Trikdančios dienos. Karo laukuose sėjami javai. Velykinio džiaugsmo tenka ieškoti tarp slegiančių išgyvenimų, kuriuos maitina nesiliaujantis nežmoniškumu alsuojančių žinių srautas. Kaip reta neapibrėžta ateitis – visa, į ką lig šiol rėmėmės, tapo nesvaru, klampu, netvaru. Supurtytas, vis dar intensyviai purtomas pasaulis. Kas tai? Elektrošokas mirštančiam? Žadintuvas miegančiam? Kur link tai veda? Į susinaikinimą ar atgimimą? Kol kas tai – tik klausimai, be aiškių atsakymų užuomazgų. Skausmingi klausimai, su kuriais mokomės gyventi arba nuo kurių stengiamės pabėgti į seklius vartotojiškus džiaugsmus.
Pirminiam šokui aprimus kasdieninės situacijos ir asmeninės reakcijos į jas leidžia naujai pažinti ne tik aplinkinius (kai kurie nustebina atkaliu nejautrumu ar net bukumu, o kai kurie – neišmatuojamu heroizmu), bet ir save pačius. Kol galėjome patogiai gyventi labiau teorinių samprotavimų krikščionybėje, plaukėme pasroviui mums prijaučiančių burbuluose, tačiau dabar, kai burbulai sproginėja, išmoktos reakcijos nebepasiteisina. Žvelgiant į šalia esančius ir save pačius, akivaizdžiai pasimato tai, ko turėdami akis, siekdami „ramybės“ rinkomės nematyti. Liguistos tolerancijos užauginti budeliai drasko sutrikusias širdis. Aplinkinių kančia tampa asmenine, o kentėt nesinori. Norisi ką nors daryti, o ką – neaišku… Kaip priimti save patį, kai noriu mušti ar net užmušti, nors laikiau save taikiu ir tik gera linkinčiu žmogumi? Kaip priimti save, kai nesusikalbu ar nusikalbu, kai pykstu ant kito? Kai taip kenčiu, kad nekenčiu asmens ar žmonių grupės?
Tokį pūliuojantį save nešiojant iš darbo į Bažnyčią ar namus, iš susitikimo į susitikimą, aplinkui aidint provokuojančiam aleliuja, kelyje į Emausą ieškau sutiktuosiuose Prisikėlusiojo. Kad atvertų prasmę ir uždegtų širdį. Velykos vyksta, ir apie jas praneša tuštuma – nėra Jo čia… Velykos išeina į žemę, nuritinus kapų rūsių akmenis. Nežinia, kas toliau, malda iš baimės užsirakinus… Gal ir aš, kausiantis, kaip tai galėjo įvykti, ir senais tinklais bergždžiai gaudantis auksinę žuvelę?..
Priskėlimas dygsta net pro kiečiausio asfalto dienas. Net pro storiausią grimą, net pro tirščiausią minčių rūką kalasi it saulės spindulys iš po žemių. Ir tuomet tose pačiose situacijose matai, jauti ir elgiesi naujai. Brangiai apmokėtas vertybinių nuostatų perkainojimas keičia ne tik asmeninius, bet ir visuomeninius pasirinkimus.
Velykų kare supurtyti iškart žengiame į Gailestingumo apmąstymą. Nukryžiuotoji Meilė, nuplakta, atstumta, išsiginta ir parduota, perverta širdimi, romiai žvelgia į mus ir į kiekvieną žmogų. Savuosiuose apkasuose tūnančių mintis iš naujo bombarduoja gailestingumo akibrokštas. Melstis už nežinančius, ką daro, už budelius, daryti gera net tuomet, kai labai skauda – tai ne tik Jėzaus mokymas, tai – Jo Gyvenimas, Jo buvimas tarp mūsų per visas dienas ligi pasaulio pabaigos… Gailestingumas nepateisina žudančių, bet apsaugo Juo pasitikinčius nuo tapimo žudikais. Gailestingumas neignoruoja teisingumo, bet neleidžia jam tapti kerštu. Gailestingumas, kai jį, suvokę savo nuodėmingumo mąstą, priimame, veda į taiką su savimi ir pasauliu, nes nebereikia naujais nusikaltimais dangstyti praeities dvoko.
Kalbant apie Gailestingumą karo fone lengva užstrigti samprotaujant tik apie tuos, kurie šiandien barbariškai plaka Nekaltąjį, pamirštant, kad ką darome vienam iš mažiausiųjų, pačiam Jėzui darome. Ne tik visi barbariškai besielgiantys turės atsakyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje, bet ir mes – už savo reakcijas ar jų nebuvimą. Esame atsakingi ir už tai, ko nepadarome: buvau alkanas, ligonis, kalinys, pabėgėlis – ir jūs man nepadėjote…
Kai labai norisi kaltinti klausiant, kur žiūri Dievas, kai vyksta nusikaltimai žmogiškumui ir Žmogui – Gailestingumas gesina kaltinimus Dievui, nes atpažįstame Jį, per tūkstantmečius iki pat šiandien atkakliai talžomą nužmogėjusių, savimi apsėstųjų nusikaltimais. Kryžiaus kelio stotys, kurių apmąstymas brandino mus Velykų rytui, yra ne tik praeities apmąstymas – tai piktinanti, skaudinanti, kruvina dabartis. Ką padarėte vienam iš mažiausiųjų, man padarėte…
Vis dar sproginėjant klausimams galvose ir bomboms Ukrainoje, gegužinių kasdienybė atkakliai drąsina žvelgti į Motiną, kurios širdį pervėrė kalavijas. Stovėdami po karo kryžiumi gausiais kreipiniais aimanuodami kreipiamės į mums dovanotąją. Štai Tavo motina, – dramatiškos dabarties sutrikdytam mokiniui taria Jėzus. Pasiimti Mariją pas save, siaučiant nevilčiai, baimėms ir karui, – kad Vilties motina, nuliūdusiųjų guodėja, išsiilgtosios Taikos Karalienė įgalintų išbūti, darant, ką galim: šluostant veidus mūsų namuose nuo smurto pasislėpusiems.
Marija visuomet veda prie Jėzaus, į kurio širdį birželio vakarais kreipiame žvilgsnius, ieškodami išeičių iš nesantaikos akligatvių. Kas išgyvenama toje Švenčiausioje Širdyje, žvelgiant į mus ir pasaulį, už kurį Jis paguldė galvą? Mūsų, jei tik ne akmeninės, širdys paskutiniu metu prislėgtos plaka nerimą. Jautresnieji, tik remdamiesi į Dievą ir vienas į kitą, šiaip ne taip, uodo žingsneliais judam per dienas. Ir visgi – mūsų širdys talpina tik mažą dalelę to skausmo, kuriuo gyvena Dievas.
Sužeistas neatšaukiamos meilės žmogui Jis ir šiandien netausodamas, nesaugodamas savęs yra tarp mūsų. Rizikuodamas būti atstumtas, išjuoktas, neteisingai apkaltintas ir užmuštas, yra arčiau mūsų nei mes patys sau. Vieniems Jis – uola, vedlys, ganytojas ir ištvermės bei išminties šaltis, o kitiems – kliūtis, konkurentas ar net papiktinimas. Per dažnai žmonės, mes taip pat, Jo šventu vardu prisidengę, atkakliai įgyvendiname ne Dievo, bet savo liguistus planus… Kaskart, kai pasirenku nematyti to, kas vyksta, kai pasirenku neatjausi to, kuris kenčia, nedaryti to, ką galiu ir turiu, net jei pamaldūs pasiteisinimai ir srūva mano lūpomis, – žeidžiu Jį, Jo atvertą širdį. Ir atvirkščiai: kaskart, kai vidines kovas įveikęs darau gera, kuriu Jo taiką, kuri it geras raugas palaipsniui perims visą maišymą.
Daug prablaivinančios nežinios, daug nekalto skausmo, kuriame atkakliai kalasi artimo meilės bei solidarumo daigai, duosiantys – meldžiu ir viliuosi – gausių vaisių pjūčiai atėjus. Ačiū kiekvienam, kuris nenukreipia žvilgsnio nuo kenčiančio. Ačiū kiekvienam, kuris nesiteisina, o išdrįsdamas dalintis ne tuo, kas atlieka, o tuo, ką turi ir kas yra, turtėja pas Viešpatį, kraudamas nenykstantį lobį. Ačiū už kiekvieną, kuris maldose suramintas ir įgalintas, čia, žemėje, savo gyvenimu atspindi Tave, Meile.
Ietimi pervertoji, kantrioji ir gailestingoji, baisiai išniekintoji, taikos ir ramybės davėja – pasigailėk mūsų.