Tekstai

Tik meilė danguje išliks, tačiau ta meilė tikrai turi būti nuolanki. Juk ir pats Dievas, būdamas tobula meilė, labai nusižemino sukurdamas žmogų ir dovanodamas ne tik savo meilę, bet su ja ir visą pasaulį, be to, sukurdamas žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą.

Su paaugliška auditorija kalbėjomės apie tapatybę, apie tai, ką reiškia būti šių kraštų gyventoju, šios šalies piliečiu. Visi žino teisingus atsakymus, gali išvardinti svarbiąsias istorijos datas ir valdovus, tačiau kalbant apie aktualijas paaiškėja, kad nėra jokios idėjos, kuri galėtų vienyti.

Dar prieš tris ar net du šimtus metų savanoriškai pasirinkęs būti neproduktyviu ir visuomenės išorėje gyvenančiu vienišiumi žmogus netgi Vakaruose galėjo susilaukti didžiausios aplinkinių pagarbos. Tiesa, tuo metu mes dar nežinojome, kad laimingas žmogus turi turėti prestižinį (pageidautina, vadovaujamą) darbą, sutuoktinį/ę, vaikų, namą su žalia veja ir žoliapjove, automobilį, šunį, draugų ratą, atostogas prie šiltos jūros su palmėmis ir skėtukais kokteilių taurėse bei sąskaitą banke.

Šiandien sekuliariai humanistinei kultūrai nėra paprasta suprasti krikščionių tezę, kad tinkamiausias atsakas į kančią yra kryžius. Tai nėra teorinis atsakymas, kuris plačiai svarstomas religijos filosofijos paskaitose, bet tikinčio žmogaus apsisprendimas.

Kai kurie žmonės užmezga santykius siekdami kompensuoti tai, ko jiems trūksta, ar tai, ko nepakenčia savyje. Tai – bilietas į toksiškus santykius be kelio atgal, nes tokie siekiai daro jūsų meilę sąlyginę.

Pasirodė naujas vasarai skirtas žurnalo „Kelionė“ numeris, kuris ir vėl kviečia kasdienybės piligrimystėn. Centrinė šio numerio tema – džiaugsmas kryžiuje.

Kaip atsitinka, kad degimas meile ir šventas uolumas iškrypsta į piktnaudžiavimą autoritetu?Problema kyla tada, kai kvietimas „rikiuotis ir aukotis“ išverčiamas į kvietimą „rikiuoti ir aukoti“ kitus.

Net ir Jėzus turėjo subręsti savo misijai – kaip žmogus, kaip asmenybė – turėjo nugyventi daugybę paprastų dienų, pilnų eilinių reikalų ir kasdienių situacijų. Kad galėtų būti Mokytoju.

Kartais gyvenimo pagreitis taip įsisuka, kad nebelieka laiko įprasčiausiems ir svarbiausiems dalykams – kasdieniams pokalbiams šeimoje.

Empatija yra mįslė. Ji gali praturtinti mūsų gyvenimą, tačiau gebėjimas susitapatinti su kitų jausenomis gali paskatinti ir poliarizaciją, disfunkcinį elgesį santykiuose ar net smurtą.

Bendruomeninės įžvalgos tikslas – kartu klausantis Šventosios Dvasios tapti vienos širdies ir minties pagal Dievo troškimą.

Ne tik neprivalau, bet ir neturiu užstrigti kito gyvenime ir pamiršti atsakomybę už savąjį. Nėra grieko tą pačią dieną ir juoktis, ir verkti. Nėra grieko gyventi toliau. Empatija, jei teisingai ją suprantu, padeda ir įgalina švęsti dabartį.

Dalinamės žurnale Kelionė 2022 m. Nr. III publikuotu pokalbiu su mons. Rolandu Makricku, kurį šių metų vasario 11 d. popiežius Pranciškus paskyrė tituliniu Tolentino arkivyskupu.

Velykos man yra labai susijusios su mažyčiu upeliuku prie namų, pakalnėje, su jo šnarėjimu. Išeinu, būtinai išeinu ir klausausi – iš pakalnės girdžiu upeliuką. Upuliuką, mažytį tokį, kuris vasarą išnykdavo kaip nebuvęs.