Žurnalas „Kelionė“, 2022 m. Nr. III (23)
Anglikonų kunigas, žurnalistas bei laidų vedėjas Giles Fraser dalinasi savo pastebėjimais apie tai, kaip sekuliarus pasaulis kalba apie žmogaus kančių prasmę. Tikėjimo epochoje vykstančias nelaimes žmonės matydavo kaip Dievo rykštę už padarytas nuodėmes arba reikalingas pamokas, o sunkiai suprantamos žiaurumo apraiškos, nekaltų žmonių mirtys neretai vertė pradėti abejoti Dievo gerumu, galybe ar net egzistavimu. Giles Fraser kelia klausimą: ar atmetus Dievą, humanistai, kuriems žmogus yra visa ko centras, didelių nelaimių akivaizdoje pradeda abejoti savo pasaulėžiūros teisingumu?
„Jėzus įvykdė didžiosios paleistuvės teismą.“ Taip griežtai tuometinis britų metodistų judėjimo lyderis Charlesas Wesley reagavo į 1755 m. Lisabonos žemės drebėjimą. Tai buvo siaubinga nelaimė, nematyta per visą XVIII amžių. Žemės drebėjimas ir jo sukeltas cunamis nužudė dešimtis tūkstančių žmonių. Wesley tvirtino, kad tai – Dievo bausmė žmonėms už inkviziciją.
Kiti to meto mąstytojai skelbė kitokius paaiškinimus. Prancūzų filosofas, rašytojas ir vienas garsiausių Apšvietos epochos atstovų Volteras ironizavo, kad tai – dar vienas įrodymas, kad pasaulį tobulai sutvarkė geranoriška Dievybė. O matematikas bei filosofas Gottfriedas Wilhelmas Leibnizas, siekdamas apginti Dievą žmonių kančių akivaizdoje, atkakliai teigė, kad, nepaisant visko, tai „geriausias iš visų įmanomų pasaulių“. Kitaip tariant, iš visų galimų pasaulių, kuriuos Dievas galėjo sukurti, šis, su visu jo skausmu ir kančia, vis tiek geriausias. Tai buvo sunkiai įtikinamas argumentas, ir Volterui atsirado proga ironizuoti toliau. Jis, pašiepdamas, pasak jo, naivius religingus žmones, sukūrė personažą, kuris į visas nelaimes reaguoja teigiant, kad iš tiesų viskas tik į gera.
Lisabonos žemės drebėjimas sukėlė didžiulę Europos intelektualų tikėjimo Dievu susvyravimo krizę. Ateizmas į Apšvietą įsiveržė jos įsitvirtinimo laikotarpiu. Protas ir Dievas nebebuvo suderinami.
Vis dėlto kančia ir skausmas tebėra su mumis. Mariupolio gyventojai Ukrainoje buvo okupantų marinami badu ir žudomi, prievartaujami bei kankinami, tarsi būtume sugrįžę į viduramžius. Nekalti žmonės žūsta savo lovose nuo bombų smūgių, net į gimdymo namus nukreipiamos moderniausios raketos. Grįžo niūrios kalbos apie branduolinį karą ir košmarai apie Trečiąjį pasaulinį. Ar iš tiesų proto amžius mums pasitarnavo geriau nei tikėjimo epocha?
Kai Oksforde dėsčiau religijos filosofiją, daugybę valandų praleidau konsultuodamas bakalauro studentus, diskutuojant apie „blogio problemą“. Jei Dievas yra Visagalis ir tobulai geras, kodėl pasaulyje egzistuoja didžiulės kančios?
Žinoma, galima diskutuoti apie skirtumą tarp prigimtinės tvarkos ir žmogaus sukelto blogio, apie tai, kas yra tikroji jo priežastis. Tačiau, kad ir kokia ji bebūtų, didelė kančia dažnai pateikiama kaip argumentas ateizmo naudai. Įdomu, ar dabar, kai manoma, kad Dievas mirė, o kančia išlieka, galima sakyti, kad ir sekuliarus humanizmas susiduria su blogio problema? Tai ne visai ta pati problema, bet ji panaši: jei žmonės yra geri ir vis galingesni, tai kodėl pasaulyje tiek daug kančių?
Įdomu, kad naršant po humanistinio pobūdžio interneto svetaines, kuriose rašoma apie karą Ukrainoje, galima pastebėti žmonijos gynimo žmogiškojo blogio akivaizdoje šabloną, kuris primena tą, kurį kartais naudoja krikščionys, grįsdami Dievo egzistavimą žmogiškojo blogio akivaizdoje.
Pavyzdžiui, vienoje svetainėje rašoma: „Vis dėlto pro griuvėsius ir sunaikinimą mes matome žmogiškumą. Žmoniškumą didvyriuose, gelbstinčiuose nukentėjusiųjų sveikatą, jie vengia artilerijos ir nenuilstamai dirba konflikto fronte. Žmoniškumą tuose, kurie kyla ginti savo namų, savo šalies ir visos demokratijos. Žmoniškumą aukojant ir solidarizuojantis, veikiant kartu.“
Palyginkite tai su anglikonų vyskupo, teologo Rowano Williamso atsakymu į laidų vedėjo, žurnalisto Johno Humphryso klausimą „Kur tuo metu buvo Dievas?“, užduotą kitą rytą po Beslano žudynių 2004 metais, kai Beslano mieste, Rusijoje, grupė karo su Čečėnija nutraukimo reikalavusių kovotojų įkaitais paėmė vienos mokyklos mokinius, jų tėvus, mokytojus, o po trijų dienų įkalinimo sprogimo metu daugelis jų buvo tragiškai nužudyti. „Trumpas atsakymas yra toks: Dievas yra ten, kur visada yra – su tais, kurie stengiasi paguosti ir atnešti šviesos bet kokioje situacijoje. (…) Manyčiau, kad ten turėjo būti vyresnių vaikų, kurie apkabina jaunesniuosius. Galėjote ir ten pamatyti Dievą.“
Tai nepaprastai panašūs atsakymai, teisinantys Dievą arba žmogiškumą. Tačiau akivaizdu, kad blogis ir kančia pergyveno tikėjimo praradimą. Kadaise galėjome dėl visų blogybių kaltinti Dievą. Bet dabar, kai Dievas išstumtas ir žmonija nusprendė, jog turi geresnių atsakymų, nebeliko ką kaltinti, tik pačius save. Jei ne dėl kurio nors didelio žemės drebėjimo, tai bent dėl karo siaubo. Dabar blogio problema priklauso sekuliariems humanistams. Tai kodėl nesigirdi garsių pareiškimų, kad žmonės prarado pasitikėjimą ateizmo argumentais? Kodėl negirdime apie humanistų egzistencinę krizę? Gal ir klystu, bet neteko viešumoje matyti atgailaujančių humanizmo teoretikų.
Sekuliarūs humanistai ginčijasi tarpusavyje, kiek žmonės yra savaime geri. Kai kurie turi daug abejonių. Tačiau, nepaisant to, visa ko centru jie laiko žmogų. Beje, man tikrai įdomu, ar su sekuliariu humanizmu suderinamas, kad ir adaptuotas, mokymas apie prigimtinę nuodėmę, vadinamą „dėmę“ žmoguje?
Esu įsitikinęs, kad Apšvietos epochos mąstytojai žmogaus kančių faktą pernelyg dažnai ir lengvai naudojo kaip patogų argumentą prieš visagalio ir geranoriško Dievo egzistavimą. Tiesą sakant, jie taip norėjo suduoti Dievui antausį, kad tik apsimetė, jog juos domina pats žmogaus kančios faktas. Kančia jiems buvo tik silogizmo prieš Dievo egzistavimą elementas. Deja, šie mąstytojai buvo egzistenciškai inertiški ir ignoravo tuos klausimus, kuriuos kančios faktas sukelia tikinčiam žmogui. Sekuliarių humanistų požiūris į kančią dažniausiai labai filosofiškas ir nuasmenintas. Jie sugeba „brolio problemą“ paversti abstrakcija, atsiedami nuo konkrečių situacijų.
Šiandien sekuliariai humanistinei kultūrai nėra paprasta suprasti krikščionių tezę, kad tinkamiausias atsakas į kančią yra kryžius. Tai nėra teorinis atsakymas, kuris plačiai svarstomas religijos filosofijos paskaitose, bet tikinčio žmogaus apsisprendimas. Kai krikščionys kalba apie kančią iš savojo tikėjimo pozicijų, jiems paprastai nekyla klausimas, kaip suderinti Dievo visagalybę ir gerumą bei kančios egzistavimą teoriniame lygmenyje. Okupantų bombų žudomi ukrainiečiai jiems nėra „intelektualinė“ problema. Tai – krizė, žlugimas, apleistumas, kuris nėra racionalizuojamas, paaiškinamas, bet veikiau pakeliamas ant kryžiaus kaip vietos, kurioje net iš nevilties gali gimti gyvenimas. Ateistas pašaipiai pasakys, kad tai nėra joks atsakymas į „blogio problemą“. Jis teisus, tačiau jam sunku suprasti, kad kitaip net ir nebus, nes krikščioniui blogis negali būti teorinė problema.
Žinau, kad daugybė sekuliarių ateistų labai jautriai ir dosniai reagavo į karą Ukrainoje. Tikrai tuo džiaugiuosi. Tačiau, prisipažįstu, man labai smalsu, ar sekuliarūs humanistai ir ateistai patiria kažką panašaus į tikėjimo krizę? Ar jie kada nors susimąsto, kad žmonės yra baisūs padarai ir kad nėra prasmės vadovautis jų garbei pavadinta filosofija? O jei ne, tuomet man atrodo, kad humanizmas dėl to dar labiau nuskurdo. Tai, ką matome savo televizorių ekranuose, turėtų mus sukrėsti iki širdies gelmių. Tai turėtų priversti mus suabejoti savo giliausiais įsipareigojimais, tai turėtų būti tamsi sielos naktis.
Britų humanistų asociacija siūlo atsisiųsti pradžiamokslį apie humanizmą ir kančią. Jie daro išvadą: „Taigi, humanistai į klausimą, kodėl atsitinka blogi dalykai, atsako: Taip atsitinka, nes taip jau yra: pasaulis yra toks, koks yra.“ Kitaip tariant, nelaimių tiesiog pasitaiko.
Man labiausiai nepriimtina ne pati ateistinė kosmologija, kiek ją lydintis emociškai atsainus gūžčiojimas pečiais. Todėl ir manau, kad pasaulėžiūra, kuri intelektualiai jaučiasi įveikusi religiją ir atmeta tikėjimo krizės galimybę, praranda galimybę iš tiesų giliau pažvelgti į siaubingus dalykus, kurie nutinka pasaulyje.
Parengė Dominyka Navickaitė