Dormantė Penkinski (g. 1957) – keramikė, japonų Bizeno degimo technikos pradininkė Lietuvoje, instaliacijų menininkė, legenda tapusio molinio namelio su žydinčiu stogu ir unikalios, įkvepiančios gyvenimo istorijos autorė.
Pamenu, kai svarstant ir bandant suvokti, kiek giliai galima bristi į katalikiškos spaudos vandenis, sulaukiau ir ne vieno bandymo atkalbėti – popierius, nebeskaito žmonės, brangu, neapsimoka, daug darbo, niekad neatsipirks… Viskas yra tiesa. Bet yra ir kitas balsas, kuris kažką šnibžda apie pieno upes, nors priešais tave – tik bekraščiai smėlynai.
Jeigu žmogus susimąstytų, kiek tokių atsitiktinių minčių ir melodijų sukosi jo galvoje paskutines kelias dienas, tikriausiai nustebtų, gal netgi išsigąstų supratęs, kaip lengvai į jo vidinį pasaulį patenka ir kaip jį paveikia bereikšmiai atsitiktinumai.
Pasirodė naujas žurnalo „Kelionė“ numeris, kuris, mums leidžiantis į rudenį, kviečia pakeliauti galgi ir kiek nepatogiais, bet reikalingais takais. Viena iš kertinių šio numerio temų – kūnas ir kūniškumas.
Ir malonė, ir dorybės nėra paskiriami ar nusipelnomi dalykai; taip pat jie nėra ir atsitiktiniai. Tai Dievo ir žmogaus paslaptis, gyvas siūlelis, laumžirgio sparno vitražas tamsoj, apšarmojusi žvaigždyno kekė, palinkusi naktį prie miegančio lango.
Tik meilė danguje išliks, tačiau ta meilė tikrai turi būti nuolanki. Juk ir pats Dievas, būdamas tobula meilė, labai nusižemino sukurdamas žmogų ir dovanodamas ne tik savo meilę, bet su ja ir visą pasaulį, be to, sukurdamas žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą.
Su paaugliška auditorija kalbėjomės apie tapatybę, apie tai, ką reiškia būti šių kraštų gyventoju, šios šalies piliečiu. Visi žino teisingus atsakymus, gali išvardinti svarbiąsias istorijos datas ir valdovus, tačiau kalbant apie aktualijas paaiškėja, kad nėra jokios idėjos, kuri galėtų vienyti.
Dar prieš tris ar net du šimtus metų savanoriškai pasirinkęs būti neproduktyviu ir visuomenės išorėje gyvenančiu vienišiumi žmogus netgi Vakaruose galėjo susilaukti didžiausios aplinkinių pagarbos. Tiesa, tuo metu mes dar nežinojome, kad laimingas žmogus turi turėti prestižinį (pageidautina, vadovaujamą) darbą, sutuoktinį/ę, vaikų, namą su žalia veja ir žoliapjove, automobilį, šunį, draugų ratą, atostogas prie šiltos jūros su palmėmis ir skėtukais kokteilių taurėse bei sąskaitą banke.
Šiandien sekuliariai humanistinei kultūrai nėra paprasta suprasti krikščionių tezę, kad tinkamiausias atsakas į kančią yra kryžius. Tai nėra teorinis atsakymas, kuris plačiai svarstomas religijos filosofijos paskaitose, bet tikinčio žmogaus apsisprendimas.
Kai kurie žmonės užmezga santykius siekdami kompensuoti tai, ko jiems trūksta, ar tai, ko nepakenčia savyje. Tai – bilietas į toksiškus santykius be kelio atgal, nes tokie siekiai daro jūsų meilę sąlyginę.