Slūgstant nakties tamsai, junti, kaip į auštančio ryto taurę suteka laikas – siauromis išsilydžiusio metalo srovelėmis, iš pradžių šnypšdamas, paskui – skambėdamas. Teka laikas iš praeities, dabarties ir ateities – prisiminimai ir sapnai, regėjimai ir pojūčiai.
Visos mokslinės fantastikos idėjos ir hipotezės apie laiko kilpas ir nepageidaujamas situacijas, kurias galima pakeisti, ištaisyti, atrodo besančios tik vaizduotės vaisius. Vaizduotės, kuri mus apgaudinėja, įkvepia, prikelia, išduoda, meluoja, gydo ir susargdina. Kuri gali ir liudyti Tikrovę, ir nuo jos negrįžtamai atitolinti.
Nėra jokių laiko kilpų ir jokio išsisukimo nuo „nepatogios“ istorinės situacijos. Laikas yra linijinis, bent jau metafizine prasme: jis šauna tiesiai kaip iš lanko paleista strėlė ir ši strėlė turi taikinį, kurį pervėrusi – ar į jį atsimušusi – sustos.
Mes nebegalime būti drungni nei erdvės, nei tuo labiau – laiko prasme. Mes negalime atskiesti verdančio lyg išsilydęs metalas laiko vėsiais žodžių eliksyrais – jie išgaruoja lyg nebuvę, lieka neištveriamas karštis.
Neteisybė tvindo mūsų pasaulį. Jos pilna visur. Nuo žolės stiebelio iki mėlynosios kosmoso milžinės Betelgeizės. Tamsioji neteisybės naktis, kai atrodo, jog net Viešpats mus paliko, ir suspaudimo valandomis tą atstumą junti kaip kosminę tuštumą, kaip į begalybę nutolusias galaktikas. Tokią naktį reikia iškentėti – kaip Kristus iškentėjo savo vienatvę Alyvų kalne, ir kiekvieno iš mūsų krūtinę šiandien turėtų plėšti skausminga dejonė: ,,Viešpatie, kodėl mane apleidai?“
Bet netgi tokia baisi tamsioji naktis yra viltingesnė negu puikybė, mananti, kad ji pati gali viską suprasti ir išspręsti. Valdžia, ideologija, sistema, karalystės ir sostai, kariaunos ir viešpatijos, intelektualinės ir kūniškos būtys, priklausančios tam, kuris sakė Kristui: ,,Pagarbink mane, ir aš tau atiduosiu visas žemės karalijas.“
Mes tūnome tamsioje naktyje, apimti širdgėlos ir baimės. Mus paglemžia ir neša laiko vilnimis kūniškasis menkumas ir trapumas, ir toji akinanti puikybė, kuri raižo tamsą – ne mūsų sielų uostas. Mūsų sielų uostas – šviesa, maloninga, tyra, nuostabi, gailestinga. Be socialinių burbulų ir maždaug teisingo gyvenimo supratimo. Ji pati yra tiesa. Mums reikia jos sulaukti, ištvėrus tamsiąją naktį.
O amžinybės didingumas šiandien įsikūnija labai paprastuose dalykuose. Mirtis įgyja tokią pat prasmę, kaip ir gyvenimas. Vertybės tampa dorybėmis. Pasirinkimas tampa neišvengiamas. Nebėra gyvenimo anapus gėrio ir blogio.
Šita dvasios būsena, kurią dabar išgyvename, turbūt yra ne kas kita, kaip pasirinkimo nuojauta. Reikės būti arba karštu, arba šaltu, nes drungnumas nebėra viena iš pasirinkimo galimybių: tai yra tas pats, kaip nepasirinkti. O renkamės, tiesą pasakius, tik viena: arba dangų, arba pragarą, kad ir kaip banaliai tai skambėtų ir keltų šypseną – juk esame pripratę prie utriruotų ar primityviais šablonais virtusių dangaus ir pragaro vaizdinių. Pasak C.S. Lewiso, mes ir čia, žemėje, ką nors rinkdamiesi arba kaip nors pasielgdami, visados pasirenkame arba dangų, arba pragarą, taigi visados esame prie vieno arba prie kito slenksčio (C.S. Lewis, „Didžiosios skyrybos“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2017).
Galime guostis, kad turime daug laiko lemiamam pasirinkimui – ypač kai esame jauni ir galvojame, kad esame amžini ir nemirtingi. Ir netgi turime vilties, kad rinktis nereikės. Kad viskas išsispręs ir taip – tarkim, technologijų pagalba. O gal kas nors įsikiš iš šalies (ateiviai, pavyzdžiui). Taigi pačiam spręsti nereiks.
O tuo labiau – galvojant apie tokias pasenusias kategorijas, kaip dangus ir pragaras. Lyg nebūtų galima to pavadinti kitaip – tarkim, gėriu su defektais ir absoliučiu gėriu – ir suprasti, kad jie galbūt ne taip jau ir skiriasi. Juk jeigu šitie gėriai (arba dangus ir pragaras) yra suderinami, pasirinkti nebereikia. Gyvenimas tampa daug paprastesnis.
Todėl Lewisas, cituodamas savo mokytojo Georgo Macdonaldo žodžius, kad „Nėra dangaus su trupučiu pragaro – nė nemėginkime širdyse ar kišenėse pasilaikyti šiek tiek velnio. Šėtonas turi nešdintis visas, nepalikdamas nė plaukelio“, atrodo baisiai nemodernus ir netolerantiškas. Jis neleidžia mums pasirinkti to, ko pasirinkti nebereikia. Juk taip įprasta nešiotis „velnio plaukelį“ kišenėje – ir politikams, ir menininkams, ir dvasininkams, ir verslininkams, ir visokio porūšio įžymiems žmonėms (nuo kriminalinių elementų iki influencerių), ką jau kalbėti apie neįžymius. Tai atrodo labai natūralu, labai žmogiška. Ir apskritai nereikia reikalauti iš žmogaus jokio tobulėjimo einant asmeninio šventumo link – užtenka būti tiesiog „geru žmogumi“.
Tačiau ar pavyks išvengti to nemalonaus, radikalaus pasirinkimo „arba-arba“ būnant tiesiog „geru žmogumi“? Sąvoka „geras žmogus“ tokia pat beprasmiška kaip „žmogiškas žmogus“. Darydami vienokias ar kitokias nuodėmes, mes netampame nei žvėrimis, nei ateiviais (ir vieni, ir kiti „atleisti“ nuo žmogiškos moralės) – mes visada išliekame žmonėmis. Taigi būtybėmis, kurioms privalomas ne abstraktus ir nieko nereiškiantis „ gerumas“, paremtas abstrakčiu „vertybių“ supratimu, o konkrečios dorybės (protingumas, teisingumas, tvirtumas (valia) ir susitvardymas) kaip gėrio pamatas.
Todėl kiekviena dabarties akimirka tokia svarbi. Dabartis – žiauri, paradoksali, siaubinga ir kartu juokinga, pilna griausmingo stichijų šėlsmo, chaoso, kakofonijos, trapių grožio akimirkų, šviesos, nevilties ir meilės, nesunaikinamos harmonijos. Dabartis – tai lyg naujo pasaulio, naujų žemių ir naujų tautų kūrimasis, kai juda senojo pasaulio tektoninės plokštės; labai gali būti, kad šio pasaulio daugelis bijos ir nesupras, o gal ir nekęs, neišskiriant nė Rytų, nė Vakarų. Kas gi gali gyventi ryškioje, aiškioje, visas dėmes ant munduro ar kostiumo išryškinančioje šviesoje, kas gali nenuleisdamas akių žiūrėti į akinančią saulę? Ar ne geriau būti švelnioje prieblandoje, pamažu virstančioje nepermatoma tamsa?..
Pasirinkimo šviesoje, labai ryškioje, skrodžiančioje kiaurai, negailestingai, ne tik žmogiškosios gyvenimo akimirkos, bet ir literatūros kūriniai atsiskleidžia kitaip – atrodo, tarsi vienų raidės šviestų, lyg jų puslapiai būtų parašyti simpatiniu rašalu ir toji šviesa juos išryškintų. O kiti lieka prieblandoje, ir jų puslapiai šiugžda kaip sausi žvynai, nematomam ropliui šliaužiant rupiomis grindimis.
Net ir menas, kurio amžinumu tikime (dažniausiai tuo tiki patys menininkai), nėra nei visagalis, nei amžinas. Pasak Lewiso, amžinybės prieangyje trykšta į Letą panašus šaltinis, iš kurio atsigėręs, menininkas pamiršta savo autorystę. Nes ji Danguje nebereikalinga. Nes Dangus yra toji Tikrovė, kurios mes ilgimės, sapnuojame, regime vizijose, bandome perteikti savo kūriniuose. Danguje ji išsipildo – nei vaizduotis, nei ilgėtis jos daugiau nebereiks. Bet jeigu rūpės meno ateitis, manifestai, koncepcijos ir autorystė, tada geriau grįžti atgal. Į pilką, nesibaigiantį miestą, skendintį prieblandoje, pamažu tirštėjančioje ir sunkstančioje – čia daug erdvės ir peno įvairioms koncepcijoms, diskursams ir manifestams. Lewiso „Didžiosiose skyrybose“ šis miestas vadinamas pragaru. Jis irgi yra pasirinkimas – savanoriškas, ne priverstinis. Ir, pasak Lewiso, jeigu šio pasirinkimo nebūtų, tai nebūtų ir paties pragaro.
Laikas nesisuka spirale – jis tiesus kaip strėlė, lekianti į tikslą. Pro vėjo švilpesį, audros riaumojimą, švininę prieblandą, tirštą raudoną debesį, trupančią į ledo aiženas mėnesieną, kirsdamas vaiskų drugelių sparnų tinklą ir perrėždamas prietemos audeklą.
Mūsų gyvenimas skirtas ne užsimiršimui, pramogai ar laiko praleidimui. Laiko mes nebegalime praleisti – mes turime jį išgyventi ir pripildyti.
.
.
.
