Daugelis mūsų Viktoriją Daujotytę (g. 1945) siejame su literatūra, su gausybe jos parašytų studijų apie lietuvių rašytojus ir rašytojas, kalbame apie jos pačios žemaitiškai ir ne vien žemaitiškai rašytą kūrybą, – tie darbai ir kūriniai įvertinti daugeliu apdovanojimų, ir tai dar klausimas, ar aprėpiame visus šios asmenybės nuopelnus humanitarikos laukui. Tačiau šį sykį pasidomėjome, kokiais gyvenimo, keliais, takais ir takeliais Viktorija Daujotytė vaikščiojo ir tebevaikšto. Pakalbinome profesorę „Kelionėje“, pasinaudodami ėjimo perkeltine ir tiesiogine reikšme, sekėme paskui tą siūlą, paskui tą giją…
Pokalbio kelionę norėtųsi pradėti nuo vaikystės tako, kuriuo po Velyknakčio Varnių katedroje su tėčiu grįždavot namo į Pagirgždūtį – kaip prisimenate tą ypatingą rytą, Varnių katedrą, grįžimą namo, kaip švęsdavote Velykas, kas įsirėžė sąmonėje kaip ypatinga patirtis? Ar turite velykinių tradicijų, kurių laikotės iki šiol?..
Mano takas buvo, bet nebėra. Įdomiausia, kad iš mano kaimo, kur gyvenom, iš Pagirgždūčio į Varnius, į Varnių parapinę bažnyčią, į katedrą Varnių, mes eidavom takais: ne keliu, ne vieškeliu – tuo, kuris ateina nuo Kražių ir jungia svarbius Žemaitijos kultūros centrus: Kražius, Kolegiją, ir Varnius, Seminariją, – ateidavom takais. Tai buvo takas, kuris prasideda prie pat slenksčio ir nueina, pasibaigia ant bažnyčios laiptų. Įdomiausia, kad taip ir būdavo sakoma mūsų šeimoj, giminėj – eisim takais… Žinoma, tai yra simbolinis takas: nuo namų nueiti iki bažnyčios, iki tokios svarbios tam kraštui, Žemaitijai, šventovės, išvysti Valančiaus krėslą – labai anksti man buvo parodytas tas vyskupo Valančiaus krėslas Varniuose, lygiai taip pat, kaip ir Valančiaus darželis, jo paminklas… Valančiaus buvimas man irgi yra toks šventas.
Velyknakčio įspūdžių turiu iš ankstyvos vaikystės, ir jie yra labai stipriai įsirėžę: matau Kapo sargus, apsirengusius uniformomis, ginkluotus, kas kėlė baimę, tebegirdžiu trūbas, kaip sako žemaičiai, arba dūdas – orkestrą, kuris sveikindavo Prisikėlusįjį, procesiją apie bažnyčią, varpų, gal tik varpelių, iš tiesų, skambėjimą…
Takas… Žinoma, buvo ir kitur tų ėjimų, tų velyknakčių, bet niekur nebesusidarė šitas vientisas takas, takas nuo slenksčio iki slenksčio: niekas nesustoja, nelauki jokios mašinos, niekas nepaveža, eini ir nueini. Šitą naktį atminty man vis viena labiausiai išlikęs takas. Sutinku, kad ėjimas yra ypatingas dalykas. Ėjimas ir takas labai susiję. (Nusijuokia.) Reikia, matyt, anksti patirti taką, kad paskui galėtum jį atsiminti, grįžti. Ėjimas yra didžioji laimė, beveik pasija žmogaus. Laimingas yra tas, kas gali eiti. Manau, kad su ėjimu, ėjimo ritmu yra susiję visi ritmai, kuriuos žmogus patiria. Neatsitiktinai tie, kurie žino, kas yra ėjimas, kurie jaučia ėjimą, rašo, piešia arba kuria muziką – ritmas yra iš kažkokio praritmo, iš judesio, kuriame yra kūnas ir tai, kas jau kūnas nėra, ir kas jau yra siela, o galiausiai vis tiek yra viena – ir kūnas, ir siela.
Toliau, jeigu tęsčiau, kas yra išlikę iš Velykų, kažkur esu ir užrašiusi tokią eilutę ar sakinį: giliausiai, tikriausiai ir natūraliausiai aš tebešvenčiu savo motinos, savo giminės ir savo močiučių šventes. Jokios kitos šventės many taip neįsigalėjo – ir tokios asmeniškos… O tos pagrindinės šventės taip ir liko, nežiūrint to, kad jų turinys galbūt nebėra toks gilus ar nėra tokių gilių religinių išgyvenimų. Gal, tiesą sakant, buvo jose daugiau vaikiškų pirminių išgyvenimų, bet jie atitinka mano būsenas: aš visiškai sutampu su Kūčių vakaru, su Kalėdomis ir su Velyknakčiu, Velykomis. Sutampu tokiomis būsenomis, kai galvoju, kai prisimenu, o prisimenu dažnai garsus… Velykos man yra labai susijusios su mažyčiu upeliuku prie namų, pakalnėje, su jo šnarėjimu. Ne visada – kai ankstyvos Velykos, jis dar būdavo po ledu, bet tokiu metu kaip šiemet, jau pradėdavo šnekėti. Išeinu, būtinai išeinu ir klausausi – iš pakalnės girdžiu upeliuką. Upuliuką, mažytį tokį, kuris vasarą išnykdavo kaip nebuvęs.
Žodžiai „takas“ ir „teka“ susisieja….
Teka, taip, teka… Daug garsų prisimenu arba spalvų: eglės žalumą užtenka pamatyti apšviestą – tokia žaluma, kai išsiskleidžia visa Kalėdų misterija. Tai šventumo, gal net bendresnio, sakyčiau, išgyvenimas – bendresnio, bet nepraradusio transcendencijos.
Dar pridurčiau, kad pasidarau daug darbštesnė Kūčių dieną arba prieš Velykas: verdu kažką, kepu, dažau, marginu savo margučius, verdu cibulaiškius, iš paskutiniųjų noriu pakartoti raštą ant margučių, kad ir nelabai gražiai, ne taip, kaip būdavo… Žodžiu, darausi darbštesnė – net su šypsena. (Juokiasi.)
Esate sakiusi, kad „didžiausia malonė, galinti tekti žmogui jo ankstyvuoju laikotarpiu, yra įsibuvimo, įsigyvenimo ir kaip susigyvenimo galimybė, priklausoma ne tik nuo aplinkos duotybių, bet ir nuo prigimties imlumo. <…> Pirmoji įsibuvimo vieta – namai. Mano patirtyje – sodyba, žemaičių gyvenimas“. Papasakokite apie savo vaikystės namus, artimiausius žmones.
Svarbiausi vaikystės žmonės vis viena yra tėvai. Mama. Mano mama yra ir buvo iš tos kartos žmonių, kuriems priklauso monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Negreitai suvokiau, kad toje kartoje ypatingesni žmonės: vieną kartą pamačiau truputį daugiau savo mamos (tėvas kiek vyresnis buvo) bendraamžių, išgirdau, ką jie dainavo, ką jie giedojo, ką jie kalbėjo – ir supratau, kad šita karta, mano motinos karta, turi savo spalvą. Paskui pradėjau galvoti, iš kur ta ypatinga išskirtinė spalva… Jie buvo anos Lietuvos pradžios mokyklos beveik pirmieji mokinukai – mokykla buvo visai neseniai susikūrusi, vos dešimtmetį buvo ta mokykla, lietuvių kalbos mokykla, kultūros mokykla. Būdavo ūkininkų trobose, ir mano mamos mokykla buvo kaimynystėje, turtingesnio, šviesesnio ūkininko seklyčioj. Sakytume, klasė, tik visi keturi skyriai vienoj patalpoj. Mokytojai baigę gimnazijas, greičiausiai tik jas ir tik nelietuviškas, o gal ir lietuviškas… Bet iš kur tai žinau? Aš išėjau savo mamos pradžios mokyklos kursą – maždaug 1930-ųjų, 1934-ųjų. Aš baigiau šitą kursą. Mane mama, kaip ji sakydavo, paimlią, mokino visko, ką mokėjo iš savo pradžios mokyklos, o mokėjo ji viską: visus eilėraščius atmintinai – Kudirką, Maironį, labai gerai mokėjo Lietuvos istoriją, kunigaikščių genealogijas. Aš iki šiol galiu sumaišyti, kuris tėvas, o kuris sūnus, kai pradedu vardinti visus iš eilės: Kęstutis, Algirdas, Vytautas, Vytenis ir taip toliau, – o ji niekur nesuklysdavo. Esu baigusi šitą pradžios mokyklą, gerai ją išmokau. Nereikėjo toli eiti – mamai buvo džiaugsmas pasakoti apie savo mokyklą. Tai svarbiausias įvykis jos gyvenime, pats svarbiausias, šviesiausias – ji ėjo į mokyklą, ji gerai mokėsi.
Įdomus dalykas, kad žmogus, kuris ir patiria tik tą pradžios mokyklą, gali be galo ją išsididinti – jei sąmonė yra gabesnė, imlesnė, laisvesnė, neužtamsinta, ji gali išsididinti. Aš manau, kad mano mamai jos pradžios mokykla, Užgirių pradžios mokykla, buvo tas pats, kas gimnazijos, net universitetai kitiems – jos šviesos takas. Jos šviesos takas. Ji net neabejojo, kad buvo baigusi puikią mokyklą. Beje, buvo raštinga. Rašydavo man laiškus. Labai gražiai, labai išplėtotos sintaksės, jeigu kokių kablelių ir trūkdavo… mėgdavo ir daugiau jų parašyti dėl visa ko. Ji buvo raštinga. Iš savo mamos laiškų aš supratau, kas yra raštingas žmogus. Ir nepakeičiau tos nuomonės iki šiol: raštingas žmogus yra ne tas, kuris nedaro klaidų, gramatiškai rašo, kaip sakoma, o tas, kuris gali raštu pasakyti apie save, papasakoti apie save, paklausti kito, išdėstyti savo rūpimą mintį ar rūpestį – jis yra raštingas tiek, kiek jam reikia būti raštingam. (Nusijuokia.) Esu ginčijusis su mokytais žmonėmis, kurie manė, kad raštingumas yra oho kaip rimta. O aš žinojau iš mamos, kas yra raštingas žmogus. Mano mama buvo raštinga – baigusi keturis pradžios mokyklos skyrius.
Babūnėlė, kaip žemaičiai sako, tai mamos mama. Ją tikrai ne kartą esu visaip minėjusi, aprašiusi… Įdomus dalykas: mano mama, beje, ir mano tetos – mamos seserys ir pusseserės – man sakė: „Na, ką tu čia sugalvojai apie ją taip kalbėti,– juk buvo paprasčiausia kaimo boba, kaip sako žemaičiai. – Ką čia kalbi ypatingus dalykus?“ Jiems babūnėlė buvo pati paprasčiausia, o aš mačiau kitaip ir tebematau. Suprantu, kad panašiai kaip mano mama iš savo pradžios mokyklos susikūrė tokią dvasinę erdvę, prilygstančią ne tik gimnazijai, bet ir universitetui, taip ir aš savo babūnėlės paveikslą išsididinau iki labai ryškaus portreto, nes man reikėjo, kad vaikystėj būtų kažkas stipraus, gero. O gero man, žinoma, ir didint nereikėjo.
Su tėvu Velyknaktį budėti ėjau – buvo giedorius. Mama apskritai bijodavo naktimis vaikščioti ir niekur neidavo. O į velyknaktį esu ėjus su tėvu – nedaug tų kartų buvo, gal trys, bet juos gerai atsimenu.
O iš negiminių dar vieną paminėsiu. Mano yra bajoriška kilmė. (Nusijuokia.) Mama sakydavo: „Jau jos ne tokia ryški bajoriška, ryškesnė tėvo, o jos maišyta.“ Mama bajorų nemėgo, ji buvo lietuviškos pradžios mokyklos auklėtinė ir etninės Lietuvos valstybės gynėja. Lietuviais turi būti, lietuviškai kalbėti, ir jokių kalbų. Bet vis tiek many yra įsigyvenus ir ta kita – lenkuojančių Žemaitijos bajorų, mano tėvo pusė – Šliogeriai, babūnė iš tėvo pusės tebesimeldė iš maldaknygės lenkų kalba. O greta mūsų gyveno labai tolimas giminaitis, kuris jau, kaip sakė babūnė, buvo išėjęs iš giminės. Šliogeris Boleslovas. Jis, kaip aš paskui iš kultūros supratau, buvo tikras žemaičių, bajorų, pačių seniausių, autochtoninių, žmogaus tipas. Buvo viengungis, gyveno vienas, turėjo šautuvą – nors medžiot jam neleido, bet šautuvą vis tiek turėjo, augino skalikus. Jis grįžusios manęs iš Vilniaus klausdavo: „Gal būsi girdėjusi, kaip ten Varšuvoj ar Krokuvoj žmonės gyvena?“ (Juokiasi.) Buvo labai įdomus žmogus. Jis labai persmelkia mano ankstyvąjį gyvenimą. Aš ir dabar kiekvienas Velykas matau, kaip visai iš artimos kaimynystės Boleslovas leidžiasi nuo savo kalniuko, pereina per upeliuką, kuris šneka per Velykas, ir rankoje laiko savo kepurę, nusiimtą nuo galvos, pridėtą pilną baltų kiaušinių. O jo vienplaukę galvelę su keliais plaukais vėjas taip ir supa – jis neša mums Velykoms kiaušinių. O kitądien ateis atsiimti duoklės – dviejų nudažytų. (Šypsosi.) Tokie vaizdai ir vaizdiniai negali išnykti.
Buvo, žinoma, visko. Pokaris: daug baimių ir tamsos, ir vargo, ir skurdo, ir neteisybių… Bet galbūt mano tokia prigimtis? Kartais pati savęs klausiu: kodėl aš taip išsigryninu tuos šviesiuosius dalykus – mamos pradžios mokyklą, Boleslovą su nuo galvos nusiimta kepure, pilna kiaušinių, ėjimą su tėvu į Velyknaktį, o visa kita – yra, bet lyg ir žodžių neturiu apie tai pasakyti, apie tas baimes, tamsą, vargą, skurdą… Lyg būtų plaukę nuplaukę, ir tiek.
Kai išėjo pokalbių su Marijumi Šidlausku knyga „Vartai į abi puses“, viena bendraamžė gydytoja parašė man: „Kodėl tu viską taip šviesini? Juk ir aš gyvenau tuo pačiu laiku. Kodėl tu viską dailini, juk buvo ne taip.“ Ji taip ir parašė – „juk buvo ne taip“. O ką aš? Juk, sakau, buvo ir taip…
Ar Pavandenės mokykla Jums buvo ypatinga vieta? Ką iš mokytojų prisimenate? Ar jie paskatino rinktis lietuvių kalbą ir literatūrą studijuoti, ar Jūs pati atspėjote savo tikrąjį kelią?
Tos mokyklos nebėra net žymės. Net pradžios mokyklos nebėra Pavandenėj. Mažytė buvo ta mano mokykla. Mūsų buvo dvylika abiturientų, dvylika ir baigėm. Visi buvom kiaurai matomi, apčiuopiami mokytojų puikiai. Turėjau mokytojų labai gerų, taip galvoju – kuo toliau, tuo labiau taip galvoju. Jeigu man būtų jų trūkę, per savo gyvenimą būčiau juos susigalvojusi, išsididinusi.
Turėčiau apie bent tris–keturis kalbėti, bet truputį pasakysiu apie vieną mokytoją, apie Bronę Venslauskienę. Buvo baigusi Švėkšnos Saulės gimnaziją ir mokytojų institutą. Kai atėjau į aštuntą klasę, ji buvo pradžios mokyklos mokytoja, tad nieko manęs nemokė, bet buvo man pats svarbiausias žmogus. Kokiu būdu? Pavandenė nuo mano kaimo yra septyni ar aštuoni kilometrai, žiūrint, ar eisi takais – galima taip pat nuo slenksčio iki slenksčio nueiti, ar keliu. Gyvenau bendrabuty, bendrabučio vieta buvo įspūdinga – senoji Pavandenės špitolė (šypsosi), kurios nebuvo, kurios būti nebegalėjo. Čia buvo keli kambarėliai vaikams, kurie atėję iš toli, iš kaimų tolimų. Mokytoja Venslauskienė buvo bendrabučio auklėtoja – turėjo gal pusę etato, kaip dabar matau, greta pradžios mokyklos. Negana to, ji buvo ir mokyklos bibliotekos globėja, jau be jokių etatų, aišku. Ta mūsų mokyklos biblioteka buvo senojoje Pavandenės klebonijoje – labai gražiam senam pastate, kurio taip pat nebėra. Greta mokytojos kambario Venslauskienė turėjo vieną kambarėlį, kuriame gyveno, o greta buvo biblioteka. Ji labai greitai mane užfiksavo kaip besidominčią ta mokyklos biblioteka. Labai greitai mane pastebėjo. Pastebėjo ir labai atsargiai pradėjo mane globoti, klausinėti, ką aš skaitau. Parodyti, ką galima paskaityti. Nors, žinoma, toji biblioteka buvo vargana varganiausia… Buvau penkiolikos metų.
Galiausiai, atėjo tokia diena, kai mokytoja pasikvietė mane į savo kambarėlį, atitraukė savo bibliotekėlės knygas iš pirmos eilės ir pradėjo man rodyti kitas knygas, poezijos… Pradėjo apie jas kalbėti, pasakoti. Kadangi sėdėdavau toj bibliotekoj, ten nieko nebūdavo – juoda naktis ir tik aš viena, ji man tas knygas atnešdavo ir pabūdavo, kol aš skaitydavau. Mokytoja manęs niekur nei kreipė, nei ką nors labai sakė, tiktai nuolat mane matė – ir to užteko, matyt, man to užteko. Buvau labai prie jos prisirišusi, taip tyliai, droviai. Ji man atrodė labai graži, labai inteligentiška. Griežtų veido bruožų, labai santūrios laikysenos.
O buvo ypatingai skaudaus likimo, kurį sužinojau negreitai. Venslauskienės vyras, irgi mokytojas, buvo išėjęs į mišką, paskui bandė grįžti, galbūt pasinaudoti visokiom vilionėm, kad bus amnestija ar panašiai… Grįžo, pradėjo dirbti mokykloj, buvo muzikos mokytojas. Galų gale, jis, jaunas mokytojas, baigė savižudybe… O kai aš atėjau į Pavandenę, jau radau mokytoją jauną našlę. Ji ir liko našlė visam gyvenimui.
Vienąkart su mokytoja apie Lietuvą pradėjom kalbėtis. Atsisegė megztuką, pati, matyt, megzdavo viską, ir ištraukė penkis sidabrinius litus, pavertus ant grandinėlės, ir švytintį medalioną su Basanavičium. Sako: „Čia Basanavičius.“ Nieko daugiau neaiškino, bet… kaip ji žinojo, kad gali tą padaryt, kad gali man tai parodyt, pasakyt?..
Na, iš ypatingesnio mokytojų rūpesčio manim tebus paminėta ir tai: kai baigiau vidurinę, tiesiog nebuvo iš ko man eiti į universitetą – kaip važiuoti į Vilnių, kaip gyventi jame, kaip verstis… Apsisprendžiau, kad eisiu dirbti metus – jau sąmoningas žmogus buvau, ir mokytojai baisiai susirūpino… Mokytoja Venslauskienė kartu su auklėtoja atėjo į mūsų kaimą klausti tėvų: ką daryti su tuo vaiku? Laimei, kad manęs nebuvo namuose (nusijuokia) – būtų buvus tokia sudėtinga psichologinė situacija. Bet aš to niekad neužmiršau. Tiesą sakant, man mama beveik nieko ir nepasakė, ką jos kalbėjo, tiktai šluostėsi ašaras, bet aš ir nenorėjau nieko sužinoti, man užteko, kad jos buvo atėjusios – aš visiškai tiksliai supratau, ką tai reiškia. Visiškai tiksliai.
Dar metus buvau mokytoja – ne šiaip sau kas! Ir mokykla tenai many įsigyveno jau neištrinamai… Beje, aš iš pat pradžių, dar nuo pradžios mokyklos, įsivaizdavau save tik mokytoją ir tik pradžios mokykloje. Mano gyvenimo gražusis paveikslas, kai aš svajodavau, kaip gyvensiu, atrodė taip: čia bus klasė, dirbsiu, čia bus mokiniai, greta bus kambariukas – panašiai kaip Pavandenėj mokytojos Venslauskienės, ten stovės lentyna su knygomis, staliukas prie lango – ir tai bus idealus gyvenimas. Aukščiausia, ką aš galėčiau pasiekti. (Juokiasi.)
Kai buvau mokytoja, turėjau šeštokus – mokykla septynmetė. Mokiau vaikus aritmetikos, nes lituanistė ten buvo. Beje, kodėl aš turėjau mokyti lietuvių kalbos? Juk buvau baigusi tik vidurinę. Sidabro medaliu buvau baigusi – viską, vadinasi, mokėjau vienodai gerai. Nėra aritmetikos mokytojo, gerai – būsiu aritmetikos mokytoja. (Šypsosi.) Net fizikos pamokų turėjau. Man patiko mokytojauti, tikrai patiko. Kas mane vedė ir kas mane kvietė, vis dar sunku pasakyti, bet tikrai žinojau, kad aš turiu, tiesiog privalau… O lituanistikos net nebuvau pasirinkusi, nebuvau tikra. Bet taip susipynė viskas… Galvojau, būtų geriau išmokti užsienio kalbų, o lietuvių – na, ko aš čia nemoku? (Juokiasi.)
Jautėt, kad esat raštinga?
Jaučiau, kad esu raštinga (juokiasi), baigusi vidurinę. Baigdama apie šitą kelią, turėčiau pasakyti, kad visą laiką mane kažkas lyg vedė, padėjo, kažkas lyg siūlas ėjo – lyg būtų priekyje koks siūlas ištemptas, man tik reikėjo jo nepaleisti, nepamesti. Nei labai kovojau, daugiau nuolanki buvau: nėra galimybių, tai nevažiuosiu dabar… Kiek susitaupiau dirbdama, paltą nusipirkau, batukus – jau turtingas žmogus. (Šypsosi.) Universitete antram kurse pradėjau dirbti, kažkas mane pasišaukė – ne bet kur, o į „Tarybinio studento“ redakciją, pagal specialybę, galima sakyti. Bet man reikėjo eiti, nepamesti to siūlo. Jaučiau, kad reikia jo laikytis…
O kas studijų metais Vilniaus universitete pastiprino apsisprendimą įsipareigoti literatūrai, lituanistikai? Žinoma, buvo svarbūs dėstytojai, jų pasitikėjimas, kad galite tai daryti…
Turėjau labai gerų dėstytojų: Jurgis Lebedys, Donatas Sauka, Juozapas Girdzijauskas. Jie manim pasitikėjo – tai buvo didžiausias stebuklas, kurį patyriau. Pasitikėti mokytoju, dėstytoju – visi mes linkę, bet aš jutau, kad manimi pasitikima, ir negaliu kažkaip taip sau, negaliu…
Manau, kad aš patyriau daugiau dėmesio, tikrai jo patyriau daugiau, jutau, kad manimi rūpinamasi. Kai staigiai mirė Jurgis Lebedys, pasijutau netekusi didelės atramos. Po to pirmą kartą katedroje susitikom su Juozapu Girdzijausku, mano disertacijos vadovu, atsisėdom prie katedros stalo, ir jis ranka į stalą dudendamas sako: „Turi neužmiršti, kad ir Lebedžiui atrodė, kad tu turi čia būti, čia dirbti, turi neužmiršti to.“ Pati tą jaučiau, bet jis pakartojo… Suprantu, kad skamba per daug iškiliai, bet laikau tai ypatingu momentu… Atsimenu net ir gelumbės, kuria buvo aptiestas stalas, spalvą – tamsiai žalią, prisimenu, ką už lango mačiau, kai sėdėjau prie to stalo… Suprantu tą momentą beveik kaip gyvenimo palankumą man, nežiūrint visko. Nežiūrint visko. (Juokiasi.)
Bet kryptį vis tiek nujautėte, pati rinkotės; ar buvo pradinis, esminis klausimas, paskui kurį sekėte?..
Greičiausiai jis buvo, net jei ne taip sąmoningai giliau suvoktas, o buvo jis labai aukštas ir kartu labai paprastas. Buvau patikėjusi, kad be kalbos, be literatūros, be to, ką ir mano laiku rašė poetai, nėra Lietuvos ir jos ateities. Jeigu neišlaikysime ryšių tarp Lietuvos ir literatūros, tarp literatūros ir jaunų žmonių, jeigu mokyklose nebus mokytojų, kurie tuos paprastus ryšius suvoks – bus blogai, ištuštėsime, galbūt liks Lietuva, liks ir tauta, bet negalėjau įsivaizduoti, iš ko ir kaip formuosis jos vidinis turinys.
Gali būti, kad aš per mažai reflektavau kitus svarbius dalykus, taip pat ir krikščionybę, tikėjimą. Su jais per studijų metus turėjau gana menkus ryšius. Tik tada, kai išėjo pirmas mano laikų Šventojo Rašto leidimas ir viena iš mokytojų man jį parūpino, pradėjau iš naujo grįžti prie šitų klodų, prie šitų prasmių. Kai dar tik rinkausi dėstytojavimą, literatūrai atidaviau pagrindines dvasinio žmogaus gyvenimo prasmes. Dabar galvočiau, kad reikėtų daugiau sintetinti, jungti, plėsti… Tačiau tuomet mano sąmonėje budėjo labai ryški dominantė – literatūra, ir atrodė, kad niekas daugiau negali užpildyti tų tuščiųjų žmogaus ertmių.
Krikščionybė turi kalbėti pirmiausia per save. Visa, kas eina per kitus, jau yra kompensaciniai mechanizmai. Jie labai svarbūs. Dėl to aš gerai jaučiau tą gilųjį Justino Marcinkevičiaus krikščioniškąjį pamatą. Kaip moralę, kaip senojo Lietuvos kaimo ir tos parapinės erdvės išugdyto žmogaus pamatą, kuris, mano supratimu, tikrai veikė ir kompensavo – daugelį tuštumų užpildė.
Žinoma, labai anksti mano sąmonėje įsitvirtino Jurgis Baltrušaitis su fundamentine ontologija, fundamentine krikščionybe, su labai stipria filosofija, kuri laisvina žvilgsnį: išlaiko krikščionybės fundamentą, bet leidžia keisti žvilgsnius. Kažkurie dalykai many giliai nusėdę, tokie įsakmūs… Man patiko jausti šitą pasaulį neužbaigtą, jausti, kad kažkokiu būdu čia yra vieta žmogaus dvasiai, kūrybai, literatūrai, mokytojystei ir mokinystei. (Juokiasi.) Literatūrinis yra mano pasaulėvaizdis, niekur negaliu nuo to pabėgti… Sutinku, kad tai siaurina, bet tuo laiku kitaip ir negalėjau susidaryti to pasaulėvaizdžio vientisumo. Baltrušaitis buvo mano fundamentas, tuomet Janina Degutytė – tokia moteriškoji, šviesioji, romantinė, meilės, likimo spalvos, šviesos… Marcinkevičius – tautos rūpesčio, istorijos. Pasaulėvaizdžiui užteko tokių atramėlių, be to, turėjau atskirą savo patirtį – o kas jos neturi, tiesą sakant. (Juokiasi.)
Keturiasdešimt metų dirbote Vilniaus universitete, su pertraukomis nemažai metų vadovavote Lietuvių literatūros katedrai – ar galima spėti, kad ypatingesnis buvo nepriklausomybės pradžios laikas (1991–1996)? Ką tuo metu rūpėjo, atrodė, būtina sukurti, stiprinti? Ką rinkotės kaip kertinius akmenis studijų programai? Ką Jūsų pačios patirtis patvirtino kaip svarbiausius dalykus dėstytojo ir mokytojo darbe?
Labai aiškiai buvo matoma, kas svarbiausia. Aš buvau tų žmonių pusėje, kurie kūrė tautinę Lietuvos mokyklą: Meilės Lukšienės, Vandos Zaborskaitės, Laimos Abraitytės – stiprios moterys, labai stiprios asmenybės. (Juokiasi.) Man patikdavo su jomis jaustis mažai, nuolankiai, mokiniškai, buvo džiaugsmas tokia mokinystė. Aš pasitikėjau jų mintimis ir greičiausiai nieko originalaus iš manęs nekilo. Man atrodė, kad tai fundamentum, tikrai fundamentum: tauta turi turėti tokią mokyklą, kuri formuotų ją pačią. Ta kryptimi man atrodė teisinga eiti. Rašyti pirmus vadovėlius, žvelgiant, kur ir kaip išsidėsto mūsų vardų žemėlapiai, kur ir ką pavyko suvokti, atsižvelgti. Atrodė, labai svarbu matyti socialinį literatūros žvilgsnį. Man ir dabar atrodo, kad mūsų literatūra yra stipri socialiniu jautrumu, ne tik tautine retorika. Toks tautos reikšmių sudarymas, jų papildymas ir persmelkimas socialinio jautrumo tema ir būtų kelias, kurį reikėtų siūlyti mokykloms, vadovėliams.
Anksti jau buvau suvokusi, aišku, iš filosofijos, kad pavojingas yra uždarumas, pavojingas yra tas uždarytas kultūros dangus – labai pavojingas. Pavojinga uždaryti kultūros dangų. Reikia išlaikyti žvilgsnio atvirumą: ir maža tauta privalo turėti atvirą žvilgsnį į didelį pasaulį, ir kito, kitos kultūros ar kito kelio problema taip pat turi visą laiką rūpėti.
Maždaug tokios tos atramos buvo. Darbas tikrai buvo prasmingas, nors ir sunkus. Reikėjo peržiūrėti universitetines programas, studijų planus ir visa kita. Greta didžiuojuosi, kad tuomet mažytė mūsų katedra dar suorganizavo mokytojams kursus. Įsivaizduojat, aš skaičiau paskaitas apie XX a. literatūrą, į kurias rinkdavosi Vilniaus mokytojai – šviesesnieji, geresnieji… Kokia įtampa buvo! Mokytojai mane labai augino tuo metu, dirbau su didesne energija negu anksčiau. Nuolat jaučiau tų talentingųjų mokytojų žvilgsnį, įskaitant Laimą Abraitytę, kuri buvo stropiausia paskaitų klausytoja. Tai buvo labai brangus laikas. Juk tuo metu mokytojams labai sunku buvo persiorientuoti: „Kaip mums kalbėti apie Salomėją Nėrį? Ką pasakyti? Kaip mums kalbėti apie tą ar apie kitą?“
Kai kurie dalykai turbūt išlieka iki šių dienų…
Na, išlieka. (Juokiasi.) Manęs turbūt dabar paklaustų to paties.
1999. m. Džojos Barysaitės nuotrauka
Žinotumėt, ką atsakyti?
Kaip kada. Būna akimirkų, kai žinau, o būna – kai nebe… (Juokiasi.) Šiaip jau esu labai linkusi abejoti, bet kartais sakau: taip ir ne kitaip. (Juokiasi.)
Kai kurie kalba apie agresorių kultūrą – jos atsisakymą, visišką ištrynimą. Apie tai, kad Dostojevskis, Tolstojus, Bulgakovas ir kiti nepadėjo išvengti karo, nesuformavo sąmonės, kuri nenorėtų karo. Gal kaip tik palaikė vergo būseną. Kaip Jums atrodo, kiek kultūros kaltės, kad, pasak tyrimų, 80 procentų Rytų šalyje palaiko savo valdovą ir jo veiksmus? Ką daryti šių dienų kultūros žmogui?
Šis klausimas tikrai kyla, ir jis yra skausmingas. Negali pasakyti, kad jis neturi tam tikro pamato, bet… Per daug tiesias linijas norime nubrėžti, per daug mus veikia galvojimas, nuo kurio galbūt jau buvome šiek tiek nutolę – ką privalo kultūra, ką privalo Dostojevskis, ką privalo Čechovas? Kultūra ir menas neturi tiesioginio įsipareigojimo mus išauklėti. Jeigu nei Dostojevskis, nei Rachmaninovas, nei Čaikovskis nepadarė, kad rusai išeitų į gatves, priremtų Putiną prie sienos, tai aš, kuri keliu šitą klausimą, ką turiu pasakyti apie save? Jog galvoju taip teisingai, kad turėčiau jums papasakoti, kas mane išauklėjo tokią teisuolę, kuri supranta, kad tų kūrėjų reikia atsisakyti, nes jie nepadarė to ir to? Vadinasi, manoji kultūra visa tai padarė.
Turiu prisipažint, kad esu skaitytoja. Labiausiai Čechovo. Labai esu skaitytoja. (Nusijuokia.) Ir tai nesukomplikuoja mano santykio ir netrukdo visa širdimi būti su Ukraina. Aš manau, kad pasiimčiau ką nors iš Čechovo ir galvočiau tyliai: štai iš čia matau tą begalinį žmogaus gailestį, jaučiu iš čia, iš šitos vietos, gailestį, tą neišsprendžiamą širdies skausmą, kad žmogaus pasaulis yra toks nesutvarkomas, toks neįveikiamas, kad šitiek kančios, šitiek nekaltų žmonių kraujo… Visa tai yra pasakyta, dar daugiau – pasakyta, kad nežinia, ar bus kitaip…
Mes norime iš kultūros to, ko ji net nesiruošia arba nepajėgia, negali. Neįmanoma padaryti taip, kad žmogus paskaitytų ir staiga suprastų, kaip jis turi gyventi, elgtis. Nebus taip. Negali būti. Per daug tiesias linijas brėžiame tarp kultūros ir žmonių elgesio.
Be to, visąlaik, tiesą sakant, galvoju apie uždaromą kultūros dangų. Iš kultūros didžiųjų vardų, iš kultūros, meno kūrėjų susidaro lyg atskira žmonijos dalis, kuri pati yra dangus virš mūsų. Kuriančio žmogaus žvilgsnis visada turėtų kilti į viršų arba į gylį skverbtis, turėtų tas kultūros dangus būti vis per milimetrą pakeliamas, praardomas. Kas yra žvilgsnis į kitą? Kito supratimas? Tas gražusis mūsų dangus, kuris atsiveria žvelgiant į Ukrainą, į žmones, į globojimą, į aukojimą, užuojautą, pagaliau, ašaras… Ar jis taip pat nėra susijęs su kultūra? Iš kur ir kaip? Ar galime jį atidalinti, atskirti? Atskirti nuo Čechovo? Atskirti nuo Tolstojaus?
Tolstojaus „Karas ir taika“ verčiamas per siaurai, tai – „Pasaulis ir karas“. Žmogaus pasaulis ir karas yra didžiosios priešybės, nors karas pats kyla iš žmogaus, jis yra priešiškas žmogaus pasauliui. Jis ardo, iš pamatų ardo… Manau, kad mes per mažai suvokiame tris kultūros siunčiamus signalus. Per tiesmukai apie juos galvojame, norėdami pritaikyti funkciją – auklėjamoji, ugdomoji… O iš tiesų to negalima padaryti. Nebent neigiama prasme: atmetame, nes tai atrodo pavojinga.
Kai galvoju apie valstybę, jei turėčiau galių, vengčiau direktyvinių sprendimų. Palikčiau žmonių pasirinkimui ir pasitikėjimui. Pasitikėčiau režisieriais: jeigu rūpi statyti Čechovą, statykite, broliai. Raskite ir perskaitykite tai, kas jame neperskaityta. Jeigu kam rūpi iš naujo versti „Karą ir taiką“, kad išryškėtų ne taika, o pasaulis, reikėtų tą daryti. Ir jeigu mokytojui staiga ateitų į galvą padeklamuoti Achmatovą, Pasternaką, pacituoti Olgą Sedakovą prie Dantės, darykite tai, broliai ir seserys, darykite tai savo atsakomybe, savo kritišku ir malonės žvilgsniu. Direktyvos, mano supratimu, čia yra pavojingos. Nurodymai, kad negalimi projektai, kuriuose, sakykime, būtų kas nors paminėtas… O ką daryti su tais kultūros vardais, kurie labai griežtai pareiškę savo pozicijas dėl Ukrainos, dėl karo… Bet pradėti selekciją – jis taip, o jis taip – yra sudėtinga. Nes šiandien žmogus gali galvoti taip, o rytoj žvilgsnis atsiduria jau kitoj perspektyvoj.
Bet tai yra jo atsakomybės ir laisvės reikalas…
Būtent! Atsakomybės ir laisvės. Aš bijau, kad šitie dalykai galiausiai vis tiek pasipildys kitais suvaržymais – nėra ribos, kai tai prasideda… Kaip žinome, dangaus sienos labai neaiškios. Dangaus sienos neaiškios.
Knygoje „Sauganti sąmonė“, svarstydama, kas yra autoritetas (kaip tik tokia buvo pirmojo šių metų „Kelionės“ numerio tema), kas jis būtų dabar mūsų visuomenei, rašote: „Gręžiamės į kultūrą, į religiją. Lietuvos katalikų bažnyčiai keliolika pastarųjų metų sekėsi – ji turėjo kelis dvasininkus, kurie visuomenę, nepriklausomai nuo įsitikinimų, veikė kaip autoritetai.“ Vienas iš jų – monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, kurio 100-ąsias gimimo metines balandžio 9 d. minėjome. Atgijo jausmas – kokie laimingi buvome jį turėdami, kaip jo trūksta dabar. Bet kodėl monsinjoras tapo autoritetu, rodos, to netrokšdamas, tiesiog priimdamas pasitikėjimą? Kaip manote, ką jis šiomis dienomis pasakytų?
Jis pasakytų Slava Ukraini! Ir aš jam atsakyčiau: Heroyam slava! (Nusijuokia.) Jam vieninteliam gal išdrįsčiau tą atsakyti. Jis tikrai taip pasakytų. Tikrai!
Gera girdėt… Vis dėlto, kodėl su juo ar paskui jį norėjosi eit?
Todėl, kad jis galėjo su kiekvienu eit, su kiekvienu. Neskirstė žmonių. Kas priėjo prie jo, į tą ir atsisuko.
Kunigas Kazimieras, Kaziukas – kaip jį vadino Marcelijus mano akivaizdoj. Jis buvo vienintelis, bent iš tų kunigų, kuriuos aš pažinojau, 1988 m., pačioj Nepriklausomybės pradžioj, tiksliai atspėjęs, kiek daug Lietuvos visuomenėje, ypač tarp inteligentų, yra žmonių, kurie Biblijoje turėtų muitininko Zachiejaus vardą. Tai žmonės, kurie norėjo ir nedrįso: jiems atrodė, kad jeigu anksčiau nesilankė Bažnyčioje, neatlikinėjo tam tikrų priedermių, tai ir neturi teisės nei į Bažnyčią ateiti, nei juo labiau – į pokalbį su kunigu ar išpažinties. Tikrai tokių žmonių buvo labai daug. Bet jie buvo arti, tarsi iš medžio žiūrėjo, kas vyksta, ir norėjo susitikti. Monsinjoras tokius žmones matė, jautė ir pažino iš tolo. Pažino iš tolo ir ėmė juos už rankos. Galiu tą liudyti.
Tai yra atsakymas: su juo buvo gera eiti, nes jis norėjo eiti su visais, kurie norėjo su juo eiti. Jis ištarė mano akivaizdoje klausimą, kurio negaliu užmiršti: „Iš kur tu žinai, kad esi netikintis? Iš kur tu žinai?“ Jam šitas klausimas buvo daug sudėtingesnis, gilesnis, problemiškesnis už tą aiškumą sąmonės. Juk ne visada sąmonė yra tokia aiški, kad gali pasakyti taip ar taip… Monsinjoras čia yra atlikęs savo misiją.
Aš tiesiog mylėjau tą žmogų ir labai džiaugiausi jo palankumu man. Savotiškai, gal ir zachiejai, moteriškąja prasme, branginau jo palankumą, jo pasitikėjimą, norą su manimi pasikalbėti – tai buvo man didis džiaugsmas. Autoritetas turi kelti džiaugsmą. Mes žiūrim į autoritetą, tokią aukštybę, didybę su didele valdžia, galia – o gal yra ne taip? Gal autoritetas yra tas, kuris kelia pasitikėjimą ir džiaugsmą? Džiaugsmą.
O dar būna tokių žmonių?
Jeigu buvo, tai ir bus. Tikrai bus. Kiekvienas, su kuriuo susitinki ir prie kurio taip suklūsti, yra patvirtinimas, kad tai dar gali įvykti, jeigu ne su tavim, tai su kažkuo kitu…
Nuo autoritetų grįžkime prie literatūros. Ką iš rašytojų dar norėtumėte prakalbinti knyga?
Rašytojų visada yra ir būtų, bet jau stabdau save, manau, kad daugiau nesiimsiu didesnio prakalbinimo. Gal pokalbis su Arvydu Šliogeriu ir liks paskutinis. Tam reikia daug jėgos, daug ištvermės, jau nepasitikiu savimi, bet, svarbiausia, žinau, kad yra, tikrai yra ir jaunesnių už mane žmonių, kurie mane domintų… Tai labai guodžia.
O Jūsų pačios grožinės knygos? Poezijos rinkiniai, proza… Kas svarbiau – knygos apie literatūrą ar ta kūrybinė gija?
Šitą klausimą girdžiu jau nuo labai seniai. Buvau ryžtingai ir principingai į jį atsakiusi: literatūra, literatūros tyrinėjimai yra mano darbas, ir nieko daugiau. Jokių rašinėjimų, jokių. Griežtai to laikiausi labai ilgai. Apskritai maniau, kad nebus gerai, jeigu pradėsiu rodyt problemiškesnes savo puseles. Su Arvydu Šliogeriu, kai jau artėjom prie pensijos, vienąkart sėdėjom Sarbievijaus kieme po paskaitų – jos baigdavosi mums maždaug tuo pačiu metu. Arvydas sako: „Baigsim mes tą savo tarnybą, būsim laisvi žmonės, ką norėsim, rašysim, kaip norėsim, gyvensim.“ (Juokiasi.) Aš tikrai, kaip ir Arvydas, supratau, kad kol esam tarnyboj – negalima leisti sau laisvių didesnių… Paskui, jau paskutiniais metais, išleidau pirmąją knygelę, joje, beje, yra ir Arvydo straipsnelis apie mano tuos eilėraščiukus, ir V. Kukulo. Norėjau dvi recenzijas įdėt, galvojau: niekas nemato, nežino, o aš jas taip branginu – labiau už tuos eilėraščius.
Turiu pasakyti, kad visa, ką pradėjau rodyti, yra parašyta labai įvairiu laiku, tiesiog niekad viešumoje to nerodžiau. Kodėl? Man nuo pat pradžios, nuo universiteto buvo drovu rodyti eilėraščius, toks būdas… Drovumas, kad čia ne mano, kad čia ne man.
Visą laiką šalia dar rašydavot?
Visą laiką. Gana daug to įvairaus rašinėjimo, labai daug. Dar mane truputį jaudina tai, kad aš pernelyg lengvai tą darau. Tiesiog man labai lengva, ir tas kelia tam tikrą abejonę, kiek tai gali būti tikra. Tada pabandžiau sunkiau padirbėti. Romanas [parašytas slapyvardžiu Eglė Juozapa, pavadintas „Juozapa ir jos seserys“, 2019 – red. past.], kaip suprantu, kilo iš paties pagrindinio mano klausimo: kaip atsiranda, gimsta, susiformuoja rašančioji sąmonė? Kodėl ji taip geidžia rašymo? Kas tai yra? Man rūpėjo, aišku, ta moteriška pusė, bandžiau aiškintis, iš ko visa tai, kas tai yra… Norėjau sukurti tokią veikėją, kuri paaiškintų man tuos dalykus, kurių nesuprantu, kad man mane paaiškintų.
O kiek šitame svarbus skaitytojas?..
Todėl, matyt, ir negaliu būti rašytoja, negalėjau ir negalėsiu – per mažai galvoju apie skaitytoją, per mažai jaučiu, per mažai rūpinuosi. Esu kažkur visiškai atskirai su tekstu, ir nieko daugiau. Net nebandau įsivaizduoti, kaip kas nors skaitys ar supras… Be abejo, man svarbu, kai kas nors pasako, ką galvoja apie tą romaną, bet nėra taip, kad rašydama galvočiau, ką noriu pasakyti žmonėms… Aš kabu kažkur atskiram pasauly, aiškinuosi, ir niekas daugiau tame nedalyvauja. Todėl nesu rašytoja.
Kai rašiau apie tris poetus [knygoje „Balsai ir sambalsiai: Donaldas Kajokas, Aidas Marčėnas, Rimvydas Stankevičius, 2019 – red. past.], tikrai jaučiau skriaudą už poeziją, kad nebėra rimto galvojimo apie poeziją, apie kalbą, apie poetinę kalbą. Galvojau apie poetus ir apie tuos, kurie juos turi skaityti: nebėra tokios terpės, kurioje susitiktų poetas ir jo skaitytojas. Suprantu, kad kritikas yra kaip tarpininkas, kuris suveda, padeda, aiškina, kažkaip skleidžia. Tą kartą taip aiškiai jaučiau nuoskaudą. Kaip atsitiko, kad staiga tuštumoje paliekami geri poetai, gera poezija? Šie trys poetai man yra kaip pavyzdys, kaip atvejis, nors, žinoma, norėjau apie daugiau jų kalbėti.
Ar negali būti, kad, kalbėdama apie kitus, pati save patraukėt į šešėlį?
Dabar – laikas pasakyti vieną keistą mintį. Tą keistą mintį galvojau keletą dienų, palydėjusi Jutą – Juzefą Čeičytę, trūko jai vieno mėnesio iki šimtmečio. Be paveikslų ji visą laiką rašė eilėraščius, esu apie juos rašiusi, galvojusi. Paskutinis minties etapas: ar nėra taip, kad jau kuris laikas tikroji, gilioji, autentiška poezija traukiasi į pakraščius, į šešėlius, o centrinę, sceninę vietą užima paprastesni pavidalai? Nesakau, kad prastesni, bet performatyvesni, paprastesni suvokimui, tie, kurie labiau atsižvelgia į skaitytoją, pridurčiau – į festivalius. O Jutos Čeičytės eilėraščių yra tokių tikrų, grynų, kurie tik iš žmogaus gilybės gali iškilti, kaip brangakmeniai. Tačiau Juta niekada nebus minima poezijos istorijoje… Taigi, apie save, nors tai bus truputį padidinta, pagalvojau: reikia, kad kas nors būtų pakraščiuose, kad būtų šešėliuose, labai reikia. Jeigu nebebus tokių… Kas būtų su keliu, jei nebūtų pakelių?
Nė nebūtų gairių…
Reikia pakelių, reikia pakraštėlių, šešėlių, bet vis tiek reikia ir tų, kurie pamatytų – nors vieno… Nes kultūra yra santykis, nors vienas su vienu. Kultūra veikiausiai nėra kiekinis matas, neturėtų tonomis būti…
Vieną kartą, kai vidurinėje mokykloje buvo norima sužinoti, ką mes rinksimės, nustebinau savo klasę pasakiusi: „Man patinka skaityt ir rašyti.“ Niekas negalėjo pasakyt, kas tai būtų, bet tai ir buvo. Ir tai iki šiol man patinka.
O kaip Jūs tiek daug spėjate?..
Man tai – labai natūralu. Galiu persijungti iš vieno darbo į kitą, neturiu griežtų dienotvarkių, tik rytas labai įsitvirtinęs: nežiūrint, kiek pasiseka miegoti, atsikeliu anksti ir esu budri iš karto. Esu vyturys – su visais vyturių sunkumais. Pradedu dieną anksti, bet tai nereiškia, kad iškart einu prie stalo, ne, leidžiu sau laisvai galvoti, paskui, duok Dieve, man kavos puodelį ir leisk prie mano stalo bent trims valandoms. Bet man tai nesunku… Mes visi esame labai skirtingi žmonės, ir kiekvienas gyvename iš to, kas mumyse yra. Sakysime, man nėra natūralu kiti dalykai, kaip tvarkyti namus, virtuvę, virti, kepti. Tai jau prisivertimas, jokio potraukio nėra.
Ten siūlo nėra?
Ten niekas neveda manęs, niekas. Nesu pritaikyta šitam gyvenimui. Kažkur paviršėliais, kažkur maždaug, bet gyvenu tiktai šitą…
Bet yra ta švytinti gija…
Tiktai siūlelis, tiktai siūlelis… (Juokiasi.)
Kalbino Antanas Šimkus
Pokalbis iliustruotas Viktorijos Daujotytės asmeninio archyvo nuotraukomis
Žurnalas „Kelionė“ 2022 m. Nr. II (22)
