Šis kruizas papildė kitus veiksmus, kurie buvo daromi dėl Baltijos šalių laisvės. Norint sudominti žiniasklaidą ir politikus, reikėjo iš įvairių pozicijų skelbti ir kartoti tiesą apie Baltijos tautų padėtį. Kruizas laivu tikrai buvo neįprastas būdas tą žinią skelbti.
Menininkas Dainius Trumpis, nors eksperimentuoja su pačiomis įvairiausiomis medžiagomis ir formomis, kalbėdamas apie savo kūrybą, nejučiomis grįžta į ištakas ir įvardija, jog savyje visų pirma mato tapytoją. Tai yra jo, kaip menininko, formavimosi atspirties taškas.
Visi ritualai padėdavo priimti mirtį: ir atsisveikinimas, ir palaiminimai, ir raudos. Apskritai, anksčiau mirtis buvo mažiau neigiama: visi gimdavo, visi ir mirdavo. O dabar… esame gražūs, jauni ir nemirtingi. Žmonės
Italijos lietuvių širdimi galima vadinti Elzę Simonkevičiūtę-Di Meglio, kuri jau penkioliktus metus gyvena Romoje ir savo laiką bei jėgas dovanoja lietuvių bendruomenei.
Būna labai gera, kai prieina koks barzdotas vyrukas ir sako: „Laba diena. Jūs mane mokėt tikybos. Ar dar dirbat mokykloj?“ Išgirdęs, kad dirbu, sako: „Dirbkit, dirbkit, tada, kai mums šnekėjot, mes nieko nesupratom, bet dabar jau pradedu suprasti.“
Paradoksalu, bet po didelių netekčių žmonės dažnai atranda dvasinį gyvenimą. Kančia yra iššūkis, bet kartu ji gali būti vaisinga ir išgryninti vertybes. Tai pasireiškia egzistenciniais klausimais: dėl ko aš gyvenu, dėl ko verta mirti?
Visa, kas mums duota Dievo, yra reikalinga ir prasminga. Net ir nelengvai pakeliami dalykai: fizinis ir dvasinis skausmas ar neigiami jausmai, tokie kaip liūdesys ar neviltis.
Renata Valčik (g. 1973) – viduriniosios kartos menininkė, viena aktyviausiai šiandien Lietuvoje besidarbuojančių teatro ir kino scenografijos kūrėjų. Už savo scenografiją ne kartą įvertinta Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimu.
Tėvas Grigalius (Gregory Casprini, g. 1949 m.), gimęs ir augęs Amerikoje, jaunystėje daugybe būdų intensyviai ieškojo gyvenimo prasmės. Nukeliavęs įspūdingą kelionę nuo vaikystės svajonių tapti Jahovos liudytoju misionieriumi, vėliau įsitraukimo į hipių judėjimą ir rytietiško dvasingumo paieškų bei scientologijos, širdies ramybę atrado kontempliatyviame benediktinų vienuolyne.
„Tą kartą <…> man nebeliko jokių abejonių, jog turiu grįžti į Lietuvą“, – sako edukologė, dr. Emilija Sakadolskienė (g. 1955), prisimindama prieš daugiau nei tris dešimtmečius širdies gilumoje užgimusį stiprų jausmą, paskatinusį grįžti į tėvų gimtinę ir skirti jai savo gyvenimą.