Tekstai

Mano tikėjimas užaugo ramiai, be jokio šantažo, be kažkokių krizinių dalykų. Tiesa, vienu metu turėjau nemažai su savo veikla susijusių išorinių ir vidinių konfliktų, todėl kartą nuėjau pas kunigą, kuris, galima sakyti, tuo metu buvo mano dvasios tėvas, ir paklausiau: „Dirbu humoro srityje, ką man daryti?“ Patylėjęs keletą akimirkų jis man pasakė: „Žinote, humoras yra labai geras dalykas, popiežius Jonas Paulius II irgi labai mėgo humorą, bet Jūs, gerbiamasis, žiūrėkit, ką su tuo humoru darote.“

Visa mūsų tėvystė kyla iš dar kilnesnės tėvystės – Tėvo, esančio danguje, kuris rūpindamasis savo kūriniais, dalinasi savo malonėmis, dėl kurių vieni tampa tėvais biologine prasme, o kiti dvasiniu būdu prisideda prie Viešpaties malonės augimo kitų žmonių sielose.

Pasiekę vidutinį amžių, mes tampame emocionaliai stabilesni, mus mažiau jaudina supanti aplinka. Tai – ir praradimas, ir didis palengvėjimas. Tiek sunkios, tiek malonios akimirkos nebėra tokios aštrios ir verčiančios iš kojų. Kaip koks susibūrimas su draugais, kuris dabar jau tiesiog malonus buvimas kartu, bet ne jaudinanti galimybė sutikti ką nors, kas amžiams pakeis tavo gyvenimą. Taip ir nauja veikla – skamba visai smagiai, bet jau mažiau tikėtina, kad ji pakeis pasirinktą karjeros kryptį ar suteiks labai aiškiai apčiuopiamos profesinės naudos.

Daug žmonių niekina religiją. Jie nekenčia jos ir bijo tuo pat metu. Kaip tai pakeisti? Parodyti, kad religija nėra priešinga protui ir yra verta pagarbos. Tačiau pirmiausia religija turi tapti svarbi, aktuali ir patraukli. Tik tada gerų žmonių širdyse atsiras troškimas, kad ji būtų ir tikra.

Prieš tris dešimtmečius Pau­lis Mac­Lea­nas paskelbė hipotezę, kad žmogaus smegenys savotiškai „užkonservavo“ evoliucijos etapus, tai yra išsaugojo tris sritis, tarsi tris biologinius „kompiuterius“, sujungtus tarpusavyje, tačiau skirtingus, kai kiekvienas jų „protauja“, „jaučia“ ir „atsimena“ savaip. Giliausiai slypi vadinamosios „driežo smegenys.

Gyvenimo vidurys verčia persiorientuoti ir priimti, kad prieš akis nebėra ilgo gyvenimo ir begalinių galimybių. Senų įsivaizdavimų, įsitikinimų, vertybių žlugimas sukelia chaosą, bejėgiškumą ir neviltį, baimę, nerimą, liūdesį. Tapatumas susvyruoja, pasiekimai nebedžiugina, statusas, užimamos pareigos, užgyventi turtai ir pripažinimas nebeteikia pasitenkinimo.

– Nesu filosofas, negalėčiau parašyti nė vieno traktato – ne mano talentas, nors filosofiją labai mėgstu, – vieno iš paskutiniųjų pokalbių pradžioje sakė tėvas Žeraras (Gerard de Martel, 1940–2021), kunigas, vienuolis, kovo 31-osios rytą iškeliavęs pirma mūsų į amžinybės Galilėją.

Iki susitikimo dienos, draugystės ir santuokos Justas ir Vita abu ėjo per savo gyvenimo pragarus. Justas dar paauglystėje įklimpo į narkotikų vartojimo pelkes ir labai atvirai dalijasi savo priklausomybės bei gijimo patirtimi.

Tą dieną, kai buvo pastatyta Padangtė, debesis apdengė Padangtę, Sandoros palapinę.