Verkti su verkiančiais ir džiaugtis su besidžiaugiančiais kviečia apaštalas Naujojo Testamento puslapiuose. Ši poetinė, graži ir grakšti eilutė tik iš pirmo žvilgsnio atrodo lengva ir įkvepianti. Gyventi ja realybėje nėra nei paprasta, nei lengva. Bent jau mano dienose apstu situacijų, kuriose įstringu, – džiaugsme ar, deja, ženkliai dažniau liūdesyje. Šie įstrigimai tirštais debesimis apgaubia dienas ir savaites.
Sek paskui mane, – taria Jėzus kiekvienam pašauktajam ir veda ne tik į Taboro atsimainymo akimirkas, bet ir į Golgotos slėnius. Sekimas Kristumi veda į gyvybiškai svarbius susitikimus su žmonėmis. Šie susitikimai gydo ir drąsina, moko ir drausmina. Sutinkami žmonės yra ne konkurentai, kuriuos įveikdamas stiprinu savivertę, o paties dangaus siųstieji ženklai, padedantys nepaklysti Kelyje į pilnatvę.
Sutinkamieji išgyvena įvairiausias situacijas, prie kurių liesdamasis esu kviečiamas įsiklausyti į mus mylintį, mus gelbstintį Dievą. Iššūkis kasdien – nepaneigti realybės. Ypač skausmingų patirčių ar išgyvenimų nenorime įsileisti. Vengdami ašarų dažnokai bandom situacijas užgesinti tuščiavidurėmis frazėmis: „nieko tokio“, „viskas praeis“, „viskas Dievo valioje“ ir t. t. Iš tikrųjų – viskas praeis. Iš tikrųjų – viskas Dievo valioje. Vis dėlto ši žinia bičiulių lūpose neguodžia Jobų, skausmingai išgyvenančių trapumą ir praradimus. Teisingomis frazėmis paausy kalbanti papūga labiau erzina nei padeda. Neapsimesti žinančiu, neapsimesti galinčiu viską pakeisti, neapsimesti Dievu kito akivaizdoje – vienas iš pamatinių uždavinių man. Klausyti, įsiklausyti, kol ašaros paliudys bendrystę skausme. Kad Dievas per šią bendrystę gydytų mus abu.
Panašiai ir besidžiaugiančiųjų akivaizdoje – negesinti džiaugsmo skepsiu ar pesimizmu. Įvairiausiomis replikomis spjauti į veidą besidžiaugiantiesiems nėra nei pamaldu, nei dvasinga. Pasidžiaugti, kad ir garstyčios grūdelio pasisekimais, juos atpažinti, jų nesumindyti – antra to paties medalio pusė. Tiek neadekvatus įstrigimas kančiose, kai guodžiamasis pradeda guosti guodžiantįjį, tiek negebėjimas džiaugtis kito pasiekimais visuomet demaskuoja mus įkalinusį egocentrizmą. Ne aš svarbiausias, kai švenčiame gydantį mes.
Tad kaip išvengti įstrigimų, kaip neprarasti adekvatumo reaguojant į šalia esančiojo išgyvenimus? Pirmas pats svarbiausias žingsnis – pagarba kito laisvei. Leisti jam būti tokiam, koks yra šią akimirką, ir leisti jausti tai, ką jaučia. Noras koreguoti kito buvimą, elgesį ar savijautą rodo ne tik savęs pervertinimą ir kito nuvertinimą, bet išryškina ir pasitikėjimo Dievu, kuris pažadėjo būti ir veikti tarp mūsų, stygių. Kito akivaizdoje esu kviečiamas persiimti kito klausimais, o ne pilti į sieną teisingus, bet netikrus atsakymus. Persiimti kito džiaugsmu, įkvepiančiu ir mus ėjimui į priekį. Kito akivaizdoje prisiimti atsakomybę ne už kitą, o už save, nes, kaip savo laiškuose moko apaštalas Paulius, laiko pilnatvei atėjus, Dievui apyskaitą duosim tik už save.
Antras, ne ką lengvesnis žingsnis kelyje į susiklausymą – kalbėti, jei to reikia ir norisi, tik apie save. Pamenu, kai kasdienybės iššūkiais dalinausi su vienu man daug padėjusiu broliu pranciškonu, man skaudėjo tylėti, tyla didino ir taip mane slėgusį nerimą. Visą laiką bandžiau užgožti tylą šokinėdamas nuo temos prie temos, o bendrakeleivis trumpais atsakymais vėl sugrąžindavo tylą. Nes tyla yra būtina sąlyga išgirsti kitą ir save. Jei noriu tikro pokalbio, o ne triukšmo, turiu išdrįsti kalbėti apie save. Taip pat ir kito drąsoje kalbėti apie save, savo išgyvenimus ir troškimus, esu kviečiamas vidinei tylai. Pernelyg dažnai pagaunu save ne klausantis siekiant išgirsti ir pajausti, o klausantis siekiant paruošti atsakymą.
Trečiasis iššūkis – sąžiningumas tiek su savimi, tiek su kitu. Šiame kontekste norisi sau dar kartą priminti – nėra švento ar gero melo. Kai ignoruoju tiesą apie save, savo būsenas ir tikruosius siekius, kai ignoruoju kito realybę arba į ją reaguoju saldžiu melu, žadančiu greitas ir patogias išeitis – gilinu prarają tarp mūsų, nors ilgiuosi ir trokštu bendrumo. Tik drąsa pripažinti ir išpažinti tiesą konkrečiose situacijose suteikia laisvę mūsų santykiui gyti ir augti.
Dar vienas svarbus dalykas: nėra sveika siekti kito išgyvenimus nešiotis savyje kiek įmanoma ilgiau. Dažniausiai įstrigimas kito kančioje yra tiesiog pabėgimas nuo savosios. Ilgai kaltinau save, kad kito pasidalintas skausmas manyje neužsilaiko, maniau, kad tai – dar vienas simptomas, išduodantis, kad esu blogas. Blogas draugas, blogas kunigas, blogas žmogus. Kol pavargęs nuo savigailos pripažinau – nieko blogo. Ne tik neprivalau, bet ir neturiu užstrigti kito gyvenime ir pamiršti atsakomybę už savąjį. Nėra grieko tą pačią dieną ir juoktis, ir verkti. Nėra grieko gyventi toliau. Empatija, jei teisingai ją suprantu, padeda ir įgalina švęsti dabartį.
Daugybę metų dirbtinai mokiau save kentėti kito skausmus, laikydamas tai tam tikru dvasingumo siekiu. Šiandien stengiuosi būti čia ir dabar – susitikime tiek su kenčiančiais, tiek su besidžiaugiančiais. Susitikimui įvykus, jį išgyvenęs, išbuvęs, sugrįžtu gyventi toliau. Tikri susitikimai keičia ir formuoja, padrąsina ir įkvepia kiekvienam priimti ir nešti savo kryžių paskui Kristų iki pergalės.