, nes Jis yra vienintelis, nepakartojamas, Jis turi šį vardą, nes yra Meilė. Tai – vienintelis vardas, kuriuo Sužadėtinė nori kreiptis į Sužadėtinį.
Sužadėtinis, kreipdamasis į Sužadėtinę, vadina Ją net trisdešimt dviem skirtingais vardais! Stebina tai, kad tarp jų nėra „mylimosios“, nors, reikia pasakyti, vertėjai pasistengė, kad šis žodis vertime būtų, tačiau hebrajiškame tekste jo nėra. Ra’eyah, nors dažniausiai verčiamas „mylimoji“, iš tiesų reiškia „draugę“ arba „bičiulę“. Tačiau intymus ir švelnus žodis dod, kuriuo vadinamas Mylimasis, neturi moteriškos giminės, todėl Giesmių giesmėje šis žodis taikomas tik Mylimajam, tai išskirtinis Jo meilės būdas.
Negalime mylėti Dievo taip,
kaip Jis mus myli, esame riboti.
Vis dėlto nuolat atsikartojantis kreipinys „draugė, bičiulė“ kaskart įgauna vis gilesnę ir labiau apčiuopiamą prasmę. Čia galima prisiminti garsųjį Petro ir Jėzaus pokalbį po Prisikėlimo, kur Jėzus du kartus klausia: agapas me – „ar myli mane dieviška meile?“ Petras atsako: „Ne, aš philo se“ – „ne, aš esu Tavo draugas“. Jėzus vėl klausia to paties, Petro atsakymas toks pats. Trečią kartą Jėzus jau klausia: „Petrai, ar tu esi mano draugas?“ Tuomet Petras nuliūsta ir sako: „Viešpatie, Tu viską žinai, aš esu Tavo draugas“ (plg. Jn 21, 15–17). Petras nepasako, kad myli Jėzų taip, kaip Jis myli jį, Petrą, tai būtų tiesiog nekuklu. Negalime mylėti Dievo taip, kaip Jis mus myli, esame riboti. Galime tik stengtis artėti prie dieviškos meilės visu savo gyvenimu ir tai – mūsų šventėjimo kelias. Kaip Teresėlė mes tampame vis didesniais ir didesniais indais. Mūsų širdžiai plečiantis, joje telpa vis daugiau dieviškos meilės, dieviškos šviesos, ir mes tampame vis laimingesni.
Akys kaip balandės
Bičiulės grožio šlovė matoma jos akyse. Šiuolaikiniai filosofai, tokie kaip Emmanuelis Levinas (1906–1995), Maurice‘as Merleau-Ponty (1908–1961) ar Martinas Buberis (1878–1965), rašė veikalus apie tai, ką reiškia akys, žvilgsnis, žvilgsnių susitikimas. Ką reiškia žvelgti į akis, kai žmonės iš tikrųjų bendrauja? Ką reiškia žvelgti į akis taip, kad žvelgdamas nematai tų akių spalvos? Mums įprastas pasakymas „akys yra sielos veidrodis“ liudija, kad žmogaus sielos matyti negalima, bet prisiliesti prie jos galime, žvelgdami į akis. Akys yra šviesos ir sielos skaidrumo šaltinis, kuris atspindi Mylimojo pažinimą ir Jo šviesos švytėjimą. Jeigu į ką nors žvelgi iš labai arti, to žmogaus akyse gali matyti save.
Giesmių giesmėje tas akių žaismas labai svarbus, nes Mylimasis sakydamas mylimajai: „Tu esi graži“, žvelgia jai į akis, o jose atsispindi Jis pats. Kitaip sakant, sužadėtinę gražią daro Jo atspindys, esantis jos akyse.
Jėzus sakė: „Kūno žiburys yra tavoji akis. Todėl jei tavo akis sveika, visam tavo kūnui bus šviesu. O jeigu tavo akis nesveika, tavo kūnas skendės tamsoje“ (Lk 11, 34). Šitame palyginime labai aiškiai matyti, kad akys yra itin susijusios su siela. Jei akys šviesios, tai ir sieloje šviesu, jei akys sužeistos, tuomet ir sieloje tamsu. Be abejo, Jėzus čia kalba ne apie kūno, bet apie dvasios akis.
Ką gi reiškia žodžiai: „tavo akys kaip balandžiai“? Giesmių giesmės Mylimąjį sužavi šie dalykai mylimosios akyse: jos yra šviečiančios, gyvos, bėgiojančios ir gebančios sutelkti žvilgsnį. Tame slypi tam tikra jėga. Tuomet kai kažkas į mus labai įdėmiai žiūri, nors to nematome, atsigręžiame. Taigi, kai Mylimasis sako: „Tavo akys kaip balandžiai“, – galime suprasti, kad jos yra gyvybingos, įdėmios bei tyros kaip balandžiai, nes balandis – tyrumo ir švarumo simbolis. Tos akys yra paprastos, nekaltos, tyros, maloningos, judrios lyg žaidžiantys balandžiai.
Palyginimas su balandžiais Ozėjo pranašystėje randamas bent du kartus. Izraelis tremtyje palygintas su paukščiu: „Jie rinksis drebėdami tarsi paukščiai iš Egipto, kaip balandžiai iš Asirijos krašto, – aš sugrąžinsiu juos į jų namus“ (Oz 11, 11). Balandžio vaizdinys čia reiškia migruojančius paukščius, kurie išskrenda ir grįžta. Taip ir akys gali judėti: bėginėti į tolį ir grįžti atgal.
Vis dėlto palyginimas su balandžiu ne visuomet yra pozityvus. Ne visada Izraelio istorija buvo šlovinga. Galima prisiminti ir tokį posakį: „Kvailas kaip balandis“. Labai dažnai biblinėje tradicijoje, kai Izraelis lyginamas su balandžiu, kalbama ne tik apie jo tyrumą, bet ir apie nepateisinamą naivumą. Balandžiai, kaip ir daugelis mielų padarėlių, yra kvaili. Šis gražus paukščiukas kartais elgiasi negražiai: ,,pridaro“, kur nereikia, įkliūva į pavojingas situacijas, nesuvokdamas, kad nesaugu. Toje pačioje Ozėjo knygoje sakoma: „Efraimas tapo kaip balandis, suviliotas ir nesupratingas“ (Oz 7, 11). Suvilioti ir pagauti balandį nesudėtinga: tereikia paberti lesalo, kurį pajutę paukščiai nedelsdami atskrenda, neįtardami, jog tas, kuris siūlo maistą, nori juos pagauti. Taigi, Dievas sako, kad Izraelis kartais yra nesupratingas ir paikas kaip balandis.
Balandžio metaforos dviprasmybę galima matyti ir biblinio pranašo Jonos asmenyje, pabuvojusio didžuvės pilve ir skelbusio atsivertimą Asirijos sostinei Ninevei. Jonos vardas hebrajiškai reiškia būtent balandį – Jonas (hebr. – yonah). Jis elgiasi kaip tas, kuris reprezentuoja ir gerąsias, ir blogąsias balandžio savybes. Jona kaip kvailas, nesupratingas žmogus, bando pabėgti nuo Dievo, nenori klausyti Jo ir vykdyti savo pranašišką pasiuntinybę, skelbiant atsivertimą didžiausiems Izraelio priešams. Galiausiai jis, būdamas naivus ir patiklus, sako: „Gerai, Dieve, jei reikia, skelbsiu atsivertimą, nors aišku, kad niekas neatsivers“ (plg. Jon 3). Nors pranašas nesitiki skelbimo sėkmės, bet įvyksta neįtikėtina, net anekdotinė, bet tikrai pamokanti istorija – Ninevės gyventojai atgailauja ir atsiverčia.
Kalbant apie balandiškumą gerąja prasme ir blogąja prasme, galima prisiminti gerąjį ir blogąjį vaikiškumą. Kai girdime žodžius „būkite kaip vaikai“ (plg. Mt 18, 3), Jėzus nesako mums: „būkite nesubrendę, neišmanantys“. Vaikiškumas turi du aspektus: tai nekaltumas, kurį simbolizuoja balandis, ir nebrandumas, nemokšiškumas, neišmanymas, naivumas (blogąja prasme) ir nerimtumas. Tad, jei priimame Jėzaus žodžius nekritiškai ir stengiamės visais atžvilgiais mėgdžioti vaikus, tuomet elgiamės jau ne vaikiškai, o infantiliai.
Apaštalas Paulius žodį „vaikas“ taip pat vartoja dviem prasmėm. Garsiajame pirmojo laiško korintiečiams tryliktame skyriuje jis sako, kad vaikiškumas yra tai, ką mes turime išaugti. Taip, savo sieloje turime išlikti vaikai, tai yra: išsaugoti tikrą pasitikėjimą Dievu, mūsų pasaulis turi būti vientisas, turime būti ne dviveidžiai, bet nuoširdūs ir atviri kaip vaikai. Tačiau yra dalykų, iš kurių privalome išaugti. Paulius sakydamas: „Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška“ (1 Kor 13, 11), – kalba apie mūsų dabartinį ir būsimą pažinimą, kai regėsime Dievą veidas į veidą. Visas krikščionio gyvenimas yra to laukimas. Bažnyčios Tėvams vaikas yra ir nesuvaldytų aistrų bei užsispyrimo simbolis. Šv. Paulius savo laiškuose labai dažnai bara tikinčiuosius, sakydamas „nebūkite kaip vaikai“ arba „nebūkite neišmanantys kaip vaikai“. Jis sako: „Koks vargas man, aš galėjau jums kalbėti tik kaip vaikams, negalėjau jums duoti tikro maisto, nes jūs dar esate nesubrendę, esate menki savo išmanymu“ (plg. 1 Kor 3, 1–3). Taigi, būti vaiku nereiškia būti kvailu, nemokytu, neišmintingu.
Net ir filosofai kalba apie tai, kad yra pirmasis naivumas ir antrasis, kurį atrandame po ieškojimų, mąstymų, bandymo suprasti tikėjimo slėpinius. Tuomet vėl sugrįžtame prie naivumo ir vaikiškumo, bet jis nebėra toks, koks buvo pirmasis – nemąstantis, neabejojantis, viskuo pasitikintis vaikiškumas. Antrasis vaikiškumas pasitiki ir mąsto. Ne veltui Jėzus sako: „Būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai“ (Mt 10, 16). Kitoje vietoje sakoma: „Nebūkite vaikai išmanymu. Verčiau piktybe būkite kūdikiai, o išmanymu – subrendę žmonės“ (1 Kor 14, 20), – suvokite, bet reaguokite neklastingai, kaip kūdikiai.
Be to, balandis yra taikos simbolis. Po tvano jis pasirodo nešinas alyvos šakele snape (plg. Pr 8, 11). Šv. Kryžiaus Jonas savo „Dvasinėje giesmėje“ taip parafrazuoja Giesmių giesmę: „Baltas balandis grįžo į arką su šakele. Baigta! Purplelis dabar yra drauge su savo bendrakeleiviu ant didžiojo kranto“.Balandis ne tik simbolizuoja nekaltumą, tyrumą, bet ir Sandorą su Dievu, gilią ramybę, kuri yra krikščioniško gyvenimo tikslas. Origenas kalba apie balandį, kaip Šventosios Dvasios simbolį. Šventoji Dvasia balandžio pavidalu nužengė ant Jėzaus Jo krikšto metu. Giesmių giesmėje sužadėtinės grožis kyla būtent iš to, kad jos sieloje ir jos akyse – balandis, tai yra Šventoji Dvasia, kuri savo meile nušviečia jos suvokimo akis ir širdį. Todėl Mylimasis gali sakyti, jog mylimoji turi naujas akis, galinčias įžvelgti Kristaus grožį: „Ak, koksai tu gražus, mano mylimasis“ (Gg 1, 16).
Giesmių giesmėje sužadėtinės grožis kyla būtent iš to,
kad jos sieloje ir jos akyse – balandis, tai yra Šventoji Dvasia,
kuri savo meile nušviečia jos suvokimo akis ir širdį.
Giesmių giesmės homilijose Origenas taip komentuoja šią eilutę: „Vėl Sužadėtinis prabyla į ją ir taria: Kokia tu graži, artimoji mano, kokia graži; tavo akys balandžiai. O Sužadėtinė jam taip sako: Koks tu gražus, mano mylimasis, bet nepriduria: artimasai mano. Jis, priešingai, kreipdamasis į ją: kokia tu graži, priduria: artimoji mano. Bet kodėl gi ji nesako: koks tu gražus, mano artimasai, o tiktai: Koks tu gražus? Kodėl jis nesako : tu graži, bet: tu graži, artimoji mano? Sužadėtinė, jei ji toli nuo Sužadėtinio, nėra graži; graži ji tampa tuomet, kai susijungia su Dievo Žodžiu. Ir pelnytai dabar ją moko Sužadėtinis, kad ji yra artimoji ir nuo jo šono nesitraukia. Kokia tu graži, artimoji mano, kokia graži. Pradedi būti graži, kai man artimoji esi; vos pradėjai būti graži, bet žodžio artimoji nepridūrus, esi tobulai graži. Kokia tu graži, artimoji mano, kokia graži.“ Tuomet Origenas pereina prie balandžio simbolikos: „Pažiūrėkime, kaip dar giria tą, kuri graži, kad ir mes siektume tapti sužadėtinėmis. Tavo akys balandžiai. Kas geidulingai pasižiūrėjo į moterį ir svetimavo su ja savo širdyje, tas neturi balandžio akių. O kas neturi balandžio akių, tas nelaimingas įžengia į savo brolio namus, nesilaikydamas to, kas liepta Patarlių knygoje: Neįeik į savo brolio namus nelaimingas. Tačiau, kas turi balandžio akis, tas mato, kas teisinga, ir užsitarnauja gailestingumą; juk matydamas, kas teisinga, patirs gailestingumą. Pagaliau kas gi kitas mato, kas teisinga, išskyrus tą, kuris žiūri skaisčiu žvilgsniu ir tyromis akimis? Tad nesistenk vien kūno akimis suprasti to, kas buvo pasakyta; nors jomis suprasti irgi nėra nenaudinga, įženk į savo širdies vidų ir dvasioje rask kitas akis, tas, kurios apšviečiamos Dievo įsakymo – nes šviesus Viešpaties įsakymas apšviečia akis; stenkis, dirbk, įtempk jėgas, kad šventai suprastum visa, kas buvo pasakyta, ir, jei tavo akys jau balandžiai, išgirstum visa, kas panašu į Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandis.“
Apie Mylimojo grožį anksčiau apžvelgtose eilutėse liudijo jo kvepalų kvapas. Dabar Jis pasirodo Sužadėtinei, nes mylimoji turi naujas akis. Mistinėje literatūroje dažnai minimas dvasinis regėjimas arba dvasinių akių turėjimas. Dvasinius dalykus, be abejo, galima matyti tiktai dvasinėmis akimis, išgirsti dvasinėmis ausimis ir suvokti protu, kurį apšviečia Šventoji Dvasia. Jei, anot Pauliaus, „nė vienas negali ištarti: „JĖZUS YRA VIEŠPATS“, jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3), tai mylimoji negalėtų pasakyti: „Ak, koksai tu gražus, mano mylimasis“, jei jos akys nebūtų lyg balandžiai, jei jos akys nebūtų Šventoji Dvasia, kuri yra joje ir skatina tuos žodžius ištarti.
Dvasios akimis
Origenas savo didžiajame komentare toliau rašo: „Mylimasis sako, kad Mylimoji yra graži, bet ne tik todėl, kad ji išskirtinė tarp kitų moterų, bet todėl, kad ji yra išskirtinė ypatingu būdu.“ Todėl Mylimasis taria: „Štai tu! Kokia graži esi!“, nors iki šiol jis negyrė jos išvaizdos. Origenas mano, kad taip yra todėl, kad mylimoji iki tol neturėjo dvasinio supratimo. Bet dabar sakydamas „Таvo akys – balandžiai!“, Mylimasis tarsi sako: „tavo akys yra dvasia, nes jos mato dvasiškai, jos supranta dvasiškai“. Origenas akcentuoja ne tik dvasinį matymą, bet ir dvasinį supratimą. Atsiliepdama į šiuos žodžius, Sužadėtinė, regis, tik pirmą kartą įdėmiai pažvelgia į Sužadėtinio grožį, nes dabar jos akys – balandžiai. Jai tarsi sakoma: „Dabar tu matai, dabar tu gali matyti. Tu gali mane išvysti.“ Tada ji, tarytum pažadinta, pirmą kartą pažvelgia ir atsako: „Taip, aš matau, koks esi gražus, mano Mylimasis.“
Dabar Mylimoji mato savo Mylimojo, Dievo Žodžio, grožį ir šlovę, nes negalima atpažinti ir matyti Žodžio didingumo neturint balandžio akių, t. y. dvasinio supratimo. Kristuje matyti Dievo šlovę, Jame atpažinti Tėvą, galima tik turint dvasines akis. Ne veltui, kai vienas iš mokinių Jėzui pasakė: „parodyk Tėvą, ir bus mums gana“ (Jn 14, 8), sulaukė atsakymo: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ (Jn 14, 9). Kristus yra Dievo ikona, Jis yra Dievo atvaizdas.
Tas, kuris turi dvasines akis, dvasinį supratimą, žvelgdamas į Kristų supranta, koks yra Dievas. Vienintelis kelias pažinti, koks yra Dangiškasis Tėvas, – žvelgti į Kristų. Vienas iš garsių šiuolaikinių prancūzų teologų Jean-Lucas Marionas knygoje „Atvaizdo dovana“, kalbėdamas apie ikonos teologiją, klausia: „Kaip juslinis žvilgsnis gali kada nors pamatyti, kas yra neregima? Kaip galima matyti dvasiškai?“ Teologas atsako, kad raktas yra mūsų žvilgsnio paslaptyje. Kai žvelgiame į kito akis, matome ne tik kūno dalį, bet kai ką daugiau. Jeigu rimtai žvelgiame į kito asmens veidą, ieškome to, kas yra neregima, neapčiuopiama. Tas žmogus, asmuo, yra ne tik kūnas, bet ir kažkas gilesnio – siela, dvasia, ir tai galima atpažinti jo žvilgsnyje.
Kristus yra „neregimojo Dievo atvaizdas“ (Kol 1, 15). Tai patiriame, kai sutinkame Jėzų, žvelgiame Jam į akis, bendraujame su Juo kaip su asmeniu. Tuomet galime sutikti Dievišką Švč. Trejybės asmenį. Kai žvelgiame į ikoną, kuri skiriasi nuo įprasto paveikslo ar nuo stabo, sutinkame žvilgsnį. Vyksta toks pats susitikimas, koks galėjo įvykti tuomet, kai Jėzus vaikščiojo žeme ir bendravo su mokiniais. Tai – žvilgsnių susikryžiavimas, Mylimojo ir mylimosios susitikimas, jeigu kalbėsime, remdamiesi Giesmių giesmės įvaizdžiais.
Dievo grožis
Vis dėlto Mylimasis nebuvo toks, kokį lengva atpažinti kaip gražų ar patrauklų. Tai – didysis paradoksas ir papiktinimas. Žmonėse, kurie savo žodžiais, veiksmais, žvilgsniu, rankų judesiais labiausiai parodė, koks yra Dievas, Jis nebuvo atpažintas kaip patrauklus ar gražus. Jėzuje Kristuje išsipildė Izaijo pranašystė apie kenčiantį Dievo tarną: „Jis nebuvo nei patrauklus, nei gražus: matėme mes jį, bet nepamėgome“ (Iz 53, 2). Nukryžiuotas Kristus yra ir gražu, ir baisu. Baisu, nes parodo, kokie žiaurūs gali būti žmonės, kokia didelė nuodėmė, valdanti pasaulį. Bet drauge tame nukryžiuotame žmoguje galima matyti grožį Dievo šlovės, kurią Jis panorėjo apreikšti per nukryžiavimą.
Vis tik ta, kuri yra gražesnė nei kitos, gali sakyti: „Ak, koksai tu gražus, mano mylimasis – iš tikrųjų gražus! (Gg 1, 16). Pasak Origeno, apie Mylimosios grožį galima kalbėti keliariopai. Šis grožis yra ne jos, o Sužadėtino kūryba. „Štai tu! Kokia graži esi!“ – tai kuriantys, sakramentiniai žodžiai, darantys kūrinį gražų.
Augustinas aiškina: „Kas yra ši meilė, kuri daro mylimą sielą tokią gražią? Dievas, kuris yra visada gražus, kuris niekada nepraranda savo grožio, kuris niekada nesikeičia: jis pirmasis mus pamilo, jis, kuris visada yra gražus. O kokie buvome mes, kai jis mus pamilo, ar ne bjaurūs ir sudarkyti? Tačiau jis pamilo mus ne tam, kad paliktų bjaurume, bet kad perkeistų ir mus, bjaurius bei sudarkytus, padarytų gražius. Kaip tuomet mes tapome gražūs? Mylėdami tą, kuris yra amžinai gražus. Kuo didesnė meilė tavyje, tuo tu gražesnis“. Taigi, mylimosios grožis yra Mylimojo grožis. Grigalius Nysietis sako: „Išvaduotai iš kūniškų aistrų sielai, dabar gyvenančiai Dvasioje, liudijama, kad savo akyse ji yra balandžio atspindys.“ Dviejų sakinių simetrija tiksli: „Ak, kokia tu graži, mano mylimoji“ (Gg 1, 15) ir „Ak, koksai tu gražus, mano mylimasis“ (Gg 1, 16) – nurodo į dviejų veidų panašumą: „Tau dienos šviesa nebebus saulė nei nakties metu nebešvies tau mėnulis, bet VIEŠPATS bus tau amžina šviesa, tavo Dievas – tavasis spindesys“ (Iz 60, 19). Sužadėtinė suvokia, kad yra graži, vien tik žvelgdama į akis to, kurį myli. Ji žino, kad yra graži tik per Mylimąjį, per žodžius, kuriuos Jis ištaria pirmasis: „Ak, kokia tu graži, mano mylimoji.“
Galiausiai pati mylimoji negalėjo sakyti: „Ak, koksai tu gražus, mano mylimasis“ (Gg 1,16), – kol žodis „gražus“ Giesmių giesmėje dar nebuvo pasirodęs, kol jo neištarė Mylimasis, kol jos akių nenušvietė Šventoji Dvasia. Ji negalėjo žavėtis Mylimojo grožiu, kol Jis nesuteikė jai savo akių.
Kaip ir Giesmių giesmės mylimoji, karmelitų novicija Françoise de Sandoval neabejotinai gavo tokias akis. Kai šv. Kryžiaus Jonas, tuo metu apsistojęs Bease, paklausė, kaip jai sekėsi melstis, o dvidešimtmetė novicija atsakė, kad ji gėrėjosi Dievo grožiu. Šventajam taip patiko šis atsakymas, kad jis keletą dienų kalbėjo nuostabius ir didingus dalykus apie Dievo grožį. Įkvėptas šios meilės, komentuodamas 36-ąjį „Dvasinės giesmės“ posmą, žodį „grožis“ jis pakartojo dvidešimt kartų. Kryžiaus Jonas paliudijo tą įkvėpimą, jį apėmusį beveik šventą siautulį, kai, tarsi negalėdamas atsiplėšti nuo jį užvaldžiusios temos, lyg burtą kartojo tą patį žodį: „<…> šitaip tave aš matysiu tavo grožyje, ir tu mane – tavo grožyje, ir aš save matysiu tavyje tavo grožyje, ir tu save matysi manyje tavo grožyje; kad šitaip aš būčiau lyg tu tavo grožyje, o tu būtum lyg aš tavo grožyje, ir mano grožis būtų tavo grožis, o tavo grožis – mano grožis; ir taip aš būsiu tu tavo grožyje, o tu būsi aš tavo grožyje, nes tas pats tavasis grožis bus mano grožis“ (J. Micevičiūtės vertimas).
Sunku įsivaizduoti labiau svaiginamą savo jausmų įsimylėjėlį, o drauge – kad kas nors šioje žemėje būtų galėjęs matyti didesnį grožį. Grigalius Nysietis „Giesmių giesmės homilijoje“ sako: „Daugelis šio pasaulio dalykų tiems, kurie ieško pojūčių, gali pasirodyti gražūs… Tačiau kaip tai, kas nepastovu, gali būti gražu? Tu vienintelis esi iš tiesų gražus, nes tu esi pati grožio esmė, tu esi visada tas pats. Tu amžinai esi, kuo esi. Tu nesi tas, kuris vieną akimirką žydi, o kitą – nuvysta. Tavo grožio žavesys siekia taip toli , kaip tavo gyvenimo amžinybė.“
Parengė Dalia Mackelienė ir Faustina Elena Andrulytė, SF
Žurnalas Kelionė 2021 m. Nr. II