Įprasta empatiją laikyti teigiama žmogaus savybe, leidžiančia atjausti ir geriau suprasti ar bent bandyti suprasti kito žmogaus skausmą. Empatija reikalinga ir padeda mums būti jautresniems, atviresniems ir supratingesniems. Bet ar tai yra toks paprastas ir grynas reiškinys, turintis tik teigiamą pusę?
Germanistikos, istorijos, kognityvinių mokslų profesorius, vadovaujantis JAV Indianos universiteto eksperimentinių humanitarinių mokslų laboratorijai, Fritzas Breithauptas įsitikinęs, kad empatija turi ir tamsiąją pusę. Pasak jo, žiaurius nusikaltimus kartais darome ne dėl nesugebėjimo įsijausti, o veikiau kaip tik todėl, kad pernelyg sėkmingai sugebame įvaldyti empatijos meną. Moralės požiūriu, empatija yra dviprasmiškas gebėjimas, galintis mus suklaidinti, jei nesuprasime visų jo sluoksnių. Empatija yra mįslė. Ji gali praturtinti mūsų gyvenimą, tačiau gebėjimas susitapatinti su kitų jausenomis gali paskatinti ir poliarizaciją, disfunkcinį elgesį santykiuose ar net smurtą.
F. Breithauptas, tyrinėjęs kultūrinę ir mokslinę emocijų istoriją, aiškina, kad empatija yra gana nauja sąvoka. Šis terminas pradėtas vartoti tik 1909 m., kai buvo išverstas iš vokiškos sąvokos „jausti save meno kūrinyje“. Per pastaruosius 40 metų ši sąvoka išpopuliarėjo, kai evoliucijos biologai pradėjo tyrinėti jos vaidmenį formuojantis žmogaus smegenims. Nuo tada empatija tapo pagrindine psichologine sąvoka ir dalimi to, kas, biologų manymu, daro mus išskirtinai žmogiškus.
Kadangi empatija yra įaugusi į mūsų esybę, privalome žinoti, kokią galią, tiek teigiamą, tiek neigiamą, ji turi.
Šis straipsnis parengtas pagal Džonatano Lamberto pokalbį su prof. Fritzu Breithauptu.
Empatijos svarba mūsų gyvenime
Kurį laiką neurologai manė, kad smegenyse yra nedidelis empatijos centras, kurį galima ištirti, norint geriau suprasti empatijos reiškinį. Tačiau vėliau buvo suprasta, kad empatija nėra susitelkusi kažkurioje konkrečioje smegenų vietoje. Smegenų tyrimai parodė, kad kiekvieną smegenų dalį naudojame tiek savo veiksmams, tiek savo jausmams, tiek kitų žmonių stebėjimui. Taigi, iš esmės visos smegenys užsiima empatija. Tai rodo, kad empatija daro įtaką visam mūsų mąstymui. Empatija tokia svarbi, kad negalime jos nepaisyti. Nors ir esame biologiškai pasirengę ir tartum užprogramuoti empatijai, turime mokytis, kaip su tokiu gebėjimu elgtis.
Empatija yra reikalinga, tai reikšmingas gebėjimas. Bet, pasak F. Breithaupto, itin svarbu ją geriau suprasti, išsiaiškinti jos veikimo būdus. Empatija dažniausiai atneša daugiau gėrio nei blogio, bet analizuoti su ja susijusias grėsmes, tamsiąsias puses irgi reikia, jei tikrai norime siekti geresnio, supratingesnio ir teisingesnio pasaulio.
Žmonės natūraliai daro prielaidą, kad empatija yra savaime gera, nes ji naudinga empatijos gavėjui. Bet tiesa ta, kad empatija gali būti pakankamai savanaudiška. Empatiškas asmuo jaučiasi ne toks vienišas, jis dalijasi savo patirtimi, kažko išmoksta, gali padėti kitam. Taigi, turėtume klausti, kam vis tik empatija yra naudingesnė? Iš tikrųjų, dažniausiai tam, kuris jaučia empatiją kitam.
Įsivaizduokime: būtybės be empatijos gyvena savo uždarame pasaulyje ir negali suprasti, kad yra kitų būtybių, turinčių savo protą. Tačiau jei jos mėgina susitapatinti su kitu ir įsijausti į kito būsenas, tuomet suvokia, kad aplinkui yra daugybė skirtingų būtybių su įvairiausia patirtimi, su skirtingais jausmais. Galima metaforiškai sakyti, kad empatiją giliai jaučiantis žmogus gyvena daugiau nei vieną gyvenimą. Žinoma, kartais tai reiškia, kad tenka nešti kitų kančias, tačiau ir kitų džiaugsmas tampa jų džiaugsmu. Empatijos gebėjimas suteikia turtingesnį, spalvingesnį ir, žinoma, sudėtingesnį gyvenimą.
Tamsioji empatijos pusė
Vampyriška empatija – taip F. Breithauptas įvardija tokią empatijos formą, kai žmonės turi siekį manipuliuoti tais, į kurių situaciją įsijaučia. Jie nori per kitus patirti pasaulį taip, kad gautų kuo daugiau naudos ar asmeninio pasitenkinimo.
Kaip pavyzdį profesorius pateikia super tėvelius, kurie nepailsdami stengiasi savo vaikus nukreipti ta linkme, kuri, jų pačių manymu, yra teisingiausia. Jie nori savo atžaloms viso, kas geriausia, tai suprantama. Bet iš tiesų tėvai trokšta gyventi savo vaikų gyvenimą, kurti teisingą jo viziją, kurią patys susikūrė savo galvoje – viziją gyvenimo be kliūčių ir nemalonumų, kur galima džiaugtis sėkme bei klestėti. Dažnu atveju tėvai nori ir patys patirti tokį gyvenimą ir perimti valdymo vairą į savo rankas. Nesąmoningai vaiku naudojamasi beveik kaip pėstininku, atimant iš jo dalį savasties, bandant suprojektuoti į kito gyvenimą savąjį „aš“.
Taipogi žmonės įsivaizduoja, kad empatija gali padėti išspręsti sudėtingus konfliktus. Tačiau, F. Breithaupto nuomone, neretai empatija kaip tik veda į kraštutinumus, dar labiau poliarizuoja žmones. Ar kalbėtume apie šeimyninės nesantaikos situaciją, ar apie neramumus, kurie perauga į pilietinį karą. Žmonės labai greitai puola palaikyti vieną ar kitą pusę. Skubiai stojant į vieną pusę, perimama tos pusės perspektyva su visais jos skauduliais, kitą pusę iškart nudažant tamsiais, niūriais tonais. Tai kuria juoda-balta perspektyvą ir leidžia pamatyti tik dalį visos problemos.
Vienas iš pavyzdžių – Šiaurės Airija, kuri turi ilgą konfliktų istoriją. XX a. pradžioje šios šalies mokyklų vadovai bandė išspręsti nesantaiką tarp katalikų ir protestantų jaunimo, įtraukdami empatijos ugdymą į mokymo programą. Jie pabrėžė, kad mokiniai mokysis apie abi puses, o vienos ar kitos pusės įvykdyti žiaurumai visada bus pateikti, nurodant kontekstą. Tačiau vėlesni tyrimai parodė, kad naujoji karta, kuri papildomai mokėsi empatiškai žvelgti į konfliktus tėvynėje, buvo dar labiau poliarizuota nei ankstesnioji.
Mokiniai įsisąmonino, kad visada yra dvi pusės ir galiausiai pasirinko vieną, kurią palaiko. Jie pertvarkė pateiktą informaciją taip, kad įsijaustų į „savo pusės“ žmones ir atsitrauktų nuo kitų. Galiausiai Šiaurės Airija turėjo atsisakyti šio projekto, nes jis nepadėjo kurti vieningesnės visuomenės, kaip buvo tikėtasi.
Kitas pavyzdys susijęs su teroristiniais aktais. F. Breithaupto teigimu, daugeliui teroristų gali netrūkti empatijos. Bet jie mato tik sunkią tam tikros grupės, su kuria tapatinasi, padėtį: mato juos kenčiančius ir apleistus. Toks žvilgsnis dar labiau suaktyvina ir paskatina tęsti aktyvią teroristinę veiklą.
Be to, žmonės, giliai jaučiantys empatiją, gali pernelyg save išsekinti. Gydytojui, kuris kasdien mato daug kančių ir skausmo, greitai tai gali tapti psichologiškai nepakeliama. Maždaug trečdalis gydytojų kenčia nuo „empatijos perdegimo“, kuris paveikia tiek jų profesinį, tiek ir asmeninį gyvenimą. Jie tampa empatijos aukomis ir, ironiška, nebegali padėti kitiems, kiek įprastai galėtų.
Empatijos nauda ir grėsmė
Empatija gali padėti atjausti kitą žmogų, suteikti palaikymą ir nepalikti bėdoje sunkią valandą. Gebėjimas jausti skausmą kartu su kenčiančiu daro mus žmonėmis.
Bet, pasak F. Breithaupto, daugeliu altruistinės ar humanitarinės pagalbos atvejų žmonės iš tikrųjų ne taip stipriai įsijaučia į žmogaus, kuriam reikia pagalbos, situaciją. Jie labiau susitapatina su padėjėjo, didvyrio, asmens, darančio pokytį, vaidmeniu. Tai nėra blogai, jei veda prie gerų ir reikalingų veiksmų, bet toks įsijautimas gali turėti ir trūkumų. Tarkime, jei ypatingai trokštama, kad žmogus, kuriam padedama, jaustųsi nepaprastai dėkingas. Arba kartais net pasąmoningai norima, kad kitas žmogus liktų aukos vaidmenyje, nes tai padeda palaikyti didvyrio, viršesnio ir galinčio padėti statusą.
Jei trokštate pripažinimo ir jo nesulaukiate, tai gali virsti pasipiktinimu. Deja, toks impulsas dažnas. Politiniu mastu taip atsitiko Vokietijoje 2015 m., kai Vokietija labai supratingai atvėrė savo sienas pabėgėliams. Iš pradžių kilo didžiulio entuziazmo banga, o paskui didelis pasipiktinimas, nes nebuvo sulaukta norimo dėkingumo ir net susidurta su papildomais iššūkiais ir problemomis.
F. Breithauptas tiki, kad galime išmokti bent iš dalies įvaldyti empatiją ir ją kontroliuoti, pastebėti, kada empatija tampa manipuliacine priemone, kada neleidžia matyti situacijos objektyviai, o kada turi išties gydantį poveikį. Mes gimstame su empatijos gebėjimu, bet, kaip ir kiekvieną mums suteiktą dovaną, turime ją ugdyti ir nuolat stebėti, kaip, kodėl ir kam ją naudojame.
Parengė Dominyka Navickaitė