Lietuvių kalba labai palanki įvairioms bendrystės idėjoms nusakyti. Užtenka pridėti žodžio „bendras“ šaknį – praktiškai prie bet kurios kitos šaknies – ir turime daug puikių žodžių apibūdinančių bendrystę ar bendrumą: bendraminčiai, bendrakeleiviai, bendradarbiai… Tačiau, pastarųjų metų ekleziologinis, socialinis ir politinis klimatas Lietuvoje rodo, kad žodžiai sunkiai tampa kūnu. Daugelyje sričių patiriame ne bendrystę, o susiskaldymą, ne vienybę, o susipriešinimą. Galime paprieštarauti sakydami, jog nuomonių skirtingumo priežastis dažnai yra naujos įžvalgos ir, savo ruožtu, įžvalga yra žmonijos pažangos variklis. Tačiau praeitis taip pat mus moko, kad jei nuomonių skirtingumo sukelta įtampa nesiskleidžia dialogo keliu, net ir geros įžvalgos sėklos krenta į nederlingą žemę, o istorijos veidą subjauroja nesutarimų, vaidų ir karų randai. Bendruomenės, visuomenės, šalys ar kitos geopolitinės grupuotės gali tapti priešingus interesus ginančiųjų stovyklomis, kiekviena iškėlusi ryškias savo vėliavas ir ribas užtvirtinusi apkasais. Mums šiandien gerai pažįstamas „socialinių burbulų“ fenomenas – tai tik viena tokios rizikos realumo apraiška. Į stovyklą įžengęs „svetimas“ (jei tik išdrįsta įžengti) sutinkamas pasitelkiant platų gynybos ir puolimo arsenalą. Jei laiku nesusigriebiama, televizija, spauda, radijas ir net tikėjimo bendruomenės rizikuoja tapti tik vienos iš stovyklų ruporu.
Ar ši distopija jau yra mūsų tikrovė, turbūt galime atsakyti tik kiekvienas asmeniškai. Bet rizika, kad Lietuvoje sparčiai einame radikalaus susipriešinimo link, bent man, atrodo reali. Todėl šiame pamąstyme noriu pasidalinti kai kuriomis mintimis apie tai, kas galėtų šiek tiek padėti dialogui mūsų bendruomenėse ir visuomenėje, ypač kai toks dialogas sunkus ar atrodo beveik nebeįmanomas. Tokiam dialogui kviečia Popiežiaus Pranciškaus puoselėjamas Katalikų Bažnyčios sinodinis kelias. Viso pasaulio mastu šis kelias dar kartą atvėrė tiesą, jog Bažnyčia, visų pirma, yra piligrimų bendruomenė, o ne pastatas, ritualinių paslaugų biuras, klebono-caro valdoma karalystė ar senienų muziejus (čia drįstu panaudoti kun. Roberto Urbonavičiaus taiklią leksiką, neseniai nuskambėjusią bernardinai.lt diskusijoje apie nepasitikėjimą Bažnyčia Lietuvoje, bit.ly/3DgC1X5). Šis kelias taip pat atkreipė mūsų dėmesį į bendruomeninės dvasinės įžvalgos ir efektyvios komunikacijos svarbą. Žodį „komunikacija“ čia, beje, vartoju etimologine prasme, communis facere (lotynų k.) – „daryti bendru“.
Sinodinis kelias
Žodis „sinodas“, kaip dauguma ne kartą girdėjome, reiškia „kelias kartu“ (gr. k. syn + hodos) ir pabrėžia Bažnyčios kaip piligrimystėje esančios Dievo tautos įvaizdį. Šį įvaizdį katalikybėje atnaujino Vatikano II susirinkimas, kuris užuot vystęs tridentinės, šv. Belarmino ypač išplėtotą, Bažnyčios kaip societas perfecta („tobula visuomenė“) sampratą, susitelkė į biblinius įvaizdžius. (Šv. Belarmino naudai reiktų pasakyti, jog jam „tobula“ reiškė nei daugiau, nei mažiau kaip „turinti visa, ko reikia išganymui“.)
Popiežiaus Pranciškaus inicijuotas Bažnyčios sinodinis kelias kviečia tapti bendruomene, kurioje visi klausosi visų. Šį įsiklausymo procesą 2021 m. pradėjo vietinės Bažnyčios, t. y. Dievo tauta, susibūrusi aplink savo ganytojus. Dabar jis tęsiasi kontinentiniu etapu, kurio kulminacija taps 2023 m. sausio – kovo mėn. švenčiamos žemynų sinodo asamblėjos. Šios kontinentinės sinodo asamblėjos bus sušauktos tęsti įsiklausymą bei įžvalgą, remiantis jau nueito kelio analize ir atsižvelgiant į skirtingų regionų socialinius ir kultūrinius ypatumus. Dar vienas žingsnis šioje dvasinėje kelionėje bus svarstymų tęsimas ir sprendimų priėmimas Vyskupų sinodo 16-ojoje eilinėje generalinėje asamblėjoje 2023–2024 metais.
Nuo Vatikano II susirinkimo pabaigos šis Sinodas veikiausiai yra pirmas tokio masto bandymas praktiškai įsiklausyti į tai, ką Susirinkimas vadino sensus fidelium (arba sensus fidei) – visų tikinčiųjų (arba tikėjimo) jausmu. Tai regime svarbiausiuose Susirinkimo dokumentuose. Antai, anot Lumen Gentium, Šventosios Dvasios vedama „visuma tikinčiųjų … tikėdama negali klysti ir šią ypatingą savybę atskleidžia per antgamtinį visos tautos tikėjimo jausmą, „nuo vyskupų iki paskutinio pasauliečio“, visuotinai sutardami dėl tikėjimo ir dorovės“ (Nr. 12). Dėmesys sensus fidei atskleidžia, kad klausymasis Bažnyčioje vyksta ne viena kryptimi (iš apačios į viršų), bet visomis kryptimis. Šis gilesnis klausymosi supratimas neaplenkia ir Bažnyčios santykio su pasauliu. Šventoji Dvasia kalba ne tik Bažnyčios viduje, bet ir per laiko ženklus. Be kita ko, Gaudium et spes primena, jog Bažnyčia ne tik duoda pasauliui, bet ir iš jo gauna: Bažnyčia „negali nežinoti, kiek daug ji pasisėmė iš praėjusių amžių patirties, mokslo pažangos ir įvairių kultūrų turtų“ (Nr. 44).
Dar daugiau, Sinodinis kelias iš naujo atvėrė, kad klausydamiesi vieni kitų, iš esmės klausomės Dievo. Savo kalboje, skirtoje penkiasdešimtosioms Vyskupų sinodo metinėms paminėti, Popiežius Pranciškus sakė:
Sinodinė Bažnyčia yra besiklausanti Bažnyčia, nes ji suvokia, jog „klausytis yra daugiau nei girdėti“. Tai abipusis klausymasis, kuriame kiekvienas – pasauliečiai, Vyskupų kolegija, Romos Vyskupas – turi kai ką išmokti, kiekvienas klausydamasis kitų ir visi klausydamiesi Šventosios Dvasios, „tiesos Dvasios“ (Jn 14, 17), tam, kad sužinotų, ką ji „kalba Bažnyčioms“ (Apr 2, 7).
Antrindamas Popiežiui, ekleziologijos profesorius ir popiežiškosios Tarptautinės teologijos komisijos narys t. Rafaelis Lucianis pabrėžė, jog sinodalumas yra pačioje Bažnyčios gyvenimo ir veikimo širdyje, nes jo pagalba perkeičiami Bažnyčios narių santykiai ir jos vidiniai procesai, atrandant „vienybę skirtingumuose“ ir „visumą dalyse“ (Rafael Luciani, Synodality: A New Way of Proceeding in the Church, New York: Paulist Press, 2022, 28.).
Galbūt todėl ir Sinodinio kelio patirtyse labiausiai džiugino tikro įsiklausymo ir buvimo išgirstiems patirtys, įskaitant ir nuoširdžius bandymus pasiekti ne tik uoliai praktikuojančius ir Bažnyčia besąlygiškai pasitikinčius katalikus, bet ir tuos, kurių parapijose vykstančiuose pokalbiuose dėl įvairių priežasčių nebuvo galima tikėtis sulaukti. Ir, atvirkščiai, ypač skaudino dalies parapijų pasirinkimas nekviesti į sinodinius pokalbius viešai, pasitenkinant saujelės „aktyviųjų“ įtraukimu. Ne vienas tikintysis su širdgėla minėjo ir kunigų nedalyvavimą Sinodinio kelio pokalbiuose. Net ir gerais ketinimais (kad pasauliečiai galėtų „laisvai kalbėtis“) grindžiamas šis pasirinkimas vis tik reiškė praleistą progą „visiems klausytis visų“, akis į akį. Tai reiškė ir praleistas dialogo ir juo paremtos bendruomeninės įžvalgos galimybes. Tiek dialogas, tiek ir bendruomeninė įžvalga reikalauja gyvų žmonių vienas kito klausymosi ir kalbėjimosi.
Autentiškos bendruomeninės įžvalgos link
Bendruomeninės įžvalgos tikslas – kartu klausantis Šventosios Dvasios tapti vienos širdies ir minties pagal Dievo troškimą. Dei Verbum žodžiais, šį tikslą galima nusakyti ir kaip fidelium conspiratio (Nr. 10) – tikinčiųjų konsensusą arba dvasinę bendrystę, o pažodžiui – „kvėpavimą drauge“. Kadangi Dievo Žodis yra pavestas visai Dievo tautai, vienybėje su Ganytojais, ištvermingai besilaikančiais „apaštalų mokymo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų (plg. Apd 2, 42)“, dvasios bendrystė tampa bendros atsakomybės, atpažįstant tiesą ir misijinį Bažnyčios kelią, pamatu. Kaip pabrėžė Tarptautinė teologinė komisija, dvasinėje vienybėje gimstantis sutarimas, fidelium conspiratio, pagrindžia sprendimus, o ne atvirkščiai (Synodality in the Life and Mission of the Church, Nr. 6).
Kaip primena klasikinis viduramžių posakis, tai, kas paliečia visus, turi būti aptarta ir priimta visų (quod omnes tangit ab omnibus tractari et approbari debet). Dalyvavimas priimant sprendimus, ne paprasčiausiai vykdant „iš viršaus nuleistus“ nurodymus, tampa svarbiu motyvu prisiimant bendrą atsakomybę. Sprendimų priėmimas pasitelkiant bendruomeninę įžvalgą skiriasi ne tik nuo autokratinio valdymo, bet ir nuo paprasčiausio balsavimo. Tai, kas pradžioje buvo tik „mažumos“ balsas ir niekada nebūtų buvę priimta vien balsuojant, bendruomeninės įžvalgos procese gali būti atpažinta ir išgryninta kaip tai, dėl ko visi galiausiai sutaria.
Be ko neįmanoma autentiška krikščioniškoji bendruomeninė įžvalga? Anot Williamo Barry, SJ, pirmoji būtina bendruomeninės įžvalgos prielaida yra dvasių skyrimo patirtis asmeniniame gyvenime. Dalyviai turi turėti kontempliatyvios maldos patirtį, panašią į siūlomą šv. Ignaco Dvasinėse pratybose, kuriose mokomasi atskirti skirtingų „dvasių“ sujudimus ir atpažinti, kurie sujudimai yra iš Dievo, kurie – ne. Kaip primena Dvasinės pratybos, kad teisingai įžvelgtume Viešpaties troškimus mums, pirmiausia turime turėti tikrą pasitikėjimą Dievu, pagrįstą gydančios ir atleidžiančios Dievo meilės patirtimi. Antra bendruomeninės įžvalgos prielaida yra dalyvaujančių asmenų pajėgumas perteikti savo maldingos refleksijos patirtį kitiems įžvalgos dalyviams, t. y. skaidri ir efektyvi komunikacija. Be abejo, nė vieno iš šių gebėjimų negalime laikyti savaime suprantamais, jie turi būti bendruomenėse skatinami ir nuolat lavinami.
Dialogo kultūra bendruomeninėje įžvalgoje
Bendruomeninė įžvalga neįmanoma ne tik be pasitikėjimo Dievu, bet ir be tam tikro bazinio pasitikėjimo kitų dialogo dalyvių gera valia ir troškimu siekti bendrojo gėrio. Toks pasitikėjimas niekada nėra savaime suprantamas, bet visų kuriamas. Paprastai mes išmokstame pasitikėti kitais dėl to, kad patiriame kitus kaip patikimus, šį žodį suprantant dviem prasmėm. Pirmąja prasme, patikimais laikome tuos, kuriems galime patikėti savo troškimus ir mintis. Paprastai tai išbandome pokalbyje. Jei jaučiame, kad pašnekovui nuoširdžiai rūpi mus išgirsti ir suprasti, tai mus skatina dalintis. Smerkiantis, teisiantis, per anksti mūsų mintis interpretuojantis ar nutraukiantis pašnekovas dažniausiai neskatins pasitikėjimo. Antrąja prasme, patikimi yra tie, kuriuos laikome „tikėtinais“ autoritetais. Pokalbyje autentiškas autoritetas dažnai taip pat atsiskleidžia, nors dar svarbiau yra viso asmens gyvenimo „tikėtinumas.“
Kad norėtume dalintis tikra asmenine patirtimi ir dvasine įžvalga, reikia pasitikėjimo tarp grupės narių abiem prasmėm. Bendruomeninėje įžvalgoje tokio pasitikėjimo pagrindas yra nuoširdi kiekvieno dalyvio pastanga suprasti, ko Dievas nori, užuot tik svarsčius, kaip pasiekti savo tikslų. Ši pastanga apima ir atvirumą priimti kito asmens skirtingumą. Dialogas tampa neįmanomas be pasitikėjimo, jog tai, ką sakau, bus pagarbiai ir su atvira širdimi išklausyta netgi tuomet, kai mano patirtis skiriasi nuo kitų patirties. Kai grupės praeityje yra buvę atviro ar paslėpto nepasitikėjimo, bendruomeninė įžvalga tampa įmanoma tik tuo atveju, jei jos nariai deda pastangas pasitikėti vienas kitu kaip nuoširdžiai trokštančiu suprasti Dievo valią visai bendruomenei.
Be pasitikėjimo stokos, bendruomeninės įžvalgos procesas dažniausiai „buksuoja“ dėl dviejų kitų priežasčių: asmeninių interesų laikymosi ir nelankstumo ieškant galimų sprendimų. Pirma, bendruomeninės įžvalgos procesas reikalauja, kad nuo „aš“ (mano patirtys, mintys, įžvalgos, preferencijos) keliautume prie „mes“. Bendruomeninės įžvalgos metu ieškoma bendrojo, ne asmeninio gėrio. Tai reiškia, kad dalis to, kas man atrodo labai svarbu, nebūtinai yra Dievo troškimas visai grupei ir turės būti paleista (dažnai skausmingo širdies minkštinimo keliu), siekiant sutarimo bendrystės dvasioje. Tam reikalingas ne tik pasitikėjimas kitais, bet ir atvirumo keistis procese nuostata. Kas ateina į bendruomeninės įžvalgos procesą kaip akmuo, kaip akmuo ir išeina. Tokie pavieniai akmenys galbūt laikinai suguls į kokią krūvelę, bet netaps gyvaisiais akmenimis, iš kurių statoma Šventosios Dvasios buveinė.
Antra, lankstumas reikalingas ne tik atsisakant autentiškam bendruomenės gėrio siekimui kliudančių asmeninių interesų, bet ir renkantis reikalingas priemones. Labai dažnai konfliktai kyla būtent dėl priemonių, kai šalys laikosi nuostatos „mano būdas geriausias“. Bendruomeninė įžvalga kviečia pirmiausiai įsiklausyti į bendruomenės poreikius ir tada ieškoti kūrybingų sprendimų. To iliustracija galėtų būti gana buitinis „minties eksperimentas“. Įsivaizduokime du žmones bibliotekos skaitykloje. Vienas prieina ir atidaro langą. Kitas priėjęs jį uždaro. Pirmasis langą vėl atidaro. Antrasis jį vėl uždaro. Galiausiai įsikiša bibliotekininkė, kuri priėjusi paklausia, kodėl jie taip elgiasi. Pirmasis paaiškina, kad jam reikalingas šviežias oras, antrasis – kad atidarius langą skaitykloje, jis jaučia vėją. Išklausiusi abiejų poreikius, bibliotekininkė atidaro duris į gretimą patalpą ir ten atveria langą. Abu lieka patenkinti. Panašiai kaip šių dviejų skaitytojų istorijoje, bendruomeninės įžvalgos metu visų įvardinti poreikiai, nereikalaujant, kad kiekvienam būtų atliepta tik jam tinkamu būdu, dažnai veda į vaisingesnio sprendimo priėmimą.
Praktinė bendruomeninės įžvalgos iliustracija
Sinodiniame kelyje ne kartą nuskambėjo mintis, kad visa Bažnyčia gali pasimokyti bendruomeninės įžvalgos iš jos praktiką giliai pažįstančių pašvęstojo gyvenimo bendruomenių. Šią praktiką patyriau ir mano vienuolijai – Eucharistinio Jėzaus seserims – keliaujant bendruomeninės įžvalgos keliu. Tam, kad geriau įsivaizduotume, kaip anksčiau aprašytas bendruomeninės įžvalgos procesas įgyvendinamas praktiškai, norėčiau pasidalinti, kaip šis procesas vyko mūsų seserų Kapitulos metu. (Neabejoju, kad panašių patirčių turėjo ir kai kurie Sinodinio kelio grupelių dalyviai.)
Seserų delegačių Kapituloje bendruomeninės įžvalgos centre buvo Vienuolijos prioritetai ateinantiems ketveriems metams. Įžvalgos dialogas prasidėjo beveik metais anksčiau, dviejų visas Vienuolijos seseris apimančių pokalbio „ratų“ dėka. Kapituloje susirinkusios seserys delegatės turėjo ne tik asmeninę šių konsultacinių pokalbių proceso patirtį, bet ir gavo Kapitulos darbo grupelės paruoštą vykusios įžvalgos analizę, apimančią įvairius mūsų identiteto, dvasingumo ir misijos aspektus.
Kapitulos svarstymų, kurie truko tris dienas, metu seserys kasdien susitikdavo dviejose skirtingose mažose (penkių–šešių seserų) grupelėse: bazinėse ir sutarimo siekimo. Diena prasidėdavo iš anksto paruošto Dievo žodžio su trumpu komentaru apmąstymu ir pasidalinimu maldos įžvalga vienoje iš grupelių. Šis tikėjimo pasidalinimas leisdavo visoms geriau pajusti Šventosios Dvasios vėjo dvelkimą bendruomenėje čia ir dabar. Didžioji dienos dalis praeidavo grupelėse svarstant iš anksto pateiktus klausimus. Klausimai buvo sudaryti, remiantis pirmaisiais dviem pasiruošimo Kapitulai bendruomeninės įžvalgos ratais.
Pokalbio grupelėse procesui būdingas „spiralinis“ procesas bazinėse ir sutarimo siekimo grupelėse. Pirmiausia, bazinių grupelių moderatorės pakviesdavo kiekvieną grupelės seserį išsakyti atsakymą, į kurį ji linksta svarstydama diskusijos klausimus, aiškiai įvardijant savo „linkimo“ priežastis. Antrame rate, bazinėje grupelėje dalyvavusios seserys įvardindavo, kas iš išsakytų dalykų visoms atrodo svarbu ir į ką jos dabar, išklausiusios kitas, linktų. Trečiame rate būdavo prieinama prie kelių dalykų, kuriems visos grupelės narės gali pritarti. Tada panašus procesas pasikartodavo „sutarimo siekimo“ grupelėse, kurių kiekviena buvo sudaryta taip, kad į ją įeitų bent po vieną skirtingų bazinių grupelių atstovę. Šiame etape kiekviena „sutarimo siekimo“ grupelės narė tapdavo savotiška savo „bazinės“ grupelės ambasadore, pristatančia ir paaiškinančia grupelės (atkreipkite dėmesį – jau ne asmeninius!) „linkimus“ diskutuojamais klausimais. Leidžiant įžvalgoms skleistis ir „bendrėti“ pakaitomis tai bazinėse, tai sutarimo siekimo grupelėse, procesas kulminaciją pasiekdavo siekiant sutarimo dėl svarbiausių įžvalgų visoje grupėje, į pagalbą pasitelkiant įžvalgų užrašymą raktinėmis frazėmis ir tolimesnį jų svarstymą, ir plėtojimą maldoje bei pokalbyje. Galiausiai, pasiekus sutarimą, jis būdavo patvirtinimas visų delegačių balsavimo būdu.
Dar kartą apie Sinodą
Nors neabejotinai yra skirtumų tarp sprendimų priėmimo visoje Bažnyčioje ir vienuolinės bendruomenės Kapituloje, dialogas ir bendruomeninė įžvalga yra esminiai elementai keliaujant link sprendimų, kurie įsišakniję bendrystės dvasioje, fidelium conspiratio. Ši dvasia nebūtinai sutaps su asmenine vieno ar kito hierarcho ar paskirų Bažnyčios narių preferencija ir interesais. Bažnyčios sinodiniame kelyje toks visų tikinčiųjų – tiek pasauliečių, tiek Vyskupų kolegijos, tiek ir Popiežiaus – „kvėpavimas kartu“ vyksta dialogo, kur visi ne tik klausosi visų, bet ir girdi kitus, pagalba. Tai liudija ir Vyskupų sinodo kaip „kelionės kelionėje“ samprata bei neseniai paskelbtas Popiežiaus Pranciškaus sprendimas Sinodinį kelią vainikuosiančią Vyskupų sinodo generalinę asamblėją vykdyti dviem etapais. Dvi sesijos bus sušauktos vienerių metų intervalu 2023 ir 2024 metų spalio mėnesį. Kaip paaiškino Vyskupų sinodo sekretoriatas, šis sprendimas kyla iš noro, kad sinodinės Bažnyčios tema dėl savo platumo ir svarbos galėtų būti ilgesnio, ne tik Vyskupų sinodo asamblėjos narių, bet ir visos Bažnyčios svarstymo objektas. Toks pasirinkimas atspindi nuostatą, kad sinodas yra ne įvykis, bet procesas, kurio metu visa Dievo tauta yra kviečiama drauge eiti link to, ką Šventoji Dvasia padeda jai atpažinti kaip Viešpaties valią. Tik tokio ar panašaus proceso dėka iš tikrųjų galima tapti bendraminčiais, bendrakeleiviais bei bendradarbiais.