Muzikos esmė – paliesti giliausius klodus. Pokalbis su Gerūta Griniūte

„Tikėjimą galima labai stipriai išgyventi per muziką, joje pajusti tokį dieviškumą, kuris prilygtų giliausiai dvasinei patirčiai“, – sako žurnalistė, pianistė, radijo ir televizijos laidų vedėja Gerūta Griniūtė (g. 1988). Muziką ir žurnalistiką susiejusi į darnų duetą, šiandien ji visa tai įprasmina pokalbiais radijo laidose, vidiniu žavesiu ir profesionalumu televizijos, renginių bei koncertų scenose. Dar vaikystėje ant peties nutūpusi mūza ir šiandien nepaliauja pleventi, kasdien dovanodama įkvėpimą kurti, džiaugtis, dalintis muzikos garsais, nesvarbu, ar jie sklistų radijo bangomis, ar pirštams liečiant fortepijono klavišus. Mėgstanti keliauti ne tik su muzikos kūriniu prie šio instrumento, bet ir įkvepiančiais „Nacionalinės ekspedicijos“ maršrutais ar motociklu po Lietuvą, Gerūta gyvenimo kelionėje ragina nepamiršti bent trumpam sustoti, atsikvėpti ir prisiliesti prie brangių akimirkų, kviečiančių į glaudesnį artumą su savimi, kitais ir Kūrėju. Šioms akimirkoms dažnai nereikia jokių ypatingų progų, kartais užtenka ankstyvo ryto tylos su taip mėgstamos kavos puodeliu rankoje…

Miela Gerūta, esi gimusi Nepriklausomybės priešaušryje, kurį metaforiškai būtų galima pavadinti Lietuvos „vaikystės“ laikotarpiu. O kokia buvo Tavo pačios vaikystė, kaip Tu ją prisimeni?

Vaikystės laiką prisimenu su nostalgija. Visai neseniai su seserimi kalbėjomės apie tai, kad esame tos kartos vaikai, kurie dar augo be technologijų, žino, kas yra garso kasetė, ir tai, kad jos juostelę galima sukinėti pieštuku (juokiasi). Vaikystės dienas leisdavom lauke, o ten tiek įdomybių, tiek kūrybos! Neturėdami jokių įmantrių priemonių ar žaislų, vien su kamuoliu ar kokia smulkia moneta galėdavom tiek visko sukurti, kad atrodydavo, jog gyvename pasakoje. Tokia patirtis man šiandien yra didžiausia vertybė.

Žinoti, kad esu gimusi Sąjūdžio metais, man labai brangu, ir nors to laiko gerai neatsimenu, visgi vienas ryškus blyksnis atmintyje išlikęs. Pamenu, kaip su mama ir sese keliavom į aikštę prie Seimo, kur, praėjus gal mėnesiui po Sausio 13-osios įvykių, vaikai kartu su tėvais prie barikadų ant spygliuotos vielos kabino piešinius. Mes taip pat. Nors tuo metu man buvo treji, labai gerai prisimenu kelis ant žemės nukritusius piešinius, kuriuos mama kelia, kabina, o aš, užvertusi galvą, į juos žiūriu ir visuose matau nupieštas trispalves. Šis vaizdas mano atmintyje išlikęs galbūt ir dėl to, kad mūsų namuose patriotinės temos visada buvo labai svarbios.

Prieš šventę darželyje. Vilnius. 1994 m.

Tikriausiai namuose buvo svarbi ir muzika, nors Tavo tėveliai ir nėra muzikantai?

Tėtis mokėsi muzikos mokykloje, yra baigęs keturias akordeono klases, todėl namuose vis pagrodavo, kartais ir dainų mus su sese pamokydavo, tačiau pirmuosius muzikos garsus tikriausiai išgirdau mamai dainuojant lopšines.

Šiandien reta mama vaikui lopšines bedainuoja…

Deja, taip. Tikrai retai girdžiu, kad žmonės pasakotų, kaip dainuoja namuose savo vaikams ar kartu su vaikais. Manau, tam įtakos turi ne tik technologijos, bet ir žmonių santykiai šeimoje. Labai džiaugiuosi, kad užaugau pozityvioje aplinkoje. Ne tik mūsų šeima, bet ir giminė yra stipri kaip kumštis: ar džiaugsmas, ar, neduok Dieve, nelaimė – visi subėga. Jei mamos giminaičiams kažkas nutiko, tėčio giminė visada atskubės į pagalbą, ir atvirkščiai. Man labai keista girdėti, kad giminės pykstasi, nedraugauja, nesikalba, mūsų giminėje to nebuvo. Priešingai – mus visus sieja labai glaudus ryšys, kuris, manau, man suteikė tvirtą emocinio saugumo pagrindą ir išugdė stiprų bendrystės jausmą.

Galbūt giminėje buvo ir muzikantų, iš kurių paveldėjai polinkį muzikai?

Dažnai bandau atkapstyti, iš kur tiksliai tas muzikalumo genas atkeliavo, tačiau puikiai atsimenu, kad visą vaikystę mane supo muzika: dainuodavo ne tik tėtis, dažnai girdėdavau dainuojant ir abi močiutes, močiutė Janina vis pasakodavo apie savo brolį Antaną, kuris mokėjo groti akordeonu, trimitu, dar keliais instrumentais, nors, kaip ir daugelis kaimo muzikantų, buvo savamokslis. Muzikalių žmonių mūsų giminėje tikrai netrūko, tačiau bene didžiausią įtaką mano kelio pradžiai, manau, padarė kaimynė etnomuzikologė Dalia Urbanavičienė, nuolat grodavusi pianinu virš mūsų buto. Ko gero, tie garsai man ir įsigėrė giliausiai. Dažnai bėgdavau pas ją į svečius. Su šia kaimyne ir šiandien gražiai bendraujam. Pamenu, su jos jaunesniąja dukra, vėliau tapusia puikia mano drauge, vis prašydavom, kad Dalia mums kažką paskambintų arba uždėtų plokštelę su P. Čaikovskio „Spragtuko“ muzika, pagal kurią mudvi smagiai šokdavom. Na, o vėliau, šiek tiek paaugusi, mamos paprašiau, kad nuvestų mane į muzikos mokyklą, nes degiau noru pati išmokti tuos garsus išgauti, sužinoti, kaip ir iš kur ta muzika atsiranda.

O kaip prisimeni metus muzikos mokykloje? Dažnam būna nelengva vaikišką užsidegimą ir smalsumą suderinti su kasdiene disciplina ir profesionaliu gilinimusi į muziką.

Žinoma, pirmieji prisilietimai prie pianino buvo ir jaudinantys, ir trikdantys: ką daryti, kai neišeina pagroti taip, kaip girdi ir kaip norisi? Kokiu būdu tą garsą išgauti? Nesvarbu, kokiu instrumentu besimokytum groti, pradžia gali būti sunki, kartais ją vadinu net „pavojinga“, nes atsiradus rutinai gali viską greitai mesti. Kai vaikas tėvams pareiškia: „Man per sunku“ arba „Man nepatinka“, jie, neįsigilinę į situaciją, žiūrėk, ir paima jį iš muzikos mokyklos.

Šiame etape lemiamas vaidmuo tenka ir mokytojo asmenybei, jo profesionalumui. Galiu pasidžiaugti, kad man labai pasisiekė – turėjau puikius mokytojus, kuriuos išvardinti neužtektų ir abiejų rankų pirštų, tačiau lygiai taip pat mane motyvavo ir mano pačios vidinis užsispyrimas: matydama priekyje tikslą, užsikurdavau vidinį varikliuką ir eidavau pirmyn.

Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Koncertų salės scenoje.
2007 m. kovas

Šiandien mano darbo kasdienybę sudaro laidų, renginių vedimas, tad ekrane galbūt atrodau, na… tokia žaižaruojanti, tačiau vaikystėje buvau gana kuklus vaikas, viduje jaučiausi visapusiškai maža, todėl tik talentingų mokytojų dėka susidraugavau ne tik su fortepijonu, bet ir su scena. Mokytojo gebėjimas jausti vaiką, suprasti jo vidų, charakterį, netgi konkrečios dienos nuotaiką yra labai svarbus. Kai kurie mokytojai mokinius „šukuoja“ pagal save, tačiau geras mokytojas geba į dienos šviesą ištraukti visas vaiko dovanas.

Baigusi muzikos mokyklą įstojai į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, kurioje sutikai ne tik puikių mokytojų, bet galbūt gavai ir tam tikrą pagrindą, nulėmusį Tavo profesinį kelią?

Labai džiaugiuosi, kad be profesionalaus muzikos mokymo M. K. Čiurlionio menų mokykloje gavau tikrą dovaną – filosofijos ir religijotyros pamokas. Vyresnėse klasėse galėjome rinktis vieną iš šių disciplinų, tad pradžioje lankiau religijotyrą, vėliau mokiausi filosofijos, kurią mums dėstė Albinas Galinis. Šio nuostabaus mokytojo pamokos man paliko tokį gilų pėdsaką, kad jį jaučiu iki šiol. Žinoma, didelė gyvenimo dovana buvo ir fortepijono profesoriaus Jurgio Bialobžeskio asmenybė, drąsinusi ir įkvėpusi pasitikėjimo scenoje jaustis ne kuklia mokinuke, bet tikra pianiste.

Vis dėlto pianiste netapai, nors į žurnalistiką pasukai tik baigusi bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kada ir kaip kilo mintis studijuoti žurnalistiką?

Nors man visada patiko groti, tikrai mėgavausi tuo, tačiau kartu traukė ir kiti dalykai: kalbos, istorija, filosofija, psichologija, bendravimas su žmonėmis. Tiesą sakant, dar besimokydama M. K. Čiurlionio menų mokykloje, širdies kamputyje jaučiau, kad mane kviečia ne tik fortepijonas. Nors puikiai išlaikiau baigiamuosius egzaminus, leidžiančius drąsiai stoti į LMTA, tuo pat metu sukirbėjo mintis: „O gal kažką kita norėčiau gyvenime veikti?“ Juk norint būti geru atlikėju, reikia turėti savotiško fanatizmo, norėti visą laiką „mirkti“ toje veikloje, o man tuo metu rūpėjo tiek visokių kitokių dalykų! Baigdama mokyklą tikrai nežinojau, ką iš tiesų noriu studijuoti, tačiau atsimenu vieno bendraklasio pasiūlymą: „Gal pabandom stoti į žurnalistiką?“ Atsakiau, kad gal ir norėčiau, bet mintį apie žurnalistiką „įrašiau“ tik antru numeriu po fortepijono studijų, nors, prisipažinsiu, apie universitetą tuo metu tikrai galvojau.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Antrieji rūmai. Su mama ir tėčiu
po bakalauro diplomų teikimo ceremonijos. 2011 m. birželio 2 d.

Šiandien savo darbe darniai sieji abi – muzikės ir žurnalistės – patirtis. Viena svarbiausių Tavo kasdienio darbo dalių – pokalbiai su pašnekovais. Pokalbio žanrą palyginčiau su muzikine improvizacija: kalbintojas turi temą, pokalbio formą, tam tikrą laiko tarpsnį, tačiau tiksliai nuspėti pokalbio eigos negali, tai visada būna savotiškas džiazavimas. Spėju, šia prasme žurnalistika Tave irgi sužavėjo. Tačiau, kaip manai, kas apskritai yra geras pokalbis? Ko reikia, kad klausytojas arba žiūrovas norėtų likti su Tavo vedama laida?

Manau, vienas svarbiausių žurnalisto bruožų – mokėti klausytis pašnekovo. Žinoma, daug kas priklauso nuo pokalbio tikslo, pačios laidos žanro. Tarkim, kalbindamas politikos atstovą aktualijų laidoje, turi gebėti tiksliai formuluoti klausimus, padedančius „ištraukti“ atsakymą, turi girdėti, ką ir kaip atsako pašnekovas, privalai išlikti objektyvus. Jeigu tai portretinis, lėtasis pokalbis, tada svarbu sukurti aplinką, atmosferą, kurioje žmogus jaustųsi kuo laisviau, norėtų bendrauti. Būna, kad pašnekovas nėra nusiteikęs su tavimi atvirai šnekėtis, ypač tuomet, jei jo visiškai nepažįsti, todėl turi mokėti po truputį pašnekovą „prisijaukinti“, gebėti kurti šiltą santykį, kuris leistų žmogui atsipalaiduoti.

Tačiau bene svarbiausias dalykas – tai kalbinančiojo pasiruošimas, jis turi tiksliai žinoti, kodėl tą žmogų kalbina, ko tuo pokalbiu siekia. Žinoma, reikėtų skirti probleminius dalykus gvildenantį pokalbį nuo pašnekesio, kuriame aptariamos žmogaus gyvenimo, kūrybos plotmės, tačiau esminis gero interviu dėmuo – žurnalisto profesio­nalumas. Bet kuris pašnekovas daug lengviau atsiveria, jaukiau ir laisviau jaučiasi matydamas, kad kalbintojas yra pasiruošęs: pasidomėjęs, galbūt net išsityrinėjęs jo veiklą, kūrybą ar bent jau susipažinęs su sritimi, kurioje tas žmogus dirba. Nė vienas pašnekovas nesijaučia gerai, jeigu mato, kad žurnalistas, vos užmetęs akį į jo biografiją ar aptariamą temą, bando kažko klausinėti. Tą labai greitai pajunta ir klausytojai ar žiūrovai.

Laidos vedėjui visi pašnekovai būna brangūs, tačiau kartais vienas ar kitas pokalbis, jo detalė, emocija stipriau įsimena. Kokį pokalbį prisimeni ryškiausiai?

Vertingų, brangių ir įdomių pokalbių būta daug. Labai gerai atsimenu interviu su violončelininku Ivanu Monighetti. Tariantis dėl susitikimo jis iškart mane perspėjo: „Pokalbiui man reikės poros valandų.“ Pagalvojau: „Nieko sau, pašnekovas diktuoja taisykles!“ Atvažiavusi į susitikimo vietą puoliau traukti diktofoną, o jis man sako: „Palaukit, neskubėkit, dėkit atgal į rankinę visus tuos savo diktofonus ir mikrofonus, nes dabar mes… gersim kavą!“ (Juokiasi.) Buvau pradedančioji žurnalistė ir toks pasiūlymas man atrodė tarsi akibrokštas, tačiau vos pradėjus kalbėtis iškart supratau, kaip atsakingai žmogus žiūri į pokalbį: pirmiausia jis nori apsiprasti, atsipalaiduoti ir bent šiek tiek susipažinti žmogumi, kuriam teks duoti interviu. Beje, pašnekesys prieš įrašinėjamą pokalbį gali stipriai nulemti paties pokalbio eigą, kokybę, nuotaiką.

Lietuvos vaikų ir jaunimo centre „Dainų dainelės“ transliacijos metu. Su kolega Ignu Krupavičiumi.
2020 m. rugsėjis. D. Umbraso nuotrauka

Gana ryškiai prisimenu ir kitą pokalbį. Ruošiau radijo laidą, kurios tema buvo laisvė ir su ja susijusi muzika. Studijoje tąkart viešėjo Lietuvoje gerai žinomas švedų žurnalistas, visuomenininkas, kovotojas už Ukrainos laisvę Jonas Ohmanas. Besikalbant apie ženklus, ryškiausiai atspindinčius laisvės temą, staiga pamačiau, kad liečiame nepaprastai jautrius momentus, kurie žmogų taip sujaudino, kad jam net užspaudė gerklę, skruostais ėmė riedėti ašaros… O man šioje situacijoje reikia tučtuojau susigaudyti, ką daryti – juk radijo eteryje negali būti per daug tylos sekundžių! Kaip toliau tęsti pokalbį, ką pasakyti klausytojams, kad mano žodžiai tokioje situacijoje nebūtų nei per lėkšti, nei per stiprūs… Tokios akimirkos labai giliai įsirėžia į atmintį.

Vedi ne tik radijo, televizijos laidas, bet ir nemažai klasikinės muzikos koncertų, įvairių renginių. Panašu, kad nuo scenos vis dėlto nepabėgai…

Tikrai taip! (Juokiasi). Ir nors renginius vesti man patinka, tačiau koks malonumas – tiesiog sėdėti salėje ir klausytis muzikos! Šių akimirkų ypač pasiilgstu šventiniu laikotarpiu, kai tenka vesti tikrai daug koncertų. Tačiau šiame darbe mane labai žavi galimybė matyti į sceną žengiantį artistą. Šias užkulisių akimirkas prilyginčiau prisilietimui prie ką tik gimusio kūdikio, prie to atviro nervo, tos emocijos, kurios žiūrovas niekada nepamatys. Kokių tik ten emocijų nebūna! Vienas visai nelinkęs kalbėtis, kitas kaip tik bando su tavimi išsišnekėti, trečias dar kitaip elgiasi. Kiekvienas turi labai skirtingą pasiruošimo scenai ritualą, o tau reikia prie kiekvieno prisiderinti, subtiliai pajusti psichologinę būseną, pagauti ore tvyrančią vibraciją ir palydėti į sceną taip, kad nepakenktum atlikėjo nusiteikimui. Tai nepaprastai žavūs ir jaudinantys momentai.

Renginius, laidas Tau tenka vesti ir su kolegomis – žinomais radijo ir televizijos žmonėmis. Kokios patirties iš jų semiesi?

Iš tiesų, esu labai dėkinga kolegoms Dariui Užkuraičiui, Andriui Rožickui, Marijui Žiedui, Ignui Krupavičiui už jų palaikymą, geranoriškumą, pagalbą, visus juos vadinu savo didžiaisiais mokytojais. Jie – ne tik puikūs eterio profesionalai, bet ir nuostabios asmenybės. Su šiais žmonėmis tiesiog gera būti, bendrauti, todėl ir prieš kameras šalia jų drąsiai jaučiuosi. Būdami darbštūs ir kūrybingi, jie dar ir empatiški, o man labai svarbu, kad laidą ar renginį kartu vedantis žmogus gebėtų suprasti, palaikyti ir padrąsinti, todėl dirbti su jais – vienas malonumas.

Šv. Kotrynos bažnyčioje, koncertas „Vaikai – vaikams“.
Su kolega Marijumi Žiedu.
2019 m. Augustino Žukovo nuotrauka

Su kai kuriais jų esi vedusi ir komentavusi vieną žiūrimiausių muzikinių televizijos projektų – Euroviziją. Tobulėjant technologijoms šiame konkurse kasmet daugėja specialiųjų efektų, įmantrių vaizdo apipavidalinimų, tačiau susidaro įspūdis, kad vis mažiau erdvės lieka muzikai. Turėjai galimybę į šį renginį pažvelgti iš arčiau, tad galbūt įžvelgtum tam tikras popmuzikos tendencijas. Ar garsas čia lygiavertis vaizdui?

Šiandien šioje srityje, beje, kaip ir bet kurioje kitoje, bėda, kad visko yra labai daug, todėl atsirinkti kokybišką kūrinį ar produktą darosi išties sudėtinga. Visada palaikau žmonių iniciatyvą kurti, tobulinti technologijas, tačiau jei bandoma vaizdu pridengti nelabai vykusį muzikos kūrinį ar prastą jo atlikimą, kyla problemų. Išlavinta klausa labai greitai atpažįsta pigius muzikinius triukus, algoritmais apskaičiuotus ir sukonstruotus kūrinius, kurie greitai atsiranda ir dar greičiau išnyksta. Tokie kūriniai – tai pagaminti produktai, neturintys išliekamosios vertės, todėl ir dengiami veiksmu scenoje ar vaizdais ekrane. Be abejo, tame katile visada atsiranda puikių kūrėjų ir kokybiškos muzikos. Vienas ryškiausių to pavyzdžių – 2017 metų Eurovizijos konkurso nugalėtojas Salvadoras Sobralis. Jis yra ne tik nuostabi asmenybė, bet ir puikus džiazo dainininkas, muzikantas, o tai tik įrodo, jog kartais nereikia jokių įmantrybių, užtenka, kad žmogus scenoje tiesiog nuostabiai padainuoja gražią dainą. Paprastumas, nuoširdumas ir kokybė dažnai būna svarbiausi dalykai, lemiantys kūrinio sėkmę. Deja, kokybės šiandien labai stinga, dažnai atrodo, kad žmonės nori visko daug ir iš karto, todėl ir popmuzikos rinkoje kūriniai dažnai ne kuriami, o tiesiog „kepami“.

Perteklius, paviršutiniškumas – aktualūs reiškiniai visose mūsų gyvenimo srityse, kultūros pasaulis – ne išimtis. Savo laidose esi kalbinusi daug kultūros žmonių – nuo kūrėjų iki šios srities politikos formuotojų, turi gana platų nuomonių spektrą. Galbūt pastebi tam tikrą pasikartojantį akcentą, išryškinantį ar apibendrinantį kultūros situaciją?

Manau, kad tai vėlgi susiję su šiandieninio žmogaus skubėjimu gyventi ir noru uždirbti daugiau pinigų. Prasmingi dalykai, kurių negalima parduoti ar ištransliuoti į socialinius tinklus bei įvairias medijas, tarsi pradingsta, jiems nebelieka vietos mūsų gyvenime, nebelieka vietos tiesiog pačiai žmogaus būčiai.

Kodėl žmogus kažką daro, kodėl ir kam kuria, kodėl apskritai gyvena? Šie ir panašūs klausimai tikrai „prasimuša“ daugelyje pokalbių. Man visada įdomu kalbėtis su brandesnio amžiaus pašnekovais, nors tikrai nemanau, kad jaunimas neturi ką pasakyti, atvirkščiai – žaviuosi šiandienos moksleiviais, jų smalsumu, drąsa, neabejingumu istorijai. Tiesiog brandesnis žmogus nebesirūpina, kaip užkariauti pasaulį, nebesuka galvos, pavyks ar nepavyks parduoti vieną ar kitą savo kūrinį, jam įdomesnė pati kūrybos esmė, pats kūrybinis procesas.

Beje, daugelio pašnekovų žodžiuose tarsi pagalbos šauksmą girdžiu vis tą pačią mintį: bėgame gyvenimo paviršiumi, neberandame laiko prasmingiems dalykams, laiko ne tik sau ar šalia esančiam, bet tiesiog laiko gyventi, laiko Buvimui. Užuot puolę fotografuoti kavos puodelį ir kėlę jį į Instagramą, verčiau tą kavą ramiai gurkšnokime, su kiek­vie­nu gurkšniu mėgaudamiesi ne tik kava, bet ir kiekviena gyvenimo akimirka…

Vis tik socialiniai tinklai šiandien yra tapę neatsiejama tiek kasdienio, tiek kultūrinio gyvenimo dalimi: vieni jais naudojasi savo kūrybos sklaidai, kiti – kaip įrankiu pačiam kūrybiniam procesui. Kaip manai, ar galima socialinius tinklus vadinti tam tikra modernia meno forma, ar tai viso labo tik sklaidos priemonė?

Prisipažinsiu, pati esu aktyvi socialinių tinklų vartotoja, tačiau juose stengiuosi dalintis turiniu, kuris, mano nuomone, gali būti prasmingas: pakviečiu įsijungti radijo ar televizijos laidą, pasidalinu viena kita pašnekovo mintimi. Sunku pasakyti, ar šiandien tai galėtų būti meno forma, tačiau ateityje, manau, tai galės būti skaitmeninė meninė raiška. Užtenka tik pažvelgti į šiuolaikinius vaikus… Kartą pusseserė pasidalino draugės pasakojimu: mamos prilaikomas ant palangės stovi kokių trejų metukų vaikas, braukia pirštu per stiklą ir niekaip nesupranta, kodėl nesikeičia vaizdas! (Juokiasi). Netgi save esu pagavusi bandančią padidinti popierinės nuotraukos vaizdą tarsi telefono ekrane… (Juokiasi).

Evegnios Levin nuotrauka

Socialiniuose tinkluose daliniesi dažniausiai su klasikine muzika susijusiu turiniu, tačiau, kaip manai, ar ši muzika dar įdomi jaunam žmogui? Juk tai sritis, kuriai reikia ne tik laiko, bet ir tam tikro gilesnio požiūrio.

Labai nustembu ir visada apsidžiaugiu, kai pamatau, kokie žingeidūs yra jauni žmonės! Su jais man tenka susidurti įvairiuose televizijos projektuose – „Dainų dainelėje“, šimtukininkų apdovanojimuose, „Nacionalinėje ekspedicijoje“, todėl, matydama juos iš arti, tikrai nesutinku su tais, kurie sako, kad jaunimui niekas neįdomu, išskyrus telefonus ir kompiuterius.

Kita vertus, tokiai muzikai jauną žmogų reikia auginti. Kalbindama daugelį pašnekovų pastebėjau: jei žmogus vaikystėje gavo nors ir nedidelę klasikinės muzikos „injekciją“, ateis laikas, kai jis šios muzikos ilgėsis arba bent jau jausis gerai, ją girdėdamas. Visai nesvarbu, kad jis ne muzikantas, galbūt net ne melomanas, tačiau išgirdęs mažiausią tokios muzikos atkarpėlę, jos nenurašys kaip beverčio ir neįdomaus dalyko. Pasėta sėkla anksčiau ar vėliau sudygsta.

Pamenu, vienas pašnekovas laidoje yra pasakojęs: „Mokytoja mūsų klasę veždavo į operos spektaklius, bet mums ten būdavo žiauriai neįdomu, galvodavom – kokia nesąmonė! Šiandien pats mielai vaikštau į operos teatrą, ir man tai taip gražu, taip gera…“ Jei nuo mažens vaiko nepratinsime prie kultūros, tai kaip jis vėliau ją supras? Kodėl ji apskritai turėtų jam rūpėti?

Kartais žmonės klaidingai galvoja: jei vaikas neva neturi muzikinė klausos, tai su muzika net neverta prasidėti. Betgi niekas neklausia akmenukais žaidžiančių mažylių, ar jie geba tuos akmenukus suskaičiuoti, jie žaidžia su jais ir tiek, o skaičiuoti išmoksta mokykloje. Taip ir su muzika: profesionaliai muzikuoti mokoma tik sulaukus tam tikro amžiaus, tačiau jau nuo mažens verta vaikui kurti aplinką, kurioje jį suptų kultūra, skambėtų kokybiška muzika. Tikrai ne visi taps muzikantais, to ir nereikia, užtenka vaiko širdyje tiesiog pasėti mažą sėklelę.

Kiekvienas žmogus savyje turi prigimtinį kūrybinį pradą, tereikia jį auginti, puoselėti ir jei tą sėklelę vaikystėje laisto ne tik mokytojai, bet ir tėvai, vėliau ji nokina gražius vaisius.

Taip. Pamenu vaikystės akimirkas, kai groti pianinu kartais būdavo taip sunku, taip sudėtinga… Jei ne tėtis, nežinia, kaip būtų buvę su ta muzika. Niekad nepamiršiu vieno epizodo: mokytoja man uždavė dainelę išmokti groti abiem rankom, o man taip sunkiai sekėsi, kad, braukdama ašaras, tėvams pareiškiau, jog nebenoriu mokytis jokios muzikos. Tačiau tėtis, kantriai sėdėdamas su manimi prie pianino, drąsino: „Pabandykim dar kartelį, paklausykim, kaip toliau ta dainelė skamba…“ Visapusiškas tėvų palaikymas vaikui yra be galo svarbus.

Dabar gal ir ne kasdien prisėdi prie pianino, tačiau su muzika praleidi gana daug laiko, ruošdamasi laidoms perklausai daugybę įrašų, tarp kurių tikriausiai yra ir šiuolaikinės muzikos pavyzdžių. Kartais galvojama, kad modernioji muzika yra įdomi tik ją kuriantiems, bet ne publikai. O koks Tavo požiūris?

Pirmiausia noriu pasakyti, kad nors turiu tvirtus muzikinius pagrindus, daug muzikos tyrinėjau ir tebetyrinėju, tačiau nesu muzikologė. Kažkodėl mane dažnai taip pristato, todėl kaip įmanydama vengiu vertinimų ir beveik nerašau recenzijų. O kalbant apie kūrėjo ir publikos santykį, nesunku pastebėti, kad tam tikra plona riba visada egzistavo. Pavyzdžiui, baroko kompozitorius G. F. Hendelis puikiai perprasdavo publikos skonį: reikia oratorijų – prašom, publika nori operų – kuria operas. Žinoma, reikia nepamiršti, kad pirmiausia jis buvo genialus kompozitorius. Šiandieniniai moderniosios muzikos kūrėjai su publika bendrauja įvairiai: vieni galbūt jai pataikauja, kiti ieško kompromiso kurdami taip, kad kūrinys patiktų ir jiems, ir publikai, treti tiesiog eksperimentuoja ir dėl publikos nesuka galvos.

Išties esu perklausiusi daugybę muzikos kūrinių, todėl galėčiau pasakyti, kad yra labai geros ir labai vidutiniškos šiuolaikinės muzikos, kurios tikslas – tiesiog pataikyti „ant bangos“. Daugelyje kūrybos sričių kūrėjai mėgina „pasikinkyti“ dėmesio centre esančias temas: nuo religijos iki aplinkosaugos. Pavyzdžiui, šiandien labai populiarūs kūriniai, susiję su klimato kaita, tad kompozitorius, pažvelgęs į šią temą savaip, dėmesio tikrai gaus, bent jau laikinai. Tačiau kiek jo kūrinys iš tiesų vertingas? Tai klausimas, į kurį galima atsakyti klausantis konkretaus kūrinio, matant jo sukūrimo kontekstą, atsižvelgiant į daugybę dalykų, pagaliau – analizuojant kūrinį. Žvelgdami į istoriją dažnai matome „nesuprasto menininko“ figūrą, juk visada buvo kūrėjų, kurie tarsi peršokdavo savo gyvenamąjį laiką, priešinosi normoms ir keitė visą kūrybos žemėlapį. Taigi, manau, kad šių dienų kūrybą geriausiai įvertins laikas ir visuomenė, gyvensianti tada, kai mūsų seniai nebebus.

Kelionė Dunojumi su „Nacionaline ekspedicija“. Laive skamba
Fryderyko Chopino Etiudas op. 25, Nr. 12, c-moll. 2020 m. liepa

Šiais laikais sukurti kažką originalaus tikrai nėra taip paprasta žinant, kad pasaulis tiesiog užtvindytas vaizdais, garsais, informacija, užtenka prisiminti kasdien mus supančią reklamą. Be jos šiandien sunkiai išsiverstų bet kuris menininkas, tačiau, kaip manai, ar pačią reklamą galima vadinti menu?

Jei reklama sukurta tikro menininko ir yra meistriškai pagaminta, žinoma, ji gali būti vadinama menu. Juk, norint sukurti gerą reklamą, reikia ne tik konkretaus amato meistrystės, bet ir daugelio įvairių sričių žinių, ypač psichologijos išmanymo. Žinoma, kartais ji būna labai įkyri: kai kurių prekių ženklų daineles, girdėtas dar vaikystėje, ir šiandien galėčiau paniūniuoti… (Juokiasi.)

Minėjai, kad socialiniuose tinkluose reklamuoji tik su savo darbu susijusį turinį ir viena laidų, kurią vis pakvieti įsijungti, yra „Nacionalinė ekspedicija“. Visi šio projekto dalyviai turi savo kuruojamą sritį, Tavoji, žinoma, muzika, bet pirmiausia žiūrovų dėmesį patraukei grodama pianinu. Kaip gimė sumanymas vežtis į „Ekspediciją“ pianiną? Ir kaip apskritai atsidūrei šiame projekte?

Esu tiesiog įsimylėjusi „Nacionalinę ekspediciją“, visus jos dalyvius drąsiai vadinu šeima. O į projektą mane pakvietė laidos prodiuseris Edmundas Jakilaitis, esu jam už tai labai dėkinga. Prie kavos puodelio aptarinėjant „Ekspedicijos“ planus, jis lyg tarp kitko tarstelėjo: „Tai ką, vežamės pianiną.“ Nusijuokiau atsakydama: „Gerai, vežamės!“ Iš pradžių pamaniau, kad tai bajeris, bet kai jis pasiūlė kartu važiuoti į muzikos prekių parduotuvę pirkti pianino, tą akimirką mano galvoje tarsi atominė bomba sprogo! (Juokiasi.) Daug kam atrodytų – o, kaip faina, kelionėje pianinas, tačiau man tai reiškė, kad reikia skubiai mokytis – juk groti prieš kameras reikia pasiruošti. Puoliau traukti visus kūrinius, kuriuos tik buvau grojusi, bėgau į natų parduotuvę pirkti M. K. Čiurlionio, F. Šopeno kūrinių natų, nes žinojau – jų tikrai prireiks. Žodžiu, šalto dušo gavau kaip reikiant! (Juokiasi).

Grojai tokiose vietose, kur vien išvysti pianiną būtų keista – laive, vyninėje, vakare prie laužo… Nė neabejoju, kad patyrei ekstremalių iššūkių.

Tikrai taip! Nors iššūkiai man patinka, groti tokiose vietose – labai keistas jausmas. Pamenu, įsikūrus stovykloje Vokietijoje, vakare visi dalyviai susėdo aplink pianiną, o lauke tuo metu tiek uodų, kad, rodos, galėjai jais paspringti! Taip romantiškai ekrane atrodžiusios žvakės iš tiesų buvo skirtos uodams baidyti (juokiasi), bet svarbiausia – tame uodų spiečiuje man reikėjo groti! Na, o laive baisiausia buvo ne tai, kad jam pasvirus pianinas galėjo įkristi į vandenį, bet tai, kad turėjau groti siūbuojančiu pianinu! (Juokiasi.) Vis dėlto tokios akimirkos mane žavi, nes tada klausytojams galiu pristatyti ne tik instrumentą, bet ir papasakoti apie klasikinę muziką, kurios tikrai ne visi mielai klausytųsi. Kartais pašmaikštauju, kad tokiai auditorijai šią muziką pasiūlau tarsi į dailų popierėlį įvyniotą saldainį klausdama: „Gal norėtumėt paragauti?“ Smagu matyti, kaip žmonės nustemba: „O, kaip įdomu! Gal dar ką nors pagrotum?“

Pradėjusi dirbti žurnaliste labai nenorėjau, kad fortepijonas dingtų iš mano gyvenimo, tad tokios akimirkos man yra lyg balzamas sielai. Muzikantų dalia – nešti muzikos žinią publikai, pas kurią aš ateinu šiek tiek kitu keliu. Visada pabrėžiu, kad nesu pianistė, valganti iš to duoną, juk profesionalaus pianisto, kaip ir bet kurio kito muziko, profesija yra beprotiškai sunki, ir nors iš šalies tai atrodo taurus ir smagus užsiėmimas, iki jo reikia nueiti ilgą ir nelengvą kelią. Tikras pianistas kasdien daugybę valandų praleidžia prie instrumento ir tai daro visą gyvenimą, o aš savo skambinimą pavadinčiau siekiu priartinti klausytoją prie klasikinės muzikos.

Šios „Ekspedicijos“ tikslas – lietuviški pėdsakai, kadaise įspausti Europos istorijoje, jos kultūroje, tačiau šiandien įvairiose šalyse gyvenantys mūsų tautiečiai taip pat palieka savus įspaudus. Kaip pavyksta rasti svetur įsikūrusius ir muzikuojančius lietuvaičius? Kuo žavi tokie susitikimai?

Pirmiausia, labai smagu, kad lietuvių tiek daug visur pribirusių ir su jais susitikti man – didelė laimė. Kadangi pati esu iš muzikantų terpės, rasti juos nesudėtinga, nes visus mus vienaip ar kitaip sieja nematomi ryšiai, esame lyg iš vieno skruzdėlyno. Man labai džiugu, kad muzikuojantys tautiečiai mūsų visada laukia, džiaugiasi ir noriai dalinasi savo muzikinio gyvenimo akimirkomis. Beje, svarbu ir tai, kad jie padeda susitikti su įdomiais vietiniais žmonėmis, patekti ten, kur šiaip jau patekti nebūtų lengva. Pavyzdžiui, keliaujant po Austriją, mums labai padėjo Lietuvos ir Austrijos draugijos prezidentas profesorius Petras Kunca, tik jo dėka pavyko susitikti su profesoriumi Jozefu Wallnigu, šiandien gyvenančiu W. A. Mozarto našlės namuose Zalcburge. Tačiau labiausiai stebino tai, kad profesorius J. Wallnigas mus pasitiko ne kaip televizijos projekto dalyvius, bet kaip senus gerus bičiulius ir aprodė tokias šių namų vietas, į kurias paprastai niekada nepatektum. Arba, lankydamiesi kompozitoriaus J. Brahmso namuose-muziejuje Baden Badene, buvome taip svetingai sutikti, kad su šiais žmonėmis iki šiol bendrauju, vis gaunu įvairios su ta vieta susijusios informacijos. Tokie susitikimai niekaip nebūtų įvykę be ten gyvenančių lietuvių pagalbos, be jų žmogiškais ryšiais išpurentos dirvos.

Kelionė Dunojumi su „Nacionaline ekspedicija“.
Viena, 2020 m.

Žinoma, svarbu ir tai, kaip pats eini pas tuos žmones: jei esi paprastas, geranoriškas, nuoširdžiai domiesi tuo, kas kitiems brangu, jie mielai atsiveria ir papasakoja pačių įdomiausių dalykų. Keliaudami po Šveicariją pastebėjom, kad šveicarai gyvena labai uždarai, tačiau užteko mums pristatyti savo kelionės tikslą, papasakoti apie Lietuvą ir, žiūrėk, jie jau kviečia užsukti, džiaugiasi galėdami pasidalinti savo krašto kultūra, istorija, kasdieniu gyvenimu.

Kartais tiesiog negalėdavau atsistebėti šiose kelionėse sutiktų žmonių geraširdiškumu, pagalba iškilus problemoms. Dėl pandemijos ir uždarytų sienų kelionę Dunojumi turėjome nutraukti anksčiau ir tik geranoriškų žmonių dėka, įvykdę visus saugumo reikalavimus, gavome specialius leidimus, leidžiančius pabaigti suplanuotą kelionę po Kroatiją, Rumuniją ir Serbiją.

Su „Ekspedicijos“ dalyviais tyrinėjai daugiausia krikščioniškus Lietuvos kultūros Europoje ženklus, o koks Tavo santykis su krikščioniškuoju paveldu Lietuvoje?

Pirmasis prisilietimas prie krikščioniškosios kultūros įvyko močiutės dėka dar vaikystėje. Ji mane vesdavosi į bažnyčią, kurioje didžiausią įspūdį paliko, žinoma, vargonai. Savo močiute visada labai žavėjausi: būdama mažutė, smulkutė, viduje ji buvo be galo stipri. Žinau, kad Sibiro tremtį, tardymus ištvėrė tik todėl, kad giliai pasitikėjo Dievu. Pamenu, sakydavo: „Kad neišprotėčiau, visą laiką poteriaudavau, eilėraščius dek­la­muo­da­vau, kasdien su Dievu kalbėdavausi.“ Galiu pasakyti, kad šiandien ir aš bandau su Juo kalbėtis, tačiau tenka pripažinti, kad kasdienybės srovė vis dar pagauna ir nuneša taip, kad nebelieka laiko sustoti, atsikvėpti, pabūti tyloje.

Na, o kalbant apie krikščioniškąjį paveldą, manau, Lietuvoje jo turime daugiau nei esame pajėgūs įvertinti, tačiau tiek dėl sovietmečio įtakos, tiek dėl mūsų pačių neišmanymo daug kas apleista ir užmiršta. Kažkada teko kalbinti vargonininkę Renatą Marcinkutę-Lesieur, kuri skaudančia širdimi pasakojo, kiek Lietuvoje yra bažnytėlių, kuriose vargonai tiesiog negrįžtamai sugadinti. Ačiū Dievui, šiandien jau gebame pripažinti, kad tuos dalykus turime branginti ir saugoti, ir kad viskas priklauso tik nuo mūsų. Ankstesnės kartos pasirūpino, kad visa tai išliktų, tad kokią teisę turime to netęsti?

O kiek domiesi bažnytine, sakraline muzika? Ar jos klausaisi?

Nesu šios muzikos ekspertė, tačiau domiuosi, klausausi ir labai džiaugiuosi, kad šią muziką apskritai puoselėjam. Žinoma, įvairiose bažnyčiose muzikos lygis labai skiriasi, todėl kiekvienai parapijai, ypač regionuose, didžiulė dovana – geras chorvedys arba geras vargonininkas. Liturgijos metu skambanti muzika besimeldžiančiajam tikrai nerėš ausies, jei chorui vadovaus ar vargonuos atsakingai į savo tarnystę žiūrintis profesionalas. Esu įsitikinusi, kad žmogus gali labai stipriai išgyventi tikėjimą per muziką, joje pajusti tokį dieviškumą, kuris prilygtų giliausiai dvasinei patirčiai. Pamenu, kartą montavau laidą Vėlinių dienai ir klausiausi Lauritos Peleniūtės atliekamos dainos. Staiga pajutau, kad ašaros kapsi kaip pupos, sėdžiu studijoje ir žliumbiu… Tokia ir yra muzikos esmė – paliesti, užkabinti giliausius klodus.

Darbe nuolat esi apsupta garsų, emocijų, bendravimo. Kaip pailsi nuo šurmulio?

Atsimenu, tik grįžusią iš kelionių su „Nacionaline ekspedicija“, kažkas manęs paklausė: „Tai kur keliausi atostogų? Į kokią šalį?“ Atsakiau, kad norėčiau į kuo tylesnį vienkiemį, kur yra tik medis, žolė, vanduo ir nieko daugiau. Jokių žmonių, tik tyla ir gaivos pojūtis. Po įtemptų darbų ir bėgimo man tai – geriausias poilsis.

Evgenios Levin nuotrauka

Tačiau nuo darbų kartais pabėgi ir keliaudama motociklu, daugumai tokios kelionės siejasi su laisve, polėkiu, įspūdžiais… Vieni keliaudami ieško naujų patirčių, nuotykių, kiti – ramaus atokvėpio nuo kasdienybės rutinos. O kas Tau yra kelionė tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme?

Pirmas žodis, kuris ateina į galvą – kaita, visa ko kismas, nes bet kokia kelionė neišvengiamai keičia, nesvarbu, ar tai kelionė su bendraminčiais „Nacionalinėje ekspedicijoje“, ar su muzikos kūriniu prie pianino. Kiekvieno kūrinio gimimo kelionė jau savaime yra jaudinantis įvykis, o grojant atsiveria dar bent kelios dimensijos: keliauji ne tik laike nuo kūrinio pradžios iki pabaigos, bet kartais iškeliauji ten, kur viskas prapuola… patenki kažkur tarp čia ir ten, ir tai yra labai stipriai keičiantis procesas. Lygiai kaip ir klausydamasis muzikos gali nukeliauti į giliausias savo sielos kerteles, ir ta kelionė bus tokia jaudinanti, tokia keičianti!

Kiekviena kelionė, nesvarbu, ar muzikos kūrinio, ar gyvenimo – visada turi kryptį, nors joje nemažai ir improvizacijos. Mėgsti improvizuoti?

Improvizuoti labai mėgstu, tačiau visą laiką prisimenu džiazo muzikantų frazę: improvizacija – tai ne klaidžiojimas nežinia kur, bet aiškus žinojimas, kur tu eini. Kai žinai savo kelionės tikslą ir kryptį, nebijai nei nuokrypių, nei suklupimų, netgi priešingai – tavo kelyje pasitaikęs akmenėlis vėliau tau gali būti didžiausia dovana. Vis dėlto pats svarbiausias dalykas gyvenimo kelionėje yra žinojimas, kad niekada nesi vienas, nesvarbu, kas beatsitiktų, visada turi atramą ir palaikymą. Tai suteikia jėgų ir stiprybės gyventi, veikti, ieškoti, džiaugtis savo darbais pačiam ir džiuginti kitus.

Kalbino Lina Mikalauskienė

Pokalbis iliustruotas Gerūtos Griniūtės asmeninio archyvo nuotraukomis

.

.

Kelionė 2022 m. Nr. I