Jūratė Micevičiūtė. Vienintelio laimės modelio diktatūra ir jos disidentai

Kelionė 2022 m. Nr. I 

Ką pasakytumėte apie žmogų, kuris užsidaro savo kambaryje ir mėnesių mėnesiais ir net metais iš jo išeina tik iki tupyklos? Jeigu neturi tėvų, atnešančių maistą iki kambario durų, dar nueina iki parduotuvės, tačiau tokiu metu, kai gatvėse mažai žmonių, jei įmanoma, naktį. Šis paros laikas apskritai jam labiau prie širdies, tad bevelija miegoti dieną, nes nesimoko, nedirba, nepalaiko tiesioginių socialinių ryšių (vengia net savo šeimos narių), tiesa, per naktis skaito, piešia, žaidžia video žaidimus, o kartais bend­rau­ja socialiniuose tinkluose. Griežčiausieji sušuks, kad tai yra socialinis parazitas, o gailiaširdžiai – kad ligonis, paskui vieni ir kiti drauge susėdę ims sukti galvą, kaip jį sugrąžinti į „normalų gyvenimą“.

Vis dėlto dar prieš tris ar net du šimtus metų savanoriškai pasirinkęs būti neproduktyviu ir visuomenės išorėje gyvenančiu vienišiumi žmogus netgi Vakaruose galėjo susilaukti didžiausios aplinkinių pagarbos. Tiesa, tuo metu mes dar nežinojome, kad laimingas žmogus turi turėti prestižinį (pageidautina, vadovaujamą) darbą, sutuoktinį/ę, vaikų, namą su žalia veja ir žoliapjove, automobilį, šunį, draugų ratą, atostogas prie šiltos jūros su palmėmis ir skėtukais kokteilių taurėse bei sąskaitą banke. Būtent tokią laimę pasiekti esąs kiekvieno normalaus žmogaus gyvenimo tikslas, o jos nepasiekusieji yra lūzeriai („pralaimėjėliai“).

Šį vienintelį laimės modelį visame pasaulyje nuo šeštojo dešimtmečio pamažu paskleidė Holivudo svajonių fabrikas, ir kaip tik jis giliai prasismelkė į pasąmonę visų, turinčių priėjimą prie kokio nors žydrojo ekrano. Dėl to daug kam nutinka kaip 18-metei mano bičiulei, kuri jau negali užmigti be vaistų: kaipgi jai užmigti, jei privalu tapti sėkmingu žmogumi greitai ir pirmu bandymu? Tad mergina studijuoja universitete pastovų uždarbį ateityje žadančią specialybę, egzaminus laiko geriausiais pažymiais, lanko anglų kalbos ir vairavimo kursus, socialiniuose tinkluose nuolat skelbia nuotraukas su plačiausia šypsena ir vis kitais firminiais seksualiais drabužėliais, bet vis su tuo pačiu rimtu vaikinu (o rimtam santykiui palaikyti irgi reikia laiko) bei dirba korepetitore, nes vieniša jos motina nepajėgia viso to laimės maratono apmokėti. Šiuo metu mergina jaučiasi nelaiminga, o netrukus gali tapti ir ligone. Ar šis vyraujančio laimės modelio padiktuotas kelias tikrai atves į kokią nors laimę? Galbūt atsisakiusieji juo eiti tiesiog yra… šios diktatūros disidentai ir, užuot bandę perauklėti, turėtume peržiūrėti, į kokį „normalų gyvenimą“ juos verčiame grįžti?

Lūzerių epidemija

1978 m. Yoshimi Kasahara pirmą kartą aprašė žmones, kuriems išorinis pasaulis keldavo tokią įtampą, kad jie užsidarydavo savo namuose. 1998 m. jie gavo ir vardą: hikikomoriai, ką galima išversti kaip „pasitraukiantys į vidų“. Taip juos įvardino ir padarė „matomus“ japonų tyrinėtojas Tamaki Saito knygoje „Socialinė atskirtis: nesibaigianti paauglystė“ (orig. 1998 m.; angl. leid. 2012 m., Social Withdrawal: Adolescence without End). Knygos pavadinimas nėra „nekaltas“: neapsiriboja problemos aprašymu, bet vertina hikikomorius neigiamai – juk nėra nieko gero negebėjime suaugti. Iš tiesų dauguma užregistruotų atvejų priklauso amžiaus grupei nuo 22 iki 35 metų, tačiau viešai prabilus apie šį reiškinį ėmė daugėti vyresnių žmonių liudijimų – jie taip gyvena dešimtmečius. Gali būti, kad vyresni vienišiai tiesiog yra išmokę geriau pasislėpti nuo smerkiančių žvilgsnių, o gal jau nebeturi tėvų, kartais net jėga priverčiančių tokias atžalas lankyti terapiją (ir taip papildyti užregistruotų atvejų sąrašą).

Atsiskirti mūsų laikais yra labai nemadinga. Dabar tyrinėtojai šį reiškinį tiesiai įvardina kaip sindromą (Social Withdrawal Syndrome, žr. 2020 m. ispanų psichologės Ángeles Malagón-Amor atlikto tyrimo aprašymą frontiersin.org). 2017 m. lietuviškai pasirodžiusiame Gabijos Kavaliauskaitės pokalbyje su sociologe Milda Pivoriūte užsidarėliai pristatomi kaip „šiuolaikinės visuomenės liga ir skaudulys“, o pavadinime – kaip „socialiniai savižudžiai“ (Bernardinai.lt).

Iki pandemijos Japonijoje tokių užregistruota 541 tūkstantis (1,57 % gyventojų), nors tyrinėtojai mano, kad jų gali būti milijonas ar net dešimt milijonų (Japonija turi 126 mln. gyventojų). Dauguma jų – jauni vyrai, tad manoma, jog be galimų psichologinių ir šeimos sutrikimų juos „išeiti“ skatina tradicijomis grindžiamos japonų visuomenės spaudimas vyrams padaryti sėkmingą karjerą. Tą pasiekti darosi vis sunkiau dėl šalį apėmusio ekonominio sąstingio, ir jaunuoliai, patyrę, kad nepajėgs įvykdyti jiems keliamų tikslų, tiesiog pasitraukia iš žaidimo. Neatsitiktinai šis sindromas lyginamas su vadinamuoju Uždarytų durų sindromu (Closed Door Syndrome), kai, anot Helen Keller, „dažnai taip ilgai žiūrime į uždarytas duris, kad nepastebime kitų, atvertų mums“ (cit. Samira Asemanfar, 2011).

Tačiau iš kur žmogui sužinoti apie tas kitas duris, jeigu visos reklamos ir visur skalambijamos sėkmės istorijos jam perša vienintelį laimės modelį? Dėl to žmonės vis dažniau nuleidžia rankas ne tik tradicijų korseto veržiamoje Japonijoje, bet ir daug atviresnėje Pietų Korėjoje. Ten 2005 m. užregistruota 33 tūkstančiai socialiai atsiribojusių paauglių (0,3 % šalies gyventojų, o kiek jų dar gyvena pasislėpusių?), Honkonge 2014 m. atlikus apklausą padaryta išvada, kad taip elgiasi 1,9 % gyventojų; ir net gebėjimu atsipalaiduoti garsėjančioje Ispanijoje minėtoji Ángeles Malagón Amor, ištyrusi tik vienos Barselonos ligoninės sąrašus, liudijančius, kiek ligonių su psichinėmis problemomis aplankyta namuose 2008–2014 m., aptiko 190 atvejų, bet tyrėja tikra, kad tai – tik ledkalnio viršūnėlė.

Tik ar visi hikikomoriai yra ligoniai? Šiuos duomenis cituojantis bbc.com straipsnis savo pavadinime „meta“ intriguojančią užuominą: „Sunki šiuolaikinių Japonijos atsiskyrėlių padėtis“. Tiesa, straipsnis užbaigiamas įprastu šiai temai rekomendacijų skyreliu, kaip hikikomorius perauklėti, sugrąžinant juos į visuomenę ir „paverčiant visaverčiais“ jos nariais. Visgi įžvalgesniam skaitytojui lieka abejonė: galbūt pakaktų tiesiog leisti jiems ieškoti… kitokios laimės? Ir apskritai, kiek tikram žmogui iš kūno ir kraujo yra pritaikyta visuomenė, netgi nenumačiusi galimybės krizės akimirką… pasitraukti į vienumą, kad galėtų atstatyti sudaužytą savo savastį? Kodėl Robin Wright filmo Land (2021, JAV) herojė, taip ir nesulaukusi, kol jos psichoterapeutas „padarys stebuklą“, turi bėgti nuo geranorių „gelbėtojų“ į tokią atokią vietą, kad tik per plauką nežūva? Ar nebūtų jai pravertusi kokia viduramžiška užmūrytosios celė, kur buvo galima laikinai ar visam laikui atsitraukti nerizikuojant gyvybe?

Viduramžių hikikomoriai

Dar prieš tris šimtus metų Europoje ir Artimuosiuose Rytuose hikikomorius būtų laikę ne ligoniais, bet… šventaisiais ir, užuot jėga vilkę į psichiatrines ligonines, būtų pagarbiai ėję pas juos prašyti išmintingo patarimo ir užtarimo prieš dangaus jėgas. Minių minios vyrų lankė šv. Simoną Stulpininką (moterims, net savo motinai, artintis jis neleisdavo), kuris apie 423 m. apsigyveno ant kolonos Telanise; kolona buvo vis aukštinama, kol pasiekė 18 m aukščio, ir ant jos šventasis hikikomoris praleido 36-erius metus. Jis buvo gerbiamas imperatoriaus Teodosijaus I ir popiežiaus Leono I, o jam mirus apylinkėse išdygo keturios bazilikos ir vienuolynas.

Ankstyvaisiais viduramžiais (VIII–XI a.) vienišiai maldininkai gausiai kūrėsi nuošaliose įvairių Europos šalių vietose. Uolose iškaltos celės Ispanijos centro plyn­aukš­tė­je davė pradžią ne vienam garsiam vienuolynui, kur iki mūsų dienų išsaugota ten gyvenusio švento eremito gerbimo tradicija.

Vėlesniais amžiais „estafetę“ perėmė mėgėjai užsimūryti prie bažnyčių, vienuolynų, špitolių ir miesto vartų koplyčių. Taip elgėsi daugiausia moterys, kurioms pasitraukti į nuošalias dykas vietas buvo pernelyg pavojinga. Ši praktika, nors nuo XVI a. vis dažniau smerkiama Bažnyčios, išliko iki pat XIX a., kai buvo uždrausta. Tačiau prieš penketą šimtmečių šios hikikomorės buvo taip gerbiamos, kad jų išlaikymu rūpindavosi miestų savivaldybės, o nepalenkiamu sveiku protu garsėjęs šv. Ignacas Lojola XVI a. viduryje (Tridento susirinkimo išvakarėse) susirašinėjo su dviem užmūrytosiomis Salamankoje (24 tūkst. gyventojų mieste jų būta 12). Dar vėliau, XVI a. pabaigoje, visoje Ispanijoje išgarsėjo atsiskyrėlė Katalina de Kardona, kuriai maldininkai prinešė tiek aukų, kad jų užteko didžiuliam vienuolynui pastatyti plyname lauke prie nuošalaus jos urvo (J. Micevičiūtė. 17 šv. Teresės miestų. 2015, p. 223).

Fenomenas buvo paplitęs visoje Europoje: Anglijoje XV a. pradžioje gyvenusi užmūrytoji Julijona Noridžietė parašė vieną skaitomiausių ir optimistiškiausių dvasinės literatūros veikalų „Dievo meilės apreiškimai“ (Katalikų pasaulio leidiniai, ruošiama spaudai). O kad tokių atsiskyrėlių būta Prancūzijoje, sužinome iš garsiausio Viktoro Hugo romano „Paryžiaus katedra“, nors 1831 m. išleistame romane užmūrytoji jau vaizduojama kaip egzotiškas viduramžių reliktas.

Viduramžiais tokie vienišiai, pabrėžtinai įsikūrę visuomenės išorėje, kaip tik dėl to ir laikyti ypatingai svarbia jos dalimi. Jie veikė kaip savotiški tarpininkai tarp žemės ir dangaus, tarp profanum ir sacrum erdvių. Tą akivaizdžiai liudijo užmūrijimo metu už žmogų aukojamos laidotuvių Mišios. Šis „mirusysis“ tapdavo tarpininku, nes likdavo viena koja gyvųjų pasaulyje – ir toliau „būdavo gyvas“ žmonių įstatymų reikaluose: Ispanijoje dokumentai liudija, kad užmūrytieji pasauliečiai išlaikydavo savo turtą ir juo disponuodavo, galėdavo net paduoti ką nors į teismą ar jame liudyti.

Tikėta, kad taip asketiškai gyventi ir visą savo laiką skirti Dievui pasirinkusieji yra ypač arti Jo, tad tampa geriausiais užtarėjais mums, buityje paskendusiems nusidėjėliams. Neseniai šią nuojautą nuostabiai išreiškė Laura S. Černiauskaitė: „Tikiu, kad kai žmogus taip ekstremaliai atsisako dėl Viešpaties visko, Viešpats pasilenkia prie jo labai žemai ir arti, ir ilgam. Tik todėl ir gali ištverti toje savo celėje“ („Kol šabo dvasioje sėdėjau ant verandos“, Kelionė 2020 (IV), p. 106). Tai kaipgi neatnešti savo rūpesčių pas tokį Dievo bičiulį, kad pašnibždėtų tiesiai Jam į ausį?

Štai kodėl atsiskyrėlius taip dažnai užmūrydavo šalia špitolių ir miesto vartų – pirmu atveju jie melsdavosi už visus špitolėje aimanuojančius bėdžius, o antruoju – it gyvas šventas atvaizdas saugodavo miesto gyventojus. Žinoma, būta ir perlenkimų: kaip XV a. Sevilijoje, kur Izabelę de Saavedrą užsimūryti privertė jos šeima tam, kad ji išmelstų jiems Dievo malonę. Izabelės nuotykiai primena pasaką apie bokšte įkalintą princesę: 1494 m. ją iš celės ištraukė ir vedė Gonsalas de Okampas, nors kad įteisintų santuoką, turėjo laimėti teismo bylą prieš Izabelės brolius, nenorėjusius prarasti savojo „bilieto į rojų“ (Gregoria Cavero Domínguez, in Revue Mabillon, 2006).

Tad ir gimęs vienišiumi žmogus nekentėjo dėl socialinės atskirties, priešingai: galėjo pasišvęsti dirbti prestižinį darbą, laikomą mažai kam įveikiamu dėl sunkumo. Be to, būdavo tikima, kad kaip tik jie, atsitraukę toliau nuo įprasto gyvenimo bruzdesio, gali išmintingiausiai patarti gyvenimiškais klausimais tarsi „iš šalies“, kaip beaistriai nesuinteresuoti stebėtojai.

Vienišius ir kiti

Ir mūsų laikais toli gražu ne visi vienišiai yra žmonių nekentėjai, nors kaip tik tą byloja populiariausia Vikipedijos išplatinta nuotrauka (beje, pasirinkta ir lietuvių kalba pasirodžiusiam pokalbiui iliustruoti): rytietiškų bruožų vaikinas sėdi sujauktame kambaryje su automatiniu ginklu rankose.

Jau veikia ne viena interneto svetainė, kur vienišiai susipažįsta, bendrauja, žaidžia: pavyzdžiui, socialinių tinklų platformoje reddit.com paskyra r/hikikomori 2019 m. turėjo 2 tūkst. narių (tik anglakalbių), o šiais metais jų skaičius viršija 6,5 tūkst. 2020 m. Michaelle Gagnet savo dokumentiniame filme „Savanoriai užsidarėliai?“ (Les reclus volontaires? Prancūzija) pasakoja romantišką istoriją apie ilgus metus tėvo sandėliuke gyvenusį vaikiną, kuris per tokią pokalbių svetainę susipažino su kita vieniše, jie įsimylėjo ir net ryžosi apsigyventi drauge; filmo kūrėjams jie tvirtino esą visiškai laimingi. Hikikomorių ryšį su tikrove liudija ir tai, kad viena populiariausių pokalbių temų tose svetainėse yra kaip užsidirbti pinigų neiškeliant kojos iš kambario.

22 metų Lukas žurnalistui pareiškė, kad jis tiesiog nenorįs būti spaudžiamas šefo, kuris stovi jam už nugaros: „Šešias valandas plauk sienas, o tada galėsi 15 minučių pagulėti.“ Mano bičiulė, dirbusi didelės kompanijos klientų skundų valdymo departamente prie telefono, pasakojo apie moderniąją vergovę: per 8 darbo valandas darbuotojui leidžiama atsijungti 30 minučių kavos pertraukai ir dar 8 minutės skiriamos gamtiniams reikalams – jas viršiję kviečiami „ant kilimėlio“, net jeigu per likusį laiką viršija vidutinę darbo normą. Belieka sutikti su Luku: „[Man buvimas kambaryje] yra laisvė. Ten nieko nėra, tiktai aš. Galiu daryti bet ką ir bet kada. Išorė – tai kalėjimas, o šis kambarys… Šis kambarys yra šviesa“​ (nymag.com).

Lukas nejučiomis atkartojo prieš penkis amžius šv. Teresei Avilietei išsprūdusį prisipažinimą: „Kas pats to nepatyrė, nepatikės, koks džiaugsmas apima šituose vienuolynuose, kai jau užsidarome klauzūroje, kur negali įeiti joks pasaulietis. Nors ir kaip labai juos mylime, tai nepajėgia sulaikyti šio didžiulio pasitenkinimo, kai matome, kad likome vienos. Man atrodo, panašiai būna žuvims, kai jos tinklu ištraukiamos iš upės, bet negali išgyventi nesugrąžintos į vandenį. Tokios yra ir sielos, įpratusios plaukioti savo Sužadėtinio vandenyse, o iš jų ištrauktos ir regėdamos pasaulio reikalų tinklus jau negyvena, kol vėl nesugrąžinamos atgal. Matau, kad taip būna visoms šioms seserims, ir pati tą patyriau.“ (Steigimai 31, 46, cit. J. Micevičiūtė. 17 šv. Teresės miestų. 2015, p. 223). Išėmę žodį „Sužadėtinis“ gauname tikslų aprašymą, kokia yra su savo būviu susitaikiusio vienišiaus laimė.

Savo įkurtame žurnale HikiPos hikikomoriai skelbia daug tekstų apie tai, kad iš tiesų reikia keisti šiuolaikinę visuomenę, kuri tapo pernelyg konkurencinga, o prasidėjus pirmajam pandemijos karantinui įžvelgė vilties spindulį vienišiams: viruso grėsmė privertė sistemą keistis – suteikti darbuotojams kiek daugiau laisvės organizuoti savo darbą dirbant nuotoliniu būdu.

„XVI a. žmogus buvo suvokiamas pirmiausia kaip savo luomo atstovas, tvirtai įstatytas į jam priklausančią vietą visuomenėje, tad privalėjo vykdyti daugybę aiškiai apibrėžtų pareigų ir laikytis jo padėčiai nustatytų taisyklių. <…> Nenuostabu, kad klauzūros pinučiai suteikdavo žmogui, ypač moteriai, daugiau laisvės nei didikų dvarai. Jie vienu ypu išvaduodavo seserį iš pareigų ir lūkesčių raizgalynės, pirštu prikišamai rodydami, iki kur gali įeiti šeimynykščiai, giminaičiai ar valdantieji. Moteris likdavo laisva, kad kaip galėdama geriau tarnautų Dievui, tai yra ugdytų save ir siektų asmeninio tobulumo. Tad klauzūra teikė džiaugsmą“ (J. Micevičiūtė. Ten pat, p. 250). Manoma, kad hikikomorių fenomenas ryškiausiai pasireiškė Japonijoje dėl to, kad ten socialiniai lūkesčiai būti sėkmingam ypač suvaržo žmones, ir tai daro labiau nei sėdėjimas metų metais ant stulpo ar griežčiausia klauzūra. Šv. Teresė Avilietė „Steigimuose“ pasakoja apie aristokratę sevilietę, kuri, įstojusi į askeze garsėjantį basųjų karmeličių vienuolyną, pajuto tokią laisvę nuo socialinių reikalavimų pančių, kad iš to džiaugsmo… nepaprastai sustorėjo. Mergina pagaliau pasijuto suradusi „Savą kambarį“ – parafrazuojant 1929 m. Virginia Woolf romano pavadinimą.

Siekinys: kiekvienam žmogui – po laimę

Kas yra laimė? Anot Dabartinės lietuvių kalbos žodyno internete, taip vadinama 1) gerovės, pasitenkinimo, džiaugsmo būsena; 2) sėkmė, pasisekimas, 3) dalia, likimas, 4) mitologinė likimo lėmėja, laumė. Deja, visos žodžio reikšmės susijusios su socialiniu vertinimu. Tai akivaizdžiausia, jei laimę tapatiname su pasisekimu, tačiau net ir pirmoji reikšmė, regis, perteikianti vidinę jauseną, nėra autonomiška: mūsų savijauta daugiau ar mažiau priklauso nuo mums svarbių aplinkinių nuomonės. Štai kodėl viduramžiais vienišiai galėjo jaustis laimingi, o mūsų amžininkai – ne: juk Simono Stulpininko ir net Teresės Avilietės laikais jie laikyti dvasinio gyvenimo didvyriais.

O ką gi daryti mums, kai laimės paveikslas nupieštas taip detaliai, kad tenka teisintis netgi pasirinkus iš atskiro namo persikelti į butą? Prieš porą mėnesių viena pažįstama populiariame socialiniame tinkle prašė rekomenduoti butų variantus, bet „tarp eilučių“ aiškiai skambėjo pasiteisinimas: jų šeima namo negalėjusi įpirkti, bet esanti „labai patikima ir atsakinga“. Kita bičiulė juokavo susilaukianti užjaučiamų žvilgsnių, kai džiaugiasi persikėlusi iš namo į butą, nes dabar jau neturi laužyti nugaros ir kẽlių tramdydama į džiungles vis taikančius pavirsti sodą bei daržą, o visą laiką skiria tiesioginiam darbui, skaitymui ir ilgiems pasivaikščiojimams gamtoje.

Ne mažiau detaliai vaizduojama, kaip turi atrodyti asmeninis žmogaus gyvenimas: santuoka, šeima. Tad ko stebėtis, kai mamos ir tėčiai graibstosi už galvos, kai sūnus ar dukra nusprendžia tapti vienuoliu? Arba kai gąsdinama, jog paskiepytieji vaikai kada nors ateityje galbūt tapsią nevaisingi, nors akivaizdu, kad daug didesnių bėdų nėštumui jau šiandien, čia ir dabar, daro jo atidėliojimas vis vyresniam amžiui… nes pirma privalu susikurti laimingą gyvenimą?

Darbo srityje pageidautina užimti vadovaujamas pareigas, ir kuo aukštesnes. Tik „visiems vadovaujamo posto nesuteiksi, o jaustis geriausiu privalo kiekvienas“, – taip apibrėžė problemą Michailas Efimovičius Litvakas knygoje „Jei nori būti laimingas“, kuri 1995–2021 m. pasklido po Rusiją ir už jos ribų šimtais tūkstančių egzempliorių (Литвак Михаил Ефимович, Если хочешь быть счастливым, 2001, p. 10). Tikrai, ar gali žmogus jaustis laimingas, jei išorėje nematyti to, kas jis yra viduje: unikalus, nepakartojamas, geriausias įmanomas variantas savęs paties – kokio ir norėjo jį po siūlelį motinos įsčiose numezgęs Kūrėjas (plg. Ps 139, 13)?

Kokia išeitis? Ogi būti geriausiam savo hobyje arba – savo darbe, net jei tas darbas – viso labo virti barščius. Tačiau tai turi būti geriausi miesto barščiai, kokius po daugybės metų prisiminė M. Litvakas iš savo jaunystės laikų Rostovo. Kiekvieno laimė yra unikali, kaip ir jis pats, tad apie laimę apskritai reikia mažiau kalbėti – pavėluotas perspėjimas po Naujųjų metų laikotarpio, kai gavome ir patys parašėme dešimtis laimės palinkėjimų artimiesiems ir tolimiesiems, dar padidindami jau egzistuojančią laimės hipochondriją. Anot M. Litvako, „laimės nereikia vytis, nes ji, kaip ir autoritetas, meilė, džiaugsmas, yra šalutinis teisingai sustyguotos veiklos produktas“ (ten pat, p. 3).

Tikrai „teisingai sustyguota veikla“ čia nereiškia, jog atitinkamas jau egzistuojantis modelis. Netgi Dievas Biblijoje nepateikia vienintelio „gero gyvenimo“ pavyzdžio – apsiriboja abstrakčiu raginimu ieškoti Jo karalystės, tai yra broliškai sugyventi, kad ir kas nutiktų. Ispanų teologas Chose Marija Kastiljo priminė, kad apie tai paskelbęs Jėzus Kristus netgi nepareikalavo gailėtis už nuodėmes, tik kiek įmanydamas stengėsi sumažinti žmonių kančias; taip Jis visiems laikams nupiešė tikrąjį Dievo paveikslą – Dievo, kuris nori, kad žmogus būtų laimingas. O kaip tai darysime: būsime geri valstiečiai ar geri kunigai, kariai ar imperijos kolaborantai – paliekama rinktis mums patiems. Tiesa, Dekalogas nurodo, ko nereikia daryti, kad sau neišsikastume duobės, tačiau visur kitur paliekamos laisvos rankos susikurti kiekvienam tinkamiausią laimingą gyvenimą.

Paradoksas: socialinių sluoksnių atskirtimi ir vaidmenų padalinimu pagrįsta visuomenės sistema tam palankesnė nei mūsiškė: joje numatoma daug laimės modelių, nuo varganos baudžiauninko iki spindinčios, bet sunkios karaliaus laimės. Dėl to nuošalesniuose Indijos kaimeliuose iki šiol gali jaustis gyveną visavertį gyvenimą netgi neliečiamieji – jei jų nebūtų, kas gi palaidotų mirusiuosius? Kastų sistema numato ir neliečiamojo laimę, kokios neturi daug sočiau gyvenantis Vakarų visuomenės benamis. Aišku, pas mus kiekvienam suteikiama (bent teoriškai) nuostabi galimybė rinktis gyvenimo kelią, tačiau tuo pat metu ji apribojama reikalavimu, kad visi keliai vestų į vienintelį tikslą. Ir blogiausia, kad tas tikslas – utopinis, nes tokią laimę įgyvendinti visiems žmonėms nepakaktų ir šimto planetų.

Tad linkėkime sau pasimokyti iš patiriamų sėkmių, o ypač iš nesėkmių, kurti savo unikalią laimę. Zigfridas Lencas viename apsakyme paporino pamokomą istoriją apie tokį Stanislovą Griegulį, sugebėjusį į savo laimės modelį įtraukti net tokį nelemtą atsitikimą kaip… turguje susilažinus su galvijų pirkliu laimėta krūva pinigų („Duell in kurzem Schafspelz“, in Siegfried Lenz. So zärtlich war Suleyken. Frankfurt am Main, 2004, p. 49–53; liet. k.: Tai buvo Suleikiuose, Mintis, 1983). Pašto perlaidą jam atnešęs laiškanešys rado bėdžių Stanislovą lovoje, nusisukusį veidu į sieną. Tad ėmė sukti galvą, kaip jam padėti… Ir į galvą šovė išganinga mintis: už nelemtąjį laimėjimą kaip tik išeina įsigyti seną arklioką ir sukiužusias roges, kuriomis taip smagu žiemą važiuoti per apsnigtą mišką… O kaip baigėsi savo kambarį palikusio mozūrų hikikomorio istorija, tegul jums paporina pats Zigfridas Lencas.

Kelionė 2022 m. Nr. I