„Galime keliauti kojomis, galime – ir širdimi, mintimis: skaitydami, versdami puslapius, po truputėlį vis labiau tobulėdami, daugiau pažindami“, – sakė Vilniaus vyskupas augziliaras Darius Trijonis susitikimo su žurnalo „Kelionė“ kūrėjais bei herojais metu.
Žvelgiu į save gilyn ir nerandu dugno… Mintimis siekiu absoliučiai visur, joms nėra jokių užkardų… Mano vaizduotė yra kuriančioji galia, ir ji tikrai veikia. Esu begalinė?.. Erdvi – tai jau tikrai. Esu, o galėjau ir nebūti… Ar tikrai galėjau?..
Radikalus svorio netekimas – tik išorinis nervinės anoreksijos požymis, ledkalnio viršūnė. Po vandeniu slypi kur kas daugiau – gilios psichologinės problemos, žaizdos. Valgymo sutrikimų pavadinimas apgaulingas, tarsi sakantis, kad čia tėra sutrikęs valgymas. Iš esmės – tai sutrikęs žmogus, kuris savo gyvenimiškas problemas sprendžia lėkštėje,
Pasirodė naujas žurnalo „Kelionė“ numeris, kuriame šįkart – apie aistrą gyventi, drąsą klausytis širdies ir dorybes, ant kurių laikosi pasaulis. Žurnalo skaitytojai šiame numeryje ras gausiai iliustruotą pokalbį su alpinistu Sauliumi Damulevičiumi, kuris sako daug metų mėginęs atsakyti į klausimą, kodėl rizikuodamas gyvybe leidžiasi į pavojingus kalnų žygius ir nebegali kitaip, bet dabar suvokia, kad …
Read more „Naujas žurnalo „Kelionė“ numeris: apie aistrą gyventi ir drąsą klausytis širdies”
„Vasario pūga. Mokytojukas plasnoja į darbą.“ Yra toks Henriko A. Čigriejaus eilėraštis: gražus, graudus ir čia tinkantis, mat labai noriu jums papasakoti apie vieną šventąjį, kuris buvo… mokytojukas. Aš nesišaipau, spręskite patys: štai aštuoniolikmetis mokytojas, kuriam paskiriama septintokų, dvylikmečių klasė. Berniukai stūgauja, šaiposi, neklauso, yra nevaldomi. Ar nutinka stebuklas, ar būsimasis šventasis tą besarmačių gaują nuramina?
Dormantė Penkinski (g. 1957) – keramikė, japonų Bizeno degimo technikos pradininkė Lietuvoje, instaliacijų menininkė, legenda tapusio molinio namelio su žydinčiu stogu ir unikalios, įkvepiančios gyvenimo istorijos autorė.
Pamenu, kai svarstant ir bandant suvokti, kiek giliai galima bristi į katalikiškos spaudos vandenis, sulaukiau ir ne vieno bandymo atkalbėti – popierius, nebeskaito žmonės, brangu, neapsimoka, daug darbo, niekad neatsipirks… Viskas yra tiesa. Bet yra ir kitas balsas, kuris kažką šnibžda apie pieno upes, nors priešais tave – tik bekraščiai smėlynai.
Jeigu žmogus susimąstytų, kiek tokių atsitiktinių minčių ir melodijų sukosi jo galvoje paskutines kelias dienas, tikriausiai nustebtų, gal netgi išsigąstų supratęs, kaip lengvai į jo vidinį pasaulį patenka ir kaip jį paveikia bereikšmiai atsitiktinumai.
Pasirodė naujas žurnalo „Kelionė“ numeris, kuris, mums leidžiantis į rudenį, kviečia pakeliauti galgi ir kiek nepatogiais, bet reikalingais takais. Viena iš kertinių šio numerio temų – kūnas ir kūniškumas.
Ir malonė, ir dorybės nėra paskiriami ar nusipelnomi dalykai; taip pat jie nėra ir atsitiktiniai. Tai Dievo ir žmogaus paslaptis, gyvas siūlelis, laumžirgio sparno vitražas tamsoj, apšarmojusi žvaigždyno kekė, palinkusi naktį prie miegančio lango.