Tekstai

Valdas Mackela. Gražiausioji Saliamono giesmė: akys balandės

Darnos, grožio ir meno patyrimas yra… Šventosios Dvasios patyrimas. Tuomet, kai iš tikrųjų matome kažką labai gražaus, išgyvename Dievo veikimą, nes Šventoji Dvasia leidžia matyti tą grožį. Be to, kai kas nors Viešpaties duota galia sukuria gražų kūrinį, per tai atsiskleidžia Dievo kūryba ir Jo šlovė.

„Šviesą skleisti gali kiekvienas“: Emilija Sakadolskienė

„Tą kartą man nebeliko jokių abejonių, jog turiu grįžti į Lietuvą“, – sako edukologė, dr. Emilija Sakadolskienė (g. 1955), prisimindama prieš daugiau nei tris dešimtmečius širdies gilumoje užgimusį stiprų jausmą, paskatinusį grįžti į tėvų gimtinę ir skirti jai savo gyvenimą.

Antanas Šimkus. Laisvydava

Laisvydava. Toks lyg miestelis, lyg kaimas. Jį išvydę žmonės tik kraipo galvas – tokioj vietovėj pagal pavadinimą turėtų mažų mažiausiai stovėti kokia nors garbinga pilis, senosios karalystės vizijas menanti sostinė ar bent koks megapolio priemiestis, kurį su centru jungia Laisvės prospektas ar panašiai.

Luis González Carvajal-Santabárbara. Dievas yra šeima. Praktinė Švč. Trejybės slėpinio reikšmė

Krikščioniškojo Dievo apreiškimo centras yra Trejybės slėpinys. Galima sakyti, kad vieno triasmenio Dievo išpažinimas – savičiausia ir ypatingiausia krikščionybės mokymo dalis: monoteistinis tikėjimas mus jungia su judaizmu ir islamu, tačiau suvokimas, kad vienatinis Dievas yra trejybinis, mus skiria nuo tų dviejų religijų.

Kun. Sigitas Žilys. Nenutylėtas mokinystės džiaugsmas

Neretai galime išgirsti klausimą: o nuo ko gi turėčiau pradėti, norėdamas susipažinti su Dievu? Tai vyksta panašiai kaip ir pažįstant žmogų: žiūrime į jį, klausomės jo žodžių apie save ir kitus, stebime veiksmus ir galiausiai sprendžiame, ar jis man patinka, ar tai tas žmogus, šalia kurio jaučiuosi saugiai.

„Kūryba – autentiškiausia mano raiškos forma“. Pokalbis su prof. Vaclovu Augustinu

„Geras kūrinys visuomet atitiks tam tikrus visuotinius dėsnius , o visuotiniai dėsniai – tai Dievo dėsniai“, – sako kompozitorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, choro „Jauna muzika“ meno vadovas ir dirigentas Vaclovas Augustinas.

Valdas Mackela. Gražiausioji Saliamono giesmė: tikroji šventovė

Tas, kurio širdyje gyvena Kristus, spinduliuoja Dievo šviesą, Jo malonę. Tai yra tarsi kvapas. Gali tiesiog būti šalia tokio žmogaus, ir tuomet tau gera, šviesu, malonu, nors ir nesupranti kodėl. Ta šviesa gali būti matoma be žodžių, be jokių darbų, be nieko – tiesiog spinduliuoja iš vidaus, nes tai Kristaus buvimo sieloje pasekmės.

Krizė – dovana santuokai?

Psichologai teigia, kad krizė šeimoje – visiškai normalus reiškinys, kaip ir bet kokia asmeninė krizė. Juk krizė – tai gyvenimas. Problemų kyla tada, kai žmonės ima vaizduotis, kad santuoka savaime garantuoja kažkokį statistinį gyvenimą, statistinę laimę ir santykius.

Kun. Bernardas Verbickas, OP. Apie atleidimą

Žmogus, kaip dvasios vargdienis ir savo gyvenimo kryžiaus nešėjas, ypač atpažįstamas, kai patiria nuoskaudas ir sunkumą atleisti. Toks vargingumas yra malonės terpė, kviečianti jautriai priimti gautas žaizdas ir su jomis keltis naujam gyvenimui.

Dievas nori, kad būtume laimingi. Pokalbis su s. Rozana Graulich, CMAT

„Gyvenu, dėkoju Dievui ir stengiuosi Jį mylėti, bet vis dar neturiu laiko Jam to parodyti“, – šmaikštauja Aušros Vartų Marijos ir šv. Teresėlės seserų karmeličių vienuolijos steigėja Rozana Graulich (g. 1941), kalbėdama apie greitai bėgantį laiką, pripildytą veiklos, maldos, nuoširdaus bendravimo ir nuolatinio rūpinimosi kitais.

Egzistencinės terapijos iššūkis

Natūralu, kad vienu svarbiausių egzistencinės terapijos klausimu tapo žmogaus laisvės ir pasirinkimų tema.

Andrius Navickas. Vatikano II susirinkimas ir popiežius Jonas XXIII

Dar tapdamas vyskupu Angelo Roncallis pasirinko šūkį „Paklusnumas ir taika“, kurio ištikimai laikėsi. Roncallis visada svajojo tik apie kunigo darbą, bendravimą su parapijiečiais, tačiau jam vis tekdavo imtis kitų tarnysčių. Pavyzdžiui, būti Bažnyčios diplomatu Prancūzijoje, Bulgarijoje bei Turkijoje. Tai buvo labai sudėtingi išbandymai žmogui, kurio niekada nežavėjo diplomatinis protokolas, gudrūs pokalbiai politikų vakarėliuose. Tačiau būsimasis popiežius visada stengėsi atvira širdimi priimti tai, ką Viešpats jam siuntė ir atlikti pavestas užduotis, kiek įmanoma geriau.

Per stebuklą likęs gyvas. Partizano Juozo Jakavonio-Tigro pasakojimas

Užėjus rusams, antroj dienoj gavau šaukimą į sovietų kariuomenę. Mano tėvas buvo daug matęs ir daug suprato politikoj, jis man sakė: „Neik į armiją. Neišsilaikys nei rusai, nei vokiečiai.“ Taigi, jis neprieštaravo, kad slapstyčiausi. Nesakė eit vienam, juk vienas, kaip sakoma, ne karys… Tačiau iš mūsų krašto buvo nemažai einančių į partizanus. Taip prasidėjo slapstymasis. Apie partizanų judėjimą jau šiek tiek buvo žinoma, nes panašus judėjimas vyko Ukrainoje.

„Turime kalbėti apie sugyvenimą“. Pokalbis su Rimu Šapausku

Mano tikėjimas užaugo ramiai, be jokio šantažo, be kažkokių krizinių dalykų. Tiesa, vienu metu turėjau nemažai su savo veikla susijusių išorinių ir vidinių konfliktų, todėl kartą nuėjau pas kunigą, kuris, galima sakyti, tuo metu buvo mano dvasios tėvas, ir paklausiau: „Dirbu humoro srityje, ką man daryti?“ Patylėjęs keletą akimirkų jis man pasakė: „Žinote, humoras yra labai geras dalykas, popiežius Jonas Paulius II irgi labai mėgo humorą, bet Jūs, gerbiamasis, žiūrėkit, ką su tuo humoru darote.“