Tęsiame dr. Valdo Mackelos (1972–2017) tekstų apie Giesmių giesmę ciklą, parengtą pagal šio teologo paskaitas, skaitytas Paštuvos basosioms karmelitėms. Šešioliktoji Giesmių giesmės eilutė kviečia mus įsižiūrėti į Mylimojo žavesį ir visos kūrinijos, pašauktos į amžinųjų vestuvių pokylį, grožį.
Ak, koksai tu gražus, mano mylimasis – iš tikrųjų gražus!
Mūsų guolis pavėsinėje (Gg 1,16)
Šioje eilutėje vartojamas žodis „mylimasis“ yra sunkiai išverčiamas hebrajiškas žodis naim, kuris reiškia: mielas, malonus, žavingas, gražus… Yra dar dešimt ar dvidešimt skirtingų žodžių, nusakančių intymumą, kuriais galima versti naim. Siekiant asmenį apibūdinti kaip gražų, turime žiūrėti į jį iš tolo, per tam tikrą atstumą. Tačiau šioje Giesmių giesmės eilutėje žodis naim tariamas mylimajai, tarsi jau puolusiai į Mylimojo glėbį – atstumo nebelieka ir mylimoji prisiglaudžia prie savo Sužadėtinio.
Mylimoji savo Mylimajam atsako ne tik tokiais pačiais žodžiais, kokius Jis jau ištarė jai (plg. Gg 1, 15), bet ir sieja Sužadėtinio grožį su skoniu. Be galo talpus žodis naim gali reikšti netgi skonio potyrį burnoje, lydimą didžiausio saldumo, kurį jis pažadina. Taigi, „gražus“, „žavus“ galima versti: „Tu esi skanus“, „koks skanus ir malonus“. Mylimoji tai išgyvena. Panašiai yra šv. Mišiose, kai kunigas iškelia Ostiją ir sako: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes“, tuomet mes į Jį tik žvelgiame, tačiau kai priimame Komuniją, jos nebematome, bet jaučiame skonį burnoje, ir Viešpats tampa mūsų dalimi, o mes – Jo. Tad galima interpretuoti Giesmių giesmę ir ta prasme, kad visa šv. Mišių liturgija yra artėjimas prie Kristaus, kuris yra pranašaujamas, apie Jį kalbama, Jis skelbiamas, tuomet mes Jo laukiame, Jis ateina, pasirodo ir tampa mūsų dalimi. Tuomet įvyksta tai, apie ką simboliškai, anot Bažnyčios Tėvų, kalba Giesmių giesmė. Dėl to viduramžių mistikai itin mėgo psalmės eilutę, kurioje nusakoma visa mistinio patyrimo, vienybės su Dievu išgyvenimo esmė: „Išbandykite ir patirkite patys, koks geras yra VIEŠPATS“ (Ps 34, 8). Žinoma, šis vertimas neperteikia prasmės, skambančios hebrajiškame tekste ar lotyniškame vertime, kur sakoma: „Ragaukite, koks saldus yra Viešpats“. Toks ragavimas yra apčiuopiamas, pojūtinis, kai Viešpaties gerumą galima beveik pajusti skoniu.
Dar vienoje psalmėje sakoma: „Tu nustelbi visus vyrus savo grožiu, tavo kalba sklidina malonės“ (Ps 45, 3). Iš Jo žodžių plūsta malonė, ir ta malonė tampa mano dalimi, aš priimu į save Kristų kaip Dievo Žodį, priimu Kristų kaip Jo Kūną, kurį Jis man dovanoja.
Dievo kaimynystėje
Meilės kalba iš tikrųjų yra labai drąsi kalba. Mylimosios žodžiuose paradoksaliai dera ir nepaprastas įžūlumas, ir didžiulis artimumas bei švelnumas. Ji kalba apie savo Mylimąjį jau nebe trečiuoju asmeniu, kaip ankstesnėje eilutėje („Mano mylimasis man – henos žiedų puokštė“, – Gg 1, 14), bet kreipiasi tiesiogiai. Tai žavėjo šv. Bernardą, kuris sakė: „Štai Mylimasis. Jau nebe Viešpats ir Karalius. Visai nesvarbus Jo rangas, nebėra jokios baimės. Meilėje nebėra vietos pareigybėms. Kaip Mozė kalbėdavo su Dievu kaip su bičiuliu, ir Dievas jam atsakydavo, taip bendrauja Žodis ir siela lyg du kaimynai. Jis vadina ją „bičiule“, sako, kad yra graži, o ji atsako tuo pačiu: „Ak, koksai tu gražus, mano mylimasis – iš tikrųjų gražus!“
Viename gražiausių R. M. Rilkės (Rainer Maria Rilke, 1875–1926) eilėraščių – „Kaimynas“, – sakoma:
Kaimyne Dieve, jei naktim už sienos
tave trukdau kada bilsmu gaudžiu,
tai tik todėl, kad aš tave girdžiu
alsuojant ir žinau: tu menėj vienas.
Ir niekas, jei ištiktų negalia,
tau gerti nepaduos, nors tiesi ranką,
o aš klausaus. Vien ženklo man užtenka:
juk aš šalia.
Tarp mudviejų juk atsitiktinai
tik siena ši, ir jei kada išsprūs
šūksnys iš lūpų tau ar man, jinai
galbūt sugrius, gal subyrės visai.
Iš tavo ji paveikslų ištisai.
Paveikslai kaip vardai tave paslėpę.
Ir jeigu kartais mano gelmės
sužibs tave įžvelgianti šviesa,
tik rėmų blizgesys jai atsiliepia.
Ir vėl jutimai mano išsikvėpę
vis nuo tavęs toli, vis tremtyse.
(A. Gailiaus vertimas)
R. M. Rilkė su Dievu kalbasi kaip su bičiuliu, pas kurį galima užeiti ko nors prireikus, kaip su kaimynu, nuo kurio skiria tiktai plonytė siena. Be abejo, čia – labai gilios ir prasmingos metaforos. Tas vienybės ir atskirumo patyrimas, gyvenant šitoje žemėje, yra neišvengiamas.
Spengianti tyla
Toliau šv. Bernardas komentuoja: „Matykite, kokias aukštumas pasiekia Sužadėtinė, kokią išmintį ji įgijo, kad drįsta visa ko Viešpatį vadinti savo Mylimuoju, tarsi Jis priklausytų tik jai. Pastebėkite, kad ji sako ne „Mylimasis“, bet „mano Mylimasis“, tarsi Jis būtų jos nuosavybė. Kokia išmintinga ji turėtų būti, kad drįstų kalbėti ne tik mokytojui ar draugui, bet visos visatos Viešpačiui… Kaip kadaise Mozė kalbėjo su Dievu veidas į veidą, ji taip pat mato Dievą tiesiogiai ir nebėra jokių paslapčių, ar ženklų… [Nėra tos sienos, apie kurią kalbėjo R. M. Rilkė, – V. M.]. Jos akys kontempliuoja Karalių Jo grožyje, bet ne kaip valdovą, o kaip mylimąjį. Izaijas matė Viešpatį didingame soste, Mozė regėjo jį veidas į veidą. Tačiau niekas nekalbėjo Dievui taip, kaip „Giesmių giesmės“ mylimoji. Kiti matė tik Viešpatį, o ji matė Mylimąjį.“
Šv. Bernardas ne veltui taip žavisi mylimąja. Reikia labai daug drąsos Viešpatį pavadinti „savo Mylimuoju“, tačiau mes irgi turime būti tokie drąsūs. Jis iš mūsų to tikisi. Mylimoji parodo kelią, kuriuo turime eiti. Mes, kaip ir ji, turime eiti nuo žavėjimosi, nuo estetinio patyrimo prie giluminio, religinio, meilės link, nuo „Ak, koksai tu gražus“ prie „iš tikrųjų gražus [mielas, saldus, skanus] mano Viešpats“.
Žavėjimasis yra meilės mokykla. Žavėdamiesi akimis keliaujame į gelmę, į tą Viešpaties mokyklą. Pirmoji norinčios mylėti širdies nuostata yra žavėjimasis, tai yra pirmasis šventas norinčios mylėti širdies sužeidimas. Strėlė sužeidžia širdį per žvilgsnį ir nukreipia ją Jėzaus Kristaus grožio link: „Ak, koksai tu gražus, mano mylimasis, ir koks malonus.“ Šis žavėjimasis veda sielą į bet kokį išorinį grožį persmelkiančią tylą.
Paradoksaliai tas artimas patyrimas yra ne tik garsų, bet ir vaizdų tyla: mes ne tik gauname naują regėjimą, bet ir jį prarandame. Turime iš Dievo vardų ir vaizdinių susikurtą įsivaizdavimų sieną ir, kuomet prie jos pakankamai priartėjame, staiga jos nebematome taip, kaip seniau, bet įgyjame naują regėjimą ir matome tylą, matome tokią ryškią šviesą, kad… nebematome nieko, tampame akli. Ši tyla nutildo netgi liepsnojančią mylimosios meilę. Audringa jos meilė tampa tyla. Tokia audringa meilė patiriama, kai į kažką veržiamasi, o kada tai pasiekiama, ateina ramybė, nutilimas, pilnatvės išgyvenimas, palaima, palaimintasis regėjimas, buvimas Dievo akivaizdoje…
Mylimoji yra pagaunama Mylimojo grožio ir pats Mylimasis persmelkia ją. Tai yra tarsi troškimo ribų peržengimas. Kai lėktuvas skrisdamas viršija garso greitį, pasigirsta sprogimas, nes greitis nebespėja paskui lėktuvą. Mūsų troškimų riba, tai yra tiek, kiek mes norime, yra tarsi tas garso greitis. Tuomet, kai peržengiame savo troškimų ribą, tuomet, kai Viešpats mus išmoko norėti daugiau negu mes pajėgūs norėti, tuomet, kada gauname daugiau negu norėjome, įvyksta tarsi tas garso greičio peržengimas, tik tuomet mus ištinka ne sprogimas, o spengianti tyla.
Taikydamas šią Giesmių giesmės eilutę Jėzui šv. Augustinas ją perfrazuoja taip: „Jis yra gražus žemėje, kaip Žodis, Jis yra gražus ir Tėvo artumoje, ir pasiduodama šiam palaimintam žavėjimuisi Giesmės Sužadėtinė pamiršta savo troškimų ribas, kalbėdama apie visą žemę, kuri tęsiasi tiek, kiek žvilgsnis negali aprėpti, ji kviečia Sužadėtinį į vestuvinį guolį.“ Mūsų žvilgsnis turi tam tikrą horizontą: galime užsilipti ant labai aukšto kalno, įsilipti į labai aukštą medį, pakilti labai aukštai, bet vis tiek matysime horizonto ribą. Giesmių giesmės sužadėtinė yra kviečiama peržengti tą ribą ir suvokti: kad ir kiek matytume, Viešpats visąlaik yra daugiau, kad ir kiek suvoktume, Dievo meilė vis tiek yra didesnė.
Giesmių giesmės sužadėtinė yra Sužadėtino kviečiama į vestuvinį guolį. Šešioliktosios eilutės pabaiga – „Mūsų guolis pavėsinėje“ (Gg 1, 16).
Kūrinijos vestuvės
Kalbėdami apie šios eilutės pabaigą, vėl susiduriame su vertimų įvairove. Viename jų sakoma: „Mūsų guolis pavėsinėje“ (Gg 1, 16), kitame: „Mūsų suolas visas žaliuoja“, dar kitame randame: „O mūs guolis žalioj stoginėj“. Ketvirtasis vertimas sako: „Mūsų guolis – žalumynuose“. Hebrajų kalboje šie žodžiai skamba ef eres raanan. Eilutė prasideda daugiaprasmiu žodžiu „ep“, kurį galima versti: „taip pat“, „juo labiau“, „išties“, „taip“, „kita vertus“. Eres yra guolis, lova, vieta, kur ilsimasi. O žodis raanan sunkiai išverčiamas ir reiškia: „prašmatnus“, „vešlus“, „žalias“…
Esame įpratę Žemę vadinti žydrąja planeta, bet skrendant lėktuvu virš Lietuvos žemė atrodo labai žalia. Iš viršaus atrodo, jog Lietuva yra vien miškai, be vieno kito namuko, upės ar ežerėlio. Jei visa Žemė yra kaip Lietuva, galėtume sakyti, kad ji žalia.
Taigi, tą vietą, apie kurią kalba mylimoji, galima suprasti kaip visą Žemę. Visa, ką ji mato, tai – žalia žemė lyg nesibaigianti veja, visa yra tarsi jų vestuvinis guolis. Žinoma, Giesmių giesmė parašyta ne Lietuvoje, o Palestinoje, tad ir kalbama apie jos žemę ir ne bet kurį laiką, o būtent pavasarį. Palestinoje lietūs lyja dukart per metus. Kai nulyja pavasariniai lietūs, ir viskas sužaliuoja, ta pavasarinė žemė tampa vestuvių vieta. Tai vieta, kur susitinka Sužadėtinis ir sužadėtinė.
Kurdamas pasaulį „Dievas tarė: „Teželdina žemė augmeniją: augalus, duodančius sėklą, ir visų rūšių vaismedžius, vedančius žemėje vaisius su sėklomis!“ Taip ir įvyko“ (Pr 1, 11). Ta gyvybė, kuria alsuoja Žemė, Gyvybės pilnatvė, minima Giesmių giesmėje. Keliaudamas nuo suvokimo, kad Viešpats yra mano Viešpats, tyloje staiga supranti, kad Dievo meilė be galo stipriai apima ne tik mane, ne tik žmones – ji apglėbia viską, visą kūriniją. Visa Žemė yra paskirta ir pašaukta, Dievo numatyta būti pripildyta meilės, tapti Dievo Karalystės vieta. Visa mūsų planeta, visa šios Žemės kūrinija turi tapti rojumi arba laimės parku. Pranciškus Asyžietis „Kūrinijos giesmėje“, kuri dar žinoma kaip „Saulės giesmė“, kalba būtent apie tai. Saulę, vandenį, ugnį, žemę, lietų ir net mirtį, kuri yra neatskiriama gyvenimo šitoje Žemėje dalis – visus kūrinius šv. Pranciškus kviečia garbinti Dievą.
Sužadėtinio meilė apgaubia ne tik mus, bet ir visą kūriniją, ji yra beribė, apimanti visą visatą. Mylimoji yra ne tik kiekviena Viešpatį mylinti siela, bet ir visa Visata.
Labai dažnai krikščionybę suprantame kaip sielų išganymo religiją, manydami, kad Dievui šioje Žemėje rūpi tik mūsų sielos, o didžiausias Jo troškimas – kad tos sielos nukeliautų į Dangų. Vis dėlto Dievas nenori mūsų išplėšti iš šitos kūrinijos ir perkelti į kitą pasaulį. Visas Jo sukurtas pasaulis Jam yra mylimas, brangus, gražus, ir žmogui šiame pasaulyje skirta tam tikra misija. Ji susijusi su Apreiškimo Jonui 21 skyriumi, kur kalbama apie naująją Jeruzalę, apie naują dangų ir naują žemę. Tai apima ne tik žmones, ne tik Bažnyčią, bet ir visą perkeistą kūriniją. Galima sakyti, kad visa kūrinija telpa Dievo Mylimojoje ir Giesmių giesmės sužadėtinėje, nes šv. Jonas, kalbėdamas apie dangiškąją Jeruzalę, kalba ir apie vestuves:
„Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko, ir jūros taip pat nebeliko. Ir aš išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išpuošta kaip nuotaka savo sužadėtiniui. Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: „Štai Dievo padangtė [hebr. Shekhinah – Dievo buvimas, artumas, pilnatvė, šlovė, – V. M.] tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21,1–4).
Galima tik įsivaizduoti, kaip atrodys dangiškoji Jeruzalė ir būsimoji kūrinija. Viduramžių menas įvairiais būdais mėgino pavaizduoti Kristų, esantį šlovėje, Maiestas Domini – Viešpaties didybę, Jo šlovę. Kristų, savo šlovėje ateinantį į dangiškąją Jeruzalę.
Kosminė giesmė
Taigi, Giesmių giesmė yra ir kosminė giesmė. Tai suvokti galima tik tuomet, kai mylimoji yra labai arti Mylimojo. Suvokimas, kaip Kūrėjas myli kiekvieną kūrinį, yra tiesioginė mistinės vienybės su Juo pasekmė. Tuomet, kai suvoki, kaip Viešpats myli tave ir kad Jis yra tavo mylimasis, tu supranti, kaip Dievas myli visus – ir žmones, ir kūrinius.
Mylimoji, kalbėdama apie į pasaulį ateinantį pavasarį, yra vedama Mylimojo, tarsi vedžiojama po žalią veją, parką ar sodą, ir bando savo žvilgsniu aprėpti visą kūrinijos grožį. Apaštalas Paulius tokiu pat žvilgsniu žvelgia į kūriniją: „Aš manau, jog šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta. Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai. Mat kūrinija buvo pajungta tuštybei, – ne savo noru, bet pavergėjo valia, – su viltimi, kad ir pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę“ (Rom 8, 18–21). Ta Dievo vaikų garbės laisvė yra žadama ne tik mums, žmonėms, bet visai kūrinijai.
Internetiniame puslapyje www.klauskkunigo.lt vienas iš dažnai užduodamų klausimų būna toks: Ar Danguje bus mano šuniukas ir kačiukas? Atsakoma dažniausiai taip: „Deja, šuniukas ir kačiukas neturi sielos ir jo ten nebus.“ Veikiausiai klausimą uždavęs vaikas ar suaugusysis, gavęs tokį atsakymą, turėtų labai nusiminti. Vis dėlto Dievo planai, ko gero, yra didesni už mūsiškius, ir Jo meilė didesnė negu mūsų. Dievo išganymas apima viską, nepaisant to, kad šuniukas ar kačiukas neturi sielos. Kaip? Tai slėpinys.
„Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime dvasios pradmenis, – ir mes dejuojame, laukdami įvaikinimo ir mūsų kūno atpirkimo. Tuo tarpu mes esame išgelbėti viltimi“ (Rom 8, 22–24). Negalime žinoti, kaip bus, bet galime viltis, kad galų gale viskas bus gerai.
Ko gero, šv. Pranciškus itin gerai suvokė tą Viešpaties žvilgsnį į pasaulį ir Dievo meilę visam kam. Jis buvo ne tik gamtos mylėtojas, vertinęs jos grožį. Šv. Pranciškus matė ir tai, kad gamta yra nelaiminga, kenčianti, tai, kad ji tyliai šaukiasi žmogaus pagalbos ir laukia savo išvadavimo, kaip ir sako apaštalas Paulius. Kaip elgėsi šv. Pranciškus? Ėmė ją vaduoti: „žiemą jis maitindavo žvirblius ir bites, atpirkdavo vežamus parduoti ėriukus, pakeldavo nuo tako kirminą, neleisdavo pjauti žolės ir gesinti ugnies. Kartą radęs kilposna įkliuvusį kiškį, išvadavo jį sakydamas: „Broli kiškeli, kodėl leidais apgaunamas?“ Pranciškus, šv. Antanas bei kiti pranciškonai eidavo pamokslauti ne tik žmonėms, bet ir žuvims, vilkui, paukščiukams, ir taip elgėsi labai gerai suprasdami, ką ir kodėl reikia daryti. „O atėjęs prie upės ir pamatęs žveją su tinklu, pilnu žuvų, ėmė jas į rankas, glostė, kalbėjosi su jomis ir tyliai jas leido atgal į vandenį.“ Įsivaizduokim: žvejys žiūri į savo plūdę, o šv. Pranciškus šnekina žuvis ir po vieną leidžia jas vandenin.
Toks keistas santykis gali būti raktas į suvokimą, kad pasaulis yra Dievo išminties kūrinys, be to, pasaulyje yra ta Dievo išmintis, į kurią ir kreipiasi Giesmių giesmės Sužadėtinis.
Dieviškoji išmintis
Ortodoksų ikonografijoje vaizduojama šventoji Sofija, kankinė. Įdomu tai, kad ji minima ir katalikų kalendoriuje. Ikonose šv. Sofija vaizduojama daug didesnė už kitas moteris. Be to, jos vardu pavadintas didžiausias ortodoksų soboras – Hagia Sofia, esantis Stambule. Vis dėlto jis skirtas ne kankinei, o pačiai šventajai Išminčiai, apie kurią kalba Išminties knyga ir visa išminties literatūra Senajame Testamente. Patarlių knygoje rašoma:
VIEŠPATS sukūrė mane savo kelių pradžioje,
kaip pirmą savo ankstesnių darbų.
Prieš amžius buvau patepta,
pačioje pradžioje, prieš žemės pradžią.
Kai dar nebuvo gelmių, aš buvau pagimdyta,
kai dar nebuvo tekančių šaltinių.
Prieš padedant kalnų pamatus,
prieš kalvas aš gimiau.
Žemės ir laukų jis dar nebuvo padaręs
nei pirmųjų molio grumstų.
Aš ten buvau, kai jis dėjo dangaus skliautą į vietą,
kai nubrėžė ratą ant bedugnės paviršiaus,
kai tvirtino aukštai dangaus skliautą,
kai įrengė bedugnės šaltinius,
kai paskyrė jūrai ribas,
kad jos vandenys niekada neperžengtų jo įsakymo,
kai nustatė žemės pamatus.
Tuomet aš buvau jo talkininkė,
kasdienis jo džiaugsmas,
visada džiūgaudama jo akivaizdoje,
džiūgaudama jo gyvenamame pasaulyje,
rasdama džiaugsmo žmonijoje.
(Pat 8, 22–31)
Žmoniją Išmintis vadina savo vaikais. Ortodoksų teologas Sergejus Bulgakovas (1871–1944), kalbėdamas apie Išmintį, sako: „Ji vienu metu yra ir moteriškas asmeninis Dievo Pradas, paliestas dieviškosios meilės, ir begalinė kūrinių pasaulio įvairovė – minčių pilnatvė, kurioje slypi visa ko pradmenys. Joje slypi ir šaknys… Sofijoje slypi kūrimo vaizdiniai, visų daiktų ir esybių idėjos; ji yra visa ką apimanti pro-idėja. Ji – visa ko idealas, darni visuma, ideali visų idėjų vienovė… Savo aukštesniuoju aspektu tai – Bažnyčia, Dievo Motina, Dangiškoji Jeruzalė, Naujasis Dangus, Naujoji Žemė.“ Išminties literatūra ir Apreiškimas Jonui kalba apie tai, kas yra tarsi visos kūrinijos siela, apie tai, kas persmelkia visa, kas yra gražu. Dieviškoji išmintis, Sofija, kuri veikia šiame pasaulyje, visuomet yra susijusi su grožiu, su tuo, kas pasaulį daro tvarkingą, darnų, gražų.
Tačiau viso pasaulio negana. Mylimasis parodo dar daugiau: Jis yra gražus savo įsikūnijimu, žmogiškosios prigimties priėmimu, tuo, kad buvo sūpuojamas ant tėvų rankų, savo darbais ir žodžiais, savo stebuklais ir kančia, savo kryžiaus auka, palaidojimu kape, prisikėlimu ir žengimu į dangų. Per visa tai Jis atskleidžia Tėvo išganymo planą, vedantį į galutinį visos kūrinijos ištobulinimą, į galutinį visa ko tikslą, į tašką Omega ir dar toliau. Jis parodo tikruosius mūsų namus, mūsų vestuvinį guolį danguje.
Parengė Dalia Mackelienė ir Faustina Elena Andrulytė, SF
Žunalas Kelionė 2021 m. Nr. III